(Ian Muttoo nuotrauka)
Vienas pažįstamas, pavadinkime jį Marium, atostogoms nuomavęs vilą prie Balatono ežero, tuo metu, kai tos pačios kompanijos bičiuliai plušo samdomuose darbuose, mėgdavo oponuoti: „Jeigu tu toks protingas, tai kodėl ne toks turtingas?“
Šis jo posakis erzino daugelį mūsų, nes buvome išsilavinę, kupini entuziazmo ir vilčių jauni žmonės, įvaldydavome naujus darbus, kūrėme buitį. O Mariui tuo metu rūpėjo verslo vystymas, nuosavos įmonės steigimas ir verslo ryšiai.
Susitikimuose, vakarėliuose šnekučiavomės apie pasisekimus darbuose, viršininkų keistenybes, vaikų auginimą ir kreditavimo sąlygas. Marius pokalbius apie gyvenimo problemas palaikydavo minimaliai ir vis labiau tolo. Mes gi, savo ruožtu, smalsiai spėliodavome, ar iš tikrųjų jis segi Cartier laikrodį ir dėvi Armani kostiumą.
Po kiek laiko Marius galutinai apleido mūsų kompaniją – apsistojo Ženevos priemiestyje, kaip ir planavo.
Ši įžanga skirta parodyti sėkmingo verslininko ir eilinio išsilavinusio samdomo darbuotojo elgesio ir nuomonės apie save skirtumą.
Verslininkas prisipažįsta, kad daug ko nežino ir vis bando vieną ar kitą dalyką įgyvendinti.
Samdomas specialistas mano esąs protingas, išsilavinęs, daug žinantis, tačiau kažkodėl nelabai turtingas, o ir jo darbui vadovauja kiti asmenys.
Verslininkas, kaip Sokratas – žino, kad nieko nežino.
Samdomo specialisto pažiūrų net nėra su kuo palyginti, kokios jos tipinės. „Aš protingas, bet aplinkybės trukdo būti turtingu“.
Verslininkas vystosi, atranda ir daro žingsnius.
Samdomas specialistas sustingo arba žingsniuoja vietoje.
O problema slypi štai čia: savęs laikymas protingu ir visažiniu labiausiai trukdo mokytis ir siekti naujų iššūkių bei rodo asmeninio vystymosi krizę.
Ši išmintis filosofijoje ir psichologijoje minima daug kartų. Tai ir Sokrato „Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, ir dzen istorija „Arbatos puodelis“ apie tai, kad tik tuščią indą įmanoma pripildyti išminties, ir psichologų patarimai pradėti nuo švaraus lapo.
Būnant protingu:
- labai sunku pradėti veikti
- labai sunku būti kūrybišku
Būnant nežinančiu:
- įmanoma judėti pirmyn
- galima siekti aukštesnio lygio
Bet koks tikras žingsnis į priekį lydimas suvokimo „Koks aš buvau kvailas! Kiek sugaišau laiko!“
Bet koks sąstingis lydimas įsitikinimo „Aš žinau, ką darau, viskas vyksta teisingai. Tiesiog truputį nesiseka.“
Tikiuosi, visi mes suprantame būtinybę siekti geresnio, tačiau ne kiekvienas pasiruošęs pripažinti, kad dabartinis jo „protingumo“ ir rezultate „turtingumo“ lygis yra nepakankamas.
Taigi, norint tapti protingu, laimingu, turtingu, visų pirma būtina nustoti laikyti save tokiu ir pripažinti – „aš nežinau“ (ir užeiti į nezinau.lt). :)
Jei manote, kad dar ne viską pasiekėte gyvenime, kviečiu apsilankyti www.verslogalia.lt. Mano projekto tikslas – parodyti, kad verslo esmė ne tiek brutalus pinigų užkalimas, kiek asmens kūrybinių bei protinių galimybių išraiškos įrankis ir būdas. Stengsiuos aprėpti verslo psichologijos, sociologijos ir švietimo tematiką bei padėti pradedantiems verslininkams kurti nuosavą verslą.
Nuoširdžiai, Inga Vertere.
Mudviejų su Inga mintys apie nesibaigiančio smalsumo naudą yra labai panašios. Sukaupta patirtis ir gautos žinios dažnai kiša koją norui tobulėti, bet jei sugebame išsaugoti norą visada sužinoti daugiau, turime galimybę daugiau pasiekti… – Vienastoks
Komentarų (80)
Trumpas, bet labai taiklus pasisakymas. Privertė susimastyti, ką darau ne taip.
Į akis krenta mano mano manymu ryški klaida tapatinti protingumą su turtingumu. Jei kaip pavyzdį imat Sokratą, tai nepamirškit, kad jis buvo kone elgeta. Balzakas rašė, kad būtinas verslininko būdo bruožas – savotiškas bukumas. O ir dairantis aplink, matom ne pačius šviesiausio mąstymo pavyzdžius verslo padangėj, pvz. uspaskich, valinskas, lubys – reto „kelmiškumo“ pavyzdžiai.
Gryna tiesa, patys filosofai yra gudresni už gudriausius, bet dažniausiai sėdi be nieko..? Ot gyvenimo neteisybė. :D
IMo, buki žmonės net neskaičiuoja, o sugalvoja ir užsidega daryti kažką, kartais pavyksta, bet čia jau daugiau sėkmė nei žmogaus darbas. Žymiai daugiau yra tokių, kuriems nepavyksta, tik jų nematome ar neminime. O protingi visada dešimt kart pamatuoja ir kerpa, dėl ko jie net nebando kažką daryti, jei tai aiškiai neatsipirks.. bet kas rizikuoja, tam kartais ir pasiseka..
Dar pastebėjau, kad bukesni būna labai įkyrus, nes jų gyvenimas visų prašyti padėti ir prasisukt nieko nežinant, kas jiems taip pat padeda sudėjus tuo noru daryti..
Galbūt čia visai ir ne žinojams ar nežinojimas, o visai kitos savybės.. Labai protingas filosofas, bet vistiek tik bomžaut moka, nes galbūt be filosofavimo aname pasaulyje, realybėje nemoka ar nenori nieko daryti.? :)
Hm, o kiekvienas protingas turi būti turtingas? Manau, ne vien protas daro žmogų turtingu. Tam reikia ir charakterio bruožų. Aš pats esu protingas [skaisčiai nuraudau], bet nė už ką nesiimčiau verslo. Elementaru – bijau, kad nepasiseks. Tikriausiai esu protingas bailys? :).
Kita vertus, sugebėjau savo protą parduoti (verslas?) taip, kad per porą metų pajamos išaugo dvigubai, nors tarnauju kitiems.
Laikykis taisyklių, daryk taip kaip dauguma daro ir būsi dar vienas pilkas minioje.
Pastebėjau, jog tie kas yra daug pasiekę gyvenime, elgiasi kitaip negu dauguma.
Ejimas pries srove yra vienas is rizikingiausiu ir efektyviausiu keliu :)
Tenesupyksta autore, taciau auksciau komentaruose issakytos pastabos del sasaju tarp proto ir turto absurdiskumo yra teisingos. Kazkodel turtas pas mus tapatinamas su laime, ir kelias i laime daznai vaizduojamas, kaip „pinigu uzkalimas“. Sokimas ne i savo vezias, nusivilimas kad vis tik nesi toks gabus, tinkamas, ar pasiryzes paaukoti savo gyvenima tam darbui ar uzsiemimui veda i destrukcija. Geriau savimotyvacijos treneriai mokytu zmones gerai pasijausti esamoje situacijoje, nuleisti karteles ir susitaikyti su realybe, nei forsuoti „super rezultatus, per super trumpa laika, pakeitus tik trupineli mumyse“.
Labai taikliai parašytas įrašas. Bet ir visiems komentarams po juo daugiau mažiau pritariu :)
Nezinantis vs protingas ir protingas vs turtingas, nu nesirisa man cia.. Nors esme supratau, bet nemanau, kad cia teisingai ir aiskiai pasakyta tai kas noreta..
Absurdiska lyginti turtinguma, versluma ir protinguma. Kuo zmogus ismintingesnis tuo jis maziau linkes veltis i tas „ziurkiu lenktynes“ del prestiziskesnio busto, automobilio, atostogu ar aprangos ir tai nebesuvokiama kaip „judejimas pirmyn“ ar link „aukstesnio lygio“. Nors kito krastutinumo – subomzejimo as irgi nepripazistu. Visgi kiekvienas suauges, sveikas zmogus turetu tureti kazkokius igudzius, amata, kad galetu bent minimaliai apsirupinti maistu, apranga, gyvenamu plotu. O kuria linkme jis „juda pirmyn“ ir kur tas jo „aukstesnis lygis“ cia jau to zmogaus asmeninis reikalas.
jei kam įdomu mano komentaras:
http://eretikas.blogas.lt/protas-ir-turtas-22.html
Kažkokia keista ir iš piršto laužta argumentacija.
