Senokai ketinau apie tai parašyti, bet konkretus postūmis radosi iš diskusijos apie ANVA ir Fogenous interviu. Pastebėjau, kad dažniausiai apie piratavimą kalbama iš moralės pozicijų, pripažįstant šio reiškinio blogį ir diskusijas nukreipiant į nusikaltimo bei bausmės dydį. Bet ar piratavimas yra vien nusikaltimas? Ar tai gali būti ir (r)evoliucinis skaitmeninės visuomenės procesas?
Prieš pradėdami svarstyti turėtume pripažinti, kad piratavimas – toks, koks jis apibrėžtas galiojančių įstatymų – yra absoliuti visuomenės norma. Nepirataujančių nėra daugiau nei besilaikančių celibato. Bet taip nėra dėl to, kad visuomenė staiga tapo visiškai amorali. Tie patys žmonės, kurie siunčiasi muziką, filmus ir programas, dalinasi jomis, tuo pačiu metu aukoja labdarai, rūpinasi švara mieste, stengiasi padėti nuskriaustiesiems ir paprastai laikosi daugumos kitų įstatymų bei moralės normų. Todėl trumpam palikime įstatymus ir moralės normas ramybėje. Pasižiūrėkime į skaitmeninį amžių kitaip – iš ekonominės perspektyvos.
Nesu nei politikas, nei ekonomistas – jokių teorijų pats nekūriau. Tai, ką ketinu papasakoti, radau Techdirt užrašuose. Michaelas Arringtonas ir kiti autoriai teigia, kad prekių vertę lemia jų „retumas“ (scarcity). Vienetiniai, nepakartojami kūriniai turi aukščiausią kainą arba netgi yra neįkainojami, nes jų savininkas niekada nesutiks skirtis su unikaliu daiktu. Kitame gale rasime skaitmeninę informaciją, kuri yra begalinė – nėra jokių ribų skaitmeninio failo kopijavimui. Vadinasi jo kaina yra nulinė. Neribotai kopijuojamo daikto negali pavogti, nes net paėmus tokių tūkstantį, toje pačioje vietoje lieka dar kiek nori. Begalybei negali uždėti „kopiraito“.
Tokia teorija gerai telpa į ekonomikos istoriją. Iki industrinės revoliucijos aristokratai ir turtingieji žemvaldžiai turėjo vienetinius kūrinius ir išskirtinę teisę jais mėgautis bei naudotis, nes nebuvo kaip jų tiražuoti. Pramonė sukūrė būdą analogiškus produktus pateikti platesnėms masėms – auganti buržuazija nukopijavo išrinktųjų naudojamus daiktus ir pavertė masiniu produktu, sumažinusi kainą tiek, kad ji būtų įperkama vidutiniajai ir netgi neturtingųjų klasei. Pamenate luditus? Galime laikyti, kad jie buvo tų laikų RIAA, MPAA ar LATGA-A, nes priešinosi masiniam vienetinių kūrinių tiražavimui – pirmajam virsmui „retumo“ ekonomikoje. Tačiau žmonių noras turėti tai, ką iki tol turėjo tik turtingieji, nugalėjo.
Skaitmeniniame amžiuje vyksta dar vienas virsmas. Dabar masiškai, bet vistiek ribotai gaminami produktai – knygos, muzikos, filmų įrašai, programos, straipsniai, enciklopedijos – virsta unikaliu nauju skaitmeniniu „nulinio retumo“ produktu. Jie neturi ir negali turėti kainos. Begalybei negalioja išpardavimai.
DRM ir kitos priemonės nuo kopijavimo bando uždėti apynasrį – iš begalinio produkto sukurti dirbtinai retą. Realiai tai neveikia, nes DRM nėra produkto dalis. Prieš uždedant grandines produktas jau egzistuoja begaliniu, skaitmeniniu pavidalu.
Todėl iki šiol nepavyksta rasti atsakymą į klausimą „kaip parduoti skaitmeninį kūrinį?“. Negali uždirbti prekiaudamas nemokamais dalykais.
Bet juk jais prekiaujama! Elektroninės knygos Amazon, muzika ir filmai iTunes – juk visa tai vyksta! Taip, vyksta. Bet jei pažvelgtumėme iš kitos pusės, tai rastume, jog tai tėra prekyba indulgencijomis – „Aš perku mp3 iš iTunes, nes mano moralės normos neleidžia vogti“ arba „Aš perku, nes noriu paremti kūrėjus“. Abu dalykai sveikintini, bet nekeičia reikalo esmės – tokiu būdu sumokėti pinigai gali būti laikomi parama ar auka, mokesčiu už saugumą ar „juridinį stogą“, bet ne mokesčiu už prekę. Nes ji nemokama.
Imkime neseniai gausiai aptarinėtą atvejį su Radiohead albumu. Iš esmės muzikantai pripažino, kad jų muzika yra begalinė ir nemokama, o vietoje kainos padėjo virtualią skrybėlę aukoms. Tai labai apsimokėjo, nes žmonės mokėjo pinigus ne už failus su dainų įrašais, o pasinaudojo tuo kaip būdu išreikšti padėką, simpatijas ir paramą grupei, paskatinti ją kurti toliau. Visa tai nė kiek nesukliudys Radiohead brangiai pardavinėti retus dalykus – koncertus ar atributiką, netgi kolekcinius albumus ypatingose pakuotėse.
O ką daryti programų, filmų kūrėjams? Prisitaikyti. Vakar perskaičiau, kad komercine buvusi programų paleidimo programa Enso tapo nemokama. Logiška, bet gal per vėlu, nes Launchy jau valdo rinką. Neseniai FeedDemon tapo nemokama, bet Google Reader jau užkariavo vartotojų simpatijas.
Jei Holivudui neapsimoka skaitmeninis formatas, tai reikia iš jo trauktis. Arba ieškoti būdų įtikinti žmones mokėti už nemokamą informaciją. Galbūt pagraudenimais, bet tikrai ne grasinimais.
Realiai mes esame pereinamajame laikotarpyje, nes didžioji dalis informacijos kūrėjų skaitmeninės ekonomikos dėsnių nepaiso ir bando gintis nuo jų pasenusiomis teisinėmis normomis, iškreiptai neribotiems produktams taikydami ribotų produktų taisykles. Žmonės suvokia, kad tai nesąmonė, ir daro savo. O gudriausiai iš to pelnosi Apple ir kitos bendrovės, kurios iš vienos pusės spaudžia Holivudą ir įrašų bendroves „atsiverti skaitmeniniam pasauliui“, iš kitos – renka mokestį iš vartotojų, mainais į nemokamą produktą ir netvarų, neapčiuopiamą „legalumo“ jausmą.
Šis rašinys skirtas pamąstymui ir diskusijoms. Aš nekariauju nė su viena autorių teisių institucija ar įstatymais. To nė nereikia. Ekonomikos dėsniai tuo ir yra galingi, kad rieda kaip volas, anksčiau arba vėliau nušluodami visas dirbtines kliūtis. Nemokamų programų jau yra pakankamai ir kasdien daugėja. Pažįstu daug žmonių, kurie išvis neklauso komercinės muzikos – visiškai pakanka nepriklausomos. Kasdien internete atsiranda dešimtys naujų legaliai nemokamų knygų – jų neįmanoma perskaityti. Tinklaraščiai be prenumeratos ir pinigų skelbia laikraštinės ir žurnalinės kokybės tekstus (kiti, ne šitas), tą patį daro portalai.
Kažkas yra pasakęs „informacija nori būti laisva“. Ji jau tokia yra. Laisva, begalinė ir nemokama.
