(srboisvert nuotrauka)
Žmonės mėgsta lengvus sprendimus ir neįpareigojančius pokyčius. Pakeri tokie ir mane, todėl norėčiau pasidalinti paprastu „Sėkmingos dienos“ receptu. Nusižiūrėjau jį Davido Tayloro knygoje „Atvyra lyderystė“.
Būna dienų pilnų atradimų džiaugsmo, nuoširdaus bendravimo, malonių įspūdžių ir kitų mielų dalykų. Būna – liūdesio, ligų ar išsiskyrimų. Svajojant apie dienas, kurių įvykius ir įspūdžius norėtųsi pakartoti, mintyse sudarau sau sąrašiukus:
Sėkminga diena būna, kai:
- Atsikeliu išsimiegojusi ir
- Papusryčiauju su šeima ir
- Atliekų visus suplanuotus darbus ir
- Sutinku seniai nematytą draugą ir
- Perskaitau įdomią istoriją ir
- Ramiai išgeriu puodelį arbatos.
Nesėkminga diena būna, kai :
- Pažadina anksčiau laiko arba
- Įstringu spūstyje arba
- Suserga vaikas arba
- Girdžiu barnius arba
- Gaunu neigiamą atsakymą dėl man svarbaus pasiūlymo.
Tikriausiai pastebėjote, jog sėkmingos dienos aprašyme naudoju jungtuką „ir“, tarsi išreikšdama pageidavimą, kad būtinai visos sąlygos būtų išsipildžiusios. Dabar pažvelkime į antrąjį sąrašą. Pakanka bent vienam blogam dalykui atsitikti ir visa diena nurašoma į „nesėkmingas“.
Žinote, ko vertas sprendimas pakeisti tuos jungtukus vietomis? Tūkstančių ir tūkstančių sėkmingų dienų!
Dabar suprantu, kad noriu pakartoti dieną, kai atsikeliu išsimiegojusi arba papusryčiauju su šeima, arba atlieku visus suplanuotus darbus, arba sutinku seniai nematytą draugą, arba perskaitau įdomią istoriją, arba ramiai išgeriu puodelį arbatos! Ir noriu, kad niekada manęs neaplankytų dienos, kai mane pažadina anksčiau laiko ir įstringu spūstyje, ir suserga vaikas, ir girdžiu barnius, ir gaunu neigiamą atsakymą dėl man svarbaus pasiūlymo.
Beje, abejoju, ar tokių dienų iš viso buvo…
O jūs dažnai užmiegate su pojūčiu, „kokią sėkmingą dieną aš išgyvenau!“?
—
Inga rašo svetainėje „Verslo galia“ ir kviečia apsilankyti jos forume.
37 Comments
Wow. Netikėta pabaiga privertė susimąstyti apie savo gyvenimo dienas. Žinoma, ne kiekvienam žmogui gerų dienų sąraše esantys punktai tinka. Tačiau, nesunku kiekvienam juos susigalvoti savarankiškai ir perprogramuoti save, kad jei dienoje įvyko nors vienas tavo širdžiai artimas ir geras dalykas – ta diena buvo gera.
Neveltui egzistuoja Lietuviška patarlė „šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus“.
O tie jungtukų keitimai tai tik ant „popieriaus“ atrodo paprastai… Gyvenime viskas kitaip.
Negi baigesi normalios temos ,kad griebetes moterishku zurnalu tematikos?
:) nežinau, neskaitau moteriškų žurnalų. Labiau mėgstu „žmogiškus“ leidinius, tarkime apie psichologiją, verslą ir etc.
Evaldai, žinoma punktai kiekvienam savi. Pavyzdžiui, minėtos knygos autorius apskritai kalbėjo apie tėvų ir vaikų „meilės sąrašus“.
Eugenijau, šiaip tie jungtukai keičiami ne ant popieriaus, o mintyse, mąstyme. :) Ir daugeliu atveju pagelbsti labiau nei iš esmės pertvarkyti savo gyvenimą (kad nesirgti, nevėluoti, kad viskas eitų, kaip planuota ir t.t.)
