Twittermanija

(Allie’s.Dad nuotrauka) 

Interneto mados gali būti tokios pačios užkrečiančios, bet ir tokios pat varančios iš proto, kaip drabužių, šukuosenų ar muzikos. Smagu visu greičiu su minia neštis į naują, dar nelabai pažįstamą teritoriją ir stumdyti joje baldus, ieškant jaukesnės vietos. Bet nereikia pamiršti, kad mada su praktiškumu retai turi ką nors bendra. Ir dar – mada yra tas dalykas, iš kurio, jam pasibaigus, negailestingai šaipomasi (pažiūrėkit į savo tėvų vestuvių nuotraukas).

Vis negaliu apsispręsti, ar pasaulyje kilusi Twitter manija yra normalus žiniatinklio raidos etapas, ar kvailas mados gūsis, liksiantis pamirštas atsiradus naujam žaislui. Žinoma, kažkuo jau reikėtų pakeisti pakyrėjusią Facebook karštinę. Bet ar Twitter nėra dar blogiau?

Nepaisant to, kad Lietuvoje Twitter naudojasi vos keli šimtai žmonių (kas apskritai tas Twitter, galite paskaityti pernykščiame mano rašinuke), juo besinaudojančių entuziazmas jau yra nenumaldomas. O pasaulyje per pernai metus užfiksuotas 752% tarnybos vartotojų augimas. Vien iPhone turi 13 programų skaityti ir rašyti Twitter žinutes. Dar yra dešimtys interneto tarnybų, Air programų ir kitų priemonių, apaugusių aplink Twitter, įskaitant visiškai integruotus Twitter ir tinklaraščių sprendimus. Jau turime ir porą vietinių Twitter klonų. Iš šurmulio galima būtų pagalvoti, kad Twitter yra naujoji SMS.

Jei paskaičius jums kilo noras tuojau pat jungtis prie Twitter ir bandyti bendrauti 140 ženklų žinutėmis – prašom, niekas nestabdo. Bet prieš tai galite paskaityti su pertraukomis nuo pernai metų kovo Twitter prakarksojusio žmogaus pastabas:

Nesitikėkite iš Twitter kokios nors koncepcijos. Ten valdo chaosas, susidedantis iš asmeninių potyrių „Geriu kavą. Skanu“, neiššifruojamų nuorodų „O! Čia juokinga: „w4gerb897“ (tik su http priekyje), begėdiškos savireklamos „Parašiau naują įrašą…“ ir pokalbių nuotrupų „@Antanas – nu, gerai“, kurių neįmanoma sekti, nesekant visų rašančiųjų srautų. Visos keturios pagrindinės įrašų grupės man kelia neviltį.

• Iš meilės sau. Pasigėrėjimai savimi prie to nepratusius atbaido pirmiausiai. „Oi, kaip skaniai pasirąžiau“, „Kuriuos batus autis – raudonus ar mėlynus?“, „Sumuštinis su lašiša – mmm…“ – kyla nenumaldomas noras ieškoti prieglaudos One.lt.
• Drgw47g ir Cbie745i yra tas pats. Dėl kvailo 140 ženklų vienoje žinutėje apribojimo nuorodas tenka trumpinti. Yra kelios dešimtys tai darančių tarnybų, bet principas tas pats – iš žmogui nuskaitomo adreso „www.svetaine.xx/nejuokinga“ jie padaro vis kitokį nieko nesakantį raidžių kratinį. Jis kliudo ir rašantiems, ir skaitantiems. Rašantys prideda nuorodų į tą patį YouTube klipą, nes atpažįsta ir netikrina anksčiau skelbtų nuorodų. Skaitantys maigo skirtingas nuorodas, o patenka vis į tą patį, jau seniai nebejuokingu tapusį klipą.
• Reklama! Reklama! Žmonės, kurie patys sako nemėgstą neprašytos reklamos ir net niekina ją, Twitter srautą užkemša automatiškai sugeneruojamais pranešimais apie savo įrašus tinklaraščiuose. Tai nėra pats blogiausias dalykas, bet jis yra bevertis, nes tam yra RSS. Didžioji dalis skaitančių Twitter prenumeruoja ir rašančių įrašus. O jei neprenumeruoja, vadinasi jiems neįdomu, todėl reklama sraute dar labiau erzina. Galiausiai, dėl idiotiško nuorodų perkodavimo kartais neįmanoma savireklamos atskirti nuo naudingų nuorodų.
• IRC, tik prasčiau. Nors Twitter senbuviai vis primena, kad ši tarnyba nėra skirta pokalbiams, čia kelis kartus per dieną užverda diskusijos, kurias sekti yra labai keblu. Nesekti irgi keblu, nes jos užteršia bendrą srautą asmeninio pobūdžio atsakymais. Ypač tie „čatai“ kenkia skaitymui telefone, į kurį siunčiamas ribotas naujausių žinučių kiekis. Intensyviai vykstantis plepėjimas gali nustumti įdomias ir skaitomas žinutes už parsisiunčiamo kiekio ribų.

Ak, ir dar yra „tu – man, aš – tau“ skaitytojų rinkimo principas, kuris kai kuriuos bendruomenės narius priverčia užsisakyti visiškai neįdomių skaitinių vien tam, kad patys prisirinktų skaitančių „sekėjų“. Irgi labai nesveikas dalykas.

Tai rimtai viskas taip blogai? Ne. Bent jau teoriškai gali būti gerai, jei Twitter silpnybes pavyktų paversti stiprybėmis.

1. Išnaudoti lakoniškumą. Miklinti plunksną tol, kol į tuos 140 ženklų tikrai tilps kas nors įdomaus, šmaikštaus, verto cituoti.
2. Kruopščiai atrinkti nuorodas. Arba visos dedamos nuorodos turi būti įdomios skaitytojams, arba jas reikia labai aiškiai anonsuoti. Jokios savireklamos – tai šlamštas (kurio, deja, nėra kaip blokuoti).
3. Nesivelti į bendrai transliuojamas diskusijas. Atsakymus ir pastabas siųsti tik viešai nematomų tiesioginių žinučių pavidalu.
4. Paskaityti apie MetaFilter bendruomenę ir pabandyti pritaikyti jos principus.
5. Nerašyti nieko, kas nebūtų verta asmeninio skambučio skaitančiam. Įsivaizduokite – skambinate telefonu pažįstamam: „Sveikas! Gali kalbėti? A, susirinkime? Na tai aš trumpai – norėjau tik pasakyti, kad man kažkodėl niežti nugarą. Na, iki! Susiskambinsim!“

Tebus tai mano asmeninės gairės ateičiai, nes dabar ir pats jų nesilaikau. Gali būti, kad Twitter taps įdomiu ir vertu naudoti interneto šaltiniu, tačiau šiandien jis toks nėra. Skeptiškai vertinčiau ir gausiai besikuriančias alternatyvas – vien dėl to, kad jos visos stengiasi padaryti tą patį Twitter, tik bet be bendruomenės. Vieta nepakeis principo. Principą gali pakeisti tik patys rašantys. Tuomet labai būčiau patenkintas Twittermanija.