Komentarų (58)
Įdomumo dėlei:
Situacija juk yra kaip ir koncerte – garsas yra, jis „begalinis“, nes jei vienas jį paklausė, tai kitam nuo to ne blogiau. Bet juk už koncertus mokame. Kodėl?
Informacija gali būti laisva, bet informaciją sukurti kainuoja. Ar kas ją kurs, jei nebus atlygio? Dabar atlygis ateina per reklamą. Ar būsim patenkinti, jei ateities valiuta bus reklamos kiekis?
Taigi arba mes visgi kažkaip atsilyginsim, arba prarasim informaciją. Galbūt reiktų padaryti kaip koncertą – streaminti ir tiek.
Koncerto garsas nėra begalinis, jei jo negali turėti bet kas. Jei koncertas vyksta Rio, aš jo negaliu klausyti be transliacijos. Visiškai atvirkščiai – koncertas yra vienas iš tų tikrai retų dalykų.
Sutinku, kad informaciją sukurti kainuoja, bet iš jos skaitmeniniu pavidalu neįmanoma atsiimti išlaidas, nes ir 100 litų, ir milijonas padalinti iš begalybės visiškai priartėja prie nulio. Tiesiog reikia ieškoti kitų būdų užsidirbti. Renkant aukas ar kuriant susijusius ne begalinius produktus (pvz., išleisti knygą ir popieriniu, ir skaitmeniniu formatu). Galima pasinaudoti ir reklama.
Transliacija nepadės, jei bus skaitmeninė. Ji taip pat daugintina iki begalybės, kaip ir kitos formos.
Manau logiška butu jai visa muzika ir kinas internete butu nemokami ir tarnautu kaip reklama autoriams, o ne piratavimas. Juk didžiąją pelno dalį muzikantai gauna iš koncertų, o filmai iš kino teatrų.
[Ne visai] į temą: kada galima bus nežinau.lt padėkot už informaciją, kuria gauname čia? :) Žinau, kad jau atsakei į šį klausimą, bet primint reikia, nes truputį „stabdai“ ;)
O grįžtant prie pagrindinės temos. Aš parsisiuntęs muzikos (nors pastaruoju metu pilnai užtenka internetinių radio stočių) ar kokį filmą, jei man patiko, ieškosiu kur nusipirkt, o ne kepsiu kažkokį CD.
Reikia nepamiršti, kad pirkdami originalų CD/DVD, mes gauname tai, už ką mokame: geresnę kokybę, papildomos medžiagos ir t.t.
Panašiai kaip su koncertais: gali klausytis CD ar MP3 milijoną kartų, bet niekas neatstos koncertinės atmosferos.
Ir šiaip manau, kad su niekuo kovot nereikia, reikia tik palaukt, kol užaugs naujos kartos lyderiai/prekybininkai.
Deja taip pat turiu tokią baimę kaip Aurimas: reklama gali tapti valiuta, o tada jau vėl bus negerai…
Vienas iš būdų uždirbti internete (nors ir neuniversalus) – mažinti kainas iki minimumo. Ar daug hackerių varginsis bandydami nulaužti programą ir rašydami jai keygen’ą jei jos kaina būtų 2 doleriai? Manau tikrai ne. Tikriausiai daugelis iš mūsų sutiktų sumokėti litą už mėgstamą daina, žinodami, kad taip paremsime mėgstamą muzikantą. O jei windowsų kaina būtų 50 Lt, manau tikrai nemažai žmonių ją įsigytų, nes už tokią sumą gauti pilną palaikymą ir aptarnavimą, yra tikrai geras pasiūlymas. Tereikia surasti tą kainos ribą, nuo kurios tavo produktas globaliniu mastu taptų patrauklus ir jį legaliai galėtų įsigyti ne šimtai ar tūkstančiai, o šimtai tūkstančių ar milijonai žmonių rinktis pelną. Bet kaip jau sakiau, tai galioja tik globaliems produktams.
matom kas beliko kad ir is holivudiniu filmu. kaip kaskas rase – skystas vandenelis apvilktas kompiuteriniais efektais. ner ko ziuret. klausimas – filmai suprastejo del to kad niekas nenori moket uz paziureta filma ar mes nenorim moket del to kad nera uz ka moket.
nu ka as zinau. pagyvensim pamatysim.
Visų pirma dėkoju autoriui už iškeltą diskusiją (senokai jau laukiau ir siūliau).
Kalbant šia tema visų pirma reikėtų labai konkrečiai apsibrėžti išeitinę poziciją, nes muzika ar filmas nėra kompiuterio programa ir atvirkščiai. Nors visi paminėti yra intlektinės veiklos rezultatas, tačiau juos visiškai sulyginti nėra teisinga. Programa nėra meno kūrinys kaip knyga ar daina (prie Radiohead dainos savo vakalo partijos nepridėsi ir tokiu būdu dainos nepatobulinsi, tačiau girdimą dainą interpretuosi unikaliai), todėl apie programas reikėtų kalbėti atskirai.
(Kalbėdamas toliau atsiribosiu ir nuo įrašų kompanijų).
Ši tema skaudžiausia muzikai kaip tokiai. Mp3 laikų požiūris į ją ką tik baigė formuotis ir dabar mes jau turim tam tikrą status quo, tam tikrą normą, kuri ir autorius ir kitiems komentuojantiems yra nekvestionuojama. Sutinku, kad taip yra, tačiau niekada nesutiksiu, kad muzika yra begaline ar kokia dar nors į orą panaši materija. Taip, muzika egzistuoja daugeliu pavidalu tiek tradiciniu materealiuoju, tiek skaitmeniniu, tačiau… tikroji materija yra ta, kurią pasirinko pats menininkas, pats autorius. Jo dėka atsirado kūrinys, vadinasi tik jis vienas, o ne aplinka, ne taip įsivaizduojama ekonomika ar rinka gali įsakyti kaip su tokiu kūrinių galima elgtis. Tai yra neginčijama. Jei autorius nuspręs tą kūrinį atiduoti visiems (klausytis, modifikuoti ar pan.), tai nuspręs jis, o ne aš ir ne tu. Tai fundamentali „teisė/privilegija“ vadinkit kaip norit (kurios be abejo galima ir atsisakyti, ir neatsisakyti, bet pirminiu momentu ji vis tiek egzistuos).
Menininkas yra menininkas, o ne ekonomistas, ne programuotojas ir ne teisininkas. Tačiau jį kaip ir bet kurį iš mūsų gina tam tikros socialinės dogmos ir teisinės normos, atrodytų elementarios tokios kaip žmogaus teisės ir laisvės (pvz. apsisprendimo teisė, teisė į atlyginimą už darbą ir t.t. ir pan.).
Kodėl mes dabar bandome visą „apsisprendimo laisvę/teisę“ prisiimti ant savo pečių, t.y. kodėl mes manome, kad mes kaip rinkos dalyviai galime diktuoti sąlygas? Kas mes tokie, kad nuspręstume? Taip, mes galime „patarti“ muzikantams, kad jie darytų taip ir anaip, kad platintų nemokamai, o atlyginimą susirinktų koncertuose, kad albumus pardavinėtų už mūsų siūloma kaina ir pan. Taip, mes visą tai galime siūlyti. Bet tik siūlyti, o ne reikalauti pateikdami ultimatumą: „jei nedarysi kaip norime mes, mes patys tai padarysime“.
Visoje šioje informacijos visuomenėje mes labai įpratome viską vadinti „informacija“, užtenka fakto, kad egzistuoja daug nuliukų ir vienetukų.