Suprantu, kad ne ant popieriaus ;) Bet kaip minejau tai gan sudetinga, o kai dar isisuki i monotonija kaip tas ziurkenas narvelyje tai ir apskritai „neimanoma“.
Pagal mane tokie „receptai“ tinka tik visiskiems ekstravertams kai savijauta gali tarsi laideliais sujungt su maloniu pasisedejimu kavineje ar erzeliu uzstrigus kamstyje, kai viskas taip schematiska ir paprasta.
Bent jau man tas pojutis pries uzmiegant priklauso nuo vidiniu ir gan atsitiktiniu biociklu ir nelabai cia kur tuos „ir“, „arba“ padeliosi.
Greičiausiai jums šiuo metu neaktualus toks metodas.
Populiariosios psichologijos metodika. Atrodo viskas paprasta, bet tik pradzioje. Veliau vistiek supranti, kad viskas nera taip paprasta, kad galetum viska nurasyti i „ir“/“arba“. Zmones sudetingesni mechanizmai, ne viskas priklauso nuo tokio elementaraus poziurio. Yra dar genetika, jau mineti biociklai, bendra psichologine busena ir t.t.
Na taip, pradžioje viskas paprasta, o galu gale mes numirsim ir mus palaidos. :) Ir tai labai paprasta.
Džiaugiuosi už visus kam nereikia šio „recepto“, reiškia jūs mokate gyventi šia diena ir džiaugtis elementariais dalykais.
Man patiko. Tokia paprasta ir kartu gili mintis.
Kodėl visose „laimės pamokose“ viskas yra arba akivaizdu, arba iš tiesų nieko nepasakoma? Čia gi pirmasis atvejis. Kažkoks susiaurintas tiesos, kad kuo mažiau poreikių, tuo daugiau laimės, variantas. :)
Arba kuo mažiau nusivilimų, tuo daugiau laimės?
Šiaip niekas nedraudžia patenkinti visus įmanomus poreikius. :)
Džiugai, paaiškink man kvailiui, kam tau tokie rašinėliai?
Parašykite kitokį: http://www.nezinau.lt/i-svecius-pas-bloga
Kaip atsirenki savo rašytojus?
Ką darai, būtent dabar, Inga? Dėl ko tai darai?
Nesvarbu, tave išmetė iš lovos, sergi nepagydoma liga, o galbūt už dešimties kilometrų nukrito atominė bomba.
Sakydama „va čia sėkmė“, „o štai čia jau nesėkmė“ prisiriši prie šių žodžių. Kas tada? Pati sau susikuri kentėjimą. Kodėl? Nes juk pas tave galvoje yra ir „nesėkmė“, ane.
O kai žiūri į pasaulį plačiai atvertomis akimis be „“gėris-blogis, „patinka-nepatinka“, „laimė-nelaimė“, „sėkmė-nesėkmė“ viskas tampa tobula, išbaigta, absoliutu.
Pabandykite tą absoliutumo filosofiją išdėstyti motinai, kurios vaikas susirgo sunkia liga… arba olimpiečiui ką tik padariusiam pasaulio rekordą… nei čia gerai, nei čia blogai, ar ne?
Bandau, kaip tik dabar, Inga. :)
O ką jus galite pasiūlyti tai motinai? Nusipirkti naujas kelnes, o gal išgerti puodelį kavos su draugu? Populiaroji psichologija tik ugdo vartotojišką visuomenės narį.
O vėliau toks narys nuvažiavęs į Indiją, Kiniją ar dar kokią „lėtesnę“, „skurdesnę“ šalį stebisi, kodėl dauguma žmonių ten visą laiką šypsosi, yra linksmi. Jie laimingi?.. Žinoma. Priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Ir supranta, kad gali būti laimingi nė piršto nepajudindami ir NIEKO NENORĖDAMI. Juk nenormalu mums, homo sapiens, nieko nenorėti?
Bent jau čia.
Taip, draugiškas palaikymas motinai turėtų padėti. O jei jai tai teiktų palengvėjimo, tai ir naujos kelnės.
