Užrašai iš skaitmeninio fronto #21

(nestor galina nuotrauka)

Nors šie „užrašai“ iš esmės yra apžvalgos (tarsi blogoramos, tik autorių teisių, cenzūros ir susijusiomis temomis), man regis, kad daugiau naudos būtų, jei kiekviena jų turėtų kokią centrinę temą. Taip nuo šiol ir darysiu. Šios dienos tema – sąžiningi kūrėjai.

Lengva pagrįsti piratavimą, kai skaitmeninių produktų pardavėjai naudoja užraktus ir DRM. Aš pats pažeidžiu taisykles, nes legaliai įsigijęs kokį nors žaidimą ar programą, beveik visada į archyvą įrašau ir parsisiųstą „cracką“ jo apsaugoms nulaužti, o neretai ir naudoju ne oficialiai atrakintą, o „nulaužtą“ versiją. Mat nenoriu būti priklausomas nuo pardavėjo įgeidžių; manau, kad DRM luošina produktą, kenkia sistemos saugumui ir pažeidžia mano, kaip sąžiningo pirkėjo teises. O kai perskaitau pareiškimus, kad pardavėjai už savo produktų tinkamumą po pardavimo nebenori atsakyti ir gali išjungti DRM sistemas kada panorėję, tai ryžtas naudoti tik laužtus produktus, net jei jie legaliai įsigyti, tik padidėja. Paprastai sakant, aš neperku DRM, nelaikau jos produkto dalimi ir nesinaudoju ja – tik pačiu produktu.

Su tokiu požiūriu sutinka vis daugiau programų ir kito turinio kūrėjų. Stardock žaidimą „Galactic Civilizations“ parduoda be DRM. Tą patį daro ir strateginio žaidimo „AI Wars“ kūrėjas Christopher M. Park. Neseniai jis surašė savo kaip sąžiningo programų kūrėjo, neluošinančio programų ir neskriaudžiančio pirkėjų pastabas apie piratavimą.

Tai liūdnokas skaitinys, kuriame autorius skundžiasi, kad netgi nenaudojant DRM ir parduodant žaidimą už santykinai nedidelę 20-ies dolerių kainą, piratinių kopijų sklaida gerokai lenkia legalius pardavimus. Išeitų, kad net jei kūrėjas padaro viską, ką gali, kad žmonėms produktas būtų prieinamas patogiai ir nebrangiai, atsižvelgia į visas priežastis, kurios minimos kaip piratavimą skatinančios, ir jų vengia, vis tiek žaidimas kenčia nuo piratavimo ne mažiau už nedraugiškus pirkėjui.

Aš nežaidžiu RTS žaidimų ir nesu pažįstamas su „AI Wars“, todėl konkrečios situacijos negaliu komentuoti, tačiau pabandysiu surašyti savo mintis apie programų piratavimą:

1. Tik menka dalis piratų yra „klientai“. Ši mintis ne kartą pakartota Christopherio straipsnio komentaruose. Iš 40 tūkstančių, parsisiuntusių žaidimą torrentais, gal tik pusšimtis pirktų jį legaliai. Kiti siunčiasi iš smalsumo, naudojasi torrentais kaip patogesne distribucijos sistema skaitmeniniam turiniui gauti (tarsi RSS failams) ir net nežaidžia to nelegaliai parsisiųsto žaidimo arba pažaidžia jį, neperžengdami legalios bandymui skirtos trukmės. Yra daug žmonių, kurie tiesiog nemėgsta bandyti apribotų versijų. Autorių teisių saugos organizacijos, kurios bando skaičiuoti kiekvieną parsiųstą kopiją kaip „prarastą pardavimą“ arba dar daugiau – „finansinį nuostolį“, yra visiškai išprotėjusios. Tai tas pats, kas teigti, jog kiekvienas per RSS į skaityklę gautas tekstas buvo išmoktas mintinai ar net šiaip perskaitytas.
2. Kartais piratavimas duoda rezultatų vėliau. Kas nors galėjo pono Parko žaidimą parsisiųsti „iš įsibėgėjimo“. Viskas patiko, bet ne pats žanras. Žaidimas liko nenupirktas, tačiau gera nuomonė apie kūrėjo sugebėjimus liko. Kitą kartą, kai jis išleis kito žanro žaidimą, yra didelė tikimybė, kad produktas sulauks didesnio dėmesio ir pardavimų. Tai tarsi rinkodara į ateitį. Tas pats pasakytina ir apie pinigus. Aš neatmenu, kiek laiko naudojausi WinRAR nepirkdamas programos, bet galiausiai ją įsigijau, nes turėjau daugiau pajamų ir galimybių pirkti. Vėliau tokių programų tapo vis daugiau ir daugiau.
3. Mokėjimo priemonių nebuvimas. Žaidimai, kaip žinia, iš esmės yra skirti jauniems žmonėms, kurie dažnai neturi tinkamų mokėjimo priemonių juos įsigyti legaliai. Būtent – ne tiek pinigų, kiek pačių pirkimo priemonių: Visa Virtuon, PayPal paskyrų ir panašiai, kurios reikalingos apmokėti prekes internete, tačiau išduodamos nuo tam tikro amžiaus. Žaidimų kūrėjai galėtų raginti bankus, kad debetinės interneto mokėjimams tinkamos kortelės būtų išduodamos kad ir nuo 12-os metų – juk jos tegali apmokėti tiek, kiek vaiko tėvai ten įdeda pinigų, tai kokia čia grėsmė gali kilti? Eksperimentai su mokėjimais SMS žinutėmis rodo, kad jaunimas mielai moka už jiems patinkančius dalykus, jei tik turi galimybę tai padaryti.
4. Bandomojo laikotarpio spąstai. Žaidimams tai gal neaktualu, tačiau aš esu nusivylęs bandomosiomis programų versijomis. Nors jas kartais gali bandyti nemokamai visą mėnesį, tačiau paprastai nenori patekti į spąstus: jei surašysi į programą visus duomenis, o galiausiai paaiškės, kad ji netinka, tai būsi veltui sugaišęs laiką; jei, kita vertus, bandymo metu intensyviai jos nenaudosi, tai gali nė nesužinoti trūkumų, kurie nuvils įsigijus galutinę versiją ir pradėjus naudoti „rimtai“.
5. Nusivylimai pirkiniais. Pradėjęs legalizuoti savo programų ūkį prieš trejus metus, aš prisipirkau daugybę programinės įrangos. Gal aš pats kaltas (pirato požiūriu – tiesiog durnas), bet daugelis jų neatitiko mano lūkesčių dėl kokybės. Paskutinis pavyzdys: 3 ir 7 pirktų legaliai žaidimų iš Mac Game Store visiškai neveikia arba lūžta. Veikiausiai aš susigrąžinsiu už juos išleistus pinigus, tačiau mane, kaip sąžiningą pirkėją labai liūdina tokia patirtis. Jei būčiau parsisiuntęs juos nelegaliai, bent jau būčiau sutaupęs daugybę laiko, kuris dabar leidžiamas su pardavėjų techninės pagalbos skyriumi ir pan.