Ne, viskas tikrai nėra taip paprasta. Mano supratimu tradicinei plačiai skleidžiamai muzikai atėjo naujieji laikai, jai reikės paklusti masių reikalavimams, reikės taikytis, tokiu būdu atsisakant tam tikrų savo „kaprizų“, tačiau už tai gaunant daugiau pripažinimo, garbės ar $.
Bet yra ir kita muzikos pusė, kuri nepretenduos būti preke ar taip įsivaizduojama „informacija“. Kai kuri muzika liks tuo „vieninteliu ir brangiai kainuojančiu paveiklsu“. Pasižiūrėkite, jau dabar vien Europoje skaičiuojama ~1 000 000 autorių ir atlikėjų. Kiek iš jų turi po 1 000 000 gerbėjų? (Tikslaus skaičiaus nežinau, bet numanau, kad nedaug).
Muzikantas nėra užprogramuota žvaigždė ir užprogramuotas milijonierius kaip mes įpratę įsivaizduot. Pasiseka nedaugeliui ir kuo toliau tuo mažiau.
Ne vienus metus dirbant su atlikėjais jau spėjau suvokti, kad ne tikrai ne visų jų tikslas yra pasaulinis populiarumas ar kalnai pinigų. (Labai grubiai tariant) daugeliui iš jų – jų talentas yra toks pat pragyvenimo šaltinis kaip ir mūsų kiekvieno kas mėnesi gaunama alga, tik daug mažiau stabili, mažiau garantuota, jau net nekalbant apie kažkokias socialines garantijas. Tai dažniausiai žmonės-sielos kurioms socialiniai reiškiniai ne visada palankūs ar reikalingi. Tačiau, jie taip pat yra žmonės, jiems taip pat reikia šiame sociume dalyvauti. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad ir atlikėjui norisi dirbti ir uždirbti, norisi reikalauti, kad už jo darbą būtų atlyginama (ir atlyginama laiku ir už viską). Net jei mes ir aukojame labdarai, mes aukojame iš uždirbtų pinigų, todėl ir muzikantas norėdamas paaukoti tam tikrą dalį savo kūrybos“ (kurios čia visi taip reikalauja) turi prieš tai kažką gauti iš mūsų.
Ir tai tik viena istorijos dalis, sakyčiau tokia gavosi paremta socialiniu aspektu. O kur dar kultūriniai/etiniai/moraliniai/kokybiniai dalykai ir t.t. Taigi mano atsakymas į diskusija yra pasižiūrėti į viską atlikėjo/muzikanto/autoriaus akimis.
Didelė pagarba perskaičiusiems.
pinigus mokėčiau už patogų servisą ir drm-free dalykus. bet šiuo metu torrentai pigiau ir patogiau už visas online muzikos parduotuves. o filmų parduotuvių dar nebandžiau.
47 »
Aš visiškai sutinku su šventa/prigimtine ar kuria kita teise muzikos kūrėjui elgtis su savo kūriniu, kaip jam tinka. Tačiau ji egzistuoja tol, kol kūrinys netampa preke – šiuo atveju skaitmeninės muzikos pavidalu. Tai gali atsitikti sąmoningai (kūrėjai nusprendžia platinti dainas tokiu formatu) arba, esant paklausai, bet nesant pasiūlos, net ir be jų žinios (kas nors įrašo koncertą ar repeticiją). Tai, beje, ne naujas dalykas – taip yra buvę nuo kasečių ir juostų laikų. Atiduodamas produktą į rinką savaime atsisakai savo teisių į visišką jo kontrolę. Gal aš nenoriu, kad mano tekstus skaitytų juodaplaukiai ar rudaakiai, bet to niekas niekada nesukontroliuos.
Tas pats ir su pinigais. Skaitmeniniu pavidalu išleista muzika kis ir bus keičiama, kol pasieks formą, kuri bus dauginama iki begalybės ir nieko nekainuos. Juk puikiai žinome, kaip neveikia užraktai. Apeliuoti į moralę galima, bet tai neduoda užtikrintų, matematiškai suskaičiuojamų rezultatų. Radiohead pavyko, kai kuriems Lietuvos atlikėjams neblogai sekasi, nes žmonės laiko garbės reikalu „pirkti prekę lietuvišką“, bet pamatinis ekonominis principas lieka tas pats – labai sudėtinga prognozuoti konkrečius finansinius rodiklius vien remiantis žmonių meile, simpatija ar gėdos jausmu. Tie, kas susivoks pažvelgti realybei į akis ir kitaip pradės planuoti verslą skaitmeniniame pasaulyje, išloš daugiausiai, nes viskas, kas bus uždirbta iš skaitmeninių įrašų bus grynas pelnas.
47, o kiek muzikantai realiai uždirba iš CD ir mp3 pardavimų? Nebent tu esi pasaulinio garso žvaigždė, uždirbi lygiai 0. Muzikantai gyvena iš koncertų, o įrašai jiems yra tik reklama, už kurią paprastai jie patys nemažus pinigus pakloja.
O jei žmogus dėl tam tikrų priežasčių nebegali koncertuoti? Jei jo padaryti įrašai yra vienintelis jo „darbas/turtas“?
47 »
Prekyba įrašais specialiose, išskirtinėse pakuotėse visada yra variantas, nes jos pačios, atskirai nuo muzikos gauna suvenyro/dovanos/nostalgijos vertę. Bet skaitmeninė muzika vistiek lieka tokia pati nemokama. Apie koncertinės karjeros pabaigą galbūt reikėtų galvoti panašiai, kaip apie sportinės.
Tai kodėl tada reikia saugoti įrašus 50 metų? Nuo ko juos saugoti?
Ar tai, kad jis „nemokamas“ reiškia, kad tu gali ji atsisiųsti, platinti, jį keisti, iškraipyti? Ką reiškia tas jo „nemokamumas“? Šito kol kas neįkirtau.
47, be to niekas iš muzikanto CD neatima – jis gali turėti jų kiek nori. Esmė, kad tie CD paprastai jam nepriklauso. Priklauso prodiuseriams ir t.t. O jei jis nebegali koncertuot, tai lieka tik prisiminimas apie jį, pinigų jau niekaip neuždirbsi.
Nebent vėlgi, esi pasaulinio garso žvaigždė. Padangėse situacija šiek tiek kitokia. Todėl pvz Metallica ir kovojo su Napster.
Siūlau šį kartą nuo prodiuserių atsiriboti, tai visai atskira tema. Pasižiūrėkime į viską grynai iš kūrėjo pozicijos. Pabandykit save jo vietoje įsivaizduot. Vėliau bus galima pakalbėti ir iš kitų pozicijų.
47 »
„Nemokamumas“ tikriausiai blogai apibrėžtas. Tiesiog kaina yra lygi 0. Taip pat ir suvokiama failo vertė. O mokėjimai dažnai nuo to nepriklauso. Mokama norint palaikyti atlikėją arba iš baimės, kad kas nors pagaus vagiant. Bet tai nesiejama su failo verte.
47, man atrodo čia vieni apie batus, o kiti apie ratus.
vienastoks ir aš bandom kalbėt apie elektroniniu formatu siunčiamą muziką.
Niekas nekalba, apie „teisę“ pasisavinti kūrinį, jį perdarinėti ir skelbti kaip savo. Čia jau atskira tema, lygiai taip pat kaip ir prodiuseriai.
Jei muzikantas kuria muziką ir ją paleidžia į platųjį pasaulį, reiškia jis nori, kad ji būtų išgirsta. Kitaip įsirašytų į diską, kurio niekad nekopijuotų ir tik jis vienas galėtų klausytis.
