Žiniasklaida ir tinklaraščiai – konkurentai?

(sgrace nuotrauka)

Kad jūs žinotumėt, kaip dažnai šis klausimas užduodamas tinklaraščių autoriams! Nepamenu nė vieno interviu, kur ši tema tiesiogiai ar kitais žodžiais neiškiltų. Mano atsakymai dažniausiai būnai nuosaikiai abejojantys – gal todėl Edvinas pasiūlė tinklaraščių diskusiją: jis pabandys išdėstyti, kodėl tinklaraščiai yra žiniasklaidos konkurentai, o aš – kodėl ne. Jūs gi galėsite paskaityti ir vieną versiją, ir kitą, o galiausiai nuspręsite patys.

Preambulė arba atsikalbėjimas. Iš dalies ši diskusija yra žaidimas. Jei rašyčiau temą vienas, ji būtų daug labiau subalansuota. Dabar gi stengsiuos pateikti tik vienos pusės argumentus. Kitas svarbus klausimas – tų pusių apibrėžimas. Kas yra „žiniasklaida“? Tik tradicinė (spauda, radijas, TV) ar ir internetinė (portalai)? Su tradicine žiniasklaida jos kraujo broliai internete sėkmingiau konkuruoja, nei visi tinklaraščiai kartu sudėjus. Tad tikriausiai kalbame apie žurnalistų, dirbančių kurioje nors redakcijoje, ir neformaliai rašančių tinklaraščius konkurenciją. Taip sutarę ir pradedam.

1. Turinio kokybė. Apie kokį turinį šneka? Jei imsime geriausius žurnalistų kūrinius – senų laikų tiriančiosios žurnalistikos, eseistikos pavyzdžius – tai tinklaraščių tekstams iki jų dar labai toli. Jei kolegos žurnalistai patys nebūtų nuleidę tekstų kokybės kartelės žemiau grindinio, tai apie kokybinę konkurenciją išvis nebūtų kalbos. O gal ir dabar nėra? Negi lyginsimės su pačia prasčiausia bulvarine mišraine? Jei žurnalistas dorai rašo straipsnį, jis a) naudojasi ne vienu informacijos šaltiniu; 2) paiso žanro taisyklių; 3) logiškai sudėlioja informacijos blokus; 4) rūpinasi stiliumi (čia jam padeda ir redaktorius, ir stilistai). Kas iš tinklaraščių autorių dorai prisipažins tai darąs? Mes rašome „internetiškai“: greitai, padrikais sakiniais, pasičiupę vieną kokią mintį, nesirūpindami stiliaus sklandumu ar žodyno įvairove. Mūsų tekstai privalo būti trumpi, nes niekas nesikankins skaitydamas tokius prastus ir dar ilgus rašinius. Tinklaraščių tekstus gelbėja tik nuoširdumas, operatyvumas ir diskusijos intonacija.

Tradicinė redakcija yra labai naudinga žurnalistui. Tai meistrystės mokykla, savotiška gildija. Tekstus nuolat peržiūri, taiso, kritikuoja redaktoriai. Kalbą dailina, komentuoja ir taiso stilistai. Pats žmogus, jei nėra apkerpėjęs, atidžiai stebi, kaip sekasi kolegoms, ir mokosi iš jų sėkmės ar klaidų. Redakcijoje gali pasitarti, paklausti, stebėti ir dėtis į galvą naujus įgūdžius.

Tinklaraščio autorius, net jei jis nori tobulinti savo tekstus, dažniausiai neturi tokių galimybių. Taip, jis irgi gali skaityti ir mokytis, tačiau jei skaitymo pakaktų mokslams, mes neturėtume nė vieno dėstytojo ir profesoriaus – gyvas kontaktas, įveikus pradmenis, duoda daugiau. Va, jei būtų laikraščiuose ir žurnaluose praktika tinklaraščių rašytojams… bet aš jau nukrypau nuo temos.

2. Operatyvumas. Portalai dabar pilni nuotraukų ir tekstukų, kuriuos jiems atsiunčia „skaitytojai“ iš įvykio vietos. Kai fotografuojantis telefonas visada po ranka, koks nors žmogelis visada atsidurs arčiau įvykio ir greičiau paruoš pranešimą už žurnalistą, bet… tai nesvarbu. Nesvarbu todėl, kad antras ar trečias įvykio vietoje vis tiek bus žurnalistas, o tinklaraščio autorius šalia jos atsidurs nebent visiškai atsitiktinai. Neabejoju, kad kartą ar du per gyvenimą tinklaraščio autorius sulauks savo „15 minučių šlovės“, atsidūręs reikiamu metu reikiamoje vietoje. Ir galės didžiuotis pralenkęs žiniasklaidą. Bet tai tik keli kartai. O profesionalūs reporteriai sugeba būti tarp pirmųjų visur ir visada.

Suprantama, negalima lyginti žmogaus, kurio visa darbo diena yra pašvęsta naujienų gaudymui, su tokiu, kuris vakare prisėdęs prie kompiuterio klaviatūra išstuksi dienos atradimus ir susikaupusias mintis. Tai ir nelyginkim – žurnalistai su patirtimi turi „uoslę“ įvykiams, padeda vieni kitiems ir informuoja, nepaisydami netgi redakcijų ir leidinių konkurencijos. Net atsidūrę įvykio vietoje vėliau už pirmuosius praeivius, jie dėl geresnių įgūdžių ir pasiruošimo sugeba informaciją paruošti, surašyti ir paskelbti greičiau už nepatyrusius tinklaraščių autorius.

O sakyti, kad tinklaraštis X parašė apie naują Intel procesorių greičiau už portalą Y irgi yra netikslu. Nes tas tinklaraštis gavo informaciją, paruoštą žurnalisto.

3. Patikimumas. Jei nepainiosime patikimumo su pasitikėjimu žiniasklaida, kurio kritimas dabar dažnai linksniuojamas, tai pamatysime, kad ir čia tinklaraščių autoriams reikia nukelti kepurę prieš kolegas profesionalus. Dėl paprastos priežasties – medžiagos paruošimo principų. Jei žurnalistas visada ieško (bent jau turi ieškoti) kelių šaltinių, nepriklausomo faktų bei teiginių patvirtinimo ir stengiasi izoliuoti savo jausmus bei nuomonę (išskyrus komentarus ir nuomonių skiltis), tai tinklaraščio autorius netgi faktus ar įvykius dėlioja taip, kaip pamatė.

Niekas geriau neatskleis mano minties už šį seną „The Guardian“ reklaminį klipą:

Tinklaraščio autorius paprastai pamato tik vieną kurią faktų ar įvykių perspektyvą ir ją aprašo. Žurnalisto darbas – pamatyti ir aprašyti visas. Ir tas, ir kitas rašo teisybę, tačiau tik žurnalisto pateikiamą vaizdą iš tiesų galima būtų laikyti patikimu.
Išvadų nedarau. To neleidžia žaidimo taisyklės. Tikiuosi, kad pateikiau pakankamai svarių argumentų diskusijoje, kodėl tinklaraščiai yra ar nėra žiniasklaidos konkurentai. Jei pritariate jiems, bet tikite, kad kada nors tinklaraščiai konkuruos su žiniasklaida kaip lygūs, turiu tik vieną patarimą – mokykitės. Žurnalistika nėra slaptas mokslas, o jos principai pravers kiekvienam…
P.S. Kai pamatysiu kolegos Edvino „diskusijos pusę“, būtinai įdėsiu nuorodą. Štai ji.