Skaitinių rūšiavimas

(jonaycp nuotrauka)

Kai vieną dieną atsibundi su beveik tūkstančiu prenumeratų RSS skaityklėje ir 1000+ neskaitytų įrašų ženkliuku po nakties, tai supranti, kad skaitymas tapo beprasmis: pačiu geriausiu atveju perskaitysi tik antraštes, o tikrai įdomūs ir verti dėmesio tekstai pasimes sukant pelės ratuką. Toks informacijos kiekis, net peržiūrėjimui nebetinkamas – ranka pavargsta spaudyti J (kito įrašo klaviškas Google Reader svetainėje).

Taigi reikia rimtai apsikuopti. Kad valymas nebūtų desperatiškas ir atsitiktinis, reikia sugalvoti kriterijus, pagal kuriuos atrenkamos prenumeratos. Pabandžiau sudėlioti jas pagal naujausius dešimt įrašų kiekvienoje:

1. Deimantai. Rašiniai, kurie tikrai užkabina, sukelia minčių, norą ginčytis ar aistringai pritarti, apverčia aprašomos temos suvokimą aukštyn kojomis ar pasidalina netikėtu atradimu. Tokie, kurie skatina viską mesti ir rašyti savo mintis ta tema, jungtis prie viešos diskusijos.
2. Grynuoliai. Tekstai su naudinga informacija, įdomiais pasakojimais, gražiomis nuotraukomis, kuriais norisi pasidalinti Blogoramoje, Smulkmės skiltyje, laiškelyje draugams ar Twitter. Rašiniai verti pasidėti į adresyną, nes prie jų norėsis grįžti.
3. Perliukai. Įvairūs smagūs, informatyvūs, pamokantys rašinukai ar citatos. Tinkami skaityti, kai yra laiko. Maždaug į šią vietą patenka bet kokie draugų rašomi tekstai, kuriuos skaitai, nes pažįsti žmogų – net jei jie labai paprastučiai.
4. Akmenukai. Įvairiausia informacija ir pranešimai, susiję su dominančiomis sritimis, tačiau nelabai aktualūs. Man į šią krūvą patenka pranešimai spaudai, žinios apie naujus telefonus, kompiuterius ir naują įrangą Korėjoje, Japonijoje ar JAV, interneto tarnybas, kurios neveikia ar netinkamos naudoti čia, tačiau iš dalies įdomios, kaip naujovės. Tokį srautą paprastai skaitai „dėl bendro išsilavinimo“, nors nė viena jo dalis atskirai paėmus neatrodo vertinga.
5. Žvirgždas. Masiniai srautai: žinių portalų, naujienų agentūrų, tinklaraščių agregatorių, programų archyvų ir pan. Šios RSS prenumeratos, kaip taisyklė, atsiunčia daugiausiai įrašų, kartais net kelis šimtus per dieną, bet ieškoti jose vertingų įrašų yra pernelyg sudėtinga. Geriau jau pasitikėti bendruomenine atranka ir tikėtis, kad įdomiausi dalykai, kieno nors bus paversti „perliukais“.

Prie pastarosios kategorijos aš priskyriau ir tuos tinklaraščius, kuriuos skaičiau „dėl skaičiaus“ – dėl to, kad jie rašomi lietuviškai. Deja, lietuviškų tinklaraščių yra per daug, kad visus aprėpčiau. Kai kurie jų rašomi tokiomis siauromis temomis, kad aš nesurandu jiems komentaro ir nė karto nesu įdėjęs į apžvalgas. Tenka jų atsisakyti, nes nei autoriui, nei man iš tokio skaitymo nėra naudos.

Atsisakius „žvirgždo“, galima skaitinių kiekį sumažinti perpus. Atsisakius ir „akmenukų“ – daugiau kaip dviem trečdaliais. Kaip tik tai ir stengiuosi padaryti. Darbas didelis – po dviejų valandų vakar vakare prisikasiau tik iki C raidės.

Pakeliui sugalvojau, kad tikrai įdomus, skaitomas ir mylimas tinklaraštis turėtų, nepriklausomai nuo jo temos, susidėti iš: 1-2 „deimantų“ per mėnesį ir 1-2 „grynuolių“ per savaitę, besistengiant, kad likę tekstai, jei jų rašoma, patektų į „perliukų“ krūvelę. Yra tokių tinklaraščių, bet nedaug – gal toks tuzinas. Jei būtų daugiau, tikriausiai gyvenimas būtų dar sunkesnis – nerasčiau, ką išbraukti iš skaitinių sąrašo…