(pmccormi nuotrauka)
Teoriškai skaitmeninis vadovėlis, ypač įdiegus į jį ir pratybų sąsiuvinių pildymo funkcijas, būtų tobulas mokslų palydovas ir vidurinėje mokykloje, ir aukštojoje. Vienas universalus, lengvas įrenginys su belaidžiu ryšiu, talpia atmintine su visomis studijoms reikalingomis knygomis ir žinynais bei žodynais pakeistų „alpinisto kuprinę“ arba specialias saugojimo kameras su knygomis mokyklose. Tačiau praktiškai technologijos dar nėra subrendusios skaitmeniniam vadovėliui, jau nekalbant apie biurokratines valdžios struktūras ir pedagogus mokyklose.
Ir vis dėlto – koks turėtų būti skaitmeninis vadovėlis? Apsibrėžę jo funkcijas, galėtume kiekvieną naują įrenginį vertinti pagal tai, kaip arti mokyklos jis yra ir kaip greitai gali atsirasti tikras pretendentas į elektroninį mokslų palydovą.
- Patvarumas. Pradedu nuo savybės, kurios neturi nė viena eletroninė skaityklė. Jei norime, kad skaitmeninis vadovėlis pakeistų knygas, turime jį padaryti itin patvarų. Kaip Panasonic daro savo Toughbook serijos nešiojamuosius kompiuterius, o gal ir dar tvirtesnį.
- Spalvos. Dabartinės e-knygos nerodo spalvoto vaizdo, nors spalvoto e-rašalo prototipų jau esama. Spalvų nereikia humanitarinėms studijoms universitetuose, tačiau pradinei ar vidurinei mokyklai jos būtinos, kaip ir gamtos mokslams.
- Savaitinis energijos užtaisas. Teoriškai gali būti ir trumpesnis, nors mokytojai reikalaus maksimalaus, kad vaikai „palikau sąsiuvinį namie“ nepultų keisti „elementai išsikrovė“.
- Belaidis tinklas. Interneto ryšio vidurinėms mokykloms nereikia (mokytojai protestuos), universitetams gi jis būtinas. Tačiau visiems e-vadovėliams būtinas belaidis Wi-Fi ryšys, kad įrenginiai sklandžiai susijungtų į mokyklos tinklą pamokoms ir paskaitoms. Be to, e-vadovėlis turėtų automatiškai daryti atsargines turinio kopijas tiek namuose, tiek ir mokykloje, kad nedingtų informacija.
- Jautrus paviršius. Jei įrenginį naudosime tik kaip vadovėlį, jis nebūtinas, tačiau būtų idealu pakeisti juo ne vien vadovėlius, bet ir pratybų sąsiuvinius. O tam jau būtinas spaudimui ar prilietimui jautrus ekrano paviršius. Jautrus paviršius „ryja“ elementus ir gerokai blukina dabartinių e-knygų ekranus.
- Biometrija. Nors dar netobulas, biometrinis užraktas ko gero būtų tinkamiausias tokiam įrenginiui, kuriuo naudotis pradedama nuo labai ankstyvo amžiaus. Turinys turėtų būti šifruojamas, ekranas – užrakinamas po ilgesnio nenaudojimo, arba už klasės/namų ribų dėl duomenų saugumo.
- Kaina. OLPC (nešiojamojo kompiuterio kiekvienam vaikui) projektas parodė, kad skaičiuojant teoriškai ir gaminant praktiškai įrenginio kainos labai skiriasi. Pagaminti nebrangų e-vadovėlį galima bus tik atpigus jo komponentams (veikiausiai tik labai paplitus e-knygoms), bet net ir tuomet dalis jo kainos veikiausiai turės būti dotuojama valstybės ar rėmimo fondų.
Galima pridėti dar daugybę kitų funkcijų: rašto ir balso atpažinimo, akademinio socialinio tinklo, gal net vaizdo filmavimo ir komunikacijų, bet jau dabar aišku, kad pagaminti tinkamą visuotiniam naudojimui mokyklose e-vadovėlį pavyks dar labai negreitai. Net nesiimčiau spėti, po kiek metų. Jo perspektyva tiesiogiai priklausys nuo elektroninių knygų paplitimo. Matant namuose tėvus su e-knygomis, vaikams bus visiškai natūralu pradėti mokslus su e-vadovėliu. Pakeliui reikės išspręsti ir vadovėlių kainų, standartų bei autorių teisių problemas.
