Šis įrašas labai prieštarauja entuziazmui siųstis ir bandytis visas naujas įdomias programas ir jų versijas, landžioti po interneto tarnybas ir registruotis uždaroms „beta“. Bet pastaruoju metu man tas betaatnaujinimo procesas labai apkarto.
Jau esu skundęsis beprotišku Filezilla FTP kliento atnaujinimo ciklu. Po vieno tokio atnaujinimo apskritai nebesugebėjau prisijungti prie savo FTP serverio. Panašus pokštas gavosi su nauja Newsleecher versija – ji tiesiog atsisakė jungtis prie serverio per saugias jungtis. Šiandien ėmė lūžinėti ką tik atnaujinta Windows Live Writer versija. Taip, visa tai – Beta versijos. Suprantama, kad jos skirtos naujų funkcijų bandymui, todėl gali lūžinėti. Tačiau aš visada maniau, kad „beta“ stadijos programos sminga tik ypatingais atvejais (kuriuos ir padeda rasti viešas ir platus testavimas), o pagrindinės funkcijos yra stabilios. Juk kam tada reikalingos vidinės kūrėjų versijos ir „alpha“ periodas?
Ima atrodyti, kad viešo bandymo standartas pastaraisiais metais labai žemai krito. Gal niekas apskritai programų nebetestuoja prieš paleisdamas juos visiems? O ką? Pritaisei naują funkciją ir sukompiliavai – jei kas neveiks, žmonės parašys daug piktų laiškų, ir bus galima pataisyti. „Naršyklė nesugeba atidaryti tinklalapio? Ačiū, kad pranešėte – pataisysime“.
Žinoma, niekas neverčia tomis betomis naudotis. Beveik visose svetainėse šalia naujausios beta yra ir paskutinė stabili versija. Tačiau čia atsiranda kita bėda – tiksliau netgi dvi:
- Šiais laikais beta ciklai yra nepaprastai ilgi (gali trukti po kelis metus).
- Programų kūrėjai niekaip nepasiekia pakankamo programos stabilumo, kad jai galima būtų nuimti ženklelį „beta“.
„Beta“ tapo tikru išsigelbėjimu. Į visus laiškus galima atsakyti vienu klausimu „Ar jūs naudojote beta versiją?“. Nuolatinė beta sudaro įspūdį, kad darbai nestovi vietoje, nuolat diegiamos naujos įdomios funkcijos. Natūralu, kad išvis nebesinori sustoti, tinkamai išbandyti ir pateikti baigtą versiją. Jei joje bus per neapsižiūrėjimą likę klaidų, tai teks atsakyti rimčiau, nei už bandomosios versijos.
Beta stadiją galima tęsti iki begalybės. Nenustebsiu kada nors pamatęs tokį tekstą „Galite parsisiųsti stabilią versiją 1.0 (1998 m. kovas) arba naujausią 17.5.3 beta versiją“. Žmonės, čia jau yra sukčiavimas. Smulki, bet vistiek apgavystė.
Kol kas visose atnaujinimo tarnybose išjungiau beta versijų tikrinimą. Naujos savybės gerai, bet ne esminio funkcionalumo ar stabilumo kaina. Žinau, kad ilgai neiškentėsiu, bet bent pailsėsiu kurį laiką nuo betamaratono.
3 Comments
taip, su tom visom betom tai ir man pradeda nusibost. As suprantu kad testavimas kainuoja pinigus, kad tai labai neidomu ir niekas sito nemegsta,bet kodel visgi dideles kompanijos negali su situo susitvarkyt man nera suprantama.Juk pramonine programine iranga buna tikrai labai labai stabili. Paskutiniu metu net pradejau ieskot knygu apie testavima, norejau paskaityt, galbut tai padetu man suzinot ka nors naujo ir suprast sitas visas nestabilias programas. Juk pagalvojus, dabar imones kurios daznai leidzia pastovius stabilius realizus atkreipia i save demesi. Na bet matyt neesu nei marketologas nei testuotojas ir man sito nesuprast..
Mano patirtis: visas parsisiųsdintąsias programas bei jų naujinius kraunu į atskirą lagaminėlį (savaip pavadintą, kad kartais nesusipainiotų su sistemine Downloads rinkmena), ir ten laikau viską suarchyvuotą. Kai ateina nauja programos versija, kuri man pasirodo nesmagi naudoti, metu ją lauk, o iš lagaminėlio išsitraukiu senesnę, labiau patikusią versiją.
Laikausi principo išmesti senesnę versiją tik po to, kai naujoji daug sykių visokeriopai išbandyta ir jau tikrai nebesitikiu jokios kiaulystės.
Seniai jau vengiu beta versijų. Tiesiog vengiu ir viskas.