Užrašai iš skaitmeninio fronto #6

The Pirate Bay torrentų tarnybos karas su autorių teisių saugos agentūromis persikėlė į internetą. Agentūros ėmėsi apgaulės, nelegaliai kurdamos netikrus torrentus, mazgus ir failus. The Pirate Bay pradėjo juos filtruoti, o paskui pačius padirbtus „klientus“ išmetė iš sistemos. Įdomu, kad šiuo atveju, TPB yra teisi, mat duomenų padirbinėjimas yra nelegalus, o teikimas informacijos apie potencialiai nelegalų turinį yra legalus dalykas.

Paprašytas surasti 10 skirtumų tarp šiandieninės Jungtinės Karalystės ir Orwello aprašytos romane „1984“ gal tiek ir nerastum – britai kasdien labiau virsta valstybinio Panoptikono kaliniais. Dabar šalies vidaus reikalų ministras pareikalavo, kad interneto ir mobiliojo ryšio tiekėjai saugotų visus vartotojų komunikacijų įrašus vienerius metus: visas lankytas svetaines, visus skambučius, SMS… Žmonės, gimę ir augę Anglijoje, su nerimu ir skausmu stebi, kaip šalis virsta koncentracijos stovykla. Nuo šiol JK net mobiliojo telefono be paso nebegalima nusipirkti…

Kol muzikos siuntimas iš torrentų tebelaikomas nelegaliu, tol pagautam gali tekti už tai susimokėti. Danijos teismas atsakovui, kurio kompiuteryje buvo aptikta 13 tūkstančių nelegaliai įsigytų kūrinių, skyrė 24400 JAV dolerių baudą. Maždaug 2 dolerius už dainą. Verta įsigyti legaliai, nes gausis dvigubai pigiau. Danų teismo skirta bausmė bendrame kontekste atrodo ganėtinai humaniška, nes RIAA besočiai nori 4000 dolerių už vieną dainą.

Ant kitos svarstyklių lėkštės – stulbinanti Radiohead albumo, kurio dainos be užraktų buvo platinamos internete už gerbėjų siūlomą kainą, sėkmė. Tiek pagal pardavimus, tiek ir pagal gautą pelną. Nepaisant to, kad albumą siuntėsi, kas tik norėjo, grupė pardavė 1,75 milijono CD parduotuvėse. Čia atsakymas tiems, kas sako, kad laisvai parsisiunčiama muzika kenkia pardavimams. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad Radiohead tiek daug laimėjo, nes buvo pirmieji ir drąsiausi, bet nėra jokių priežasčių kitiems pasinaudoti analogišku principu.

Kita gera žinia – JAV teismas pripažino, kad kartą įsigytas daiktas iš tikrųjų priklauso jį įsigijusiam, net jei tai autorių teisių saugomo kūrinio įrašas. Tai leidžia žmonėms parduoti senus albumus, knygas, DVD, programas ir žaidimus, net jei ant jų parašyta „not for resale“.

Svetainėje Technologizer atradau įdomų rašinį apie DRM, tiksliau – „25 priežastis, dėl kurių verta pašalinti apsaugą nuo kopijavimo“. Tai ne šiaip pamąstymai, o labai konkretūs atvejai iš technologijų istorijos, kai DRM pražudė produktus ar net sunaikino ištisas kompanijas. Verta būtų jį paskleisti plačiau, nes dar nedaug kas žino, koks nesąžiningas DRM mechanizmas yra prieš sąžiningai produktą perkantį žmogų.

Būtų labai sveika tuo pačiu ypu legalizuoti ir torrentų srautus. Kova su jais – tai kova su dviem trečdaliais viso interneto srauto iš vartotojų kompiuterių.

Kuriozų skyrelyje šį kartą IX svetainių talpinimo tarnyba, kuri sugebėjo pašalinti iš serverių muziką, kurią pati įrašų bendrovė ten leido patalpinti. Kartą jau pradedi mosuoti vėzdu, gauni juo ir pats…

Ne visai susiję su tema, bet vistiek įdomu – teisiniai komentarų svetainėse aspektai. Visiškai natūralu, kad tekstas priklauso jį parašiusiam. Todėl visų čia parašytų ir patalpintų komentarų autoriai išsaugo į juos visas teises. Jūs turite teisę pareikalauti juos pašalinti, neleisti man ar kam kitam jų redaguoti, kartu su manimi protestuoti, jei jūsų komentarą kas nors panaudoja be jūsų žinios svetur. Neveltui esu rašęs, kad tinklaraštis – visada kolektyvinis kūrinys, net jei formaliai rašomas vieno autoriaus.

Beje, aš visai nepamiršau pažado surengti (su Ežiuko ir kitų pagalba) „RiP: A remix manifesto“ peržiūrą, bet ją trukdo vis neatsirandantis parsisiuntimui paruoštas failas. Vis apsilankau kūrėjų svetainėje – kai tik atsiras, tai ir pranešiu.

(Iliustracija iš Inquisitr)