Kai, užpildęs apklausą apie intelektinę nuosavybę (ją radau pas Tomą), rezultatų puslapyje pamačiau, kad 63% atsakiusiųjų nurodė idėjas esant intelektine nuosavybe, supratau, kad mums labai labai reikia daugiau diskusijų apie autorių teises, intelektinę nuosavybę, skaitmeninės informacijos sklaidą ir daug kitų dalykų. „Užrašų iš skaitmeninio fronto“ tikrai negana. Tai apžvalgos, o žmonėms, sprendžiant iš apklausos atsakymų reikia informacijos apie pačius pagrindus.
Žinoma, valstybėje, kurios įstatymai net nežino, kas yra knyga, sunku tikėtis visuotinio kūrybos darbo, jo autorystės ir teisių išmanymo, bet kas padės, jei ne mes patys? Todėl, kai laikas leis, bandysiu surinkti bent pačią primityviausią informaciją apie tai ir sudėti į trumpas atmintines.
O dabar grįžkime prie idėjų. Kodėl jos nėra intelektinė nuosavybė? Gal aiškiau bus pažingsniui:
- Intelektinės nuosavybės ir autorių teisių įstatymai (čia bus jums naujiena) sukurti ne tam, kad kažkas pralobtų, ribodamas žmonių teises naudotis kūriniais, o tam, kad valstybės teisė skatintų naujų mokslo ir meno kūrinių kūrimą.
- Realizuotos kūrybinės idėjos yra saugomos autorių teisių, apibrėžti ir atitinkamai įvertinti išradimai – patentų teisių. Patentuojami gali būti ir prekės ženklai ar išskirtinio dizaino kūriniai ir gaminiai. Visais šiais atvejais įstatymai saugo ne idėjas, o jų išraišką kūriniuose.
- Kodėl nesaugomos idėjos? Todėl, kad nerealizuota idėja neduoda visuomenei naudos. Dėl tos pačios priežasties negalima užpatentuoti plačios aprėpties išradimo, nes tai stabdytų panašių naujų ir geresnių dalykų kūrimą – galima patentuoti tik konkretų sprendimą.
Intelektinė nuosavybė – labai painus dalykas. Man labai nepatinka šis pavadinimas, nes jis į krūvą suplaka skirtingos kilmės, paskirties ir netgi istorinės raidos dalykus. Autorių teisės tikslas – apginti originalaus kūrinio autorystę (labiausiai nuo plagiatų ir pasirašymo svetimu vardu). Patentų teisės tikslas – analogiškas. Industrinės revoliucijos metais verslas išsireikalavo tam tikras monopolines privilegijas: teisę į išskirtinį kūrinio ar patento naudojimą ir valstybinę tokio naudojimo apsaugą.
Skirtingai nuo originalaus kūrinio autorystės teisės, monopolinės teisės nėra skirtos naujų kūrinių skatinimui – jos skirtos konkurenciniam verslo pranašumui sukurti be nuopelno, remiantis tik protekcionistiniais teisiniais svertais. Jų siejimas su autoriaus teisėmis yra netiesioginis, remiamas tik pinigine kompensacija autoriui. Šiandien akivaizdu, kad toks „tradicinis“ autorių teisės interpretavimas yra itin tolimas realybei. Autorių kūrybai leidėjai, teisių valdytojai ir tarpininkai nebėra būtini, todėl šių verslo subjektų teisės negali būti įstatymuose siejamos su autorių teisėmis ir naudotis tokia pačia apsauga. Bet tai jau kitos diskusijos dalykas.
Surašiau gal ir labai primityviai, bet tikiuosi, kad tapo bent kiek aiškiau, kodėl idėjos nėra intelektinės nuosavybės objektas.
36 Comments
Pagal apklausą- 56% – daunai. (Jei pasikeis santykis- turiu omeny balsavusius, kad idėja- aut.teisių objektas). Nenuostabu tada, kad priimami įstatymai, pagal kuriuos galima patentuoti viską- mygtuko paspaudimą, galimybę bakstelti vietoj vieno piršto- keliais…
Matyt, universitete blogai mokė… Baisu, kai dabar dauguma atsakiusiųjų su aukštuoju, bet nereikia taip baisiai jų vadinti.