Kuo remiasi šitie teiginiai? Žvilgsniu į lubas? Neabejoju, kad yra ir taip galvojančių, bet taip žiauriai apibendrinti tai gal nereikėtų, a?
Būnant protingu sunku būti kūrybišku? WTF? Tai gal pradžiai išskirkime buvimą protingu ir įsivaizdavimą, kad tokiu esi? Cituojant de Laršfuko: „niekas taip netrukdo būti protingu, kaip uolios pastangos tokiu atrodyti“.
Ir nebūtinai protingų ir kūrybiškų žmonių tikslas yra krūvos pinigų — gal tai ką jie daro jiems teikia didesnį pasitenkinimą, nei milijonai.
Ei žmonės, ar perkaitot? Taigi straipsnis ir sako, kad žinojimas nieko bendro su turtu neturi. Universitetai/mokyklos duoda tik žinias, bet tai nėra joks garantas, kad praturtėsite. Žinios yra reikalingos, kad galetumėte uždirbti pinigus _verslininkui_, sukurti _jam_ gerovę, padėti _jam_ ištrūkti iš žiurkių rato.
Verslininkais gali buti 5-10% žmonių tiktai dėl būdo savybių, žinios čia mažai ką reiškia. Jei nejaučiate savyje ugnies daryti viską savaip, jei nejaučiate neapykantos darbdaviui, jei „bijote, kad nepasiseks“, jei draugų susitikimuose randate kalbą su „kolegomis“ apie pampersus/palūkanas/blogą valdžią ir t.t. – turiu Jus nuliūdinti – Jūs visą gyvenimą kursite gerbūvį savo darbdaviui, kuris gali būti pakankamai kvailas trejetukininkas, bet turintis tas būdo savybes, kurios leidžia jam optimistiškai žiūrėti į priekį, pripažinti, kad jis tikrai žino ne viską, leistų samdyti Jus, protingesnius už save ir nukreipti Jūsų pastangas, kad sukrautumėt jam turtus.
Toks gyvenimas. Susitaikykit arba ne.
Ar tu skaitei tą patį straipsnį? Bent jau man atrodo, kad šiame straipsnyje verslininkas tapatinamas su išminčiumi, jokios kitos savybės apart proto ir savimonės čia neminimos.
Perskaičiau dar 2 kartus. Straipsnyje parodomas skirtumas tarp verslininko ir tarnautojo. Verslininkas dažniau mažiau žinantis, už tarnautoją, tačiau turintis kitų savybių, kurios padeda uždirbti.
Straipsnyje parodoma, kad verslininkas laikosi Sokrato požiūrio, tai visiškai nereiškia, kad „tapatinamas su išminčiumi“. Čia jau kabinėjimasis prie žodžių, sekant ta pačia logika, jei Einšteinas pasakė, kad atominė bomba blogai, tai kaimo Jurgis lygiai taip pat manantis, jau susitapatina su genijum?
1. sakydamas „tapatinamas su išminčium“ turėjau omeny bendrą straipsnio nuotaiką, o ne konkretų minėtą palyginimą.
2. „sekimas ta pačia logika“ neadekvatus, nes Sokrato išvada „žinau, kad nieko nežinau“ nėra tolygu nuomonei „taip arba ne“. Adekvatus sekimas ta pačia logika būtų – jei kaimo jurgis sugebėtų suprasti enšteino teorijas…
3. „… tačiau turintis kitų savybių, kurios padeda uždirbti.“ Vienintelės kitos savybės paminėtos straipsnyje yra ta pati Sokrato išmintis. Ar tu matai kažką daugiau?
4. Ar pats tik nebūsi verslininkas?
2. Netiesa, galima manyti, kad atominė bomba blogai, vien dėl jos griaunamos galios, reliatyvumo teorijos suvokti Jurgiui nebūtina šiuo atveju, jam užtenka per Discovery pamatyti Hirosimos griuvėsius. Taip ir verslininkui pripažinti, kad jis išmano mažai ir, kad turi daug ko išmokti (ar pasamdyti mokančius) visiškai pakanka, kad tai sutaptu su Sokrato mintimi. Visų Sokrato filosofinių pamąstymų suvokti tikrai nereikia.
3. Aš matau „kažką daugiau“ iš asmeninės patirties, ko tikrai straipsnyje neparašyta.
4. Esu.
2. Labai teisingai, verslininkui to visiškai pakanka, tačiau tai visiškai nesutampa su Sokrato išmintim. Bet kokioje srityje tobulėjimo link pirmas žingsnis yra suprasti, kad yra kur tobulėti (šičia sutinku su tavim), bet tai visiškai neturi nieko bendro su minėta Sokrato citata (šičia nesutinku su straipsnio autore)
3. Būtent! straipsnyje neparašyta.
4. Jaučiasi verslininko išmintis :)
per panasias pasakeles ir verciasi vakaru pasaulis.
eretikas, originalas,
Sokratas buvo ne verslininkas, o savo laiku ismincius ir gyvenimo buda pasirinko samoningai. Beje nekvieciu lygiuotis ar laikyti pavyzdziu Sokrato, tiesiog pacitavau jo poziuri, kaip tinkamai iliustruojanti mano minti.
Beje, U., V., L. kaip verslininkai, pakankamai rezultatyvus, bet nemaisykime verslo ir politikos.
jurkis, savo proto pardavimas vadinasi „samda“. Verslininka nuo samdynio labiausiai skyria psichologines savybes (juos paminejo toliau mk)
G, nauju psichologiniu savybiu issiugdymas – tai toly grazu ne vienadienis darbas, ir tas, kas zada super rezultatus per trumpa laika, greiciausiai apgauna.
Lupikas, tikiu, kad kiekvienas skaitytojas minimaliai jau apsirupines. O as sneku apie tai, Kas toliau?
mk, jusu komentarai labiausiai artimi mano idetai minciai. :)
Inga, aš perskaičiau visą jūsų svetainę ir dar daug iš originalių šaltinių, ten žodis-žodin atitinka tai, ką manau ir aš. Keistas jausmas, kai užtinki savo mintis išdėstytas taip tiksliai. Sekmės!
Prieš daug metų reikėjo pasirinkti iš ko gyvensiu – iš savo profesijos ar iš verslo, t. y. samdysiu kitus, gal net savo kursiokus, jiems mažai mokėsiu (ne iš godumo, bent jau pradžioje, o dėl skurdžios rinkos, nemokių klientų), nemokšiškai užsiimsiu vadyba, finansais, teise, gal ne visada garbinga konkurencija ir vis labiau užmiršiu visa tai, ko mane išmokė mano puikieji mokytojai ir dėstytojai, ką GERAI moku! Ar turiu tokią teisę? Aplink tik ir šmirinėjo tarpininkai, konsultantai, vadybininkai, komersantai… Visi staiga užmiršo, jog reikia KURTI produktą. Jeigu tai užleisime, Lietuva neteks profesionalų, mokančių kurti, gaminti… Liks tik prekijai, anot rusų – vieni „kupi-prodaj“. Tiesiog dykuma, ne Lietuva.
Manau, straipsnio pradžioje, pavadinime reikėtų įvardyti, kad tai svečio įrašas, nes ganėtinai klaidina skaitant įrašą pastebėt, kad kažkas ne taip.
Norėčiau pastebėti, kad autorė mėgina būt motyvatore ir tai sveikintina. Tačiau problema yra ta, kad straipsniui trūksta logikos. Viena dalis kalba viena, kita dalis kita, o tarp jų ryšio nėra.
Pabandysiu paaiškinti:
„…erzino daugelį mūsų, nes buvome išsilavinę, kupini entuziazmo ir vilčių jauni žmonės, įvaldydavome naujus darbus, kūrėme buitį. O Mariui tuo metu rūpėjo verslo vystymas, nuosavos įmonės steigimas ir verslo ryšiai.“ [...]
„Samdomas specialistas sustingo arba žingsniuoja vietoje.“ Taigi, gerbiamoji – prieš tai save giriate už išsilavinimą, naujo siekimą, o po to teigiate, kad nepasiekia niekas nieko, nes yra samdomi specialistai, nesvarbu, kad ieško naujų darbų, bando naujoves…
Kitaip tariant, jaučiasi, kad straipsnis yra reklaminis ir, švelniai tariant „pritemptas“.
