Nieko nenustebinome – juo labiau pačių savęs: didžioji dauguma mūsų savo kompiuteriuose turime tūkstančius muzikos kūrinių, klausomų tiek tiesiai iš jo, tiek ir su muzikos grotuvų ar mobiliųjų telefonų pagalba. Du trečdaliai atsakiusiųjų nurodė turį asmeninėje kolekcijoje per tūkstantį kūrinių. Beveik ketvirtis pažymėjo atsakymą „daugiau nei 10 tūkstančių dainų“. „Analoginėmis“ kainomis tokios kolekcijos vertė viršija 30 tūkstančių litų…
Įrašų industrija (nepainioti su atlikėjais) siekia, kad taip nebūtų, ignoruodama tą faktą, kad visos dabartinės jos žvaigždės už savo karjerą turi būti dėkingos muzikos kopijavimo formatams: juostiniams ir kasetiniams magnetofonams, CD ir MP3.
Aš negyvenau laikais, kai muzikos negalima buvo kopijuoti. Dar visai mažam tėvas nupirko kasetinį magnetofoną, ir nuo to laiko niekaip kitaip muzikos ir negaudavau – tik nuolat kopijuodamas įrašus iš draugų ir rašydamas juos draugams. Originalias vinilo plokšteles rinko keletas užsienyje giminių turinčių žmonių, o jau nuo jų grandine įrašai pasklisdavo po visą miestą ir šalį. Visa dabartinė atlikėjų karta išaugo, klausydama tokios kopijuotos muzikos. Tai kodėl jų įrašai dabar leidžiami su užraktais? Kokia šiandien būtų muzikinė kultūra, jei vinilas ar kasetės būtų turėjusios neįveikiamas spynas?
Skaitmeniniai formatai ir internetas labai smarkiai išplėtė muzikinį žmonių akiratį. Jei prieš porą amžių muzikos klausymas priklausė nuo to, koks operos spektaklis vyksta mieste, ar kas groja artimiausioje smuklėje (vis tie patys), jei prieš 30 metų jis priklausė nuo to, ar tavo imtuvas „traukė“ Radio Luxembourg, ar pažįstamas gavo kokią naują plokštelę, tai šiandien klausomą muziką praktiškai nevaržomai renkiesi pats, o tai leidžia atrasti garsus už Top40 ribų ir susiformuoti individualų ir nepakartojamą muzikinį skonį.
Šią savaitę nuo muzikos sukame prie literatūros. Kviečiu mintyse suskaičiuoti, kiek knygų perskaitėte nuo metų pradžios ir pažymėti savo atsakymą. Tinka ir grožinė, ir techninė literatūra, ir popierinės knygos, ir elektroninės.
Knygynų internete kūrimasis ir po truputį įsibėgėjantis elektroninių knygų plitimas tarsi žada skaitymo renesansą arba bent jau didesnį aktyvumą, lyginant su amžių sandūroje užėjusiu snauduliu ir pramoginės televizijos dominavimu. Matysime, kaip yra iš tikrųjų…
Komentarų (10)
Tai kad neturiu laiko aš knygoms. Vieną važiuodamas autobusu perskaičiau ir viskas.
O aš atradau laiko knygoms. Nuo šiol visada skaitau bent vieną knygą, nėra taip sunku 1 h skirti prieš miegą, o skaitymas autobusuose, važiuojant yra bevertis. ;)
Tikiuosi ir toliau sėkmingai skaityti knygas, kol kas per vieną mėnesį įveikiau 3 knygas, dabar 4-tąją skaitau. :) Pažymėjau savo atsakymą „iki 5″.
Su knygom bijau kad truputi kitaip. Jeigu atlikejas gali uzsidirbti ispopulierejes is koncertu tai rasytojas neisivaizduoju is ko. Sekli literatura gautusi. Nors pats turiu apie 2gigabaitus knygu, bet nesididziuoju tuo. iStrinti irgi neina- analoginiais matavimo vienetais kokio kilometro ilgio lentyna gautusi su issamiais paaiskinimais visiem gyvenimo atvejams.
Norėčiau skaityti daugiau, tačiau studijinė literatūra atima visą tam skirtą laiką (ko aš neskaitau skaitymu…). Gal būt įstengsiu iki naujųjų perskaityti vieną knygą, bet šįkart rimtai! :)
pradėjau skaityti gal 30 ar daugiau knygų. nepabaigiau nei vienos :)
užtat labai didelę dozę klasikos jau esu gavus, tad atleistina.
koks tas šiuolaikinis gyvenimas, technologijos tik lengvina mūsų buitį, tačiau žmonės vis dažniau atranda atmazus neskaityti knygoms, nesportuoti ir t.t.
Apie šešias knygas šiemet esu perskaitęs, bet visos buvo būtinos, tai yra užduotos namų darbams, savu noru jau nebeskaitau, nebedomina manęs knygos.
hm viena, Kafkos procesa :>
Patiko terminas – skaitymo renesansas. Galbūt tokį reiškinį skatina Internetas? Galima tik spėlioti, bet kažkaip pagalvojau, kad būtent Interneto nuolatinis skaitymas mus vėl grąžina prie knygų? Galų gale atsiranda vis daugiau žmonių atsisakančių televizijos (kalbadėžės:), to pasekoje ir laisvo laiko galima sukrapštyti valandėlę kitą..
Kalbant apie muziką – taip, didžiąją dalį mano kolekcijos, be abejo, sudaro mp3. Bet…
Kažkaip susirenku pačių mėgstamiausių atlikėjų diskografijas ar klausomiausius albumus originaliais diskais, kartais užsisakinėdamas ir iš užsienio (brangiausiai pirktas buvo ~120 LTL (įskaičiuojant siuntimą) vienos Lietuvoje max 200-ams žmonių žinomos švedų grupelės). Tiesa, muziką klausau beveik vien skaitmeniniame formate – net ir originalus diskus ripinu, ir dedu į lentyną, bet visgi turėti rankose pačią CD dėžutę, pavartyti bukletą, paskolinti kolegai melomanui – visai kitas jausmas. Malonu, ir tiek.
O kalbant apie e-knygas… Nesu perskaitęs nė vienos. Per septynerius interneto naudojimo metus bandžiau ne kartą, bet… Na, neužtenka man kantrybės murksoti prieš monitorių. Man visgi knyga asocijuojasi su lova/sofute, o ne su kėde ar ranka ant pelės…