Pasididinkite paveikslėlį. Įžūlu, ar ne? Neskatinant piratavimo – tai, kas priklijuota tarp dviejų propagandinių persekiojimo organizacijų plakatų yra tai, kuo tiki dauguma skaitmeninio turinio vartotojų. Ką daryti?
Visą šią savaitę mano papasakotos skaitmeninės ekonomikos teorijos komentaruose su skaitytojais diskutavome apie autorių teises į skaitmeninę informaciją, piratavimą, nulines kainas, begalybę ir kitas tradiciniam gamybos procesui ir baigtinių išteklių ekonomikai svetimas temas. Diskusija toli gražu nebaigta. Aš ir nesitikiu, kad ji bus baigta per artimiausius 5-10 metų. Galbūt ilgainiui ji tiesiog taps beprasmė…
Yra kelios išeitys iš dabartinės situacijos:
- Mesti visas specialiųjų tarnybų ir policijos pajėgas koncentruotam nelegalių muzikos įrašų, filmų, nuotraukų, knygų ir kitos skaitmeninės informacijos piratams susekti ir sugauti. Areštuoti 3-4 milijardus planetos gyventojų ir pabandyti juos nubausti – labiau baudomis, nes kalėjimų tiek neturėsime. Interneto nebeliks, niekas nepirks jokių kūrinių legaliai, nes dar turės per 15 vaikaičių kartų atidirbti baudas už nelegaliai klausytas dainas. Už kiekvieną po 100 tūkstančių dolerių?
- Atšaukti realiai neveikiančius įstatymus į skaitmeninės informacijos nuosavybės teisę ir pripažinti, kad ji yra begalinė, nemokama ir visiems laisvai prieinama. Netrukus po to žlugs įrašų ir filmų kūrimo industrija, tūkstančiai muzikantų ir aktorių, programų kūrėjų liks be darbo. Žmonės turės tenkintis mėgėjiškais kūriniais, nes profesionaliems kurti niekas nebeturės pinigų – neatsiperka juk.
Abu scenarijai – apokaliptiniai. Antrasis ne toks baisus, bet vistiek sukeltų chaosą, bent jau iš pradžių. Koks galėtų būti realistiškas spendimo būdas?
- Šalių vyriausybės palaipsniui siaurina patentų ir autorinių teisių galiojimo ribas ir laiką, riboja monopolijas ir rūpinasi, kad kuriantys kaip galima daugiau uždirbtų tiesiogiai, be tarpininkų.
- Platintojai atsisako užrakintų skaitmeninių formatų, platindami muziką, filmus ir programas už mokestį, tačiau be spąstų.
- Vartotojai išsiugdo sąmoningą suvokimą, kad kūrėjus reikia remti ir renkasi priimtiną jiems būdą: užmokestį už atskirus kūrinius, tiesioginę finansinę paramą kūrėjams, metines juos dominančių „kanalų“ prenumeratas, naudojimą mainais į reklamos peržiūras.
- Skaitmeninių failų kopijavimas ir dalinimasis jais yra legalus, tačiau neskatinamas dalykas. Visuomenės nuomonė krypsta link saikingo kokybiško turinio vartojimo už atlygį jo kūrėjams. Didžioji dalis naudojamos skaitmeninės informacijos yra legaliai visiškai nemokama.
Čia jau nebe utopija/antiutopija. Taip jau vyksta. Lygiagrečiai su pasipriešinimu RIAA ar MPAA persekiojimui stiprėja ir alternatyvos savininkiškam skaitmeninės informacijos platinimui. Matyti kelios kryptys:
- Parduodami už užmokestį kūriniai nebėra ribojami skaitmeninių užraktų (tokiais tuojau pradės prekiauti Amazon).
- Daugėja būdų neribotai naudotis skaitmeniniais kūriniais kartu su reklama (Last.FM, Qtrax).
- Patys žmonės vis labiau vengia piratavimo, rinkdamiesi nemokamas programas ir operacines sistemas, nepriklausomą, nemokamą muziką, Joost, Google Video ar YouTube transliacijas vietoje vogtų filmų.
Trečiasis punktas yra pats svarbiausias. Ne piratavimas yra pagrindinis pokyčių ir staigiai krentančių skaitmeninio turinio kainų katalizatorius, ne piratavimas lemia, kad parduodama mažiau CD/DVD – žmonės, pasipiktinę persekiojimais ir nebenorintys veltis į visokias „draudžiama duoti paklausyti mamai“ schemas, tiesiog renkasi nemokamą turinį. Ir tuo pačiu sėkmingai varo viso skaitmeninio turinio kainas link nulio. Palaipsniui geriau – užteks laiko visiems susirasti savo nišą kintančioje aplinkoje.
