(Steve Snodgrass nuotrauka)
Kuo gražesni mantros žodžiai, tuo dažniau mantra kartojama. O gražiausi mantros žodžiai tam tikrame „turinio valdytojų“ ratelyje yra Ruperto Murdocho citata „turinys yra ne tik karalius, jis yra visos elektroninės erdvės imperatorius“. Štai ir Jimas Spanfelleris, buvęs Forbes.com vadovas, dabartinis Interneto leidėjų asociacijos vadovas sako: technologijos yra niekas, turinys yra viskas.
Ir, žinoma, su tuo nepasiginčysi – kam reikalinga moderni svetainė su tuščiais tinklalapiais be jokio turinio? Turinys išties yra viskas. Jis tikrai yra svarbesnis už technologijas. Tačiau yra vienas dalykas, į kurį abu minėti vaikinai neatkreipė dėmesio – turinio statusas globaliame tinkle. Turinys buvo imperatorius. Šiandien turinys yra pilietis. Imperatorius valstybėje yra vienas. Piliečių valstybėje yra tiek, kiek yra žmonių. Nuo to nė kiek nesumažėja bendroji turinio vertė: Liudviko XIV laikais jis vienas buvo valstybė, šiandien valstybė yra visi jos piliečiai kartu sudėjus, bet valstybės svarba dėl to nesumažėjo – veikiau jau atvirkščiai.
Taigi turinys yra viskas, bet tuo pat metu viskas yra turinys. Kvalifikuotų redaktorių paruošta „Encyclopaedia Britannica“ yra imperinis turinys, Wikipedia yra pilietinis turinys. Disney.com yra imperinis turinys, YouTube yra pilietinis turinys. FT.com yra imperinis turinys, Facebook yra pilietinis turinys. Ir nors kokybe ir paruošimo profesionalumu senasis turinys dažnai lenkia naująjį, bendruomeninį, pastarasis turi tiek naujų privalumų, kad kokybės kartelę laikinai galima nuleisti.
Jei tenka rinktis tarp laisvės, bendruomeniškumo ir universalumo iš vienos pusės ir „aukštų standartų“ iš kitos pusės, tai pirmoji visada laimi. Be išimčių. Vienuolių rankomis pieštos knygos buvo gražesnės už spausdintas staklėmis, bet siauras turinys pralaimėjo plačiam. Individuali karietų drožyba buvo tikras menas, bet žmonės drąsiai išmainė ją į ant konvejerio nukaltus automobilius, nes tai buvo „platus turinys“. Kiek yra šansų, kad pasaulis staiga susivoks nebenorįs interneto ir pradės siųsti tūkstančio dolerių čekius „Britannica“ leidėjams (tiek iš tiesų kainavo enciklopedijos CD 1995-aisiais)?
Kokybės mums reikia. Kokybė – svarbu. Bet technologijos ir kokybės kainą pakoregavo. Vėl kaltas tas globalumas. Visas National Geographic archyvas (apie pusantro tūkstančio žurnalų) – 150 litų. Jei „Lietuvos rytas“ pasiūlys visą savo archyvą už tiek ar pigiau – imu. Jei ne – jau turiu ką skaityti. Elektroninės „Verslo žinios“ mėnesiui – 40 Lt. The New York Times mėnesiui – irgi 40 litų. Myliu abu leidinius, bet prenumeruoju Times, nes išeina kiekvieną dieną, įskaitant sekmadienius, turi daug daugiau medžiagos numeryje ir šiaip… „world’s greatest newspaper“ gi… Juo labiau, kad už tuos pačius pinigėlius gauni prieigą prie archyvo, siekiančio beveik pusantro šimto metų.
Turinys yra viskas. Bandymas apsimesti, kad technologijos jo nepakeitė yra niekas.
21 Comments
Bendravimas svarbiau už turinį. Turinys tik pagalbinė bendravimo priemonė. Kuo daugiau žinai, kuo geresni bendravimo įgūdžiai, tuo protingesnių žmonių rate gali suktis. Tą patį jutūbą žmonės žiūri, kad turėtu ką draugams papasakoti.
Geras pavyzdys yra pats šis tinklaraštis nezinau.lt. Ne technologijos jį padarė lankomiausiu Lietuvoje, ne WordPress su įskiepiais, o būtent turinys. O nuo turinio prasideda ir bendravimas, kurį paminėjo savo komentare Kiras.