Kitas įdomus momentas – tai tos skaitmeninės muzikos kaupimas. Užtenka panagrinėti kai kurias apklausas ir labai akivaizdžiai matosi, kad daugėja „kolekcininkų“, kurie savo HDD turi tiek valandų muzikos, kiek dar patys šioj žemėj negyvena. Kas čia per reiškinys?
Ar jums neatrodo, kad tikrieji „prodiuseriai“ ir viso šito reikalo varikliai yra ne muzikantus kuruojantys asmenys ir ne įrašų kompanijos, o greičiau hardware gamintojai. Kodėl jų produkcija (leidžainti taip lengvai platinti ir kaupti turinį) nėra platinama nemokamai, juk aš turiu teisę į informaciją! Man juk reikia kažkur beverčius failus susidėt! :)
47 »
Ganėtinai natūraliai paaiškinamas dalykas. Jei žmogų įleisi į kambarį, kuriame pridėta visokių vaisių nemokamai, tai jis ne tik prisivalgys, bet ir bandys išnešti, kiek pakelia. Nors realiai jam tiek nereikia. Beje, visos RIAA ir MPAA taip pat prisideda prie kaupimo, nes bijodami, kad kažkada muziką ims riboti, žmonės skuba sukaupti atsargų keliems gyvenimams į priekį. Tuo labiau, kad kaip pastebėjai, techninės įrangos pažanga tai leidžia. Kažkas paskaičiavo, kad pilnas iPod pirktos muzikos kainuotų per 10 tūkstančių dolerių. Tokių (apmokėtų) iPod nėra, nors pilnai prigrūstų – kiek nori.
Sveiki, noreciau isdestyt savo nuomone siu atveju konkreciai del kainu ir pan.:
Mano nuomone, siulaikines kainos yra visiskai realios ir pagrindine beda yra ne jos, o vartotoju poziuris. Dauguma turbut siunciasi failus kruvom, is ju tepanaudoja kokia 10% (cia kalbu aie LT, bet panasus poziuris pasitaiko ir kitur). Jiems atrodo, kad 40Lt uz nauja abuma – kosmine kaina. Ir vis del to jie nelaiko saves dideliais to fanais (kad ir muzikos) ir realiai tesiklauso vos keleto grupiu\atlikeju. Mano nuomone dauguma ju galetu tiesiog prasikrapstyt akis, spjaut i ta prakeikta mainstream’a, visiems tik gadinanti gyvenima ir pasidomeje muzika nusipirkt tuos pora lbumu pries menesi. Net paaugliui tai prieinamas malonumas. Aisku, dideliems fanams sunkiau, taciau kad ir 500LT i menesi nebera tokia jau investicija kai tu tuo gyveni. Ir nereikes balskytis po visoki popsa. Kikevienas atrasu savo skoni ir viskas butu gerai. Aisku, valstybe
daug kam nesuteikia galimybes uz tai susimoketi… Taciau cia irgi kita problema, ir is problemos kelti kita yra tikrai nelogiskas sprendimas.
Pseudoekonomistams priminsiu, kad realiai jokio kūrinio auditorija nėra begalinė. Tarkime, sėkmingo kompiuterinio žaidimo tiražas – 100 000. Daugiau tiesiog nepirks. Va ir skaičiuojame kainą pagal šitą realų tiražą, o ne svaigstame apie begalybę. Aiškinimai, kad kūrinys nebepriklauso autoriui, kai jis tampa preke – ghmm… O čia kas ir kuo remdamasis taip sugalvojo?
Beje, tokia logika remiantis ir išradimų patentai priklauso visiems? Farmacijos įmonė investuoja dešimtis milijonų ir kelis metus tyrimų į naujo vaisto kūrimą, tačiau po to kiekvienas norintis gali jos tyrimų rezultatais naudotis?
O kokia motyvacija yra kažką kurti tokiame „ekonominiame modelyje“? Iš altruistinių paskatų? Deja, valgyti ir programuotojai, ir muzikantai nori.
Ir labai teisingai pastebėta, kodėl koncertai mokami? Tai irgi „neribota“ paslauga – klausydamas koncerto tu nieko neatimi iš atlikėjo, jo darbo sąnaudos tokios pat, ar koncertuoja tuščiai salei, ar tūkstantinei miniai. Tai kodėl koncertai neturėtų būti nemokami? Aiškinimai apie „negalėjimą nukeliauti“ visiškai ne į temą, tiek pat galiu pasakyti, kad kopijuojama muzika yra ribotas resursas, nes interneto bandwith’as ar HDD talpa ribota.
Taigi, be retumo teorijos dar ir gamybos teoriją pastudijuoti siūlyčiau. Ji labai aiškiai sako, nuo kokios ribos gamintojui apsimoka tiesiog nutraukti veiklą ir absoliučiai nieko nebegaminti.
Kalba eina apie skaitmenines laikmenas ir informaciją. Ne apie auditoriją. Bet jei skaičiuosi auditoriją, nepaisydamas dėsnių, tai gausi, kad žaidimo nupirkta 10 tūkstančių, o žaidžia milijonas. O tada reikia eiti ir verkti kur nors?
Parduotos prekės priklausomybė kūrėjui jau pasiekė absurdo istorijoje su „Ford“, kai gamintoja ketina uždrausti pirkėjams fotografuoti savo automobilius, nes „dizainas“, „linijos“, „logotipo naudojimas“ ir pan. priklauso gamintojai.
Palyginimai su vaistais netinkami, nes vaistas yra „ribotas“ produktas. Motyvacija kurti skaitmeninėje rinkoje remiasi visai kitais principais – dažniausiai kaip populiarumo variklis, keliantis paslaugą to paties asmens/firmos kuriamiems neskaitmeniniams produktams.
Interneto pralaidumas ir diskų talpa diskusijai irgi netinka, nes tai neskaitmeniniai produktai, neturintys tiesioginės įtakos kopijos kūrimo būdui.
Gamybos teoriją paskaičiau. Ji nebetinka skaitmeninei ekonomikai, kaip ir pats terminas „gamyba“.
Kodėl vaistai yra ribotas produktas? Jei aš gaminu vaistus, kuriuos sukūrė įmonė, į tyrimus investavusi milijardus, aš nieko iš tos įmonės neatimu, ji ir toliau gali gaminti ir pardavinėti tuos vaistus pati. Kur skirtumas?
O apie motyvaciją kurti – gal tegu patys kūrėjai sprendžia, ar jie kuria dėl populiarumo, ar dėl pinigų? Imkime kompiuterinius žaidimus – investuoti į tokio žaidimo sukūrimą reikia nuo kelių iki keliolikos milijonų dolerių. Ar daug kas nori tai daryti dėl populiarumo, o ne dėl pelno? Apskritai, tu nesupyk, bet tavo aiškinimas, kad skaitmeninėje erdvėje kūrėjus motyvuoja ne pinigai, o kažkas kito, yra gryni kliedesiai. Motyvacija absoliučiai ta pati – kažkam populiarumas, kažkam savirealizacija, daugeliui – būdas pragyventi.
Kodėl gamybos teorija netinka skaitmeninei ekonomikai, jei ne paslaptis? :) Paaiškink.
Reiktų pabandyti pasigilinti į patį skaitmeninį objektą. Jis yra smarkiai kitoks, nei bet kada anksčiau, iki skaitmeninės eros kartos sukurtas. Visų anksčiau gamintų prekių kainą lėmė jų „tiražas“. Tam tikrą kiekį sumokėjau už medieną, kažkiek už įrankius, darbą – iš štai turiu 500 kėdžių. Jei norėsiu turėti 5000 kėdžių man teks pirkti daugiau medienos, daugiau dirbti ar samdytis ir ko gero keisti stakles į našesnes.