Va čia ir matosi darbininko požiūris (prašau neįsižeisti). Darbininkas mato „judėjimą į priekį“, kaip „Įvaldyti naujus darbus, kurti buitį“, tuo tarpu verslininkas mato „judėjimą“ šiek tiek kitaip. Tiesiog pabandykite įsivaizduoti (gali būti sunku), kad naujų darbų išmokimas ir buities kūrimas, nėra „judėjimas į priekį“, o tiesiog kuitimasis vietoje, komforto zonos susikūrimas ir užsirakinimas joje. Pabandykite įsivaizduoti „judėjimą“, kaip veiksmų seką, vedančią į finansinę nepriklausomybę, tada greičiausiai pasiseks suprasti, ką norėjo pasakyti autorė.
Cia jau pas tamsta ribotas dichotominis poziuris. Tas suskirstymas – „verslininkas ir jo darbininkai“ labai jau atsiduoda K. Markso klasiu kovos teorija. Realybe yra daug margesne. „Finansines laisves“ ideja yra labiau iliuzine nei veikianti idealogija. Pakilus pajamoms sparciai kyla ir islaidos, isitvirtinama socialineje terpeje, darbas tampa priemone savirealizacijai ir ta galimybe „uzsidirbsiu, pasyviai investuosiu ir gulesiu sau laimingas po palme“ yra tik fantazija pakutenanti iliuzija. Smulkus verslas verslininkui atnesa ne tik dziaugsmus ir didele laisve. Tuos dziaugsmus gan smarkiai pakartina VMI, SoDra su buriu kitu tarnybu ir inspekciju, eksperimentuojantis Seimas, konkurentai. Daznas smulkus verslininkas padusauja sau „atidirbciau 8-17, priduociau signalizacija, o po to nors ir gaisras ar tvanas…“.
Kitas klausimas kur toje siauroje „verslininkas ir jo darbininkai“ dichotomijoje turetu isitalpint stambios tarptautines kompanijos? Ten gi net CEO buna tik brangiai samdomas darbuotojas, o savininkai slepiasi uz sluoksnio investiciniu bendroviu, pensiju fondu, banku ir pan. Kas tokiose kompanijose dirba sau? O gal jas reiketu isformuot kaip neatitinkancias to dichotominio modelio?
Runkelis>
Teisingos mintys. Problema ta jog Lt. didzioji dauguma (visur visuomet pasitaiko isimciu) verslininku arba save tokias laikanciu (mk, cia apie tave) versla suvokia kaip kazka kam nereikia nei ziniu nei sugebejimu, pasamdai kruva vadybininku ir viskas sukasi… Paprasciausiai jie kitaip ir nera mate. Nera mate kaip funkcionuoja tarptautines korporacijos, nelabai susidure su tuo jog verslas daromas kuriant bei gaminant bei tik tada parduodant vienoki ar kitoki produkta. Perpardavimo verslui viso to nereikia. Taciau tokiu atveju negalima tapatinti nevisiskai issivysciusios Lt. verslo atmosferos su tikru verslu. Taigi sugebejimas greitai suristi pilkoje maseje saugoma informacija arba kitaip intelektas, skirtingose verslo sakose yra skirtingas. Pavyzdziui technologiju versle zinomiausios pasaulio kompanijos (Google, Microsoft, IBM ir kitos) buvo sukurtos zmoniu kurie labai gerai ismane koki produkta kuria ir siaip jau buvo/yra labai protingos asmenybes. Tiesa pardavimams skatinti dazniausiai samdomi direktoriai kurie suburia pardavinetoju kolektyva ir yra reguliariai matomi medijoje . Tai kurie cia dabar verslininkai?
ne verslininkai – tai ne žmonės. Mokytojai, vairuotojai, aktoriai, motinos, kiemsargiai ar kiti tiesiog mėgstantys ką daro ir neuždirbantys.. apie juos tarp VERSLINNKŲ tiesiog užsiminti nepadoru..
Megstantys ka daro ir neuzdirbantys yra prarastieji, tusciai svaistantys savo gyvenimus. Vienintele ju viltis yra atidziai klausyti ka sako verslo guru, lankyti ju seminarus, pirkti ju literatura ir tuctuojau kurti savo versla. Tik taip imanoma sau padeti.
Ačiū tau, Inga. Nuostabios išvados. Jei esi neturtingas, tai esi kvailys ir, žinoma, atvirkščiai – jei esi turtingas, tai esi protingas. Turtas, be jokios abejonės, tiesiogiai atspindi protą. Kuo daugiau vieno, tuo daugiau kito.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Nebent jūs protą suvokiate kaip sugebėjimą „prasisukti“, „kombinuoti“ ir pan. Ačiū dievui, mano draugų rate tokių „protinguolių“ nėra.
Nuoširdžiai gaila tų, kurie užkibo ant tokio primityvaus kabliuko. Nors ne, negaila. Jei jie nebūtų užkibę ant jūsų, Inga, kabliuko, tai būtų užkibę ant bet kurio kito „gyvenimo tiesų konsultanto“ kabliuko. Sėkmės versle.
P.S. Manau, kad tokių versliukų kaip verslogalia.lt reklamai šioje svetainėje vietos neturėtų būti.
Bjauru, kad žmogaus gyvenimo sėkmė, laimė sutapatinama su verslumo sėkme, su uždirbamų popiergalių kiekiu. Kai sėkmingas verslas pavaizduojamas kaip gyvenimo pasiekimų viršūnė. Ir dar, kai kūrybiškumas pripaišomas kaip ta didžioji verslininko savybė. Kaip tik, kūrybai (tikrai kūrybai) tegali atsidėti tik samdinys. Nes jis turi pakankamai laiko, kurį verslininkas skiria tam, kad parduotų savo prekes. O tos prekės ar paslaugos yra ne jo, o samdinių kūrybos rezultatas (jeigu tame išvis yra kūrybos). Tad kur jūs verslininko darbe įžvelgiat kūrybą?
Ir tai, ką jūs vadinat išmintim, derėtų vadinti apsukrumu.
Aš sutinku, visokius tokio būdo pareiškimus apie gyvenimo sėkmę galbūt galima būtų taikyti tiems, kurie nuolat kažkuo skundžiasi, kurie nepatenkinti savo darbu ir gyvenimu. Bet ne visiems samdiniams, iki ko Jūs mėginat pritemti. Ir verslininkas toli gražu nevisad yra labiau vertas pagarbos už tą samdinį, kuris entuziastingai, su susidomėjimu dirba savo darbą. Nes jis, verslininkas, – tik tarpsluoksnis tarp prekės kūrėjo ir vartotojo, reikalingas tam, kad kūrėjui nereiktų rūpintis žemiškais dalykais.
Šaunu, jei pinigai jums atneša laimę, bet nereikia tokio laimės šaltinio primesti kitiems ir kaltinti juos tingumu.
Viskas čia gerai, su tuo „jei protingas, tai ko neturtingas“:
Protingiausias pasaulyje – B.Geitsas.
Baisiai protingi arabų šeichai.
Protingi naujieji rusai.
Lietuvoje protingiausias p. Uspaskich.
O visi kiti – šiaip kvaileliai :D
Spėju, kad straipsnyje minėtas „pavadinkim jį Marium“ yra vos vos mažiau kvailys neprotingas, negu aš. Lyginant su naujaisiais rusais.
O lyginant su Geitsu – jis beveik nepastebimai mažiau debilas, negu aš :D
Isanksto atsiprasau uz svepla rasliava bet toks iprotis :)
Straipsnis gal ir nieko, primine tai ka aisku senai zinojau ir budamas dar jaunas pramokes kazkiek, sakydavau : kuo daugiau zinau, tuo daugiau suprantu, kad nieko nezinau, ir tai nekarta irode tikri specialistai su kuriais buvau susidures, o siaip straipsnis primena reklamele, ir pats puslapis is linko, mintis zmogaus bandancio susirast sau pajamu ir perdauk persiskaiciusio vadybiniu ir rinkodariniu knygu kurios dabar ypac populiarios tarp ieskanciu is ko prasimanyt pinigu ;)
ir siaip straipsnis tokio sakyciau „amerikietisko stiliuko“ kai savaime suprantami dalykai parodomi kaip stebuklai ir is to daromi milijonai, nors ne 1nam, tas sukrove turtus, bet asmeniskai man kist zmonems kazka ka jie jau turi, nepasiekimas ;)
cia panasiai kaip lipt per galvas vogt ir taip pat susikrausi milijona.
aciu uz demesi :)
Hm, dabar pastėbėjau, kad mano komentare pasireiškia priešingas dalykas – samdinio iškėlimas ir verslininko nuvertinimas. Atsiprašau, čia tik emocijų rezultatas, kažkaip iššaukė tokią reakciją straipsnis. :)
Pasitaisydamas sakyčiau šitaip – tiek verslininkas, tiek samdinys dirba savo darbą. Ir be konkretaus verslininko bei samdinio negalima spręsti, kuris protingesnis, kuris išmintingesnis ar kuris labiau vertas pagarbos. Ir kuris laimingesnis bei kuris – geresnis žmogus. Tik tiek.