LOL, iš viso tik 22 atsakymai ir daromos „toookios gilios išvados“…:))
Nesutinku! Idėja yra autoriaus kūrinys. Tegu ir neapčiuopiamas. Šiais laikais, kai atrodo jau viskas išsemta naujos, unikalios idėjos labai vertingos, žmonės už jas pasiryžę sumokėti krūvas pinigų. Kiti net gi ir kuria idėjas, bei užsiima jų prekyba. sakai, kad neralizuota idėja neturi prasmės? Taip, bet autorius sukūręs idėją, kai kada neturi galimybių (nors ir norėtų) ją realizuoti (pvz. neturi lėšų, etc). Čia aišku slidus dalykas, nes pavogus idėją, įrodyti, kad ji buvo kažkieno būtų labai sudėtinga ir iš esmės teisiškai tai gal ir nėra autoriaus kūrinys, tačiau šiaip jau idėja yra vienas vertingesnių autoriaus kūrinių.
Tarkim pvz. aš atsibudau su genialia mintim apie kažkokį super perspektyvų projektą (pvz. dar nebūtų Facebook’o ir aš jį sugalvočiau), bet neturiu lėšų serveriams, neturiu lėšų programuotojams ir t.t. ir pan. nusprendžiu, kad idėją reikia parduoti. Parduodu. Kažkas realizuoja. Jie laimingi, aš laimingas. Klausimas. Kas facebook’o autorius? Teisiškai – tie kas pirko idėja, praktiškai – aš, tiesiog aš savo autorinį kūrinį (tegu ir nebaigtą) pardaviau.
Man regis mes žodį idėja per plačiai naudojame. Idėja yra „visi eismo dalyviai važiuoja saugiai“ yra idėja. Ji nepatentuotina ir nesaugotina. Konkretaus metalo lydinio ir formos stabdžių trinkelės nebėra idėja – tai yra išradimas. Jį galima užpatentuoti ir kreiptis į investuotojus. Jei įrodysite, kad jūsų išradimas yra ekonomiškai apsimokantis ir turės paklausą, gausite pinigų įmonės steigimui ir produkto gamybai. Bet tai niekaip nesutrukdys kitam žmogui išrasti kitokio lydinio ir formos trinkeles, gal dar geresnes.
Arba kitas pavyzdys – speciali avalynė sportui yra idėja. Konkretus sportbačių modelis yra produktas, kurio dizainas ar gamybos technologija gali būti saugoma. Mintis aprašyti gyvenimą koncentracijos stovykloje yra idėja, „Dievų miškas“ yra kūrinys, saugomas autoriaus teisių.
Negalima saugoti idėjų. Jas reikia skleisti, kad atsirastų daugiau saugių automobilių, geresnių sportbačių ir įdomių knygų.
Grįžtant prie Facebook. Bendravimas tarp klasės draugų interneto svetainėje yra idėja. Ji niekaip nėra ir negali būti saugoma. Ir tai yra labai gerai, antraip būtų tik koks vienas socialinis tinklas. Dabar jų yra daug, vartotojas turi pasirinkimą, o geriausieji iš to gali tikėtis ir komercinės sėkmės.
Visgi liksiu prie savo nuomonės.
Jei žmonės anksčiau būtų buvę tavo nuomonės, šiandien nebūtų pasirinkimo ir laisvės kūrybai. Turėtume vieną automobilį, vieną lėktuvą, vieną laivą ir 50 knygų lentynose, perleidžiamų iš naujo nuo 1700-ųjų… Aš jau nekalbu apie tai, kad net dabartiniai įstatymai, neapibrėžiantys idėjų nuosavybės, ir tai yra smarkiai per griežti ir labai stabdo progresą.
Arba mes šnekam ne apie tą patį, arba mes pasaulį suvokiam visiškai skirtingai. Kaip tik manau, kad su mano požiūriu daug daugiau galima ką nuveikti. Idėją aš vis gi suprantu, kaip savo kūrybos vaisių. nekalbu apie idėją, kaip kad visi „eismo dalyviai važiuoja saugiai“, čia idėjos, kurios gali ateiti kiekvienam, kalbu apie kūrybines idėjas. Bet koks kūrinys prasideda nuo idėjos ir kūrinys praktiškai yra idėja, tik neįgyvendinta, bet įgyvendinimas yra techinis dalykas kurį gali atlikti daugelis, o sukurti gerą idėją gali ne kiekvienas.