Sukūręs vieną skaitmeninį produktą, automatiškai sukuri jų begalybę. Identiškų, funkcionalių, niekuo nesiskiriančių nuo originalo. Taigi senoji gamybos sistema nebegalioja. Taip, skaitmeninio produkto sukūrimas irgi kainuoja – kartais labai brangiai, bet nebegali skaičiuoti jo pardavimų pagal sąnaudas. Kyla noras parduoti ne 5000 o 5 milijonus. Juk taip lengva kopijuoti, ar ne? O iš tikrųjų jų yra begalybė, kurios tiesiog neįmanoma parduoti. Dabar skaitmeninių produktų pardavimą sąlygoja šalutiniai veiksniai, nieko bendro neturintys su pačiu objektu: apeliavimas į sąžinę, dirbtiniai skaitmeniniai užraktai, gąsdinimas. Firmos investuoja į propagandą ar prievartos institucijas, tikėdamos, kad taip joms pavyks uždirbti daugiau pelno rinkoje, kurios produktai neturi kainos, yra ir bus visada laisvai prieinami kiekvienam.
Tarkime, aš „perku“ programas (iš tikrųjų). „Perku“ rašau kabutėse, nes sumokėta kaina nieko bendro neturi su produkto kaina. Gavau jį skaitmeniniu pavidalu. Tokiu pačiu pavidalu jis naudojamas nemokamai. Nelegaliai. Funkcinių skirtumų tarp mano naudojamos legalios ir kaimyno nelegalios WinRAR ar Windows XP nėra. Aš tiesiog sumokėjau pinigus už ramybę, apsaugą nuo terorizavimo, o gal ir savo indėlį į menamą produktą, kurio skaitmeninę kopiją gavau, bet tikrai ne už failą ar jo licenciją. Žinau, neįprastai skamba, bet įsigilinus galima pagauti.
Blogo autorius pats kurdamas/dirbdamas/rašydamas altruistiniais (kol kas) tikslais, matyt, susiformavo tokį požiūrį, kad ir kiti aplink turi būti panašūs. Manau tai naturalu. Nieko blogo nenoriu pasakyt, tačiau man keistai atrodo tokie „reikalavimai“ kitiems.
Open source, open… open… ir vieną dieną pagal tokią teoriją turėtų sugrįžti natūrinis ūkis :)
Kai pereinam į asmeniškumus, tai aš taip suprantu, kad kitų argumentų nebeliko? :)
Jei aš atrodau jums vienišas ir pablūdęs tinklaraščio autorius, paskaitykite, ką apie „seną gerą“ įrašų industriją ir jos darbelius rašo „The Guardian“ http://observer.guardian.co.uk.....44,00.html (perspėju, straipsnis labai ilgas).
Nereikia permainų? Hmm…
Taip ir nepaaiškinai, kodėl negalima kopijuoti svetimų išradimų (kad ir vaistų), ir kodėl kažkas turėtų investuoti milijonus į filmus ar kompiuterinius žaidimus.
Svaičiojimai apie begalinį kopijų skaičių gal ir atrodo pagrįsti matematiškai, bet ne ekonomiškai. Ekonomika – ne matanalizė, kur galime neribotai artėti prie begalybės, čia tenka operuoti diskrečiais ir baigtiniais dydžiais.
Skaitmeninis objektas yra tokia pat prekė. Ribota. Tiksliau, yra ribota auditorija. Aš galiu padaryti trilijoną kopijų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Žemėje tik apie 7 milijardus žmonių, tikrai trilijono kopijų neparduosiu. Taigi, kiekvienas produktas turi potencialią auditoriją, kuri tą produktą už tam tikrą kainą pirktų (perkančiųjų skaičius yra funkcija nuo kainos, jei nors kiek esi pažįstamas su ekonomika, turėtum žinoti. Ir bet kokiai kainai esant perkančiųjų skaičius neartėja prie begalybės.) Taigi, kūrėjas tiesiog susiranda maksimalų pelną duodančią kainą ir už ją parduoda. Kiekviena nelegali kopija, patekusi potencialiam pirkėjui, reiškia, kad kūrėjas praranda galimybę parduoti tam pirkėjui licencijuotą kopiją. T. y. iš kūrėjo pavagiama konkreti pinigų suma.
Beje, tarp legaliai nusipirkto automobilio ir vogto automobilio funkcinių skirtumų irgi nėra. Visiškai jokių. Ir ką? :)
Mes kalbame apie skirtingas ekonomikas. Visiškai sutinku, kad baigtinių išteklių ekonomikoje galioja būtent tokie dėsniai, apie kuriuos rašai. Galime dėl to nesiginčyti. Tačiau argumentuose po to nebesusisieja dvi gijos: 1) Nereikia painioti retų produktų su begaliniais. Pavogto automobilio nėra su kuo lyginti, nes jo vietoje liko tuštuma (oras, dulkės…). Tuštuma negali funkcionaliai būti identiška automobiliui. Palikęs Apassionatos kopiją tavo diske, bet persirašęs ją ir sau, nepadarau jokios žalos tavo failui. 2) Nereikėtų tiesiogiai sieti pardavėjo norų ar siekių su rinkos realijomis. Jei produktas, kurį sukuri yra dauginamas iki begalybės, bet verslas, kurį vykdai yra paremtas tuo, kad jis yra unikalus kaip vienetas, tai nieko iš to ir neišeis.
Aš prastas aiškintojas. Čia yra pora geresnių pavyzdžių ir argumentų:
http://ross.typepad.com/blog/2.....and_f.html
http://www.techdirt.com/articl.....2329.shtml
http://www.techdirt.com/articl.....4237.shtml
Tu neatsakei nė į vieną mano argumentą klausimą ar argumentą. Kartoti, kad skaitmeninė ekonomika yra kažkuo kitokia paprasta. Tik va argumentuoti reikėtų. O tu argumentų neturi. Nepaaiškinai, nei kodėl kažkas turėtų ką nors kurti tokioje rinkoje, nei kodėl autorius negali (ar neturėtų) reikalauti norimo atlygio, nei iš kur ten atsiranda tos tariamos begalybė kopijų, nei iš ko finansuoti produktų kūrimą.
Tavo nuorodos irgi neatsako į mano klausimus ir nepateikia gyvybingo ekonomikos modelio (pavieniai atvejai nėra universali taisyklė).
O ar iš tokio verslo nieko neišeis – paklausk Bilo Geitso.
replikos į ghoul komentarą.
Kuo skiriasi skaitmeninė ekonomika:
Skaitmeninėje ekonomikoje kopijavimo kaina yra lygi nuliui. Tuo tarpu padaryti fizinio daikto kopija kainuoja. Kopijos padarymas nesunaikina originalo ir neatima jo iš savininko, todėl kopijavimo negalima prilyginti vagystei.
Beje, pagal galiojancias taisykles netgi šitas mano komentaras automatiškai patampa autorinių teisių objektas, netgi neparašius raidės (c).
Ar tai turėtų reikšti kad:
1)…galiu paduoti nezinau.lt i teisma dėl mano autorinių literaturinių kūrinių platinimo ?
2)…galiu reikalauti kompensacijos kurios dydis butų lygus skaitytojų skaičiui kart mano paties sugalvota komentaro kaina tarkime 2Lt ?
Nemanau.
O dėl Bilo Geitso… jis nemokamai dalina Internet Exploreri ir Media Playeri už ką beje yra netgi nubaustas Europos Sąjungoje ! – Ne mažiau prieštaringa istorija.