Geras VZ ir NYT palyginimas, daug pasakantis apie mūsų ir užsienio e.leidybos principus, nors nereikia nurašyti ir lietuvių, nes jie turi kur kas mažesnį mastelį, o redakcijos taip pat valgyt prašo…
Super. Labai teisingas kometaras. Smagu skaityt.
sutinku kad turinys yra svarbiausia. taciau dar nereikia pamirsti ir turinio kokybes. deja didesne dalis vartotoju skurto turinio yra didelis bevertis NIEKAS. aisku siulaikiniai visuomenei tos kokybes daznai nereikia
Kazin ar kas gincysis su sia mintim. Kur buvot dinges, vienastoks?
Nėra jokios paslapties – tiesiog buvau (ir tebesu) labai užimtas universitete. Menkas pasiteisinimas, suprantu. Pasistengsiu bent po trumpą tekstuką parašyti kasdien.
Pilietinis turinys didžiąją dalimi yra mėšlas, užtenka pasižiūrėti į … beveik bet kur?
Vadinamasis turinio „supilietiškėjimas“ (apskritai, man atrodo nelabai tinkama prie šios srities stengtis pritempti teisiniu/politinius terminus) yra tik vienas iš daugybės aspektų, kuriuos moderniam pasauliui atnešė jokių autoritetų neturėjimas. Niekas nenori imperatorių – kiekvienas nori būti imperatorius pats sau ir iš savęs.
Tiesa yra labai paprasta: niekas nieko už dyką nedaro ir nedarys. Jeigu informacijos vartotojai nenorės už ją mokėti kūrėjams, tai sumokės kažkas kitas. O kas moka muzikantams, tas ir muziką užsako… Welcome to the new world order.
O palyginimas užsienietiškų ir lietuviškų naujienų šaltinių kainų yra (net nežinau, kaip pasakyti tiksliau) labai keistas. Juk Financial Times neperskaitysi apie Lietuvos rinką. Juk National Geographic nesuteiks tau nė 15% tų žinių, kurias rasi Lryte. Tiesiog skiriasi sferos. Jeigu yra jaučiama liguista trauka absoliučiai bet kokios informacijos apdorojimui, tai galima skaityti atsitiktines knygas iš bibliotekos (ar nemokamų knygų projektų internete).
Mėšlas yra gerai – užaugina visą derlių mūsų stalui. Dabar tai yra aktyviausia kūrybinė terpė, iš kurios, beje, semia ir komercinės produkcijos fabrikėliai.
Linkęs sutikti, kad nėra stiprių autoritetų, bet tai labai natūralu – autoritetą reikia pelnyti. Ta pati žiniasklaida savo autoritetą prarado dėl labai aiškių priežasčių, iš kurių pagrindinė yra taip garbstomo „komercinio intereso“ iškėlimas prieš visuomeninį. Krizės atveju, kai komercinis nebeatsiperka, nebelieka jokios paramos iš žmonių, nes į juos jau buvo spjauta, ir tai dar neišdilo iš atminties.
„New world order“ yra geras dalykas, nes muzikantai už savo muziką dažnai ir susimoka. Nuoširdžiau gaunasi ir be smegenų dulkinimo.
Lygindamas leidinius, žiūrėjau į jų turinio/kainos santykį (nejau tai buvo neaišku?), o ne į temas. Lietuvos naujienas paprasta sužinoti ir neperkant spaudos. Iš jos labiau tikėtumeisi tyrimo ir analizės, kuri jai „neapsimoka“. Bet tas „neapsimoka“ yra dvipusis: spaudai rašyti neapsimoka, žmogui skaityti neapsimoka. Skaičiukais tik norėjau parodyti, kad be kokybiškų skaitinių niekada neliksim – technologijos šiandien leidžia rinktis iš viso pasaulio turinio. Rinka padidėjo 2000 kartų.
„muzikantai už savo muziką dažnai ir susimoka“? Kur šitaip būna? Dyko nieko nėra ir viski rinkos objektai (naujienos – vienas tokių) turi savo kainą. Kažkas ją sumoka. Klausimas lieka vienas – kas? Ir ką už tai gauna?
„Lietuvos naujienas paprasta sužinoti ir neperkant spaudos.“ Jei visi žmonės taip mąstys, tai ateityje liks arba a) nupirktos ir kažkurių grupių interesus išreiškiančios žiniasklaidos priemonės, arba b) labai mažas kiekis normaliai paruoštų naujienų, norint sumažint sąnaudas bus skelbiama daugiau pranešimų spaudai ir panašiai, o tai dar labiau mažins ir taip nelabai gausų besidominčių ratą. Tiesa, dar liks keletas donkichotiškų blogerių, neturinčių kur dėti savo laiko ir kažką karts nuo karto (kad ir dažniausiai labai subjektyviai, vienpusiškai ir megėjiškai) parašančių. Aišku, galima skaityti kokybišką literatūrą, žurnalus apie gamtą ar dar bala žino ką, bet tai tau nepadės apsispręsti, už ką balsuoti per rinkimus ir galybėje kitų atvejų, kai reiks būtent tų naujienų, o ne straipsnio apie prieš 70 metų vyravusį požiūrį į kokią nors beždžionių rūšį beigi jos ypatybes.