Oho, kiek šis įrašas karštos diskusijos ir priešiškų nuotaikų sulaukė. Mielieji komentuotojai, ar nepastebėjote, kad patys save į savo raštingumo spąstus uždarėme? Matyti, kad šio teksto autorė išreiškė (ir sakyčiau gana vaizdžiai) vieną idomią idėją, o mes iš karto užsipuolėme dėl terminų, netikslumų. Esmė juk tokia paprasta: jei žmogus mano, kad žino viską, tai ir netobulės. O jei mano kad žino daug, bet toli gražu ne viską, visą gyvenimą tobulinsis ir atras vis daugiau ir daugiau naujo, naudingo. Aišku, kad žinios nebūtų veltui, jas reikia realiai panaudoti, įgyvendinti, bet čia jau kita tema. Taigi, sveikinu autorę su šiuo puikiu tekstuku, o komentatoriams linkiu ne kapstytis smulkmenoje (juk jas galime kiekvienas interpretuoti iš savo pozicijos, todėl ginčytis dėl to praktiškai beprasmiška), o pagauti pagrindinę autorės mintį. O po to jau ją panaudoti arba ne. Taip ir tobulėjame.
Yra netgi moksliskai patvirtinta, kad kuo zmogus protingesnis, tuo didesnis baimes jausmas. O dauguma verslininku nera taip sakant patys protingiausi, nes versla isukti tai nera svarbiausia savybe, taciau daznai veliau pradeda samdyti butent protingus zmones, kad jau isukta versla vystytu toliau.
Runkelis, verslininkas mokantis uzsidirbti 2000 lt niekada nesvajos patapti samdomu darbuotoju nuo 8-17, pasisodinti sau ant sprando virsininka ir tarnauti seimininkui uz tuos pacius 2000lt. tai nonsensas.
Su dichotomija viskas aisku – samdomas yra samdomas, nors ir brangiai apmokmas, nors ir stambios kompanijos direktorius ar valdytojas. Reiskia, jusu minetose kompanojose niekas sau nedirba (isskyrus savininko, akciju turetojo).
Ignai, kam cia kurstot fasistines paziuras? Be abejo Mokytojai, vairuotojai, aktoriai, motinos, kiemsargiai yra zmones, ir verslininkai yra zmones. Esme tame kokios pozicijos siekiate – norit but kiemsargiu, i sveikata. Tik vienas palinkejimas, bukit geru kiemsargiu, is dideles raides.
Dovydai Sankauskai, psichologijoje zinomas toks dalykas, kad jeigu jus koks nors teiginis, zmogus ar situacija „kabina“, izeidzia, piktina, butent ten reikia ieskoti paslepto bloko, neisprestos problemos. Pamastikite, gal tai koks zenklas Jums?
Vykintai, „kur jūs verslininko darbe įžvelgiat kūrybą“ tai atskira tema, kurios komentaruose neaprepsiu. Tik pastebesiu, kad neteisingai laikote samdini produkto kureju. Produkta kuria VERSLINIKAS, o jo gamybai samdo darbuotojus. Jei V. nepatiks, kaip D. gamina jo produkta, jis ji atleis ir pakeis nauju, ar ne taip? :) O kas galetu uzdrausti V. kurti savo produkta?
FreeMaN, dekoju uz pagirima, kad moku izvelgti stebuklus paprastuose dalykuose!
Vykintai, kuriuos zmones gerbti ir zavetis, kiekvienas pasirenka subjektyviai. Stai, pavyzdziui, as gerbiu zmones gerai atliekancius savo gyvenimo darba – gerus mokytojus, gerus dalininkus, gerus sportininkus. O jus uz ka gerbiate? ;)
DNR, dekuj, jus mane supratot :)
Verslininkas šiame pavyzdyje nekuria, jis renkasi. Bet jei jau rinkimąsi vadinsime kūrimu, tai kuria vartotojas. Vartotojas yra tas, kas uždraus verslininkui kurti produktą, jei jis vartotojui nepatiks. Tad gal grįžkime prie kūrimo kaip kūrimo, o ne kaip rinkimosi, apibrėžimo.
Beje, čia kalbėdamas apie samdinio kūrybą turiu omeny ne kokį fabriko darbuotoją, o dizainerius, virėjus ir t.t., tuos, kurie kuria.
Klaida manyti, kad samdinys dirba ne sau, o verslininkui. Jūs taip įsivaizduojate, nes matote, kad verslininkas gauna naudos iš darbuotojo (sumoka mažiau, nei gavo). Bet nematote priešingo efekto – verslininkas taip pat dirba darbą už samdinį – tarpininkauja tarp samdinio ir vartotojo. Čia sintezė – vienas vienam, kitas kitam. Taigi, samdinys irgi dirba sau – kooperuodamasis su verslininku. Be to, samdinys visada gali darbą mesti, susirasti kitą, jei tik yra geras darbuotojas. Taigi, jis dirba sau, ne kam kitam.
Nekalbam apie kraštutiniu atvejus, kai darbininkai išnaudojami.
DNR, viskas būtų gerai, jei ne vienas „bet“. Šis straipsnis buvo ne apie tobulinimąsi, o apie savo verslo ir savo uždarbio tobulinimą. Ir esmė dėl to labai smarkiai keičiasi.
Pabaigai – lyrinis nukrypimas – anekdotas.
Sėdi juodukas po palme, valgo bananą. Prieina europietis ir klausia:
- Ko tu čia sėdi, kodėl dirbt neini?
- O kam man dirbt?
- Užsidirbtum, pinigų susitaupytum.
- Na, o ką aš su tais pinigais veikčiau?
- Na, susitaupęs galėtum savo verslą užkurt, daugiau pinigų užsidirbtum.
- Kam man tas verslas?
- Kai biznis įsisuks, galėsi nusisamdyt daugiau darbuotojų, užkurt „mašiną“ taip, kad samdiniai už tave dirbtų, daug babkių turėsi, galėsi visą dieną nieko neveikt.
- Nu tai aš ir dabar nieko neveikiu!
Mes visi žinom, kad mes negalim nieko neveikt. Bet galim veikt tai, ką norim veikt, kas yra mūsų pašaukimas. Verslas ir pinigai tikrai nebūtinai yra ta didžioji gyvenimo prasmė, laimė ir pasiekimas. O verslininkas – toks pat darbuotojas kaip ir kiti, tik dirba kitą darbą.
Tikrai idomus, verta demesio straipsniukas…sutinku beveik su viskuo.
Vykintai, o aš manau, kad šis iš esmės straipsnis buvo apie abu, gal net tris dalykus: savęs, savo karjeros ir savo verslo tobulinimą (gal dar ir pradėjimą ko gero). Būtent todėl jame labai skirtingi žmonės gali įžvelgti kai ko naudingo sau. O šiaip visi Jūsų argumentai komentaruose, kaip ir autorės mintys, rodos iš esmės teisingos ir man leidžia dar geriau suprasti ir interpretuoti šį tekstą. Ačiū
Norėtųsi:
1) laisvės veikti savo išmanymo ribose;
2) laisvės augti savo išmanyme.
Kad galėčiau leisti sau mėgautis tokia laisve, man reikalingas tam tikras pinigų kiekis, garantuojantis mano suprantamą Normalų Pragyvenimą. Kaip tuos pinigus gausiu – ar pats uždirbsiu kažką parduodamas, ar man kažkas užmokės – yra nelabai svarbu, manau. Pasakos yra kalbos apie absoliučią verslininkų laisvę, pasakos yra kalbos apie absoliučią samdomų darbuotojų priklausomybę nuo kažko kito. O suabsoliutinti pinigų kiekio gausinimą – kaip defaultinį nekvestionuojamą gėrį – toks tikslas mažai kuo skiriasi nuo auginančio raumenis kultūristo tikslo.