Diskusija darosi per plati. Aš siūlau riboti pokalbį: kalbėti išimtinai apie skaitmeninę muzikos rinką ir jos įtaką įprastinei rinkai.
ghoul »
Argumentus visus sudėjau, tik nesitikėjau, kad jie bus ignoruojami. Kodėl turi kurti skaitmeninėje rinkoje? Todėl, kad dėl savo specifikos tai yra pats geriausias „promomechanizmas“ nebegaliniams dalykams (prekėms). Niekada neneigiau, kad autorius negali reikalauti atlygio už atliktą darbą – jis tik negaus nieko už kūrinį skaitmeniniu pavidalu (tai ne tas pats). Iš kur atsiranda kopijos? Iš kopijavimo. Nesakykite, kad nežinojote, kaip daromos skaitmeninių failų kopijos. Leidžiant CD jų pridaroma dešimtys tūkstančių dar gamykloje. Produktų kūrimas turėtų būti finansuojamas iš baigtinių (retų) produktų pardavimo arba derinio su jais.
Iš tokio verslo labai daug išeina – paklauskite Google ar Mozilla, MySQL ar Apache, Linux bendruomenių. Nė vienas iš jų nėra skurdžius.
Jei baisus nulis (šiuo atveju nulinė kaina), tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja. Kaip sako Masnick, geriau pajungti jį savo naudai, nei neigti jo egzistavimą apskritai.
Ernestui:
Aiškinu dar karta: autoriaus požiūriu vertybė yra ne kopija, o galimybė ją parduoti konkrečiam klientui. Tam klientui gavus nelegalią kopiją, galimybė ją parduoti tam klientui prarandama. Tokių galimybių (potencialių klientų) skaičius yra ribotas. Dėl tavo autorinių teisių į komentarą – skaityk įstatymą. Konkrečiai šiuo atveju tu pats publikavai jį viešai.
Apie Bilą Geitsą – milijardus jis susikrovė vykdydamas tą verslą, „iš kurio nieko neišeis“.
vienastoks >
O kaip gauti atlygį autoriui, kuris išleidžia kūrinį tik skaitmeniniu pavidalu? Nemažai atlikėjų (ypač elektroninės muzikos) apskritai nekoncertuoja gyvai (ne visada tai ir techniškai įmanoma, atsižvelgiant į muzikos kūrimo procesą). Kaip jiems gyventi? Iš ko?
Iš ko gyventi kompiuterinių žaidimų kūrėjams?
Filmų kūrėjams? Ir nereikia apie kino teatrus – didelė dalis mažesnio biudžeto (t. y. keli mln, o ne keli šimtai mln) keliauja tiesiai į DVD, nepasirodę kino teatruose. O be to, kodėl kino teatrai turi mokėti autoriams? Juk jie irgi pasiima tik „nemokamą“ skaitmeninę kopiją, ir autorius nieko nepraranda. Tai už ką jam mokėti?
ghoul »
Naudoti kaip savireklamos įrankį / daryti tai iš meilės muzikai/žodžiui/kūrybai. Iš pradžių, kol susikuri vardą. Vėliau skaitmeninis formatas nebebūna pajamas ribojančiu veiksniu, nes atsiranda pinigų iš kitos, susijusios veiklos. Apie kino teatrų verslą nelabai žinau, bet spėju, kad juose rodomi ne parduotuviniai DVD. Bet kuriuo atveju, tai jau verslas verslui santykiai.
O iš ko gyventi besireklamuojant ir muziką mylint?
Ir iš kur tu ištraukei, kad pagrindinės pajamos yra ne iš skaitmeniniu formatu platinamų produktų? Jei kalbame apie programinę įrangą – skaitmeniniai produktai sudaro didžiąją pajamų dalį, jei kalbame apie kompiuterinius žaidimus – skaitmeniniai produktai sudaro praktiškai visas pajamas. Jei kalbame apie muziką – būtent koncertai yra skirti albumų reklamai, ne atvirkščiai, didžiąją dalį pajamų atlikėjai gauna iš įrašų pardavimo. Jei kalbame apie kino pramonę – dalis filmų visas pajamas susirenka iš įrašų pardavimo, o likusieji lygiai taip pat parduoda skaitmeninio formato įrašus, tik ne galutiniam vartotojui, o platinimu užsiimančioms agentūroms. Koks skirtumas, kad „verslas verslui“? Ar vogti intelektualinę nuosavybę galima tik privatiems asmenims, bet ne verslui? Kuo remiasi tokia įdomi diskriminacija? Kai filmą neteisėtai naudoja kino teatras, visi tavo išvardyti „išskirtiniai“ skaitmeninės ekonomikos principai ir toliau galioja, taigi, visai neaišku, kodėl kas nors turėtų už tą filmą jo kūrėjams mokėti.
Klausi, kaip pagelbėti karietų gamintojams vystyti verslą išradus automobilius? Keičiasi pati sistema, todėl į vis pasikartojantį klausimą „kaip uždirbti“ labai dažnas atsakymas bus „niekaip“. Keisti profesiją. Baisu? Tai vyksta nuolat. Ar prieš užmigdami su ašara prisimename rašomųjų mašinėlių gamintojus ir jų šiandien nebegaunamą pelną? Ar ketiname kurti asociaciją, priversiančią žmones mokėti pinigus už jų prarastą verslą?
Ar tai gresia katastrofa? Tikriausiai ne. Pinigų iš skaitmeninio formato nebebus, nebent tais atvejais, kai žmonės turės papildomų motyvų už juos mokėti. Kai kurios sritys sunyks, pajamos kris, daug kam nebepavyks uždirbti. Šiandien įsirašiau į kompiuterį Ashampoo ClipFinder ir pamačiau, kad man nėra prasmės kada nors pirkti muzikos ar vaizdo įrašus – mirsiu anksčiau nei peržiūrėsiu viską, kas yra įdomaus nemokamo. Legaliai nemokamo.
Taip pat šiandien startavo pirmoji JAV tarnyba Qtrax (http://mashable.com/2008/01/26.....od-lovers/), grojanti absoliučiai visą didžiųjų įrašų kompanijų platinamą muziką nemokamai. Tai bandymas surinkti pinigus su reklama. Pasmerktas, nes su DRM. Bet tai tik pirmieji žingsniai.
Labai gali būti, skaitmeniniai įrašai sukurs naujų kokybiškų kūrinių stygių. Kaip rašei – filmai nebus statomi, nes neapsimokės. Tada išrasim ką nors kitą. Kažkas komentaruose minėjo, kad atgims vinilas. O kodėl gi ne? Jei autorių pinigai, dabar išleidžiami vaikymuisi paskui skaitmenines kopijas (šiandien Pirate Bay paskelbė sulaukusi dešimtmilijoninio vartotojo), būtų nukreipti į ateitį ir pažangius sprendimus, gal jau ką nors būtume sukūrę.
Programos? Jos visos nemokamos. Asmeniniam vartojimui. Žaidimai? Žaidimų patarėjas neseniai rašė apie Electronic Arts kuriamą nemokamų žaidimų sistemą (su reklama). Viskas keičiasi, ir nepaprastai sparčiai. Net domėdamasis šia sritimi vos spėju sekti pranešimus.
P.S. Skaitmeninis failas nėra intelektinė nuosavybė. Jis išvis nėra nuosavybė klasikine jos prasme.
Tarkime, tavo vizija tampa tikrove.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo 8 iki 88 metų amžiaus pradinį savo naršyklės puslapį pakeičia iš one.lt/delfi.lt į nežinau.lt. Jį aptarnauti pradeda reikėti šiek tiek galingesnio serveriuko ir truputį platesnės interneto šlangutės. Už šiuos ribotus resursus tiekėjai paprašo šiek tiek šlamančiųjų. Todėl svetainėje tenka įdėti dar vieną kitą papildomą reklamos blokelį. Po šių pa[si]keitimų vienastoks nelieka skolingas tiekėjams ir dar kartais gali užsukti į barą ir ten pakelti bokalą.