Norėčiau tokio sulaukti. Jis galėtų atrodyti kaip senų laikų grifelinė lentelė (tik dizainas, žinoma) ir tokiu būdu susieti „pirmąjį sąsiuvinį“ su eletroniniu vadovėliu.
23 Comments
„koks turėtų būti skaitmeninis vadovėlis?“ turi rodyti filmus ir leisti pliekti multiplayer žaidimus, o visa kita nesvarbu.. :D
Iš tiesų smagu būtų kompiuterizuoti šį pasenusį ugdymo metodą ir vadovėlius, bei dalį kitų mokymo priemonių pakeisti elektroninėmis. Gaila, bet kol kas didžiausius ryšius su valstybių vadovais palaiko tokios kompanijos kaip Microsoft bei Siemens, o jų artimiausias taikinys yra medicinos įstaigų technologinės renovacijos. Neabejoju, kad ir šiai idėjai ateis savas laikas.
vienastoks, ženk vieną ar kelis žingsinius toliau savo vadovėlio vizijos ir gausi beveik tobulą planšetinį (tablet) kompiuterį, kurio perspektyvos ir panaudojimo galimybės žymiai platesnės. Sujunk tokį prietaisą su automobiliu ir gali gaut didelį GPS ekraną su visos mašinos valdymo skydu ir, priešingai nei esamų panelių, išdėstymą, svarbiausius nustatymus gali gauti vos įsėdęs į automobilio vairuotojo kėdę (prijungęs prie automobilinio dock’o). Grįžęs namo prisijunk prie galingo namų kompiuterio/centro ir turėsi visos technikos valdymą savo rankose. Jau nekalbant apie tai, jog nereikėtų į kiekvieną monitorių montuot lietimui jautraus ekrano. Naudojimosi patogumas prasiplėstų panaudojus lankstų ekraną. Kadangi galios čia nereikia, o svarbiau pats ekranas, ryšio galimybės ir baterija. Taip ateitų „debesys“ į namus.
Kalbant apie išvardintas problemas, tai patvarumo problemą galima išspręsti tinkamu dėklu/viršeliu, kuris užverstas pasitarnautų kaip apsauga nuo smūgių, o atverstas galėtų būt atraminė kojelė.
Savaitinio energijos užtaiso taip pat nereikia. Nakčiai palikti docke krovimuisi ir sinchronizacijai. Užtektų bent dienos, kad netrukdytų normaliam darbui. Tiesa, universalus kroviklis – būtinybė.
O man trūktų senų knygų lapų traškesio bei kvapo :) Nors šiai kompiuterizavimo idėjai visiškai pritarčiau.
Aš prisimenu, kaip mes mokykloje per informatiką lošdavom half-life DM. :)) Jei tokius tablet kompus išdalintų mokiniams, tai jie vistiek mieliau ten filmus žiūrėtų ar bent intiko puslapius vartytų, skype susirašinėtų nei pamokas, paskaitas klausytų. Ir nieks nesureguliuos, ką kiekvienas daro.. net jei pridės apsaugų, tai vistiek sugalvos, kaip apeiti ir nulaužti. Tokie 14 metukų jau iPhone kuria jailbreakus, tai tas pats ir su tablet būtų..
Aš dėl to ir abejoju, ar mokyklose būtų leidžiamas toks universalus įrenginys, kokį aprašė Wa1DaS. Tokį nebent studentams galima naudoti. O kur dar kaina… Mokyklose veikiausiai bus patvarus dabartinės e-knygos variantas su Wi-Fi, o gal tik Bluetooth ryšiu, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo internetu.