Rašinėlis man pasirodė nuobodus. Skaitant neapleido įspūdis, kad parašytas labai stengiantis kažkam įtikti. Sektanto-neofito rašinėlis, persunktas didaktika.
iš paskyrų čia išsakytų komentarų matosi,
kaip „lietuviškas verslumas“ užgožia pats save, neleidžia suprasti paprastų dalykų, kurie atsiranda erdėse, kaip kad verslogalia.lt.
p.s.
savaime žinojimas nėra jokia jėga. jėga slypi „žinojimo“ pritaikyme, laiku ir vietoje.
jeigu asmuo gyvenime yra kažkuom nepatenkintas, tai jis nemoka verstis.
vadinasi, jis nėra verslus. vadinasi, jis blogas verslininkas.
vadinasi, jis yra geras ir patenkintas darbuotojas…
If you know what i mean!
(kaip sako anglosaksai)
Matau kai kam labai skaudu įskaityti turto ir protingumo sutapatinimą, nes faktas – turtus iš čia skaitančių susikrovė vienetai (optimistinis skaičius). Ar tikrai taip smagu save guosti/apgaudinėti tuo, jog protas ir turtas neturi nieko bendra, lyg darbdaviui pasakius, kad mokės jums penkis tūkstančius, jūs lenkiatės ir atgailaudami prašot sumažint atlyginimą iki 3500? :) Jeigu sąžiningai atsakytumėt į klausimą ar nori per metus uždirbti 250 000, daugelis atsakytų taip, bet.. Tai kodėl neuždirbat? Neuždirbat, nes… Apie tai autorė jau parašė.
Demagoginis ir manipuliatyvus tas tavo postas. Cia galima bet ka hipotetiskai paimt is konteksto. Ar noretum pajaust ka reiskia laistytis sampanu ant Grand Prix nugaletoju pakylos? Taip? Tai kodel nesat to dare? :)
Jeigu galima paimti bet ką, tai paimk ir pateik. O atsakant į tamstos klausimą dėl Grand Prix, tai.. Taip, norėčiau. Ir manau, kad jeigu tai būtų mano prioritetinis noras, aš jo pasiekčiau. Tačiau mano prioritetai yra kitur, mano diena yra tik 24h (kaip ir visų kitų), tad Grand Prix šampaną nukeliu kitam gyvenimui. Lygiai tas pats galioja ir žmogui, kuriam reikia tik slieko ant kabliuko – jo prioritetas yra rami žvejyba, o ne babkės. O, bet, tačiau, kai ieškai buto ir ne dėl savo norų, bet grynai dėl galimybių aruode pasirenki „iki 350 000 Lt“, tai jau visai kas kita.
Jums reikia PR’e dirbti. Lyginat du skirtingus dalykus, hipotetini pasitenkinima zvejyba ir realistini galimybiu/noru konflikta perkant busta. Hipotetiskai kazkam idealas gali buti ir apgriuvusi pirkia uz 40 000 Lt viduryje misko ir filtras dedamas ne del galimybiu trukumo, bet del specifinio noru. Bet realistiniuose modeliuose galimybiu/noru konfliktas visada yra. Ir realybej tam zvejui ne betruksta tik slieko iki ramybes, bet tenka pasitenkinti ta meskere su slieku, kukliom lietuviskom zuvim trumpam tarp verslu reikalalu, nes, o, bet, taciau, ir, jeigu, tada….. Ir nematau as, kad kas nors cia butu visai kita.
20 amžius jau kone visai išgujo įsivaizdavimą, jog kažkada žmonėms tik tiek ir tereikėjo – stogo virš galvos, pievos prie namo, arklio ir meškerės. Bet, gerai, tebūnie, nebriskim giliau į minčių mišką – mano nuomonė lieka ties klausimu apie 250 000 ir, jeigu kam, ji atrodo „nyvtiemu“, tai tebūnie ir gražių Kalėdų – kiekvienam savo.
Puikus palyginimas su Grand prix. Ar as noreciau uz darba kuri turiu dabar gauti 250 000? TAIP. Ar as pasiryzes padaryti bet ka ir gauti tuos 250 000? Tikrai nevisada. Va cia ir atsiranda pusiausvyra. Visi turim savo prioritetus.
Man rodos cia pamirstama apie esmini dalyka, del ko visa tai verta daryti.
Ar budamas tuo turtingu verslininku ir dirbdamas po 12 valandu 7 dienas per savaite, nematydamas seimos ir draugu busi laimingas ? Jeigu taip, tai viskas ok, buk tuo verslininku, o jeigu ne, tai manau tikrai neverta aukoti savo laisves ir laiko, del to turto.
Apklausos rodo, kad laime slypi ne piniguose….
Performuluočiau kitaip: Jeigu esi linkęs už savo dabartinį ar kokį kitą (gal svajonių) darbą gauti 250 000, tai ką darai, kad tiek gautum? Čia dar vienas klaidingas neverslaus žmogaus mąstymo vingis – niekas tau tų 250 000 neateis ir nepasiūlys. Arba darai ką nors, kad juos gautum, arba ne.
Diogenas buvo žymus Antikos filosofas, garsėjęs tuo, kad gyveno statinėje. Kartą pas jį nuvyko Aleksandras Makedonietis ir pasisiūlė padėti: „Garbus žmogau, gyvenantis skurde, aš noriu tau padėti, gali manęs prašyti bet ko.“ Diogenas atsakė: „Nieko man nereikia, bet vieno dalyko norėčiau paprašyti. Gal galėtum pasitraukti per žingsnį į šoną, nes man užstoji saulę.“
Akivaizdu, kad Diogenas buvo kvailių kvailys, nes jis nei turėjo, nei siekė turėti 250 000.
Labai teisingai, Dovydai. Aš kaip tik ir kalbu apie tuos, kurie sapnuoja 250 000, bet gyvena statinėje.
O as klausima performuluociau taip. Kodel ta kryptis BUTINAI nukreipta link didesnes skaitines reiksmes? Tarsi daugiau nieko neegzistuotu? Asmeniskai 250 000 Lt per metus neuzdirbu, bet 50% nuo to taip. Tik labiau vilioja ne hipotetinis to rodiklio didinimas, bet daugiau laisvo laiko, maziau juodu paakiu ir stipresne erekcija. Bet pagal Pauliu visa tai yra anachronizmas, 20a. atgyvena, nes siu laiku esme yra galimybe filtruot Aruode virs 350 000 Lt ir cia tikroji tragedija jei tai nepavyksta.
Sutinku, Pauliau, tas kuris nori, bet nieko nedaro, tikrai yra kvailys. Čia tinka ne tik apie pinigus kalbant. Alberas Kamiu tą patį yra pasakęs apie meilę: „Kiekvienas iš mūsų galėtumėme pasiekti, kad mūsų meilė taptų didi, tačiau nieko nepadarome, kad ji tokia taptų.“
Aš tik įnirtingai priešinuosi teiginiui, kad kiekvienas iš mūsų privalo norėti praturtėti (ir kuo daugiau, tuo geriau). Ingos Verterės straipsnelis suponuoja mintį, kad nesiekiantys įkurti savo verslo yra paprasčiausi visažiniai kvailiai.
Dovydai, man regis, kad Ingos straipsnis, tiksliau reakcijos į jį, suponuoja mintys, kad komentuojantieji patys nežino, ko jie nori iš gyvenimo. Jeigu nežinai, tai stovi vietoje. Jeigu stovi vietoje, tai nieko ir nepasieki. Nei milijono, nei mylinčios šeimos, nei taikos pasaulyje. Man regis tai suprantama, kad ne visiems svarbiausia yra pinigai, bet juk taip galima ir sureaguoti – nx man ta Ženeva, jeigu aš myliu tėvynę Lietuvą ir niekur nenoriu iš jos išvažiuoti? Arba.. 250 000 yra gerai, bet aš ir uždirbdamas 100 000 vakarais jaučiuos pervargęs ir mieliau atiduočiau 20 000, kad galėčiau ne dėl fakto, bet nuoširdžiai apkabinti žmoną ir vaikus. Bet ar tokios reakcijos čia? Ne, dauguma tik ir piktinas, kaip, matai, tu čia dabar tolygini protą ir turtingumą – o ko nelygint, jeigu nesugebama į tai rast atsakymo kito, kaip tik tuščias pasipriešinimas? Žmogus, kuris žino, ko nori ir to siekia, niekada neįsižeis tekstais apie sėkmingesnius žmones, didesnius namus ir panašiai – nes jam rūpi kiti dalykai. Jam svarbiausia yra jo paties vertybės ir savivertė, o ne lyginamasis aspektais su kitais.