Tada piktas svieto lygintojas Aidas pamato, kad vienastoks gerai gyvena, pastato ašžinau.lt, kuris daro tik tiek, kad ima nežinau.lt turinį, numėto ten rastas reklamas, uždeda kokią vieną savo ir dalina į kairę ir dešinę. Jūzeriai, natūralu, myli svetaines be reklamos ir dar kartą keičia naršyklės pradinį puslapį, šį kartą į ašžinau.lt
Jeigu aš teisingai supratau tavo propaguojamą ideologiją, tai aprašytoje situacijoje svieto lygintojas nepažeistų jokių įstatymų. O vienastoks, nors ir nebegaunantis pajamų iš reklamos savo svetainėje, neturėtų jokių moralinių ir juridinių/ finansinių priekaištų svieto lygintojui dėl pastarojo veiksmų. Taip pat vienastoks nesiimtų (o gal netgi įstatymas jam draustų imtis!) techninių priemonių, kad ašžinau.lt turėtų problemų daryti tai, ką daro.
Hmm, gal ir iš ties neblogi laikai mūsų laukia, p. svieto lygintojai. ;-)
Kas šioje aprašytoje istorijoje negerai? Taip ir turi būti. Visada balansuoji tarp turinio/reklamos/mokesčio. Turi pinigų – susimoki už kokį nors vertingą projektą ir vargo bei reklamos nematai. Neturi? Ieškai su reklama. Užknisa reklama? Ieškai be arba blokuoji. Randi be reklamos ir pats sveri, ar pakanka turinio, ar verta pamaišyti su „rimtesnėmis“, bet su reklama. Kodėl mes turime atimti žmogui pasirinkimą? Priversti skaityti vieną portalą? Iš kur tiek norinčių daryti „tvarką ir teisingumą“ internete, kuriame nuo pat jo atsiradimo rinkosi viską vartotojas? Jau 30 metų, beje…
Manau, jis turėjo omenyje plagiatorius, kurie nieko nedarydami ir taip sakant vokdami informaciją tiesiai iš nežinau.lt (nes to niekas nedraustų) ją publikuotų ir parsiviliotų visus nežinau.lt originalo lankytojus. :)
Jo.. Supratau Aido mintį ir tiesą sakant, man tada irgi ta ideologija kreivai atrodo. :)
Na, man ši istorija sukelia kreivą šypseną. Nesu aš moralės mokslų korifėjus, kad galėčiau išsamiai įvardinti „kas“ ar „kodėl“ negerai. Tiesiog, labai norėčiau, kad būsimi revoliucionieriai pasimatuotų ne tik svieto lygintojo, bet ir vienotokio turinio autoriaus padėti ant savęs ir žinotų, už ką kovoja.
Ši istorija parodo, kad reklama, apie kurią tu kalbi vos ne kaip turinio kūrimo finansavimo panacėją, po tavo reformų greičiausiai visai neveiks. Taigi, kas ten dar liko finansavimui?
Autorystė. Man tai, jei nori, „šventa karvė“. Vis tik yra tradicija teoremą vadinti Pitagoro, dėsnius Omo, Niutono ir kitų juos atradusių žmonių, o ne knygas apie tuos dėsnius parašiusiųjų ar dar kažkokių trečių asmenų vardais. Knygas, straipsnius, kitus tekstus taip pat vadiname jas sukūrusiųjų vardais. Šitą atimti — šventvagiška!
Ir kas gi kitas, jei ne autorius turi teisę spręsti, kaip jo kūrinys gali būti naudojamas? Bent jau kol perleidžia tas teises kažkam kitam. Tačiau vėlgi, jei perleisdamas pasakė, kad neleisk šito „gabalo“ klausyti mamai [nes bars], tai būk mielas, taip ir daryk! Nepatinka sąlygos — klausyk kažką kitą.
Aišku, norėtųsi, kad dalykai, už kuriuos jau kartą sumokėta mokesčių mokėtojų pinigais, tiems mokėtojams būtų prieinami už kopijavimo kainą (kurią tu laikai lygia 0). Būtų gerai, jei patentams būtų uždėtas „apynasris“, leidžiantis susirinkti „vos“ kelis kartus daugiau, nei buvo išleista išradimui padaryti. Bet, čia jau tikriausiai kita revoliucija.
Tada jau viskas iš kitos operos. :) Plagijavimas – ne tas pats kopijavimas, nors neįsigilinus gali atrodyti panašiai.
būtų šaunu jeigu šią temą išplėstum ir paaiškintum kitame rašinyje sąvokas tarp plagijavimo ir kopijavimo ir pan. :) Būtų įdomu.
Autorystei skaitmeninėje erdvėje grėsmė nė kiek ne didesnė, nei paprastoje. Netgi atvirkščiai – internete daug lengviau pagauti plagiatorius. Tai nesusiję su skaitmeninio failo kopijavimo galimybėmis ir skaitmeninio kūrinio pavidalo kaina. Jei pusė suaugusios žmonijos platintų Madonna ar U2 kūrinius apsimetę, kad juos sukūrė patys, būtų kitas reikalas. Dabar gi diskutuojame apie visai kitus dalykus.
Kažkaip suprimityvinta viskas ir dar į pievas… Lyg pirkdamas CD moki už plastiką, o knygą – už popierių.
Lyg „scarcity“ — vienintelis kainą įtakojantis faktorius.
Svarstymas apie iTunes ir indulgencijas — na, galima priimti kaip autoriaus nuomonę, bet su realybe mažai ką turinčia.
Nereikėtų plakti medijos ir jos turinio į vieną.
Kentėjau, kentėjau, bet dabar pats norėčiau paklausti – tai kokį gi ateities scenarijų mato gerb. kritikai? Tik, prašyčiau, realistišką. Nes bepigu kalbėti iš baudžiamosios ir civilinės atsakomybės kodekso kai patiems nieko siūlyti nereikia. Štai jums iššūkis – pateisinkite savo bambėjimą. :)
Kam ateities, yra dabar veikiantys scenarijai. Jei jie neįsipaišo į pageidaujamą pasaulėžiūrą — ką gi, teks pasistengti ir truputį plačiau pažiūrėti.
Veikiantys?! OK. Tada viskas gerai. O aš maniau, kad 10 milijonų The Pirate Bay ir visas Lietuvos jaunimas Linkomanijoje kelia kažkam rūpesčių. Pasirodo, klydau.
Kokie scenarijai? Ok, programinės įrangos srityje aš matau kelias kryptis, kurios ateityje tik populiarės:
- bus pardavinėjama nebe programos, o paslaugos; kliento programos šioms paslaugoms naudoti bus dalinamos dykai; ala skype — programą gali pasiimti visai dykai, o va jei nori skambinti į paprastą telefoną, malonėk susimokėti; taip esminis kodas liks tik pas paslaugos tiekėja ir jis bus įdomus tik konkurentams (pramoninis špionažas), o ne eiliniam vartotojui (piratavimas).