Taigi yra labai daug priežasčių, dėl ko netgi skaitmeninių produktų su draugiškiausiu licencijavimo modeliu ir palankiausia kaina piratavimas klesti. Ir net ne visos jos blogos, tos priežastys, arba nukreiptos prieš autorius.

Radaras. Nors pačios The Pirate Bay likimas dar tebėra neaiškus, jos sukurti privatumo įrankiai jau pradėti bandyti. Tiesa, jie kainuos vartotojams, tačiau jau dabar atsiranda ir visiškai nemokamų anonimizavimo bei VPN tarnybų. Pati gi TPB neketina sudėti ginklų kovoje su persekiotojais – ji neseniai padavė į teismą Nyderlandų autorių teisių saugos organizaciją BREIN ir jos vadovą už šmeižtą.

Nuosavybė. Leidėjų argumentai, kad skaitmeninis turinys yra tokia pati nuosavybė kaip fizinis daiktas, dabar atsigręžia prieš juos pačius. Ypač po Amazon skandalo su konfiskuotomis knygomis. Jungtinėse Valstijose kilo judėjimas, siekiantis užtikrinti, kad po pardavimo leidėjai ir pardavėjai nebeturėtų teisės jį atsiimti be pirkėjo sutikimo. Iš esmės tai netgi draudžia įstatymai apie nuosavybės neliečiamumą, kurį taip mėgsta cituoti LANVA ir panašios organizacijos.

Blogiečiai. Kai Apple nuskriaudžia Google, pašalindama „Google Voice“ programą iš iTunes parduotuvės, kyla baisus šurmulys. OK, Apple bloga – man pačiam nepatinka programų prekybos per iTunes taisyklės. Bet ar žinojote, kokia bloga yra pati Google? Ji labai intensyviai naudoja „geografinio pažeminimo“ arba „georasizmo“ metodus (geotarding) ir neleidžia vartotojams Rytų Europoje parsisiųsti nemokamų Google Earth ar Google Mobile iš tos pačios iTunes! EFF ir kitos organizacijos nuolat turi priminti Google, kad ji grubiai pažeidžia vartotojų privatumo principus. Visos korporacijos žiūri savo interesų. Paika vienas jų laikyti geresnėmis už kitas, nežinant visų faktų…

Marazmai. Prie Medisono aikštės parko Niujorke atsirado „įėjimo licencija“, panaši į pateikiamas su programine įranga. Tai reklamos dalis, tačiau… • Nuo turinio trynimo iš YouTube neapsaugo netgi faktas, kad esi jo autorius, kaip visiškai netikėtai atrado Calvin Harris. • JAV ir Kanados pasienyje bus išmontuotas didžiulis ženklas, sveikinantis atvykusius į Jungtines Valstijas, nes… jis potencialiai traukia teroristų dėmesį. • Žinių tarnyba Associated Press, jau kurį laiką kariaujanti su Google bei tinklaraščiais dėl citavimo ir nuorodų, nutarė savo tekstus internete talpinti su DRM. Apie šio sprendimo išmintį geriausiai pasakoja žemiau įdėta schema:

(paspaudus didinasi)