Iki laiko kai visi ebookus turės, tai ir mobilaus interneto kainos turbūt bus juokingos. :)
Aš taip pat manau, jog ateitis – planšetiniai kompiuteriai, su lietimui jautriu ekranu. Kaina nėra didelė problema pvz naujas kindle beveik 500$(senas 350$) tuo tarpu pvz. ASUS Eee PC T91 Tablet* irgi 500$. Taip kad kaina panaši, o funkcionalumas nesulyginamas. Problema kol kas ekranas, bet kaip jau ne kartą minėjau ateina Pixel Qi technologijos LCD, kurie leis ekraną matyti net tiesioginėje saulėkaitoje, taigi dingsta būtinybė naudoti e-popierių. Dedikuotas e-vadovėlio skaitytuvas, taip ir liks tik tam skirtu įrenginiu, tuo tarpu planšetinis kompiuteris būtų universalus įrenginys.
O problemos dėl to, jog kompiuterį naudos ne mokslams, o pasilinksminimams, tai tiesiog juokingos. Jei mokinys nenori mokytis, tai tu jam per prievartą nesukiši. O šiuolaikiniai telefonai dėmesį gali atitraukti lygiai taip pat, kaip ir kompiuteriai. Žmones savarankiškumo mokyti reikia nuo mažų dienų, kad paskui nereiktų firmos bosams sekti ką pavaldiniai veikia darbo metu su kompiuteriais.
* http://www.notebookreview.com/.....eee+pc+t91
Aš tiesiog spėju, kad nebus patvirtintas toks variantas, kuris leis per pamokas jungtis prie interneto, žaisti žaidimus ar žiūrėti į drabužiams neuždirbančias moteriškes. Man regis, iš kokio trečioko ar ketvirtoko sunku reikalauti savarankiškumo ir visiško atsakomybės už savo ateitį suvokimo. Jei būsim gyvi, pamatysim, ką nuspręs mūsų švietimo sistemos vadovai. :)
Na gal patvirtintas ir nebūtų, bet kad tam nėra jokios rimtos priežasties. Planšetinis kompiuteris, tai ne atverstas laptopas, o labiau knyga. Taigi mokytojui nebūtų sunku pažiūrėti, kuo ten taip susidomėjo jo mokinys. O tuo tarpu kas antras pyplys jau dabar turi kišenėje išmaniuosius telefonus su kuriais gali tiek žaisti, tiek porno žiūrėti. Jei mokytojas savo mokinių neprižiūrės, tai jokio skirtumo.
Aš šiek tiek abejoju ar toks e-knygų formatų, koks plinta dabar, apskritai išplis. Pradėjus plisti planšetiniams kompiuteriams gali pasimatyti, jog neverta pirkti antro įrenginio knygoms skaityti. Bijau kad su e-knygomis gali nutikti tas pats kas ir su peidžeriais nutiko jiems nespėjus išpopuliarėti.
Na man e-knygos idėja visai priimtina, tik aišku mokyklose turėtų atsirasti kažkoks visam pasaulyje bendras standartas knygoms ugdymui, nes kitaip plėtra yra neįmanoma. O kas dėl planšetinio kompiuterio tai manau kad dėl jo konkurencijos jaudintis neverta, aš bent įsivaizduoju kad elektroninis vadovėlis turėtų kainuoti visai nebrangiai, turėti tik butiniausias funkcijas. Juk 90 procentų šiuolaikinių mobiliųjų telefonu gali groti tarkim mp3, tačiau mp3 grotuvai visgi randa savo rinką, ir netgi sakyčiau pakankamai gausią, kodėl tas neturėtų būti ir su e-vadovėliais?
O aš vis tik pagalvoju dažnai – kur visa šita „ekologiška“ kompiuterizacija veda? Iš pradžių vadovėlius pakeis elektroninės knygos. Po to ir pratybas?! Vadinasi, rašyti ranka reikės nebent į savo užrašus. Bet popieriniai užrašai irgi išnyks – nešiojamuosius kompiuterius dabar mokyklose turi labai daug mokinių, o, kai vadovėlius pakeis elektroninės knygos, tai greičiausiai nešiojamasis kompiuteris mokykloje kiekvieno moksleivio kuprinėje bus kaip dabar „penalas“.