Pilietinis turinys mėšlas, o jau imperinis spaudos ir televizijos turinys auksas??? Toli gražu. Kol internetas dar tik vystėsi, spauda galėjo mus maitinti prisvilusiais pusgaminiais, o mes ne tik džiaugėmės, bet už tai dar ir mokėjom. Dabar tą pačią kokios nors AP, ar BNS, ar ELTOS pateiktą esminę informaciją galima rasti daugelyje svetainių ir atnaujinamos jos realiu laiku. Tuo tarpu tos retos tiriamosios ar analitinės žiniasklaidos užuomazgos mūsų spaudoje ne tik nesivystė, bet pradėjus taupyti ir visai atrofavosi. Pvz. Lietuvos Rytas: skaitydavau šį laikraštį nuo vaikystės. Tačiau jis visą laiką bulvarėjo, straipsniai subjektyvėjo, Valatkos išskiriami tulžies kiekiai eksponentiškai didėjo ir galiausiai vienintelis įdomus dalykas ten liko tik Rytų/Vakarų skiltyje pora straipsnių ir kryžiažodis :) Spėkit iš trijų kartų ar aš prenumeratorius.
Su lietuviška televizija irgi tas pats. Kol nebuvo konkurentų, ji aišku tiko. Bet dabar, išskyrus kelias išimtis lietuviškos TV laidos nusivažiavo iki žemiausio lygio. Youtube galima rasti žymiai geresnio turinio, kuris beje dažnai sukurtas ne mainstream media.
Turinys yra viskas. Bandymas apsimesti, kad technologijos jo nepakeitė yra niekas.
Filosofinė etika…
Turinys, toli gražu, nėra viskas: formos priešpastatymas turiniui – tai klasikinis filosofinis diskursas. Tokiu būdu puikus turinys devalvuojamas „netinkamai patiektas“ ir totali nesąmonė atrodo „skani“… „Autoritetas yra tai, su kuo turinys valgomas.“ Taip pat formą apsprendžia technologijos. Turinys yra viskas, bet taip pat galima sakyti, kad technologija (forma) ar autoritetas (žinomumas, pripažinimas) irgi yra viskas. Tad, jei mes pripažįstame, kad „turinys, technologija, autoritetas yra viskas“, t.y., dedame lygybės ženklą tarp jų… Kita vertus, šie trys dėmenys nėra tapatūs, tad galime daryti prielaidą, kad šių ir kitų kintamųjų suma yra viskas. O tai, kas yra viskas, iš tikro, yra niekas…
Kas svarbiausia yra žmogaus gyvenime, kas yra gyvybiškai svarbu žmogui. Ogi maistas, duona, pienas, mėsa. O kas tuos svarbius dalygus gamina, o gi prasmirdę mėšlini žemdirbiai, prasigėrę kaimiečiai… Gamina sau tas gėrybės savo mėšlu apkratytuose ir srutomis aplaistytuose laukuose, žiauriai kankina kitus gyvus žvėrelius ir iš jų daro visokius žlėgtainius sosiskas ir kitokias gėrybes.
NEEEE. Geiau mes visi balkonuose auginkime pomidorus ir agurkus, laikykime meiliai vištas dedančias kiaušinukus, na kur laikyti paršiukus dabar nesugalvoju, nes iš tikro neturiu savo balkono. O tuom visu užaugintu gėriu mainykimės su kaimynais, na kad įvairesnių formų pomidorais maitintumėmės.
Ir kos rojus ateis į mūsų šalį, laikai sužydės ramunėm ir oduvančikais, žemdirbiai nebepils srutų ant laukų, nebekankins savo fermose paršelių. Švarus ir grynas oras.
Ar taip? Su žemės ūkiu taip ir yra. O dabar atėjo laikas ir naujienų gamintojams. Nors iš tikro gi jie negamina tų naujienų, tik jį registruoja, išgrynina, apiformina. Kaip ir žemdirbiai, tas pomidoras ar bulvė, ar paršas pats auga, ar vištos kaiušinis, pati višta jį padeda. Tad kam tie žemdirbiai, kam tie naujienų nekuriantys reporteriai. Mes patys galime viską daryti ir bulves balkone auginti ir naujienas pasauliui pateikti.