Vartotojiškumą ugdo daug kas: ir TV, ir spauda, ir sveikatos priežiūros, ir švietimo įstaigos. Nemanau, kad sia nuodėme reikia kaltinti psichologiją. Veikiau, kiekvienas asmeniškai atsakingas už pasirinkimą būti vartotojišku.
O dėl Indijos šypsenų, (kuriomis beje pati žaviuosi) tai seniai nustatyta, kad tai priklauso nuo klimato=>šilumos=>fiziologijos=>hormonų, kas su amžiais peraugo į mentalitetą ir gyvenimo filosofiją.
Na, o mūsų kraštuose, nieko nepajudindamas sušalsi ir ate. Čia ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Negali egzistuoti kaip palmė. :)
Nuo klimato? Nejuokink žmonių. Hormonai? Fiziologija? Nusišneki.
Jie mėšle sėdi, bet laimingi. Kaip keista, ane? Kai nėra mešlas -ne mėšlas, tai visai nekeista. Populiarioji psichologija visą laiką ieško pasiteisinimų, į kuriuos būtų galima lengva ranka durti pirštu – va, kalnų atmosfera galbūt veikia, va, gal jis vegetaras, va, o tas gal mėsai nealergiškas, stiprus žmogus.
Bet niekas iš šiandieninių, kaip aš vadinu, „lengvųjų“ psichologų nesistengia įžvelgti esminio dalyko, pačio esminio. O esminio apibūdinti žodžiais neįmanoma, reikia medituoti ir šiek tiek pabūti be minčių – nėra taip, kad pirst ir viskas. :)
Nors žodžiais irgi galima tai apibūdinti – Koks garsas bus suplojus vienu delnu?
Gyvenimo budo zurnalas kazkoks..
Hm, Džiugai, „seriously„? Kaip čia toks silpnokas marketinginis tekstukas atsirado pas tave? Gelbsti pažįstamiems?
Čia rašė ne Džiugas.
Nu tiek aš dar suprantu ;) Bet Džiugas – viršininkas šitoj smėlio dėžėj, taip kad be jo žinios tokie dalykai nepraeitų.
Viskas atranda savo vietą, Arūnai. :) Gal šitai smėlio dėžei reikia ne tik stipriausių marketinginių tekstų, bet ir (nepabijokime šito žodžio) – „įvarovės“? :)
Inga, kažkaip iš viso čia marketinginio teksto nesitikėjau rasti. Šį tinklaraštį vertinu dėl argumentuotai išdėstytų nuomonių ir vertinimų, tad paskutinis tekstukas kiek nuvylė.
Aš asmeniškai manau, kad žmogus mėgsta slėptis už žodžių „sėkmė“ ir „nesėkmė“. Jei kažkas nepavyksta – galima apkaltinti „nesėkmę“ ir nesijausti kaltam, kad ne viską padarei teisingai.
O kai kas nors pavyksta sakyti, kad „pasisekė“ yra savęs menkinimas. Sėkmė yra 99% juodo darbo, ir 1% atsitiktinumo. Tuo paprastai ir skiriasi žmonės, kuriems „sekasi“ ir „nesiseka“ – pirmieji dirba, o antrieji dejuoja, kaip jiems gyvenime nepasisekė.
Turiu dvi nepagydomas lėtines ligas ir nemažą procentą prarasto darbingumo. Bet tuo pačiu krizės metu turiu tiek veiklos, kad net galvoju, ar nevertėtų daliai pasiūlymų sakyti ne. Todėl, kad daug ir sunkiai dirbu. Ir sėkmė čia „nė prie ko“.
atv_i_ra
Įvairovė yra reikalinga. Straipsnis trumpas bet su labai aiškia idėja. Kartais užtenka tik trupučio kad visa diena praeitų gerai ir kas yra svarbu, kad būtent tai priklauso tik nuo mūsų pačių ar mes keisime „arba“ su „ir“ arba ne.
