Spalvos ir suvokimas

nuotraukos autorius: Ujwala Prabhu

„Kokia tavo mėgstamiausia spalva? Kokia labiausiai erzina?“ Tokie klausimai pasitaiko itin dažnai – nuo įvairiausių anketų bei apklausų iki draugų klausimų ar netgi psichologinių profilių. Man šis klausimas kartu su „kokia muzika tau patinka?“ yra iš visiškai neįmanomų atsakyti grupės. Nors, žinoma, atsakau. Labai įvairiai. Ir visada būnu bent iš dalies teisus, nes tam tikromis aplinkybėmis visos be išimties spalvos gali būti gražios.

Kita vertus, kaip ir daugeliui mūsų, spalvos kelia simpatijas ar antipatijas. Jei visos jos savaip gražios, tai gal tai priklauso nuo spalvų derinių? Juk niekada netenka visame regos lauke matyti vieną spalvą be jokių priemaišų ar kitos spalvos objektų greta – mes visą laiką matome margaspalvius raštus, o ne spalvų kaitą. O gal įtakos turi kultūrinės sąsajos su spalvomis? Spalvos įvairių tautų yra interpretuojamos labai skirtingai: kas vieniems yra laimės ir džiaugsmo spalva, kitiems yra gedulo; kas vieniems yra mergaitiška, kitiems tinka abiems lytims. PinkCity Karolio tinklaraštyje yra rašiusi apie spalvas ir mūsų santykį su jomis. Tam tikros, galbūt nesąmoningos simpatijos mėlynai spalvai tinklaraščiuose, gali būti visiškai racionaliai paaiškintos psichologų ar spalvų tyrinėtojų.

Vakar sugalvojau, kad mano asmeninis santykis su konkrečiomis spalvomis labai priklauso nuo matomo tos spalvos kiekio. Vienos spalvos regos lauke gali užimti labai didelį plotą, ne tik kad nekeldamos pasibjaurėjimo, bet atvirkščiai – nešdamos malonius jausmus, ramybę, susikaupimą. Kitos gi yra patrauklios tik tol, kol sudaro nedidelę dalį matomos spalvų mozaikos – jei jos užima didelį plotą, pradeda erzinti, slėgti ar kelti nemalonias asociacijas. Todėl sumaniau surašyti spalvas pagal toleruojamo ploto dydį ir paspėlioti (visiškai neprofesionaliai), kodėl taip yra:

• Pilka – apsiniaukusio dangaus, lietaus spalva. Visiškai nekelia depresijos. :) Ramybės, susikaupimo spalva. Svarbiausia – fono visoms kitoms spalva.
• Ruda – medžio, namo, žemės spalva. Taip pat ir išmatų, bet į jas retai spoksau – nekliudo. Prastas fonas kitoms spalvoms, bet kuria jaukumą.
• Mėlyna – vanduo ir dangus. Ką čia daugiau bepridėsi. Paskutinė iš trijulės, kuri gali užpildyti visą regos lauką, nekeldama diskomforto.
• Žalia – sudėtinga spalva. Nors darbalaukio fono paveikslėlių statistika rodo, kad ji dominuoja mano kolekcijoje, tačiau jei padarau eksperimentą ir paimu kurį atspalvį iš vieno taško ir juo grafikos programoje užpilu visą ekraną – ji man pradeda kelti pasidygėjimą. Gal dėl to, kad gamtoje vientisos žalios spalvos nebūna. Lapai ir žolė – nuolatinis atspalvių margumynas. Tik žali drabužiai patinka – gal dėl to, kad klostėse susidarantys šešėliai iš dalies pakartoja gamtos raštus.
• Juoda – man tai labai jaudinanti spalva. Smulkūs jos akcentai labai puošia ir ryškina, o stambesni (interjere) – sukuria keistą paslapties, elegancijos įspūdį.
• Balta – kuo rečiau sutinkama, tuo geriau. Per bažnytines šventes skaisčiai baltas šventikų ir patarnautojų apdaras sutveria įspūdingą aureolę. Man balta nėra švaros spalva, todėl baltų lovos uždangalų, patalynės ar apatinių baltinių nenaudoju.
• Na, o likusias spalvas sudedu ploto mažėjimo tvarka: jei auksinė ar oranžinė dar gali būti stambesniems objektams, tai sidabrinė, raudona ir geltona – tik mažiems daiktams (tokių spalvų automobiliai man gražūs tik iš toli – kai išmargina gatvės asfaltą). Na, o smaragdo, violetinė ar rožinė mano pasaulyje tikrai neskirtos didesniems dalykams už gėlės žiedą, margą saldainuką ar jo popierėlį.

Todėl nenuostabu, kad mano kambaryje sienos pilkšvos, baldai, grindys, lovos užtiesalas – rudų atspalvių, o mėlyna spalva palikta giedroms dienoms už lango. Visų kitų spalvų irgi yra, tačiau jos skirtos tik mažiems akcentams, pagyvinantiems aplinką. Įdomu, ar kieno nors spalvų plotų tvarka yra atvirkščia?