Jauniems ir beatodairiškiems žmonėms patarčiau nesivelti į karą su persekiojimo organizacijomis. Juo labiau, kad jų pusėje tebėra galiojantys įstatymai. Vietoje iššaukiančių plakatų ir torrentų, geriau atrasti nekomercinę kultūrą ir milžiniškus legaliai nemokamų kūrinių klodus. Labai dažnai jie niekuo nenusileidžia komerciniams projektams. O iš paskos anksčiau ar vėliau ateis ir visa kita, bet jau atvirai ir be grasinimų…
10 Comments
leidėjų vietoje, pasirinkčiau „ėjimo žirgu“ strategiją: skatinčiau patogesnio ir saugesnio atsiskaitymo internetu būdus, o taip pat tarptautiniu mastu kuriamos naujos, informacinės teisės pagrindus.
Manyčiau socialinis reiškinys šioje vietoje ne ka mažiau svarbus ir man keista, kad kovai su piratavimu jis nepasirinktas. Jei kas ir investuoja tai tik į gąsdinimus. Na kaip pavizdys reitingavimo sistema. Sudarydami sąlygas piratauti savo atžaloms tėvai praranda galimybę kontroliuoti koks turinys patenka į namus ir vaikų galvas. Lietuvoj daugumai dar nusispjaut kokius filmus žiūri ar žaidimus žaidžia jų vaikai, bet vakaruose ši problema yra kasdien eskaluojama ir vis daugiau šeimų pradeda tuo nuoširdžiai rūpintis. Niekaip nesuprantu, kodėl autorinių teisių apsaugos tuo nesinaudoja.
Čia tik šiaip, ne visai su straipsniu susiję: aš pastebiu, kad visi piratavimo priešininkai diskusijose kažkodėl kabinasi už CD/DVD pardavinėjimo ir pan. Man atrodo reiktų kažkam paaiškinti kartą ir visiems laikams, kad diskutuojam, ne apie azijiečius, parduodančius diskus Gariūnuose, o apie namų vartotojus, parsisiunčiančius informaciją nemokamai.
Karoli: piratavimas YRA blogai. Ir to nepaneigsi. Pagal mane tai siekiamybė turėtų būti, kad TAI apie ką tu šneki nebūtų piratavimas.
Čia atsakas į „piratavimo priešininkai“. Visi galvojantys turėtų būti „priešininkais“. Pats irgi juk ne už.
„Share information“ – interneto idėja. Kas tik galėjo pagalvoti, kad tai nuvirs iki tokių *destuctive* pasekmių. Anaiptol, egzistuoja moralė. Ir tie patys youtube’ai greit atsidurs prie areštinių slenkščio, kadangi jie visgi transliuoja piratinę muziką.
Ar kas norėtų į kiekvieną kompiuteriu naudojantį asmenį žiūrėti kaip į sąlyginį nusikaltelį..
O man atrodo, kad qtrax ar kas nors panašaus pramuš, ir nebeliks bėdų..
Jei bet kada galėsi prastreaminti bet kokią dainą – nebus poreikio ją laikyti nusikopijavus pas save – per dideli kaštai.
šilai, piratavimas piratavimui nelygu. Aš esu prieš pelnymąsi iš pvz nelegalių CD/DVD kopijų pardavimų, tačiau mielai siunčiuosi serialus iš interneto ir juos žiūriu.
Hmm… Pavogiau batoną ir suvalgiau – geras poelgis. Pavogiau batoną ir pardaviau – blogas.
Artojau: pavogei batoną, t.y., pavogei jį iš duonos kepyklos/parduotuvės? Nelygink skirtingų dalykų – fizinio daikto pavogimo ir „galimos parduoti kopijos“ pajamų negavimo.
Dauguma tų, kurie kažką siunčiasi, gal net neperžiūrėję / neperklausę išmeta. Ir tikrai nepirktų tarkim muzikinio albumo už „dvim devymdevynis“ vien tam, kad paklausytų vienintelį jiem patinkantį gabaliuką (kuris vėlgi, yra toks primityvus, kad po mėnesio, geriausiu atveju, nusibos).
Jeigu zmones uzsidirbtu pakankamai kad galetu sau leisti nusipirkti legalia programine yranga, manau jie ta ir darytu, bet kai situacija tokia liudna, iseities daug nera.