Kur link suku? O kaip su paprastu raštu? Kur moksleivis išmoks rašyti ranka? Nejaugi raštas, rašytas ranka, taip tiesiog ir išnyks kaip kokie piešiniai urvuose?
Na, tiek tos – raštas gi nieko, nebus jis būtinas, ne koks meno kūrinys… O kaip meno kūriniai? Tapyba, dailė? Nejau liks tik fotografija, photoshop’ai?
Faktas, jog išaus diena, kai augs karta, nemokanti nei rašyti, nei piešti ranka (o tikrai tapybai ranka niekada neprilygs Photoshop’as – apsilankykit muziejuose jeigu netikit…) – štai kas, manau, svarbiausia šioje istorijoje.
Tačiau gal taip ir turės būti – gal taip geriau. Ne mums, dabartinei kartai, suprast tokius dalykus. (:
Primena pasaką apie miško siuvėją – kiekvienam apdaro parametrui skirta po pastraipą. Rankogaliai turi ……. Į kišenes turi tilpti …..
~~
O apsaugai nuo didesnių sukrėtimų reiktų aktyvių apsaugos priemonių – pajutęs kad išsprūdo iš poilsiatojo rankų ir krenta bedugnėn asmeninis skaitmeninis palydovas įsikibtų į artimiausią medį.
Komentaras visiškai sutampantis su mano nuomone, kad dings „tikrasis“ raštas ir rašyti „tikruoju“ raštu ant popieriaus bus kančia ar kažkas panašaus.
Vizija turi ateitį kaip e-knygos naudojimo mokymo tikslams, bet ne kaip pratybų sąsiuviniu.
Šiai idėjai, mano manymu, pritartų didžioji dalis mokinių. Ir tam pakaktų vienos paprastos priežasties – vyresnėse klasėse kiekvieną dieną ant pečių reikia tempti 7-8kg (deja, čia tik tos dienos pamokoms reikalingos knygos, sąsiuviniai ir įrankiai) sveriančią kuprinę. Atrodo, kas čia tokio, bet pabandykit tuomet ir Jūs tiek penkis kartus per savaitę, ~40savaičių per metus panešiot :)
Labai idomus straipsnis. Is vis dziaugiuosi sito blogo autoriaus info apie elektroninius skaitytuvus skleidimu. Pats apie juos suzinojau is cia:) Manau tokie straipsniai prisideda prie greitesnio tokio vadovelio atsiradimo. Beja, man atrodo kazkurioj valstybei tokia sistema jau yra idiegta. Neatsimenu tik kur, gal Olandijoj?
Nelabai sutinku del smulkmenu;) Mano nuomone autorius aprase elektroninio vadovelio ideala, taciau is tikruju visai neturi buti tiek daug funkciju.
Pvz kam ta biometrija? Galima juk uzkuoduoti ir slaptazodziu. Arba kam pvz mokiniams sifravimas. Studentams gal jo ir reik,bet mokiniai manau neturi ko slept. Isvis manau kad tiokius vadovelius reiktu padalyti pagal paskirti. Studentai stipriai skiriasi nuo mokiniu. Mokiniams pirmas punktas ( patvarumas) itin svarbu,bet studentams jau ne taip stipriai.. Su studentais galima ir susitarti.Galima kazkaip skaitinti kad studentai patys pirktu skaitytuva,(subsidijuoti, pazadeti kad tokiu atveju gaus knygas nemokamai,ar kaip kitaip)tada jis bus ju ir patvarumas nebus toks svarbus. Reikia atsiminti kad mokiniai dazniau vadovelius naudoja pamokoje o studentai namie. Tas belaidis tinklas tai neesu tikras kad yra toks itin reikalingas. Aisku butu ne pro sali, taciau as tokiu skaitytuvu buciau patenkintas ir be jo.Semestro pradzioje ikeli viska per usb ir tiek.
Del jautraus pavirsiaus tai aisku tai butu neblogai, taciau geriau tureti viena vadoveli ir 7(tarkim tiek yra paskaitu ir visos paskaitos skirtingose sasiuvyniuose;]) sasiuvynius negu 7 knygas ir 7 sasiuvynius. Mokykloje manau tai butu itin zalinga. Tegul vaikai ismoksta konspektuoti popiuryje o tai veliau nesugebes paprastu rasyskliu ant popieriaus rasyti.