Gal ir skirtingai. Man kasdien į galvą šauna šimtai idėjų. Taip pat ir kūrybinių. Šventvagystė vadinti jas kieno nors nuosavybe. Pripažįstu, kad mano pavyzdys apie saugų eismą nėra geras, nors tai irgi idėja. Kad žinotumėm, ar tame pačiame pasaulyje gyvename, gal pateiktum sąvąjį?
Pagal tave, aš galiu užpatentuoti rato idėją , ir visi, realizavę ratą, privalo man mokėti patentinius mokesčius?
manyciau vienastoks neteisingai supranta ideja. pvz „visi eismo dalyviai važiuoja saugiai“. cia ne ideja. cia eilinis elementarus teiginys.
ideja – iskepti duona su saulegrazom. sveikom. cia yra ideja. Ji gime kaskieno galvoje.. ir kol ji netapo produktu ar patenktu tai tik ideja. IMHO ja galima saugoti kaip intelektualine nuosavybe. net patentuoti galima.
Taigi, manau perlenkei su uzsipuolimu zmoniu kurie laiko ideja intelektualine nuosavybe.
Duona su saulėgrąžom irgi ne intelektinė, kol tai nevirsta konkrečiu receptu. Bet net ir tuo atveju, kepti duoną su saulėgrąžomis gali, kas tiktai nori – įstatymai gali saugoti tik labai konkretų receptą su proporcijomis, gamybos eiga ir pan.
Manai be reikalo užsipuoliau? Galiu pavardinti, kodėl idėjų laikymas intelektine nuosavybe yra didelis blogis:
- Pirma idėja labai retai būna tobula. Kažkas sugalvojo programavimo kalbą. Ar norėtume tą pačia iki šiandien programuoti, jei jos autorius nesutiktų leisti „vogti idėją“ kurti kitas? Taigi idėjų pripažinimas nuosavybe reikštų progreso pabaigą.
- Tos pačios idėjos kyla tūkstančiams žmonių. Skirtingai nuo konkretaus jų įgyvendinimo, labai panašios arba identiškos idėjos kyla daugybei žmonių. Kaip išsiaiškinsime, kurio jų idėja yra verta monopolio ir milijonų?
- Idėjos gali būti labai toli nuo realybės. Imu aš ir sugalvoju „oru“ kraunamą energijos elementą. Tiesiog idėją, kad taip būtų labai gerai. Bet aš nežinau, kaip tai padaryti. Užpatentuoju tiesiog idėja. Dabar tai mano nuosavybė. Tai klausimas toks: ar kiti, sukūrę būdą, kaip tai padaryti, turės man mokėti procentą? Ar aš galėsiu jiems uždrausti prekiauti produktais? Ne. Aš turiu galimybę patentuoti tik konkrečią technologiją, konkretų produktą. Antraip kas kurs produktus, jei koks svajotojas ims ir užpatentuos viską, kas šauna į galvą?
- Idėjos kaip nuosavybė visiškai nuskurdintų kultūrą. Ar idėją sukurti dainą, akomponuojamą pianino, galima buvo užpatentuoti? O choro giedojimą, lydimą vargonų? Ar galima užpatentuoti koncerto scenoje priešais publiką idėją?
Kadangi sutinku, kad mano teiginys apie „saugų eismą“ buvo absurdiškas, tai patikslinu: efektyviai stabdančio automobilio idėją galima užpatentuoti pagal tave? Na, kaip duonos su saulėgrąžomis?
Siūlyčiau įsigilinti į pačią Patento prasmę:
„Tai mainai tarp visuomenės ir išradėjo. Išradėjas atskleidžia išradimą, o visuomenė jam suteikia riboto laikotarpio monopolį („išskirtines teises“) komercinės naudos gavimui.“
Mainai gali vykti tik tada, kai yra abi pusės suinteresuotos. Jokia save gerbianti valstybė nepatentuos jokios absurdiškos ar neegzistuojančios technologijos ar prietaiso. Taip pat ir visiems jau seniai suprantamų ir įprastų dalykų.
Kas dėl patentinio laikotarpio, tai čia jau kita kalba. Praėjusio amžiaus pradžioje 20 metų laikotarpis buvo tinkamas. Nes anksčiau rimti visuomenės pokyčiai vykdavo tik kas 10 metų ar dar rečiau, o dabar tas vyksta nuolat.