Pauliau, bet yra zmoniu, kurie nieko ypatingo ir nenori. Jiems gerai ten kur jie yra. Jie ateina laisvalaikiu paskaityt nezinau.lt bloga apie tai kas darosi IT technologiju pasaulyje ir Lietuvos blogosferoje. O cia juos pasitinka Inga Vertene su savo agresyvia verslumo ideologija ir naturalu, kad jie tai ideologijai priesinasi. Ir Pauliau ar ne per daug prisiimi ta teisejo/vertintojo vaidmeni kas kaip gyvena, ko siekia ir ka daro su savo gyvenimais. Ar nederetu to laiko/energijos leist verciau rupinantis savo siela?
Ne, Lupike, aš kalbu teoriniame lygmenyje ir į niekieno sielą nelendu (skirtingai ne jūs mano atžvilgiu), tad… vienastoks, kaip supratau, pritaria šio straipsnio idėjoms ir man atrodo, kad visas nezinau.lt yra maža visa to iliustracija.. skirtingai nuo daugybinių (ir jau, tiesą sakant, juokingų) nezinau.lt skaitytojų pasiūlymų iš serijos „Džiugai, o gal tu galėtum užsiimti…“ :)
Pauliau, tu turbūt jei tik pasistatytum į prioritetus galėtum ir sunkiasvorių bokso čempionas ir kosmonautas ir top modelis ir prezidentas būti ir dalailamą pavaduoti ir tapyti kaip vangogas ir dainuoti kaip pavarotas vien dėl to, kad toks protingas esi?
Eretike, nežinau ar dėl proto, ar dėl to, jog tikiu, kad žmogus tampa tuo, kuo nori tapti (žinau, kad kiti tai žino geriau už mane, tad..), galėčiau užimti visas jūsų minimas funkcijas/ profesijas.
na tada Pauliau jūs esate neeilinių gabumų žmogus, lenkiu prieš jus galvą!
Taip, as neverslus zmogus. Bet ar tai reiskia, kad as kvailas? Jei savo rezultata vertinu ne pinigine, o dvasine ar dar kokia kita israiska?
Siuo metu dirbu man patinkanti darba, alga galetu buti didesne (jausciausi tiesiog tvirciau), bet jau dabar neisleidziu visko ka uzdirbu. Be to turiu ir salutini darba, uz kuri visai negaunu pinigu, darom tai is idejos. Kaip tada cia?
Manau, is cia ir gincas, kad Autore verslu zmogu iskele kaip ideala ir prilygino jam visas gerasas savybes. Pamirso tai, kad tas savybes gali tureti ir neverslus zmogus, kad zmoniu siekiai skirtingi.
Nesuprantu, ar jūs čia meluojat (sau) išsijuosę ar tiesiog neskaitot, ką kiti rašo? Gi, sakau, jeigu tavo prioritetas yra žalia Lietuva, tai eini ir sodini medelius ir niekas tau daugiau nerūpi, bet jeigu naktį sapnuoji xatą už limoną, vakarais su draugais keiki savo viršininką, kuris nevertina tavo darbo, o ryte vėl supiesi toje pačioje karuselėje, tai esi tipiškas lietuvis ir tiek. Na, baimė siekti to, ko giliai širdyje nori, yra ne lietuvių, bet kokių 95% žemės gyventojų problema.
Lupike, kaip kadais sakė Anais Nin, pasaulį mes matom tokiu, kokiais patys esam ;)
straipsnyje pernelyg isaukstintas verslumas. gali buti neverslus, bet labai geras tam tikros srities specialistas. ir pinigu tada uzdirbsi pakankamai. turbut maziau nei tie kas tuos pinigus skirsto (verslininkai), bet pakankamai. ir tikrai protingumas nelygu turtingumui, kaip ir gudrumas nelygu protingumui.
Dar prie to pacio. Anksciau nebuvo laiko, bet siandien pavarciau ta „verslogalia“. Tai dauguma straipsniu man ten pasirode panasus. Reklaminiai sukiai, skambios frazes. Daugiau nieko. Pilstoma is tuscio i kiaura, esu skaites ir labiau itikinamu straipsniu apie versluma. Palikau keleta komentaru, nes tik keleta straipsniu perskaiciau. Bet kiekviename perskaitytame kazkas kliuvo.
p.s. Neverslininkas as, inzinierius. Gal del to cia man viskas taip nesuprantama.
Interviu iškarpa (iš pirmo žvilgsnio) su pinigais mažai kuom susijusio žmogaus pamąstymais:
Dalai Lama in an interview with the German paper Die Welt, June 20, 2009
Welt: The market doesn’t settle it, but you don’t believe in regulation either. Then what do we need?
Dalai Lama: I call it a responsible free market economy. In the end it depends on the individual. It depends on the individual sense of moral responsibility, self-discipline, values. The financial crisis is no crisis of the market economy itself, but a crisis of values.
pasirodė, kad šioje temoje šnekama apie tą patį
Vykintai, tikiuosi suprantate zodi „darbdavys“ kaip „tas, kuris duoda darbo“, o darbuotuojas „tas, kuris darbuojasi“ ? Prizadu jusu iskeltus klausimus panagrineti placiau. Ir lyrinis nukrypimas, anektotas: „Esu susitares su bankininkais – jie nepriekiajua saulegrazomis, as neteikiu kreditu“ :)
ewal, sorry, bet ir labai noredamas negalesit „uzdirbti pinigu kazka parduodamas“, jei neturesite kai kuriu svarbiu savybiu, skyrianciu V. nuo D. Laisve uz grotu.
cetuz, exactly
pauliau g-taskas.lt, puikiai pakomentavot „uz mane“ :)
Dovydai Sankauskai, „Aš tik įnirtingai priešinuosi teiginiui, kad kiekvienas iš mūsų privalo norėti praturtėti (ir kuo daugiau, tuo geriau)“. Vengiu zodzio „privalo“, taciau man asmeniskai butu smagiau gyventi, jei zmones siektu tapti atsakingais, iniciatyviais, aktyviais, atsikratytu stereotipu, t.y. igytu versliam zmogui budingas savybes.
„Ingos Verterės straipsnelis suponuoja mintį, kad nesiekiantys įkurti savo verslo yra paprasčiausi visažiniai kvailiai“ O cia tai taip. Tokia buvau ir as, ir kazkaip nepergyvenu del to savo kvailumo, juk visad yra galimybe susiprotet. ;)
Lupikas, „naturalu, kad jie tai ideologijai priesinasi“. Visiskai naturalu. Ir dar daugiau. Pirma reakcija i nauja minti paprastai buna: „Na kas cia per nesamone“. Antra „O gal ir yra tame teisybes?“ Ir tik veliau, suvirskinus „Tai aisku, kas gi sito nezinojo“
Vytai, jei neverslus zmogus turetu sias savybes: drasos prisiimti atsakomybe, valios igyvendinti savo idejas, puikius bendravimo igudzius, ryzto siekti savo tikslu, tai kas kitas tai butu jei tik ne verslininkas? Juk nemanote, kad toks zmogus galetu paklusniai vykdyti darbdavio nurodimus ir neiskisti nosies is savo darbastalio ribu? :)
„Tokia buvau ir as…“
Jūs gi verslininkė, turėtumėt suprasti, kad vis dar esat kvaila ;)
Mokslininkas, pavyzdžiui. Be viso ko dar ir dėstantis.
Vykintas cia jau labai gerai pasake.
O as apie save (matyt optimistiskai): ir drasos sako turiu ir idejas savo igyvendinu, bendravimo igudziai gal ir nera puikus, bet negaliu skustis, gal tik su ryztu kiek sunkiau – mat tingynys esu. Bet dauguma mano ideju yra igyvedinamos (greiciau ar leciau). Beja dauguma ju savo malonumui ir nekomercines. Turbut apmokamas darbas (kuris tarp kita ko man visai ir patinka) man reikalingas tik pragyvenimui reikalingu pinigu gavimui. Tai kodel, po velniu, as turiu buti verslininkas? Kad skaudetu galva del pasikeitusiu mokesciu, ar netiketai pamazejusios paklausos, darbuotoju nenori dirbit ir kt?
Dar kart perskaites jusu komentara supratau, kad Jus zmones skirstot i dvi rusis V ir D, bet iskeldami V privalumus, neparodote ju trukumu, o sumenkindami D net nebandot ieskoti privalumu. Aisku cia turbut jau puslapio pavadinimas jau tai pasako, bet manau gincas ir kilo del to, kad straipsnis labai saliskas, jei ne visai reklaminis. Matyt vienastoks, gryzes po atostogu ir perskaites sita kruva komentaru, dar kart pagalvos ka kviesti i svecius.