Kolegos, o kas jums trukdo parodyti teigiamą pavyzdį? Ypač dabar, kai aš taip apsivertęs darbais, kad vargšas nežinau.lt projektas liko našlaitis? :)
Laukiu rašinių!
Aš ir klausiu tavęs – kaip tu atsirinksi savo blog’o rašytojus?
Ar rašinius tau reikia siųsti į emailą?
Negi taip sunku atsakyti nuolatiniam tavo blog’o lankytojui.
Aš jų niekaip nerenku – jei tik temos artimos tinklaraščiui ir klaidų labai daug nėra – tinka.
Geriausia siųsti el. paštu: vienastoks@nezinau.lt
Arūnai, jei esate šitaip nusistate prieš marketinginius dalykus, kodėl dedate nuorodą į savo vardą? Juk kur kas teisingiau būtų jos nedėti, o tiesiog išsakyti savo mintis. :)
Kas liečia jūsų mintį, visai sutinku su ja. Taip, „nesėkmės apkaltinimas“ tai būdas nesijausti kaltam, o dar tiksliau pasakius – būdas neprisiimti atsakomybės. Atsakomybė už savo gyvenimą – labai plati tema, tikriausiai ne šiam kartui. Norėčiau tik pabrėžti, kad šis tekstas neskatina vengti atsakomybės, bet skatina mąstyti pozityviai.
Nepagydomos ligos vienus nuverčia į lovą, kitus paskatina veikti. Tikriausiai jūs iš antrų. Kažin, jei nebūtumėte sirgę, ar jaustumėte gyvenimo laikinumą? Ar stengtumėtes nuveikti kuo daugiau kasdien?
Visą gyvenimą, kiek save pamenu buvau veiklus ir stengdavausi pasiekti ir padaryti daugiau nei aplinkiniai. Ligos prasidėjo vėliau ir iš dalies galbūt net yra to veiklumo pasekmė. Didelis užimtumas kelia įtampą, o nervinė įtampa sukelia arba paaštrina nemažai ligų.
Ligos yra tiesiog erzinantis trukdis, su kuriuo tenka susitaikyti. Man tiesiog atrodo, kad mąstymas „sėkmės/nesėkmės“ kategorijomis yra iš esmės yra žalingas, nes sudaro klaidingą asmeninės atsakomybės nebuvimo įspūdį.
Galėčiau sakyti, kad dėl ligų man „nepasisekė“, bet realybėje jos yra genetikos ir mano paties veiksmų pasekmė. Ta pati taisyklė galioja ir mano pasiekimams – naudinga „atsitiktinė“ pažintis tikrai nėra tiesiog sėkmė, bet daugelio sprendimų ir veiksmų pasekmė. Pusę iš tų sprendimų mes priimame nesąmoningai, intuityviai, bet tai irgi yra mūsų patirties rezultatas, taigi realiai atsitiktinumui, sėkmei vietos iš tiesų nėra.
Tiesa, pamiršau atsakyti apie nuorodą. Tam ir skirtas laukelis komentarų formoje, kad būtų galima pateikti kontekstinę informaciją. Dedu tokią nuorodą, nes komentuodamas noriu nurodyti, kad kalbu ne kaip šiaip kažkoks interneto pievų Arūnas, o kaip konkretus Arūnas iš konkretaus naujienų portalo. Tai suteikia kontekstą ir mažina anonimiškumą.
Nebruku tų nuorodų prikišamai, kad ir komentaro tekste, bet kam įdomu, tas gali spustelėti mano vardą ir sužinoti. Galbūt būtų „teisingiau“, jei nurodyčiau ten savo asmeninio blogo adresą (šiame komentare taip ir padariau), nes po šiuo straipsniu daugiau diskutuojame asmeninių nuomonių srityje, bet šiame bloge paprastai reiškiu su projektu susijusią nuomonę ir naršyklė automatiškai prisimena tuos nustatymus.
„Atvyra lyderystė“??
Nejaugi taip sunku pasinaudoti rašybos tikrinimo funkcija?
Idomiai cia gavosi,komentarai idomesni uz paty straipsni :)