Pavyzdys man atrodo silpnas tiek metaforos prasme (lyginant skaitmeninės informacijos mainus su žemės ūkiu), tiek ir tiesiogine. Sovietmečiu, kuomet žmonės turėdavo po 6 arus sodininkų draugijose, miesto inteligentai juose savo „baltomis rankelėmis“ sugebėdavo išauginti keliariopai didesnį derlių iš vieno aro, nei specializuoti ūkiai. O dirbdavo jie tik po darbo ar savaitgaliais. Mano tėvai irgi tokį turėjo. Ir aš po pamokų perkasinėdavau žemę, kratydavau mėšlą ar laistydavau sodus. Užsiaugindavome obuolių metams, uogienių pridarydavom visai žiemai, sandėly bulvių užtekdavo iki pavasario (4 asmenų šeimai). Nieko tuo nenoriu pasakyti, išskyrus tai, kad žmonės įrodė tai galintys, tad nėra ko čia kaišioti žemės ūkio… :)
Aš iš kaimo, ir mėšlą kratydavau tik ne ant 6 arų ir uogienių turėdavom kelis metus į priekį. Bet man čia atrodo labai panašu. Kiekvienas turi dirbti savo darbą ir iš to darbo išgyventi.
Atsiprašau gal perdaug grubiai viską pasakiau. Bet turėjau galvoje, kad žemės ūkio darbininko darbas yra labai nuvertintas. Ir praktiškai yra, kad forma ima viršų prieš turinį. Nebesvarbus ir užmirštas tapo gryno produkto gamintojas. Svarbesni perdirbėjai kurie suteikia formą.
Informacijos skalaidoje užmirštami turinio kūrėjai, tie tekstų rašytojai, kurie rašo toms pačioms enciklopedijoms tekstus. Tie reporteriai, kurių darbas lakstyti po miestą ir iškoti naujienų. Redaktoriai patogiai sėdėdami savo kabinetuose suteikia formą.
Ir dabar atrodo kad tie reporteriai tiesiog neranda visų naujienų, o ir esamų naujienų turinį redaktoriai suteikdami reikiamą formą iškreipia.
Ir dabar atrodo kad kiekvinas turintis savo „6 arų“ skaitmeninį daržą užaugints to turinio daugiau ir kokybiškesnio, negu didelio ir specilaizuoto ūkio darbininkai-reporteriai.
Atsiprašau :-)
Nors šiandien atrodo, kad žurnalistai gali nukentėti kartu su laikraščiais, kuriuose dirba, nebūtinai taip turi būti. Kiekvienas jų gali kurti savo reputaciją tiek nuosavame tinklaraštyje, tiek ir reikalaudamas iš redakcijos ryškesnės reprezentacijos leidinyje. JAV nemaža dalis žurnalistų turi tinklaraščius po motininio leidinio stogu ir sėkmingai augina savo „prekės ženklą“. Dalis jų patys nusprendė tapti nepriklausomais autoriais. Jų profesionalumas dėl to nesumažėjo, kaip ir jų rašomų tekstų kokybė. Tiesiog jie turi didesnę erdvę manevrui ir gali kaupti skaitytojų lojalumą nerizikuodami jo netekti užsirakinus leidiniui.
Nuostabus pavyzdys.
Straipsnyje uzismenama apie turinio paruosimo kokybe ir pazymima, kad pats turinys svarbesnis nei jo forma. Cia as sutinku. Turini sukuria milijonai zmoniu t.y. jis atsiranda is Collective Wisdom. Vienas konkretus expertas nelygu tukstanciams neexpertu. Grupe zmoniu visuomet turi yptaumu, kuriuos pavieniai expertai dazniausiai neturi. Cia as pacituosu is “The Wisdom of Crowds”, kad grupe zmoniu turi toki svarbu ypatuma:
• Diversity of opinion – kiekvieno individo unikali nuomone, gyvenimo patirtis pasauleziura, issilavinimas, issiauklejimas ir t.t.
Cia atsirando kiemsargio sluotos efektas: kiekvienas zmogus atskirai gali buti kreiva zabele (turintis savo isitikinimu, gali buti gan subjektyvus). Bet kartu paemus kelis simtus tokius zabeliu gaunasi tvirta sluota t.y. irankis. Manau taip ir su turiniu – po zabele, po zabele ir turi sluota, kuri padeda tau apsisluoti nuo parazitu. Zodziu, jei esi kreivas – issitiesinsi.