Esate susimąstę, kodėl žmonės taip jautriai reaguoja į kritiką? Mąsčiau ne kartą, bet buvau nusprendęs, kad tai mano būdo bruožas (ir dar blogas bruožas). Tačiau Scotto Youngo straipsnyje radau kitą teoriją, kuri man atrodo labai logiška: skaudi reakcija į kritiką yra genetinis palikimas iš senovės ir uždarų bendruomenių laikų, kai neatsakyta kritika galėjo sugriauti žmogaus statusą grupėje ir netgi paversti jį atstumtuoju, kas jau būtų tolygu mirčiai.
Šiais atviros visuomenės ir galymybės bendrauti su bet kuo iš kelių milijardų Žemės žmonių laikais tokia aštri reakcija į kritiką yra perteklinė, tačiau ji lieka gaji net mums išmokstant izoliuotis nuo pačių nepakančiausių replikų ir didžiausių įkyruolių.
Todėl pirmas dalykas, kuris gali padėti įveikti blogą savijautą nuo aštrios kritikos, galėtų būti mintis, kad visa tai tėra rudimentinis išlikimo instinkto poveikis. Blaivus situacijos įvertinimas geriau padės panaudoti tą kritiką tikslingai, pasimokyti iš jos (jei tik ji konstruktyvi). Konstruktyvia kritika vadinčiau ne vien patarimus ar pamokymus. Vos ne geriausias būdas prasmingai kritikuoti, yra paprasčiausiai užduoti klausimą.
Palyginkime:
Tavo svetainė atrodo siaubingai!
ir
Kodėl puslapio viršuje toks didelis plotas skirtas antraštei?
Įdomu, kad pirmasis pasakymas gali būti kilęs dėl tos pačios priežasties – per didelio ploto antraštei, kuris suerzino svetainės lankytoją. Tačiau jis tiesiog iššauna nepasitenkinimo papliūpą, o jo replikos gavėjas taip ir lieka negavęs jokios vertingos informacijos. Nebent įžeistas, nes gal būt ne viskas svetainėje yra blogai.
Antroji replika yra daug prasmingesnė. Autorius gali paaiškinti aplinkybes, išklausyti patarimo – užsimezga naudinga ir civilizuota diskusija. Todėl nuo šiol nusprendžiau laikytis šios taisyklės griežtai: norėdamas ką pakritikuoti, verčiau jau užduodu klausimą, į kurį pašnekovas gali atsakyti. Ir man nauda – gal būt tiesiog ne taip supratau ar interpretavau kokį dalyką – ir pašnekovą paskatina susimąstyti.
Kitas dalykas sudėtingesnis. Kaip paversti negatyvią kritiką konstruktyvia? Jei labai supykote dėl replikos, palaukite, atvėskite (skaitant svetainės komentarus ar straipsnius žiniatinklyje tai gerokai lengviau nei tiesioginio pokalbio metu), o tada tiesiog pabandykite paversti teiginį klausiamaja forma.
Pavyzdžiui, vietoje „Tavo svetainė atrodo siaubingai!“ mintyse perrašykite „Kodėl nepagražini savo svetainės ar nepakeiti jos dizaino?“. Skamba visai kitaip, ar ne? Tuomet lengviau rašosi ir atsakymas: „Kuri svetainės vieta ar elementas tau labiausiai nepatinka?“
Labai dažnai kritikas po tokio klausimo pateiks jau realių ir gal net labai vertingų pastabų. Nes mes nežinome, kodėl pirmoji replika buvo tokia griežta – gal žmogus kojos pirštą į stalo kampą užsigavo? Neverta griežtos kritikos praleisti pro ausis ar „neatsakinėti į kvailus pareiškimus“. Labai dažnai didžiausi kritikai tampa geriausiais patarėjais ir netgi draugais.
Žinoma, pasitaiko, kad kritikuotojas tiesiog taškosi tulžimi be jokio noro kam nors padėti, patarti ar pasidalinti mintimis. Yra ir tokių. Tuomet geriausia nesivelti į kivirčą ir visiškai ignoruoti skandalistą ar pašalinti jį iš pokalbio. Tačiau prieš imantis kraštutinių veiksmų visada patartina padaryti tuos du paprastus dalykus: palūkėti, kol praeis pyktis, ir sau galvoje pakeisti replikos sintaksę. Kad neprarastumėme naudos iš kritikos. Neveltui tiek daug kalbama ir rašoma apie jos naudą ir vertę savo paties tobulėjimui… :)
Tomo tinklaraštyje radau 
Per pirmąją prekybos savaitę parduota tik 
Komentarų (6)
Idėja graži. kai bendrauju su mąstančiais žmonėmis, visada naudoju konstruktyvią kritiką, nes žinau, kad taip ir tikslą pasieksiu – pakeisiu kažką, kas man nepatinka (ar bent link to pajudėsiu). bet tai jau kartais atsitinka, kad išgirsti „tu durnas!“. ir kaip tada paversti tai į kostruktyvų klausimą? „kas tau nepatiko mano pasakyme?“…nemanau, kad padės. tokiu atveju spjaunu į tokio žmogaus nuomonę ir einu nusipirkti Colos ar dar ką nors malonaus nuveikti :D
Paskutinės pastraipos pradžia ir yra apie tokius atvejus. :)
Įdomiai ’susiskaite’.
Kritika yra nerimtas dalykas. Pavyzdžiui, Garbusis Bilas Geitsas. Keli milijonai kritikų, o jam tai nė motais. Pavyzdžiui „Žalgiris“ praėjusiame Eurolygos sezone. Visi ant jo pylė sklidinus kibirus kritikos, o jis vis tiek nenorėjo laimėti. Ir dar galubė panašių pavyzdžių. Todėl, kai kritikuoja mane aš tuo metu galvoju, jog tam žmogui aš visiškai nerūpiu. Ech, kad nors kartais mane pagirtų, tada tikrai žinočiau, jog kažką darau ne taip.
Jei jau kalbam apie tobulą kalusimą, tai psichologiniu požiūriu žodis „kodėl“ verčia pašnekovą nesąmoninkai gintis, yra kiek prišiškas. Tobulas klausimas būtų „ar nemanai, kad antraštei skirtas plotas yra per didelis“? :) Šitam atvejui tai nebūtina, bet bendraujant jautresnėm temom- praverčia.
Sutinku. Man tai jau būtų antras žingsnis – kol kas reikia priprasti prie klausimo formos apskritai. :)