Viskas čia tikra tiesa. Linkęs pritarti dėl trukmės. Santykinai neilga patento ar kūrinio išskirtinių teisių trukmė skatina ir kūrybą, ir produkto prieinamumą visuomenei. Jei man kas duos patentą 50-čiai metų, tai aš nebūsiu suinteresuotas licenciją suteikti plačiai. Atvirkščiai, stengsiuos „ištempti“ iki pat galo, taip kurdamas dirbtinį stygių. Jei aš žinosiu, kad savo išskirtinėmis teisėmis galiu pasinaudoti santykinai neilgą laiką, aš būsiu linkęs jį licencijuoti kuo plačiau, o gautas lėšas investuoti į naujų kūrinių kūrimą.
Jei šauna geneali idėja, užrašyk ją ar kažkaip kitaip užfiksuok. Ir tas idėjos išreiškimas žodžiais, vaizdais ar garsu jau bus tavo kūrinys, saugomas įstatymų. Tarkim, internetiniai socialiniai tinklai kaip tokie, kaip idėja priklauso visiems. Aš, tu ir dar milijonas žmonių galim kurti savo internetinį socialinį tinklą. Ir tada tas konkretus „puslapėlis“, kaip pavyzdžiui, facebook.com, taps mano tavo ar dar kieno nors kūrinys, intelektinė nuosavybė. Nesvarbu ar bus dar tik planas-projektas, ar jau sėdės serveryje.
Pavyzdžiui, aš negaliu laikyti savo kūriniu „gėrio idėjos“, bet jei sugalvosiu kokį nors konkretų būdą, kaip padaryti daugiau gėrio šitoj žemėj, tas konkretus būdas, išreikštas kitiems suprantamu būdu, jau bus mano kūrinys, mano intelektinė nuosavybė.
Na mano pozicija šiuo klausimu gerokai paprastesnė.
Mano manymu visas intelektinis nematerialusis turtas ir yra intelektinė nuosavybė. Tik jos savininkai yra patys įvairiausi. Kompiuterio programa ir vaizdo klipas gali priklausyti įmonei, teisės aktai valstybei, folkloro kūriniai liaudžiai, idėjos konkretiems žmonėms.
„Kodėl nesaugomos idėjos? Todėl, kad nerealizuota idėja neduoda visuomenei naudos.“
Na čia tikrai nenorėčiau sutikti. Kad idėjos nesaugomos teisė aktų, tai nereiškia kad jos nėra intelektinė nuosavybė. Mano nuomone tai tikslesnis pasakymas būtų: Idėja – tai intelektinė nuosavybė kurios nesaugo teisės aktai.
Apskritai pasaulyje yra daugybe įmonių kurių veiklos sritis idėjų generavimas ir jų prekyba. Tai pagal jūsų logika tos įmonės gauna pinigus už nieką?
Idėja nėra intelektinė nuosavybė ir negali būti, nes taip mes prieitume prie to, kad pačios mintys yra nuosavybė. Tai yra absurdas, ypač jei bent kiek siejasi su teisės dalykais. Ar kas nors man gali užginti mintis?
Dėl minimų įmonių. Jei jos kuria patentus ir daro išradimus, tai jos uždirba iš savo kūrybos – idėjos čia išvis niekuo dėtos.
Taip mintys yra nuosavybė. Tik kiekvieno žmogaus reikalas kaip ir kokiu būdu jas reikšti, ką nutylėti o ką ne, ką ir kam išpasakoti ir pan. Turbūt kiekvienas nejaukiai esame pasijautę, kai kažkas nugirsta privatų pokalbį, kai per klaidą ne tam adresatui nusiunčiame žinutę ar laišką? Įdomu kodėl rašantieji dienoraščius, juos visada slepia nuo pašalinių akių? Ar tik ne dėlto, kad privačių minčių (asmeninio turto) skaitymas yra tolygu vagystei?
Beje tos įmonės kiek žinau visiškai neužsiima patentavimu ar jokiu kitu platesniu realizavimu. Tai paliekama užsakovui. Įmonė tik pasiūlo ką ir kaip daryti.
