(Jonathan Gill nuotrauka)
Šių užrašų tema tebus parduotuvės. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog patogus būdas įsigyti kokį nors produktą, nesvarbu, skaitmeninį ar ne, skatina pirkimą. Jei šalia namų ar darbo atsidarė nauja drabužių parduotuvė, jūsų šeimos garderobas garantuotai pagausės keliais pirkiniais. Jei kas nors atidarė kepyklėlę – mėgausitės šviežia duona ir bandelėmis daug dažniau, nei anksčiau.
Labai panašiai yra ir su skaitmeniniais produktais. Aš turiu 68 programas telefonui (maždaug trečdalis iš jų yra mokamos). Prieš tai, senajame telefone turėjau tris. Kaip jų padaugėjo 20 kartų? Apple AppStore nuopelnas. Iš esmės aš tiek patenkintas parduotuve, kad net nematau reikalo laužti OS ir naudoti Cydia „pogrindinių“ programų diegimui.
Arba imkime kompiuterį. Nuo to laiko, kai įsigijau Visa Virtuon, mano kompiuteryje nebeliko nė vienos nelegalios programos ar žaidimo. Kiek turiu programų? Apie šimtą. Kiek žaidimų? Septynioliką. Visi pirkti arba legaliai nemokami, nes yra nepaprastai patogios GOG, Mac Game Store ir Mac Games Arcade parduotuvės, o programų svetainėse šalia „Download“ visada yra puikiausiai veikiantis „Buy“ mygtukas. Yra viena bandomoji programa, kuriai dar taupau pinigus ($39 – man nemažai) ir vienas žaidimas, dėl kurio vertės nesu tikras. Manęs negraužia sąžinė, jei bandymui juos atsirakinu su svetimais serijos numeriais, bet paprastai pakanka mėnesio demonstracinio periodo, ypač jei per jį programos funkcijos nebūna ribojamos.
Bet grįškime prie parduotuvių. Tai, kad turiu legalias programas ir žaidimus, lėmė trys dalykai: mano pajamos, Visa Virtuon ir interneto parduotuvės. Pajamos – užgyvenamas dalykas, Virtuon dabar jau gali gauti beveik bet kas (maždaug nuo 14-os metų su tėvų leidimu), o štai su parduotuvėmis padėtis yra labai prasta, jei norime legaliai klausytis muzikos, žiūrėti filmus ar skaityti knygas. išvardintų dalykų tiesiog neįmanoma arba beveik neįmanoma legaliai įsigyti Lietuvoje, jei kalbame apie skaitmeninius failus, o ne fizines laikmenas. Omnitel ir Tele2 prekiauja muzika telefonams, tačiau ji rakinta su DRM ir nepatogi įsigyti (be to ir labai brangi). Tačiau filmai ir knygos nė tokios galimybės neturi. Ko tuomet stebėtis, kad žmonės viską siunčiasi nelegaliai?
Tokiame kontekste LANVA pareiškimai, esą jie bandys reikalauti RIAA lygio (daina x 20 tūkstančių kartų – „pigiau“ yra žmogų nužudyti) kompensacijų, skamba visiškai paikai. Kaip gali skaičiuoti nuostolius už neparduotas prekes jei jomis apskritai neprekiauji? Man atrodo, kad įstatymai turėtų atsižvelgti į tai, ar besiskundžiantis piratavimu verslas iš tiesų yra bent ką padaręs, kad jo produktus žmonės galėtų įsigyti. iTunes neveikia, Pandora neveikia, Hulu neveikia, Spotify neveikia… Kaip man sumokėti? Siųsti pinigus voke tiesiai atlikėjui ar aktoriui? Gal juridinę teisę skųstis dėl piratavimo Warner Bros., EMI ir kiti turi, bet moralinės – tikrai ne. Bent jau tol, kol iTunes ar Hulu lūpomis man atsisakoma parduoti kūrinius.
Parduotuvės piratavimo problemos visiškai neišspręs. Tačiau jei visame pasaulyje piratavimo lygis sumažėtų iki amerikiečių (kurie turi daugiau skaitmeninio turinio parduotuvių, nei mes turime dėvėtų rūbų „taškų“) lygio, tai gal net skųstis juo nebeliktų prasmės? Gal tiesiog tereikėtų sureguliuoti kainodarą taip, kad įplaukos pasiektų ir iš tūkstančius dainų klausančio jaunuolio, ir iš vieną-kitą filmą per savaitę pažiūrinčios šeimos?
Drįsčiau sakyti, kad labai didelė dalis piratavimo gali būti apibrėžta taip: jei neparduodate, tai mes ir neperkame.
Na, o dabar – fronto įvykių ataskaita:
- Prisitaikymas. Dabartinės kino, muzikos ir knygų rinkos dejonės nėra naujos. Jei leidėjai po ranka turėtų istorinių knygelių, paskaitytų, kad 1949-aisiais JAV irgi ištiko krizė. Tačiau išgyventi įmanoma, tik reikia prisitaikyti. Radijo spektaklių praktiškai nebeliko, tačiau praėjo 60 metų, o radijas tebėra gyvas. Kažką praras ir kinas, ir TV, ir muzika, bet suklestės nauji formatai…
- Istorija. Nieko naujo nėra ir autorių teisių įstatymų konfliktuose. XVIII a. pabaigoje Anglijoje buvo svarstomas autorių reikalavimas, kad jų teisės į kūrinį galiotų amžinai. Lordo Kames atsakymą vertėtų dabartiniams leidėjams išmokti mintinai, kad nekiltų pagunda dar labiau pratęsti jų galiojimą, kad nebeliktų dvejonių, kam priklauso nusipirkta knyga ar CD su muzika.