„Vytai, jei neverslus zmogus turetu sias savybes: drasos prisiimti atsakomybe, valios igyvendinti savo idejas, puikius bendravimo igudzius, ryzto siekti savo tikslu, tai kas kitas tai butu jei tik ne verslininkas? Juk nemanote, kad toks zmogus galetu paklusniai vykdyti darbdavio nurodimus ir neiskisti nosies is savo darbastalio ribu? :)“
Geriausias pavyzdys pagal sia pastraipa butu pats vienastoks, sio blogo seimininkas. Valios igyvendinti savo ideja pas ji keliems zmonems uztektu, belieka tik galva nulenkt kaip jam uztenka kantrybes taip ilgai, taip aktyviai ir taip profesionaliai vienam paciam vezti sita svetaine. Bendravimo igudziai bent jau elektronineje terpeje nenugincijami. Drasos pastoveti uz save, savo nuomone ir savo idejas jam netruksta. „Time management“ igudziu pas ji irgi netruksta, pasidalija savo atradimais ir su kitais. Ir ka? Jis ir toliau dirba ta „niekingaji“ samdinio darba, o tos savo svetaines net nesitengia tinkamai monetizuoti. Daugelis musiskiu „web specu“ tik tyliai pasukiotu pirstu aplink smilkini matydami toki jo veiklos masta ir tokius finansinius rezultatus.
sunku suprasti, iš kur tiek negatyvo tarp jaunų žmonių, o, ypač temose, kurios galėtų būti eskaluojamos su didžiu noru patirti kažką naujo, bet veikiausiai, tai jų brandos kelias.
Jei atsirastų realus noras patirti lietuvišką verslumo gylį su visomis – geromis ir blogomis jo pusėmis, bet su aukščiausia jo „praba“, tai, užsukite ir turėkite reikalų Marijampolėje ar jos apylinkėse.
Žmonės vaikščiojantys tame krašte (mažų mažiausiai) yra išlaikę Lietuvoje ypatingą verslumo dvasią (kartais, perdiem egoistišką. bet, kaip kitaip, žmogau, surasi gyvenime saiką:) ir spinduliuoja pavydėtino marketingo supračiaus savastimi be jokių vadovėlių.
Verstis, vadinasi, taupyti. Kiekvienas taupome skirtingus dalykus, skirtingose vietose. Vieni sveikatą, kiti pinigą, treti – likusį gryną orą, ketvirtas – lai susigalvoja sau pats. Bet juk taip elgdamiesi mes visi kažkaip verčiamės, visi kažkuriuose taškuose esame verslūs, negalima to paneigti. Savaime, dažnai, taip jau verčiamės, kad retai susimastome, jog pasaulyje vertę (o, tai, nebūtinai pinigai) galima kurti būnant ne tik nūnai pašlijusių biržų makleriu, bet būnant geru ūkininku, „N“ metų auginančiu skanias, sveikas daržoves, kurios primygtinai simbolizuoja jį irgi būnant aukščiausio lygio verslininku.
Pirma reakcija i nauja minti paprastai buna: “Na kas cia per nesamone”.
Pagrindinė šio straipsnelio mintis tikrai nėra nauja. Ir ji labai puiki. Tik pateikta ne itin vykusiai. Palyginimas sumenkinant.
Sugebėjimas pateikti savo pranašumus nemenkinant kitų — štai siektinas dalykas.
Ir kaip jau ne vienam komentare pastebėta: savo verslo turejimas nepriklausomybė ir laisvė. Visuomenė pernelyg susipynusi ir persipynusi.
O štai čia išreikšta esmių esmė:
The financial crisis is no crisis of the market economy itself, but a crisis of values.
eretikas, jusu tiesa, dabar neieskau ir nekaupiu ziniu, kuriu negaleciau efektyviai pritaikyti (samdomo darbo efektyvumas zemas, tikiuosi su tuo sutiksite?)
Vykintai, mokslininkai dazniausiai neprisiima pilnos atsakomybes uz savo veiklos rezultatus ir iems daznai truksta ryzto bei ismones pabaigti pradeta tyrinejima iki galo – atsakyti i klausima „O KAM to reikia?“ Zinote, kiek patentuotu atradimu dulkeja VPB archyvuose?
Vytai, nelabai supratau „dauguma mano ideju yra igyvedinamos (greiciau ar leciau)“. Igyvendinamos kieno? Jus pats jas igyvendinote ar pats vadovaujate, organizuojate kitus zmones jas igyvendintu?
Siaip jusu isvados logiskos. As irgi manau, kad vien asmens malonumas igyvendinant ideja nesukuria vertes visuomenei. Tarkim, as megstu plaukioti – patyriu is to malonuma. Bet as ne klausiu „kokio velnio as turiu uzsiimti komerciniu plaukimu?“, as tiesiog plaukiuoju ir tiek. Verslas prasideda nuo gebejimo SUKURTI VERTE VISUOMENEI is jusu uzsiemimo.
Klaida manyti, kad as skirstau zmones i V. ir D. kategorijas, nes neuzsiimu „etikeciu lipdymu“. Bet kadangi gyliai domiuosi psichologija, zmoniu psichologiniu savybiu (pabreziu – ne paciu zmoniu, o psich. savybiu) suskirstimas i budingus V. ir D., leidzia man operuoti verslios asmenybes savokomis. Jus gi ne pykstate, kad A.Augustinaviciute (socionikos mokslininke) suskirste zmones i 16 tipu? Ir ko gero net gi jus priskyre kokiai nors kategorijai :)
Lupikas, nenoreciau aptarineti gerb. Dziugo pavyzdi, ypac jam nedalyvaujant diskusijoje. Taciau jusu pasisakyme matau sioki toki „haliavos“ (nemokamu dalyku) sieki. Pries zmogu, kuris istikruju kantriai ir profesionaliai daro vertinga darba galima ir deretu ne tik galva nulenkti, bet ir finansiskai ivertinti jo pastangas. Jei butu daugiau tokio dekingumo musu mentalitete, tai gal ir nereiketu geriems autoriams vaiksciuoti i samdoma darba.
cetuz, as uz gerus ukininkus ir sveikas darzoves :)
evoliucija, neimanoma sumenkinti to, kas saves menku nejaucia. Berods, panasiai skamba vienas is Budos pamokymu.
Skirtingos idejos skirtingai igyvendinamos. Kai kurias darau vienas, kai kur ieskau pagalbos. Nuolat susiduriu su zmoniu motyvavimo problemomis (neturint pinigu ne visus lengva itikinti prisideti prie projektu), bet paprastai pasiekiu savo: ideja stengiuosi iskelti auksciau uz finansus. Del nesukuriamos vertes visuomenei, tai velgi mes apie ta pati, ta verte ne finansine, suteikiam zmonems galimybe klausytis negirdetos nekomercines muzikos, transliuojame laidas su ivairiais idomiais zmonemis ir tt. Projekta kuriantys igauna patirties norimoje srityje (juk visi daro tai, kas jiem idomu). Tai atima 3-4valandas per diena, ir gaunamas 0lt pelnas (netgi daznai i minusa). Tai ar cia visai bevertis darbas? Jusu poziuriu turbut taip. Mano poziuriu, kas jeigu ne mes patys, galime tobulinti visuomene dvasiskai, moraliskai, padeti jiems atrasti nieko nekainuojancius dalykus ir vistiek suteikiancius laimes.
Del to skirstymo, tai nera blogai, kas skirstote, kiekvienas skirsto zmones i kazkokias grupes. Beda tame, kas Jus skirstote ne tik kaip jums yra patogiau (butent siame straipsnyje), bet dar ir nepateikiate pilnos abieju rusiu analizes, atrinkdama tik tuos dalykus kurie jums parankus. Tada lyginate vieno pliusus su kito minusais. Kas cia per palyginimas gaunasi?