- atviras kodas; tačiau pinigai uždirbami imant užmokestį už diegimo ir palaikymo konsultacijas, bei naujo funkcionalumo suprogramavimą; taip pat buriant konsultuotojus į organizaciją, už nurodytus klientus atiduodant kažkokį procentą arba mokant kažkokius pinigus už galimybę būt įvardintam kaip oficialus palaikytojas;
Muzikos ir kino aš žiūriu nedaug, todėl į orakulus šioje srityje nepretenduoju. Tik drįsiu spėti, kad turės būti surasti kažkokie būdai mažiems ir patogiems mokėjimams autoriams. Bent jau vakaruose buvo tradicija duoti bent mažą pinigėlį tau duris atidariusiam ar panašią paslaugą padariusiam žmogui. Tai gal vis tik sulauksime dienos, kai teks išgirsti „Ė, bičiuks, tu mano draugo muzikikę klausai, o tu jau [čia turėtų būti mikromokėjimo būdo pavadinimas]-ai jam žvangančių?“
Sudėtingiau su kinu — ten pinigų reikia daugiau.
Bet kuriuo atveju, nemanau, kad linkomanijos komunizmas truks amžinai. O TPB populiarumas taip pat gali kristi, jei visokios rioms priminus apie antimonopolinius įstatymus jos pradėtų galvoti kaip su vartotojais bendrauti sausainio, o ne botago kalba.
Drįsčiau sutikti su pirmąja Aido mintimi :) ir palyginimo apie Skype.
Bičiuliai – geras pavyzdys su nežinau.lt/ašžinau.lt. Ką gi darytų ašžinau, jei nežinau nerašytų? Prarastų skaitytojus, arba sukurtų savo turinį, kurį galėtų plagijuoti nežinau.
Daug rašėt apie atlikėjus, kurie yra geri žmonės, ir nieko be savo dainų neturi. Jei be širdies gerumo turėtų dar ir talento…
Jei jau pirkčiau muziką parduotuvėse – tai tik keletą pasaulinių atlikėjų. Na gal dar SKAMP. O visus kitus nors ir įstatymu uždrauskit! Su visom jų teisėm ir kompaktais…
Visiškai pritariu vienamtokiam. Skaitmeninės kopijos – ne vagystė. Kiekvienam leidžiu nusikopijuoti bet kokį mano daiktą ir naudotis juo į sveikatą. Galite netgi nusikopijuoti mano Ferrari, ir važinėti kiek tik širdis geidžia. Skaitmeniniame pasaulyje tai įmanoma.
Diskusijoje nuskambėjo vienas antraeilis argumentas, į kurį norisi atsakyti:
> Ką daryti dainininkui, jei kūrinių kopijos nemokamos,
> o jis jau nebegali koncertuoti?
O ką daryti santechnikui, kuris jau nebegali kloti vamzdžių? Ką daryti chirurgui, kuris jau nebegali operuoti? Vairuotojui, kuris nebegali vairuoti? Sportininkui, kuris nebegali sportuoti? Atsakymas: reikia keisti profesiją.
Beje, kaip menininkai išgyvendavo senovėje, kol dar nebuvo išrasta muzikos įrašų pramonė? Ar menininkas pasmerktas žlugti, jei aš nemokamai klausausi jo dainų? Man net sunku įsivaizduoti, kiek būtų tekę suploti valiutos už savo kolekciją. „Amarok bendra grojimo trukmė: 7 savaitės, 4 dienos, 17921 daina“. Kai kurių dainų klausausi tik maždaug kartą į metus.
straipsnio autorius teisesnis negu teisus ir su jo mintimis visiškai (dar kartą) sutinku. Reiks šitą straipsnelį papostint forumuose kaikuriuose galbūt, ir bent taip „atvesti“ žmones į protą, nes tas visuotinis debilizmas užkniso juodai. Kiek galima pataikaut kažkam ??? Tarkim lietuvių tauta, 50 metų pataikavo rusams, dabar lenda į šikną amerikonams, paprasti piliečiai jau net nesuvokia kur JŲ MINTYS, o kur JIEMS ĮTEIGTOS mintys, noriu pasakyti, kad REKLAMA VISUR. Reklama ir komercija – 21 amžiaus rykštės. Žmonija nušokus nuo proto ir nesuvokia blaiviai mąstyti, priima lengva širdimi kitų primestus įstatymus, mintis, idėjas lyg tai būtų pasaulinė dogma.
Mano nuomone, daug įtakos tam padarė religija. Ji davė pamatą nuolankuma „aukštesniam“ (dieve, kur tu?).
Taigi, šis straipsnis tik parodo ir skatina susimąstyti: kur, po velnių, mes einame ?
Čia jau nusivažiavau į lankas. Man tai įprasta. Esmė nekinta. Per aplinkui priėjom prie pradžios: internetas laisvas ir viskas, kas jame yra, yra laisvai kopijuojama (dauginama, o ne plagijuojama), taip kad SUSTABDYTI TO NEĮMANOMA.
(tekstas netaisytas, ankstus rytas, einu miegot)
Apie automobilius, intelektualinį darbą ir chirurgus.
Mes visi įpratę sakyti, kad autoriui priklauso jo darbas. Mano nuomone, taip yra iki tol, kol jis nusprendžia parduoti. Juk:
Perku mercedes automobilį. Gaunu dokumentą, kad jis priklauso man. Po metų parduodu brangiau ( radau tokį idiotą, kuris sutinka mokėti, brangiau, nei jis kainavo naujas). Tokiu atveju pagal intelektualinio darbo ( protas visur reikalingas ir varžą įsukti, ir automobilį parduoti ) supratimą. Skirtumą turėčiau atiduoti gamintojui, nes jo nuopelnas automobilis ( kažkaip neįtikėtina ne ? gerai ne skirtumą, bet procentą nuo to, kiek antrasis sąvininkas permokėjo , tinka ?) Ir automobilis toks pats autorinis darbas.
Tikriausiai supratot kur link aš suku. Muzika filamas yra autoriaus darbas už tai jis turi gauti atlygį, ir gauna, nes aš nusiperku cd. O pirkdamas cd aš nusiperku ir teises į jį kaip ir su automobiliu, todėl galiu jį parduoti, brangiau, pigiau nesvarbu. Galiu parduoti po vieną dainą, visą iškarto. Ir galiu pasidaryti kiek noriu kopijų, nes aš sumokėjau. T.y. pirktadamas kompaktą aš nusiperku visas teises į tą kompaktą ( ne į kurinį, į cd ir jame esančią informaciją ). Informaciją ir cd galiu dauginti ir pardavinėti. Ir jei autoriams tai nepatinka.
Tada reikia pasirūpinti, kad kiekvienas paplūdimyje matęs kieno nors randą po apendektomijos už tai sumokėtų operaciją atlikusiam chirurgui autorinį atlyginimą, nes tai taip pat autorinis darbas…
Vėl tas pats bullshit. Įsigijai daiktą – mokėk pinigus. Nenori mokėti pinigų – keliauk į cypę. O čia tik svaičiojimai vagystei pateisinti. Daiktas begalinis… Bullshit. Analogiškas pavyzdys – yra mersų gamykla, yra žiguliukų gamykla. Mersas kainuoja 100 000 Lt, Žiguliukas 10 000 Lt. Turi pinigų, perki Mersą, neturi, važiuoti nori, perki Žiguliuką. Išrandama mašina, kuri su 0 sąnaudų nukopijuoja 1:1 automobilį už dyką. Niekas nebeperka nei mersų, nei žiguliukų, visi važinėja kopijomis. Abi gamyklos užsidaro. Ką tada kopijuosim? Neliks MS, už Linux dvigubai mokėsim.
Vėl tas pats bullshit komentare. Va, kai man įsigijus Windows, jos nebeliks pas Microsoft, tada ir pakalbėsime apie baigtinių resursų principų taikymą. Nes šiaip tai tie pavyzdžiai su žiguliais jau kvapelį įgijo…