- Melas. Jei kino industrija nori, kad žmonės tikėtų jos argumentais, ji turi baigti įžūliai meluoti apie savo nuostolius. Daugeliui filmų peržiūros, parsisiunčiamos skaitmeniniu pavidalu, labai labai padeda populiarėti ir uždirbti daugiau, nei bet kada anksčiau.
- Melas 2. Lietuvoje taip nėra, tačiau užsienyje leidėjai dažnai reikalauja daugiau teisių, remdamiesi praktika mokėti milžiniškus avansus populiarių knygų autoriams ar muzikos atlikėjams. Ta tvarka po truputėlį žlunga ir atsiranda vis daugiau autorių, kurie parodo, kad knyga gali būti ne tik išleista, bet ir sukurta be leidyklos finansavimo. Net jei tam atiduodi visą savo laiką.
10 Comments
Pagal visus fizikos dėsnius, atgal į galvą reik duoti dvigubai daugiau. :D Tie patys autorių teisių gynėjai galbūt pirmieji sugalvojo vogti ir laužyti įstatymus, bet kai tik sukils antroji pusė. Gali paaiškėti, kad neteisingai nuteisė tuos pačius „piratus“, įteisino nesąmoningus įstatymus, ir turės atsakyti už viską su kaupu.. Jau sukurtos pirmosios organizacijos, kurios kovos su tais kenkėjais. :)
apie istoriją. visai neseniai, beje, skaičiau, kad analogiška situacija buvo ir Gutebergui išradus spausdinimo mašiną. Tuo metu vienuolynuose perrrašinėdavo knygas ir tai buvo gan pajamingas verslas. O čia staiga atsirado Gutenbergas su savo „pigia“ spausdinimo technika. Žinoma, vienuolynai buvo nepatenkinti.
Labai primena mūsų laikus :)
Paprastai nemėgstu „Užrašų iš skaitmeninio fronto“ tipo įrašų, tačiau šitas labai patiko. Pats neseniai susidūriau su tuo, kuomet norėjau (pagarbos atlikėjui pagautas) nusipirkti legaliai porą muzikos albumų.. Spėkit, nors atlikėjas kaip ir Lietuvos, tačiau parduotuvėj su didele sieną albumų, jo neradau.. Pikta, kad net nepatingėjęs atsikelti nuo PC, negaliu nevogti muzikos.
Šitą – jei neparduodate, tai mes ir neperkame – užsirašyčiau ant marškinėlių. Jau kaip nervina visokie iTunes ribojimai ir not for LT users užrašai.
o kaip ms savo o „ofisą“ pardavinėja? Kol išgauni tuos kodus, geras pusdienis praeina. Apsilankymas licensing.microsoft.com primena senų laikų fake warez urvus, kur beviltiškai varinėjama ratais ir vis grįžtama į tą pačią vietą. O norimų linkų su softu taip ir nebūna :)
Lygiai taip pat ir atlikėjui nebereikalingas „leiblas“ (irasu kompanija) nes issileisti albuma, pasireklamuoti ir pasirasyti platinimo sutarti gali ir jis pats.
Turėčiau smarkiai sutikti. Kol nebuvo internetinių parduotuvių gerokai mažiau žaidimų pirkdavau. Tiesa, iki šiol juos pažaidžiu piratinius prieš pirkdamas, tam kad pamatyt galutinę žaidimo versiją ir/arba kol sutaupysiu pinigų žaidimui :) Konkretus atvejis: jei ne steam kai kurių žaidimų nei būčiau radęs, nei juolabiau pirkęs.
O aš jau galvojau, kad esu visiška tundra, 21 amžiuje nemokanti nusipirkti muzikos internetu! Gėdijausi net kam ir sakyti :)
Ačiū tau, vienastoks, sugrąžinai man savigarbą :)))))))
Labai taiklus rašinys. Mano paskaičiavimu dabar turiu nusipirkęs 23 žaidimus, 22 iš gog’o (tuo pačiu norėčiau padėkoti už šio puslapio pareklamavimą maždaug prieš metus). Dalį žaidimų pirkau tų, kurių nelegalią versiją esu žaidęs daugybę valandų. Nes tiesiog nebuvo kur patogiai nusipirkti.
Ir išties labai pasigendu tokio tipo tarnybų tiek muzikai, tiek knygoms, tiek filmams. Protinga kaina, jokio DRM, gali bet kada parsisiųsti – nuostabu, perku.
Gal teko girdėti apie tokią populiarią (?) dainininkę Lily Allen, kuri labai aršiai stengiasi, kad pasaulyje būtų nubausti visi, kas tik atsisiunčia ar nesusimokėjęs paklauso kokią dainą. Na, čia ne naujiena, daug tokių „žvaigždžių“, nesugebančių pritraukti klausytojų į koncertus (nes neturi talento), mėgina bent reketo būdu pinigėlių užsidirbt. Įdomiau tai, kad ji pati apsijuokė, t.y., pati nukopijavo ir paskleidė autorinėmis teisėmis apsaugotą turinį:
http://www.techradar.com/news/.....net-637713
Beje, šiandien, anot LRT (http://www.lrt.lt/news.php?strid=0&id=5287952) bus mėginama ir vėl prastumti pasirašymui lanvos „kodeksą“. Įdomu, kad vytukui žala sapnuojasi jau milijardais.