O siaip aisku mintys labai gerai ir dar ir dziaugiuosi kad autorius liecia tokias temas:)
Ei, mes juk kalbam apie perspektyvas, todėl mūsų dabartiniai švietimo sistemos vadovai niekaip neįsipaišo. Jei nepasikeis valdžios mąstymas, mes ir toliau dairysimės į kitas šalis, ten ieškodami „tinkamų pavyzdžių“. Originalių idėjų trūkumas užtikrina tik tai, kad ir toliau vysimės „labiau išsivysčiusias šalis“.
Ir Originalas pirmu savo komentaru nors ir netiesiogiai, bet buvo teisus. Naujos mokymosi priemonės atveria galimybes naujiems mokymosi būdams. Įsivaizduokit galimybę sudalyvauti žinomiausiuose mūšiuose per istorijos pamoką arba pakeliauti po svetimas šalis per geografijos. O juk žaidžiant mokytis daug lengviau.
Ir kuo konspektavimas toks naudingas? Man visiška beprasmybė, kai 20 mokinių perrašinėja knygą. Pratybų sąsiuviniai irgi turi savo trūkumų. Jei tos pačios pratybos naudojamos keletą metų, tai ir atsakymai keliauja iš kartos į kartą ;-) Užduotys turi būti kuo įvairesnės, skatinančios pritaikyti, o ne mašinaliai pilti įkaltas žinias.
Rašto, įvairių šriftų turi būti mokoma per dailės pamokas: rašant ant gero popieriaus su plunksna, mirkant į rašalą. Per tokias pamokas ugdomas ne tik raštas, bet ir kitos savybės. Piešimas ir muzika niekur nedingtų, o tokios „lentelės“ tik dar labiau padėtų pažinti meną. Pasitelkite animaciją, virtualią klaviatūrą ir aktyvią penklinę, kad kiekvienas vaikas išmoktų teisingai pianinu sugroti gamą. Aktyvus ekranas atvertų galimybę piešti visur, daryti eskizus, nesibaiminant, kad pasibaigs popierius ar dažai.
Kalbant apie pačią knygą, tai draudimas jungtis prie tinklo labiau klaida, o ne atsargumas. Būdamas mokykloje vaikas jungtųsi prie mokyklos tinklo. Taip gautų naujas užduotis, visą medžiagą. Mokytojams nereiktų surinkinėti darbų, nes darbai jau būtų atliekami tinkle. Taip taip, kam tampytis 120GB iPuodą, jei viską galima perduoti internetu. Sakysit, kad nusirašinės? Jau minėjau apie individualias ar atsitiktinai parinktas užduotis, kur svarbu ne kuo plačiau, o kuo tiksliau atsakyt. Juk svarbiau pažint, suprast ir mokėt pritaikyt, o ne iškalt.
Patvarumas ir šifravimas būtinas, nes tai ilgaamžis įrenginys. Svaru ekranas, ryšys ir baterija. O galia ir duomenys iš debesies. Na, 64GB SD kortelė nemaišo ;-) Kadangi tai asmeninis įrenginys, tai ir šifravimas reikalingas. Juk nenorėtumėt, kad kasnors juokaudamas užduotis už jus atliktų ;-)
Negi visai pamiršot cloud computing ideją?
Toks tabletas galėtų būti tik kaip monitorius + pelė + klaviatūra viename (jei įdėtume touchscreeną ;) su minimaliu procesoriumi apdoroti tekstinius dokumentus.
Visur kitur, mokykloje, mašinoje, namie, jis ar taip ar taip jungtųsi prie vietinio tinklo, tad kodėl negalima išnaudoti įrangos, jau ten esančios?
Iš esmės tai būtų kaip nuotolinio prisijungimo terminalas. Tokiu atveju atkristų visos bėdos dėl pinigų rūbams nerandančių moterų ir pan.
