Mes visi įpratę sakyti, kad autoriui priklauso jo darbas. Mano nuomone, taip yra iki tol, kol jis nusprendžia parduoti. Juk:

Perku mercedes automobilį. Gaunu dokumentą, kad jis priklauso man. Po metų parduodu brangiau ( radau tokį idiotą, kuris sutinka mokėti, brangiau, nei jis kainavo naujas). Tokiu atveju pagal intelektualinio darbo ( protas visur reikalingas ir varžą įsukti, ir automobilį parduoti ) supratimą. Skirtumą turėčiau atiduoti gamintojui, nes jo nuopelnas automobilis ( kažkaip neįtikėtina ne ? gerai ne skirtumą, bet procentą nuo to, kiek antrasis sąvininkas permokėjo , tinka ?) Ir automobilis toks pats autorinis darbas.

Tikriausiai supratot kur link aš suku. Muzika filamas yra autoriaus darbas už tai jis turi gauti atlygį, ir gauna, nes aš nusiperku cd. O pirkdamas cd aš nusiperku ir teises į jį kaip ir su automobiliu, todėl galiu jį parduoti, brangiau, pigiau nesvarbu. Galiu parduoti po vieną dainą, visą iškarto. Ir galiu pasidaryti kiek noriu kopijų, nes aš sumokėjau. T.y. pirktadamas kompaktą aš nusiperku visas teises į tą kompaktą ( ne į kurinį, į cd ir jame esančią informaciją ). Informaciją ir cd galiu dauginti ir pardavinėti. Ir jei autoriams tai nepatinka.

Tada reikia pasirūpinti, kad kiekvienas paplūdimyje matęs kieno nors randą po apendektomijos už tai sumokėtų operaciją atlikusiam chirurgui autorinį atlyginimą, nes tai taip pat autorinis darbas…

Mano nuomone, daug įtakos tam padarė religija. Ji davė pamatą nuolankuma „aukštesniam“ (dieve, kur tu?).

Taigi, šis straipsnis tik parodo ir skatina susimąstyti: kur, po velnių, mes einame ?
Čia jau nusivažiavau į lankas. Man tai įprasta. Esmė nekinta. Per aplinkui priėjom prie pradžios: internetas laisvas ir viskas, kas jame yra, yra laisvai kopijuojama (dauginama, o ne plagijuojama), taip kad SUSTABDYTI TO NEĮMANOMA.

(tekstas netaisytas, ankstus rytas, einu miegot)

Diskusijoje nuskambėjo vienas antraeilis argumentas, į kurį norisi atsakyti:

> Ką daryti dainininkui, jei kūrinių kopijos nemokamos,
> o jis jau nebegali koncertuoti?

O ką daryti santechnikui, kuris jau nebegali kloti vamzdžių? Ką daryti chirurgui, kuris jau nebegali operuoti? Vairuotojui, kuris nebegali vairuoti? Sportininkui, kuris nebegali sportuoti? Atsakymas: reikia keisti profesiją.

- bus pardavinėjama nebe programos, o paslaugos; kliento programos šioms paslaugoms naudoti bus dalinamos dykai; ala skype — programą gali pasiimti visai dykai, o va jei nori skambinti į paprastą telefoną, malonėk susimokėti; taip esminis kodas liks tik pas paslaugos tiekėja ir jis bus įdomus tik konkurentams (pramoninis špionažas), o ne eiliniam vartotojui (piratavimas).

- atviras kodas; tačiau pinigai uždirbami imant užmokestį už diegimo ir palaikymo konsultacijas, bei naujo funkcionalumo suprogramavimą; taip pat buriant konsultuotojus į organizaciją, už nurodytus klientus atiduodant kažkokį procentą arba mokant kažkokius pinigus už galimybę būt įvardintam kaip oficialus palaikytojas;

Muzikos ir kino aš žiūriu nedaug, todėl į orakulus šioje srityje nepretenduoju. Tik drįsiu spėti, kad turės būti surasti kažkokie būdai mažiems ir patogiems mokėjimams autoriams. Bent jau vakaruose buvo tradicija duoti bent mažą pinigėlį tau duris atidariusiam ar panašią paslaugą padariusiam žmogui. Tai gal vis tik sulauksime dienos, kai teks išgirsti „Ė, bičiuks, tu mano draugo muzikikę klausai, o tu jau [čia turėtų būti mikromokėjimo būdo pavadinimas]-ai jam žvangančių?“

Sudėtingiau su kinu — ten pinigų reikia daugiau.