Pavyzdys, kad ir šie CocaCola automatai. Idėją jiems pagaminti kompanija nusipirko iš kažkurios vienos tokios kompanijos. O CacaCola tiesiog automatus pagamino. Išradėjas šiuo atveju yra CocaCola. Tai kas tada ta kompanija sugalvojusį mintį gėrimus maišančiam automatui?
Na, nereikėtų asmeninio privatumo painioti su intelektine nuosavybe. Jis žmogui reikalingas ne dėl baimės, kad kas nors pavogs mintis. Natūralu, kad labai konkurencingoje aplinkoje, net idėjų „nutekėjimas“ gali padaryti žalos vienai bendrovei ir naudos kitai. Neretai kaip tik dėl idėjų vienos firmos „perperka“ specialistus iš kitų. Bet tai nereiškia, kad idėjos yra nuosavybė. Firmos gali varžytis, kuri iš jų sėkmingiau pagal kokią nors idėją („vanilės skonio kola“) paruoš produktą rinkai. Tai labai natūralu ir versle vadinama konkurencija.
Gėrimo aparato išradėjas yra tas, kuris sukūrė jį, jo technologinį sprendimą ir užpatentavo. Įmonė, pasiūliusi sprendimą taip parduoti gėrimus, veikiausiai tiesiog gavo atlygį už verslo konsultaciją. Tai naudinga paslauga, tačiau tokių dalykų įstatymai nesaugo kaip patentuojamų kūrinių.
Patentuojami gali būti ir prekės ženklai ar išskirtinio dizaino kūriniai ir gaminiai. Visais šiais atvejais įstatymai saugo ne idėjas, o jų išraišką kūriniuose.
Idomiai skamba – patentuojami. Mano suvokimu, yra taip:
Pantentuojami yra tik išradimai, o prekių ženklus ir dizainus registruoja atskiruose duomenų bazėse. Nors Lietuvoje visa tai tvarko patentų biuras – http://www.vpb.lt :)
Na, yra toks pasakymas „design patent“. Tai žodžio vartojimo dalykas. Bet kuriuo atveju tai yra valstybės suteiktas monopolis, o patento dokumentas (prekės ženklo ar išradimo) tiesiog patvirtina tą teisę. Bent jau aš taip suprantu. :)
jeigu idėjas būtų galima patentuoti, tai aš patentuočiau rato idėją. Vat tada būtų šakės visai civilizacijos pažangai :) O šiaip apklausos rezultatai įdomūs ir rodo akivaizdžias spragas. Manyčiau, puiki erdvė pasireikšti LANVAI šviečiant visuomenę, o ne bauginant ir gąsdinant baudžiamuoju persekiojimu. Ir energiją pozityvia linkme nukreiptų ir savo įvaizdį pagerintų, gal dar proto kam nors įkrėstų :)
Idėja nėra nuosavybė, nes visų pirma ji yra neapčiuopiama. Idėja yra mintis. Kai viską sudėliosi konkrečiai ant popieriaus, tai jau nebus tik idėja. Tai jau konkretus produktas ar siektinas rezultatas. Pats turinys jau taps turtu. Sugalvojus „kaip fainai būtų pasauliui sukurti facebook2″ dar nieko nesako. Tuo tarpu, jeigu kas nors sugalvotų ir tiksliai aprašytų naujos kartos socialinio tinklo struktūrą, pajamų šaltinius ir techninį įgyvendinimą, tai jau būtų kur kas daugiau nei idėja.
Kitas dalykas, kad žmonės kažką perka, tai dar nereiškia, jog tai kažkieno nuosavybė, kuri turėtų būti saugoma įstatymų.
Jei idėja užpatentuota, apriboti jos „konservavimo“ laiką. Tegul autorius realizuoja idėją. Nors esmė, manau tame, kad tą realizuotą idėją šiais laikais lengva už dyką „nusipirkti“ – paėmei ir padauginai mptrioškę. Čia ne popierinę knygą išspausdinti.
Ir išmesti visokius tarpininkus. Lai linkomanijos.net vagiai tiesiogiai perka iš muzikantų ir filmų kūrėjų produkciją. Už 5 litus, pvz. Nors vogti vis tiek pigiau…
Aj, kalbant apie intelektinę nuosavybę, dar paminėsiu, kad žmonės po truputi pradėjo registruoti savo tinklaraščių internetinius adresus :) ne pavadinimus, o tiesiog patį adresą, tarkim http://www.nežinau.lt :) Juos registruoja kaip prekės ženklus. Nežinau aš ko jie siekia tai darydami… :)
Žinoma nemažai jau yra priregistruota ir šiaip internetinių svetainių adresų (kaip prekės ženklų)
Pasakyčiau paprastai: koks klausimas, toks ir atsakymas.
