Užrašai iš skaitmeninio fronto #27

(Kyle May nuotrauka)

Nuorodas šiai fronto laidai po truputėlį rinkau visą gruodžio mėnesį – laikas jas apibendrinti ir užbaigti „fronto metus“. Pagrindinės žiemos pradžios temos – interneto vartotojų teisės ir nesibaigianti kova su DRM. Na, ir žinoma – didysis Google skandalas…

„Duokite laisvę!“

„Give me liberty or give me death!“ – taip yra pasakęs JAV nepriklausomybės kovų dalyvis Patrickas Henry. Po 235 metų laisvės laisvose (?) Vakarų šalyse, šūkis tapo vėl aktualus, šį kartą internete. Neapsikęsdami dėl nuolatinių kėsinimųsi apriboti interneto prieigą ir informacijos mainų laisvę, aktyvesni žmonės imasi iniciatyvos patys: manifestą paskelbė ispanai, piratų partija Europos parlamente inicijavo Interneto teisių chartijos kūrimą. Prie šio dokumento kūrimo gali prisidėti kiekvienas – įtrauktinas tezes galima siųsti europarlamentarui Christianui Engstromui (Švedija, PP). Jei pavyktų suderinti ir priimti tokį dokumentą – piratų partijos Europos parlamente būtų pasiekusios pirmą tikrai svarbią pergalę. O jei būtų išgirsti Nobelio premijos laureatų balsai apie intelektinės nuosavybės įstatymų daromą žalą mokslui, gal teisių chartija galėtų apimti ne vien interneto erdvę, bet ir informacijos mainus apskritai.

DRM pinklės

Muzikai užsienyje DRM beveik nebetaikoma, tačiau užraktai tebėra labai populiarūs tarp filmų, knygų ir kompiuterio programų kūrėjų. Pateikiamas argumentas paprastas – mes nekoncertuojame, todėl tik iš spynų tegalime uždirbti.

Žinoma, ne visi autoriai taip galvoja. Dalis bando platinti savo kūrinius be užraktų, tačiau susiduria su didžiulėmis kliūtimis. Kas sakė, kad autoriaus valia ir teisė yra svarbiausia? Leidėjo interesai yra svarbesni už bet kokią teisę… Dėl jų aukojama netgi galimybė neįgaliesiems ir žmonėms su regėjimo sutrikimais naudotis literatūros kūriniais. Firmos, kurių vadovai ant scenos žarsto gražias frazes apie norą atsikratyti DRM (taip, Apple, į tave žiūrime), pasirodo, nesutinka platinti kūrinių be užraktų net autorių prašomos. Tai kas autoriams belieka? Pažeidinėti įstatymus patiems ir tikėtis, kad jų nenubaus. Nieko čia naujo – visi tai daro internete jau 30 metų ar daugiau…

Autoriai tampa įspausti tarp reakcingų ir konservatyvių leidėjų interesų ir savo skaitytojų, žiūrovų, klausytojų norų. Jeremy Clarksonas („Top Gear“) taip ir rašo – kaip bepasielgsiu, vis tiek esu žuvęs (ačiū, Emili, už nuorodą). Būtų šaunu, kad nereikėtų rinktis tarp tokių nesutaikomų pusių, bet normalaus dialogo kol kas nėra, o laikas veikia interneto naudai – kas sekundę jame paplinta vis daugiau ir daugiau kūrinių, kurių niekas nepardavinėja, todėl už juos niekam ir nesumokėta…

Paminėti DRM ir apsieiti be kuriozų neįmanoma. Slashdot neseniai rašė, kad tie, kas pasinaudojo Microsoft Office 2003 galimybe rakinti dokumentus ir riboti jų prieigos teises, patys liko be tų dokumentų – Microsoft „išjungė“ sertifikato autentikaciją…

Bylos prieš muzikos mėgėjus leidėjams irgi į gerą neišėjo. Muzikantus, kurių kūrinius, pažeisdamos sutartis, firmos savinosi albumams, rinkiniams, savireklamai ar kitoms reikmėms, tos bylos įkvėpė analogiškam veiksmui – dabar Warner, Sony BMG, Universal ir EMI gresia 6 milijardų JAV dolerių bauda už nelegalų 300 tūkstančių dainų naudojimą. Atlikėjas Alejandro Fernandez į Sony būstinę iškvietė policiją konfiskuoti 6 tūkstančių nelegaliai laikomų muzikanto kompaktinių plokštelių. Muzikantus publika gausiai palaiko, ypač tokius drąsius jų veiksmus. Kas bus įrašų studijų pusėje, kai ginčai pasieks lemiamą tašką?

„Ir tu, Google…“

Bruto smūgiu durklu galima būtų pavadinti Google vadovo Erico Schmidto pareiškimą, kad firma į žmonių privatumą ir asmeninių duomenų apsaugą žiūri kaip į kiaurą rėtį: „Jei nenorite, kad apie tai sužinotų, nereikėjo to išvis daryti“. Čia požiūris firmos, kurią, galima sakyti, žmonės myli dėl devizo „nedaryk pikto“. Bene geriausiai į Schmidto akibrokštą vartotojams atsakė saugumo specialistas Bruce Schneier: „privatumas apsaugo mus nuo valdžios savivalės net tada, kai mes nieko blogo nedarome“. Vaizdžiai tariant, atsakymas Google vadovui būtų toks: „Jei šeimoje auga vaikas, akivaizdu, kad paslapties apie jo atsiradimą nėra. Bet ar tai reiškia, kad jo pradėjimo aktas turi būti viešas, visiems prieinamas ir juo gali būti prekiaujama?“

Dar skaudžiau, kad Google smarkiai veidmainiauja teigdama, kad privatumas neegzistuoja. Kai prieš kelis metus C|Net žurnalistai paskelbė daug privačios informacijos apie Erico Schmidto gyvenimą, pasinaudoję tik Google paieška jos rinkimui, Google izoliavo šio portalo žurnalistus ir uždraudė darbuotojams duoti jiems interviu, atsakydama į „neetišką“ informacijos paviešinimą. Tai kaip čia vis dėlto yra? Ar privati informacija gali būti tik tų, kurie tą privatumą internete valdo?