SonyEricsson Aino – pramoginis telefonas

SonyEricsson Aino yra vienas įdomiausių pastaruoju metu matytų telefonų. Netikėti ir tikrai stebinantys techniniai sprendimai, funkcijos, sąsajos įmantrybės – su Aino SonyEricsson išties pasistengė suvilioti jaunąjį (ir turtingąjį) pirkėją. Orientacija į jaunimą aiški ne vien dėl margaspalvės sąsajos su įvairiausiais animaciniais efektais, bet ir dėl specifinių funkcijų, pavyzdžiui, galimybės naudoti Aino kaip nuotolinį PlayStation 3 žaidimo pultą.

Pagrindiniai Aino išskirtiniai bruožai ir yra ta PlayStation jungtis, dvigubas klaviatūros ir ekrano lietimo valdymas, pridedamos belaidės Bluetooth ausinės ir įdomus stalinis kroviklis. Kitais atžvilgiais tai panašus į kitus SonyEricsson telefonus modelis, tiesa turintis 8,1 megapikselių fotoaparatą ir nemažą 3 colių (7,5 cm) įstrižainės ekraną.

Kai pirmą kartą įjungiau Aino ir pamačiau jo ekrane didžiulį horizontalų laikrodį su data, labai apsidžiaugiau. Pamaniau, kad su krovikliu, kuris atlieka ir stovo funkciją, telefoną krovimo metu ir šiaip dirbant namuose galima naudoti kaip skaitmeninį stalo laikrodį. Gal tuo pačiu metu ir radijo klausant (nes Aino turi FM imtuvą)? Pasirodo, kad yra ne visai taip: telefono ekranas po kelių sekundžių išsijungia net kroviklio dėkle, įjungtame į elektros tinklą. Radijo imtuvo irgi neišeina klausyti be belaidžių ausinių. Taigi klasikinio radijo imtuvo su žadintuvu Aino nepakeis. Bet ne tam jis ir sumanytas…

Aino yra įdomus valdymo prasme. Jo ekranas yra jautrus lietimui. Skirtingai nuo Satio, Aino ekranas naudoja elektros kondensacijos principą, todėl yra labai paklusnus ir jautrus. Tiesa, jautrus jis ne visada, o tik tuomet, kai klaviatūra yra uždaryta. Vaizdas ekrane tada matomas horizontaliai ir yra padalintas į penkias sritis: fotografavimo, nuotraukų peržiūros, muzikos grojimo, videoperžiūros ir radijo imtuvo. Kitaip tariant, uždarius klaviatūrą, Aino virsta fotoaparatu ir grotuvu su jautriu ekranu, o atidarius – telefonu, naršykle ir žaidimų valdymo pultu su mygtukais.

Klaviatūros mygtukai yra labai mažyčiai, tačiau telefoną valdyti jais nesudėtinga net stambiais pirštais – šiokių tokių keblumų gali sudaryti tik viršutiniai programiniai meniu mygtukai. Telefono meniu ir komandų išdėstymas man pasirodė logiškas, tik niekaip neradau, kur išjungti spėjamąjį teksto rašymą. Jis veikia ir naršyklėje, tad neišjungus beveik neįmanoma į adreso laukelį parašyti svetainės pavadinimą, jei jis nepanašus į jokį žodį telefono žodyne.

Aino naršyklė, kaip ir daugelis dalykų šiame telefone, yra „dviguba“. Starto ekrane pateikiami du laukeliai: paieškos (Google) ir adreso. Jei rašote į paiešką, tai gaunate rezultatų sąrašą supaprastintame navigacijai, į WAP panašiame puslapyje. Jei rašote adresą, tai naršyklė veikia „pilnu“ režimu. Naršymas ir skaitymas yra pakankamai patogus, nors matyti, kad internetas nėra pirminė šio telefono paskirtis.

O kas yra? Aino, man regis, pirmiausiai yra grotuvo ir telefono junginys, tačiau padarytas taip, kad kiekvienas iš šių komponentų turėtų ryškią atskirą „asmenybę“: paprastas, lietimu valdomas, spalvingas grotuvas traukia akį įdomiais į priekį slenkančių piktogramų sluoksniais, virtualiomis nuotraukų ar vaizdo įrašų „kadrų juostomis“. Telefonas, atidarius klaviatūrą, yra labiau tradicinis, gerai pažįstamas SonyEricsson naudojusiems anksčiau.

Norintiems įsigyti šį telefoną-„transformerį“ ko gero didžiausia kliūtis bus jo kaina. Oficialiai Aino Lietuvoje bus parduodamas nuo lapkričio 7 dienos ir kainuos apie 1800-2000 litų (be sutarties). Tačiau kažkam vienam jis nekainuos… visiškai nieko. Kaip tai įvyks sužinosite skaitydami nežinau.lt artimiausiomis dienomis.