Jaučiasi kad straipsnis užkabino daugelio samdomų specialistų savimeilę. Na bet pagalvojus tai tikrai visiškai natūralu kad turtingumas tiesiogiai nesisieja su protingumu. Viskas susiveda į nebijojimą rizikuoti. Ir nereikai to taip priešpastatyti ir sugretinti su žiniomis. Tipo kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti kad dar daugiau nežinai ir todėl bijai kažką daryti, kažką keisti. Sugebėjimas rizikuoti manau daugiau yra įgimta būdo, charakterio savybė ir tiek. Ir geriausia kombinacija yra gera smegeninės veikla plius žinios plius rizikos prisiėmimas. Ir iš tikro nėra taip jau daug tų variantų kaip norima parodyti straipsnyje, kaip bukas versilininkas nusisamdo protingus darbuotojus, kurie viską už jį padaro. Bukas verslininkas paprastai samdo bukus darbuotojus, jam nekomfortiška būtų dirbti su protingesniais už save. Buki verslininkai kuria mažai intelektualinio dabro poreikio reikalaujančius verslus, kaip pvz. buves statybininku brigadininkas įkuria UABa pasisamdo daug bukesniu už save ir verslas klesti. Jei ten yra kokių plačiąją prasme protingesnių žmonių tai jei atlieką siaurą specialybinę funkciją, pvz. finansų apskaitą. Bet taip nebūna kad subursi protingesnių už save komanda ir jie užsuks visą verslą. Gali suburti, gali būti jie protingi, bet nieko jie iniciatyvaus nepadarys, jie neturi motyvacijos, tai ne jų verslas. Jie atliks kiekvienas tą savo protingą specialybinę funkciją ir viskas. O verslas tai ne specialybinių funkcijų kratinys, tai sistema. Ir kuriant ta sistemą gyventi tikrai sudėtingiau negu atsimokyti universitete dėl popierinio diplomo, įsigilinti į vieną specialybinę sritį per praktinę patirtį ir po to pardavinėti tą savo sugebėjimą dirbti specialybinėje srityje. O ko tam tereikia? Parašyti gražius CV, pakalbėti teisingai pokalbyje dėl darbo. Na aišku ir čia atsiranda aukščiau iššokančių, LinkedIn, asmeninis brandingas per socialinius tinklus ir pan. Bet tai ir tokiu atveju paprasciau, mažiau reikia sukti galvą, susipažinti su mažiau sričių ir žymiai mažiau rizikinga negu sukurti verslą, visą tą sistemą kuri galėtu generuoti didesnius pinigų kiekius.
evoliucija, neimanoma sumenkinti to, kas saves menku nejaucia. Berods, panasiai skamba vienas is Budos pamokymu.
Be abejo, neįmanoma sumenkinti to, kuris menku nesijaučia. Tačiau vis tiek savo pranašumų pateikimas menkinant kitus – nėra pats geriausias dalykas. Pamėginkite perrašyti šitą straipsnelį išmesdama samdomam specialistui nepalankius palyginimus ir palikdama tik verslaus žmogaus pranašumus. Pamatysite, kad pagrindinė mintis nė kiek nenukentės, o straipsnelis iš karto taps patrauklesnis ir sukels mažiau neigiamų reakcijų.
Mano praėjusiame komentare html’as „suvalgė“ ženklą „nelygu“. Norėjau parašyti, kad verslas nėra lygu laisvei ir nepriklausomybei. Išbandžiau nuosavą verslą savo kailiu ir nusprendžiau kad man laisvė ir nepriklausomybė yra laisvai samdomo specialisto darbas. Dabar tuo ir mėgaujuosi. :)
Sėkmės Jūsų darbuose. Jei laikysites savo tikslų ir vizijos, išdėstytos paskutinėje straipsnelio pastraipoje, tai tikrai prisidėsite prie geresnės visuomenės kūrimo. Juk visuomenę sudaro įvairiausi asmenys. Be tos įvairovės pasaulis ir nebūtų toks, koks yra. Svarbiausia suprasti, kad visų indėlis yra vertingas. Ir kad verslininkas pats savaime nėra aukščiau už viską. Kad ir koks kūrybingas tas verslininks būtų, vienas pats, be kitų žmonių pagalbos ir indėlio jis nesugebėtų dirbti.
o nelengviau butu kada nors baigti visas sias beprasmes diskusijas, kadangi jos yra beprasmes, nes kiekvienas zmogus skirtingai zvelgia i pasauli, del to pasaulis ir yra ivairiaspalvis, del to kiekvienas gali rasti savo nisa kurioje gali gyventi ir jaustis laimingas. man rodos tie, kurie kaip paranojikai praleidzia laika komentuodami kazkokia viena tema kelias dienas, yra ne kas kita kaip lodoriai ir tinginiai, kuriems kazka pasiekti trukdo ne protingumas ar verslininko „bukumas“ protingojo atzvilgiu, o tai, kad jus koncentruojaties ties vejo malunu ganymu ir norite pasijusti laimingesni vien todel, kad kazkas pritars cia jusu nuomonei is 200 komentaru. todel galiu pasakyt, kad protingu cia nera vien del sio fakto, matyt per mazai gyvenat, kad suprast, jog niekam neidomi jusu pozicija vienu ar kitu atveju ir skirtumas kaip jus gyvensit siandien ir rytoj priklauso tik nuo jusu paciu ir jus turesite tiek, kiek jums reikia, kiek jusu smegenys nores ir protingas zmogus ar jis biednas ar jis turcius, niekada neatsises ir neaiskins kitam kaip gyvent ar kodel jis turi maziau ar daugiau, kadangi tai KIEKVIENO ZMOGAUS REIKALAS.
beje, ka reiskia „protingas“? as galiu buti protingas IT srityje, bet medicinoj as zalias. daktaro poziuriu as busiu durnas, mano poziuriu tas daktas irgi bus durnas. nu ir? nuo to pasaulis kazkuom pasikeicia? niekuom. stai kodel visi filosofotuojai didziaja dalimi buvo protingi kvailiai.
Vytai, tai, kad sugebate igyvendinti savo sumanymus, parodo turimus mano akim vertingus (V.) bruozus, ir ne tiek svarbu jusu projektu pelningumas, kiek vertingumas. (Beje, mano projekte irgi rasite nemokamu paslaugu). O stai paversti savo pamegta uzsiemima tokiu, is kurio galima butu issilaikyti – tai jau daugeliui neisprendziama uzduotis.
nuizas, „verslas tai ne specialybinių funkcijų kratinys, tai sistema. Ir kuriant ta sistemą gyventi tikrai sudėtingiau negu atsimokyti universitete dėl popierinio diplomo, įsigilinti į vieną specialybinę sritį per praktinę patirtį ir po to pardavinėti tą savo sugebėjimą dirbti specialybinėje srityje.“ – pritariu. Tik nesupratau kodel statybininkus pavadinote bukais verslininkais. Gal issakikyte sia savo nuomone statybos imones savininku, kai ateis laikas remontuoti jusu buta, ar statyti nama.
evoliucija, neisivaizduoju kodel priejote isvados, kad verslas nera laisve ir nepriklausomybe, kaip ir nesuvokiama man „evoliucija“ is V. I D. bet gal nesigilinsime i tai komentaruose. Sekmes ir jums :)
martynas, juokingai atrodo jusu akmenu metimas i komentuojanciuju bei diskutuojanciuju darza, o po to klausimu ir pastabu pateikimas diskusijos pratesimui. :)
Pritariu Ingai, kad verslininkas (verslus žmogus) turi mažą savo ego, kuris padeda pripažinti savo netobulumą ir mokytis iš savo klaidų. O svarbiausia visame tame yra praleistas ankstesniame sakinyje žodis DARYTI. Daryti, mokytis iš klaidų, vėl daryti.
Aukštas ego stabdo nuo darymo (gal išskyrus komentavimus ir aptarimus), juk galima klaida – tai smūgis vidiniam ego ;)
Stebina dalyvio Vytas taiklumas oponuojant straipsnio autorei. Galvoju, jog butent straipsnio komentaruose ir atsiskleide autores ribotumas (koncervatyvumas) sampratoje apie gyvenima ir gyvensena. Nesunku pastebeti, kad autore realiai suvokia ir supranta tik tu zmoniu pozicija, kurios nepriestarauja straipsnio ir JOS pasauleziurai – visi kiti, kaip suprantau autore, kazka daro ne taip, kaip turetu daryt (pagal Inga). Esu silpnas, kad sugebejau susierzinti sios autores kurstymams ir pozicijos saliskumui. Susidaro ispudis, jog cia kazkas yra ismokintas, kaip tiksliai begti tame peliu ratelyje, kuriuo didziuojamasi, ne nesusimascius, kad gali but visaip.
O ir yra visaip. Nes gamtoje tai bene esminis reiskinys.
Citatų (2)
[...] Galima sakyti tai pirmas susidūrimas su konkrečia ideologija mano bloge. Straipsnis vadinasi Žinojimas – jėga?, o konkreti ideologinė dvasia persunkianti šį straipsnį – [...]
[...] paradoksas „aš viską žinau“ – „aš nežinau ką daryti“ sietinas su praeito įrašo mintimi: jeigu esi protingas, netenki teisės skųstis pinigų trūkumu. O bičiulė laiko save [...]