Visas naujienas apie tai, kad muzikos leidėjai ar kino platintojai nutraukė skaitmeninių kūrinių su DRM (skaitmeninėmis autorių teisių apsaugos priemonėmis) pardavimą, reikėtų vertinti labai skeptiškai. Matydami, kad publikos simpatijos akivaizdžiai krypsta į nevaržomos užraktais informacijos pusę, pardvėjai iš pradžių labai aktyviai priešinosi (pamenate istoriją apie Sony sąmoningai platintą Trojan programą muzikiniuose CD?), o pastaruoju metu ėmė tiesiog masiškai „kapituliuoti“, prisiekdami daugiau tokių nenaudoti.
Tačiau apsaugos sistemas kuriančios firmos nebankrutuoja, o muzikos ir filmų platintojų akcininkai irgi triukšmo nekelia. Ar firmos rado tinkamą joms DRM pakaitalą? Žinoma! – Tai jau seniai visiems pažįstamas ženklinimas be specialios įrangos nematomais, negirdimais ir neaptinkamais „pėdsakais“ (watermarks).
Kas mūsų svarstomame kontekste yra tie „watermarks“? Tai slaptai ir be atviro vartotojo sutikimo į perkamą internetu muzikos ar filmo failą užsakymo metu įterpiama pardavėjo turima informacija apie pirkėją: vardas, pavardė, kliento numeris duomenų bazėje, regionas, kalba, mokestis, data, laikas, IP, kliento operacinė sistema, naršyklės versija – bet kas, ką galima gauti automatiškai ar pareikalauti užpildyti prieš įsigyjant prekę. Įsigyta prekė neturi užraktų – ją galima atkurti bet kuriame kompiuteryje ar nešiojamame įrenginyje, tačiau turint priemones, mokančias rasti tuos paslėptus pėdsakus, galima patikrinti, kas pirko vieną ar kitą aptiktą kūrinį, kam jis priklauso/nepriklauso.
Tokia taktika siekiama sumažinti vartotojų pasipriešinimą, sutaupyti pinigus, išleidžiamos brangioms, tačiau neišvengiamai išlaužiamoms DRM užkardoms, „užsidirbti taškų“ iš menamo atvirumo ir jautrumo žmonių pageidavimams, tuo pačiu kuriant baimės ir persekiojimo jausmą, didesnį, nei buvęs naudojant medijas su DRM. Su DRM bent žinodavai, kad į 5 vietas dainą gali nukopijuoti, o į šeštą nukopijavus jau nebeveiks. Su paslėptais pėdsakais bijosi nusiųsti draugui ir vieną kartą – kaip įrodysi savo nekaltumą, jei kūrinį RIAA ras internete?
Tačiau vienas dalykas nesikeičia – vėl baudžiami tie, kas savanoriškai moka už muziką ar filmus. Jei iš CD ar DVD perrašysite muziką, suglaudinsite ją ir pasidalinsite internete – jokių problemų. Neskaudės galvos ir dėl tolesnio MP3 failų, kažkieno jau nukopijuotų iš CD platinimą. Tačiau jei sumokėsite pinigus ir pasisiųsite oficialiai iš iTunes, Sony parduotuvės ar dar kur nors – tuomet teks atidžiai saugoti kiekvieną failą, nes jam paplitus, policija gali pasibelsti būtent į sumokėjusio už kūrinį duris…
5 Comments
Šiek tiek kreiva sistema, jei jau baudžia, tai tegul tuos, kurie turi tą neteisėtą kūrinį, arba jį platina….
Mano galva, į šią sistema reikia žvelgti kaip neišviangiamą „blogybę“. Lygiai kaip ir copyright’ų savininkai turėtų žvelgti į nelegalų kopijavimą.
Abiem atvejais to sukontroliuoti negali. Vienu atveju negali buti tikras, kad tavo nusipirktas kurinys yra be paženklinimo. Juk niekas neprivalo skelbti kiek ir kokių ženklinimų padaryta. Lygiai kaip ir autoriai negali kontroliuoti „Copy/Paste“ operacijų padarytų su jų „šedevrais“.
Pardavėjas netgi gali teigti, jog viskas paženklinta nors taip ir nėra – tiesiog psichologinis poveikis, perspėjimas – neplatink!
Žinoma, kol yra galimybė gauti bent vieną nepaženklintą kopiją (CD, P2P tinklai) arba paženklinta ne „tavimi“ (kažkas nusipirko ir netyčia paplatino, … bet pats nepirkai), autoriai tegali paduoti į teismą tik sąžiningus klientus.
Vat jeigu paduos į teismą, patys diskredituos savo sistemą, krautuvę,…
Juokinga. Jei yra ženklinimas ir detektavimas, bus ir to ženklinimo panaikinimo programinė įranga. Tai tik dar viena labai smulki užkarda, kurią bando įkišti muzikos platinimo firmos.
Iš viso, greitai bus taip, kad atlikėjai patys dalins įrašus internetu, o klausytojai įvertinę kiek jiems ta muzika patinka galės pervesti pinigų tiesiai į autorių pingines. Vadinama donationware.
Dėl Arvydo „Jokinga“:
Algoritmų ženklinimui yra daugybė. Jų realizacijų dar daugiau. Ir jeigu aš sugebu apsaugoti savo ženklinimo ir detektavimo algoritmo detales nuo svetimų akių, tuomet bus sunku sukurti patikimą ženklinimo nuėmimo įrangą, kuri tuo pačiu metu nedarkytų ir kūrinio.
Kita vertus gali atsirasti „netikrų“ ženklinimo šalinimo instrumentų. Kurie giriasi bet realiai nieko nepadaro :). Savotiški skaimeniniai hileriai, burėjai ar šamanai. …Greičiausiai netgi mokami ir visai ne opensourciniai :)
O dėl antrosios dalies „Iš viso, greitai bus taip,…“
Aš pilnai sutinku. Ir dar pridėčiau, kad be donationware yra ir vis atsiranda naujų biznio modelių, kuriems neautorizuotas kopijavimas nėra problema. Ta proga galima sutaupyti NEgaudant piratų, NEkuriant watermarking algoritmų, NEsiteisiant teismuose dėl „virtualių“ teisių į nežinia ką.
Pirmą kartą girdžių šitą mitą :)
Daug realesnis scenarijus yra tas, kad atsisakius DRM yra gaunami $ už atgaminimą asmeniniais tikslais. Jei daromos išimtys ir jomis leidžiama kopijuoti (čia kalba apie legaliai turimo CD/mp3 atgaminimą fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui), vadinasi už tai turi būti kompensuojama. Taip vadinamas tuščios laikmenos mokestis.
EU šiuo metu likę UK ir dar pora šalių kurie neleidžia atgaminti (nors vis tiek visi atgamina tiek legaliai turimus tiek nelegaliai). Pagliau ir UK suprato, kad DRM nepasiteisino.
Iš esmės šis taip vadinamas „tuščios laikmenos mokestis“ (blank tape levy) yra bene vienintelis dar kažkiek kompensuojantis instrumentas, aišku, keliantis didžiulį naudotojų, ypatingai laikmenų ar įrangos gamintojų nepasitenkinimą. Greit surandami argumentai „aš nieko saugomo nekopijuoju“, „kaip jie nusprendžia, ką aš kopijuoju“ ir t.t. Tačiau mano giliu įsitikinimu būtent laikmenų ir įrangos gamintojai turi būti dėkingi kūrėjams, kad jų verslas klesti… o nuo to klestinčio verslo atiduoti mažą % kuriantiems tikrai nėra žema.