Kaina
Kasmet vienam mokiniui pirkti vadovėlius yra skiriama apie 100lt. Paėmus 3-4 metų biudžetą galima jau galima galvoti apie visai neblogą įrangą (ypač jei PVM būtų lengvatinis). Tik labai svarbu, kad tokį apartą gamintų galvoje turint ir mikrobangę, ne tik telefoną, priešingu atveju, jei planšetus pradėsim keisti kaip telefonus, kartą per metus, nelabai kas gausis.
O dėl įrangos, tai kadangi jis veiktų iš centrinio serverio (kaip pas mus universitete), tereiktų rūpintis 1 serverio atnaujinimu, ir galbūt baterijų keitimu.
Manau,tokie vadoveliai iseitu kaip tik y blogaja puse.Kadangi dabar jau vaikai nemaza dali laiko praleidzia prie kompiuteriu ir ju akis silpsta ir del to skundziasi daugelis mokytoju bei tevu.Todel skaitmeniniai vadoveliai manyciau butu ne kas.Nes tarkim man tikria yra sunku skaityti ilgus tekstus kompiuterio ekrane,o jeigu reiketu sitaip dar mokintis tai tikrai butu ne kas… ;/
Šviečiančiame ekrane – taip, bet vadovėliai būtų šviesą atspindinčiose e-popieriaus knygose. Taigi nevargintų akių labiau už popierines.
http://www.elektronika.lt/news/events/18814/
O taip! Kažkokia pradžia yra. Bet kiek panaršius tą tinklapį teko nusivilti – mano manymu, padaryta silpnai.
Pirmiausia apibrėžkime uždavinį:
Mokomosios medžiagos pasiekiamumas, sunkių nešulių išvengimas, vadovėlių tvarkymo našumas.
Uždavinys keliamas Lietuvos vidurinio lavinimo mokykloms. Aukštujų mokyklų studentai neturi rūpėti – jie naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais.
Svarbiausias reikalavimas prietaisui – saugumas (apsauga nuo fizinio poveikio, apsauga nuo vagystės). Atitikti šį reikalavimą gali tik specializuotas įrenginys (pritaikytas mokykloms ir nenaudingas niekam išskyrus mokinius). Taigi, jis veiktų tik su autorizuotu mokykliniu skaitmeniniu turiniu. JOKIO INTERNETO.
Antrasis reikalavimas – kaina mažesnė už atitinkamą knygų komplektą. Įrenginio įsigijimo kainą turi būti subsidijuojama iš vadovėlių tvarkymo našumo padidinimo sutaupytų lėšų. Įrenginių funkcionalumas turi būti labai paprastas, kad jie morališkai nepasentų bent 5 metus ir naudoti įrenginai galėtų būti perpardavinėjami. JOKIŲ PRATYBŲ SĄSIUVINIO FUNKCIJŲ (išskyrus galimybę jį atsispausdinti).
Trečiasis reikalavimas – energijos taupumas. Įrenginys turi autonomiškai veikti >12 valandų. Turint galvoje ankstesnius reikalavimus, tai pasiekiama tik su el. rašalo technologija. KOL KAS TIK NESPALVOTA.
Išvados (praleidžiant akivaizdžius argumentus):
Pradinėse klasėse knygos bus visada.
Be valstybės nieko nebus.
Viską galima padaryti jau dabar (technologijos yra).
PRADĖTI REIKIA PAPRASČIAUSIAI IŠLEIDŽIANT KIEKVIENAI KLASEI EINAMIESIEMS METAMS SKIRTŲ VADOVĖLIŲ *PILNĄ* RINKINĮ ELEKTRONINIU FORMATU (geriau nemokamai ir internetu, bet galima ir pigiais CDROM).
Atsiprašau, kad praktiški ir naudingiausi dalykai yra nuobodūs.
2 Trackbacks
[...] išsaugojimą, prisidėti galėtų ir Švietimo ministerija, mokyklose įvesdama Džiugo propaguojamus elektroninius vadovėlius. Ne tik, kad pavyktų sumažinti sunaudojamo popieriaus kiekius, tačiau [...]
[...] viename iš savo įrašų yra pateikęs skaitmeninio vadovėlio koncepciją. Siūlymas įdomus, bet techniškai gana [...]