Bet kuriuo atveju, nemanau, kad linkomanijos komunizmas truks amžinai. O TPB populiarumas taip pat gali kristi, jei visokios rioms priminus apie antimonopolinius įstatymus jos pradėtų galvoti kaip su vartotojais bendrauti sausainio, o ne botago kalba.

Ši istorija parodo, kad reklama, apie kurią tu kalbi vos ne kaip turinio kūrimo finansavimo panacėją, po tavo reformų greičiausiai visai neveiks. Taigi, kas ten dar liko finansavimui?

Autorystė. Man tai, jei nori, „šventa karvė“. Vis tik yra tradicija teoremą vadinti Pitagoro, dėsnius Omo, Niutono ir kitų juos atradusių žmonių, o ne knygas apie tuos dėsnius parašiusiųjų ar dar kažkokių trečių asmenų vardais. Knygas, straipsnius, kitus tekstus taip pat vadiname jas sukūrusiųjų vardais. Šitą atimti — šventvagiška!

Ir kas gi kitas, jei ne autorius turi teisę spręsti, kaip jo kūrinys gali būti naudojamas? Bent jau kol perleidžia tas teises kažkam kitam. Tačiau vėlgi, jei perleisdamas pasakė, kad neleisk šito „gabalo“ klausyti mamai [nes bars], tai būk mielas, taip ir daryk! Nepatinka sąlygos — klausyk kažką kitą.

Aišku, norėtųsi, kad dalykai, už kuriuos jau kartą sumokėta mokesčių mokėtojų pinigais, tiems mokėtojams būtų prieinami už kopijavimo kainą (kurią tu laikai lygia 0). Būtų gerai, jei patentams būtų uždėtas „apynasris“, leidžiantis susirinkti „vos“ kelis kartus daugiau, nei buvo išleista išradimui padaryti. Bet, čia jau tikriausiai kita revoliucija.

Jo.. Supratau Aido mintį ir tiesą sakant, man tada irgi ta ideologija kreivai atrodo. :)

Kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo 8 iki 88 metų amžiaus pradinį savo naršyklės puslapį pakeičia iš one.lt/delfi.lt į nežinau.lt. Jį aptarnauti pradeda reikėti šiek tiek galingesnio serveriuko ir truputį platesnės interneto šlangutės. Už šiuos ribotus resursus tiekėjai paprašo šiek tiek šlamančiųjų. Todėl svetainėje tenka įdėti dar vieną kitą papildomą reklamos blokelį. Po šių pa[si]keitimų vienastoks nelieka skolingas tiekėjams ir dar kartais gali užsukti į barą ir ten pakelti bokalą.

Tada piktas svieto lygintojas Aidas pamato, kad vienastoks gerai gyvena, pastato ašžinau.lt, kuris daro tik tiek, kad ima nežinau.lt turinį, numėto ten rastas reklamas, uždeda kokią vieną savo ir dalina į kairę ir dešinę. Jūzeriai, natūralu, myli svetaines be reklamos ir dar kartą keičia naršyklės pradinį puslapį, šį kartą į ašžinau.lt

Jeigu aš teisingai supratau tavo propaguojamą ideologiją, tai aprašytoje situacijoje svieto lygintojas nepažeistų jokių įstatymų. O vienastoks, nors ir nebegaunantis pajamų iš reklamos savo svetainėje, neturėtų jokių moralinių ir juridinių/ finansinių priekaištų svieto lygintojui dėl pastarojo veiksmų. Taip pat vienastoks nesiimtų (o gal netgi įstatymas jam draustų imtis!) techninių priemonių, kad ašžinau.lt turėtų problemų daryti tai, ką daro.

Hmm, gal ir iš ties neblogi laikai mūsų laukia, p. svieto lygintojai. ;-)