Klausimas „ar priskirtumėte intelektinei nuosavybei“ nekalba apie jokius ribojimus ar atsirandančias teises, o tik klausia, ar objektui priskirtumei nurodytą etiketę. Etiketes kiekvienas traktuoja savaip, taigi atsakymas praktiškai nieko neduoda. Panašiai kaip į klausimą „ar JAV prezidentas B.Obama yra negras?“ atsakymai priklausytų nuo traktavimo, įsivaizduojamo konteksto, ir nuo to, kokių atsakymo pasekmių tikisi atsakantysis.
Pvz., man klausimas „ar idėja yra intelektinė nuosavybė“ visiškai nėra lygus klausimui „ar pritariate idėjų skleidimo ribojimui“. Kaip ir klausimas „ar idėja turi autorių“ nėra lygus klausimui apie „Latga“ „saugomas“ „autorines teises“.
Šiuo konkrečiu apklausos atveju, matyt, turėti galvoje įstatymai, o ne etiketės žmogaus galvoje. T.y. „kurie iš išvardintų dalykų yra intelektinės nuosavybės teisės objektai?“ Ar kažkas panašaus.
Kažkodėl nebuvo klausiama „ar idėja kaip objektas atitinka Autorinių ir gretutinių teisių apsaugos įstatyme pateiktą intelektinės nuosavybės apibrėžimą“. Į tokį klausimą kaži ar būtų atsakinėjama, tiesa? Norėta išsiaiškinti žmonių požiūrį į vieną ar kitą dalyką, bet tai buvo atlikta etikečių klijavimu, nekonkretizuojant, paliekant žmonėms patiems susigalvoti kontekstą.
Aš į klausimą „ar idėja yra intelektinė nuosavybė“ atsakyčiau teigiamai. Taip, idėja yra jos autoriaus nuosavybė (ne materialinė). Ir šis buvimas nuosavybe suteikia jos autoriui teisę pasakyti „ši idėja yra MANO, aš esu jos autorius“. Ir nors autorius pasidalino savo idėja, ir žmonės šia idėja toliau dalinasi su kitais, kiti žmonės neturi teisės sakyti „ši idėja yra MANO“. Nes idėja jau turi autorių.
Pasidalinau vienu iš interpretavimo variantų. Mano tikslas buvo parodyti kad ganėtinai neproduktyvu rimtus dalykus spręsti ginčijantis dėl etikečių.
A! Bet kad idėja „yra mano“, yra tik paties autoriaus nuomonė! Tik pabandęs ją paversti intelektine nuosavybe jis sužinotų, ar yra teisus. Paprastas pavyzdys: nors „išradimais“ juos vadinu nerimtai, tačiau maniau, kad sugalvota darbų įterpimo sistema į kalendorių yra „mano idėja“ (http://www.nezinau.lt/mano-isr.....lendoriuje). Tačiau yra ne taip. Vienas skaitytojų netrukus atrado, kad Apple AppStore yra programa SmartTime Organizer, kuri veikia labai panašiu (nors ir ne visiškai identišku) principu. Tai gera iliustracija, kodėl idėjos nėra ir negali būti nuosavybe, nesvarbu, ką apie tai mano jos autorius. Išradimo pirmenybė ir techninės galimybės ją įgyvendinti gali suteikti tam tikras teises idėjai. Bet juk apie tai ir kalbame, kad originalus idėjos įgyvendinimas jau tampa teisės saugomu objektu.
asmeniškai aš nematau reikalo diskusijai ir apskritai nesupranto šio burbulo prasmės. Man žinojimas, kad idėja yra/nėra intelektinė nuosavybė nieko nekeičia.
Tačiau dėl šventos ramybės pasidomėjau, kalbinau gal tris teisininkus. Vieno iš jų (Mariaus) atsakymas – „Autorių teisių objektais nelaikomi:
1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;
Taigi, autorių teisė gina ne idėją, o jos išraiškos formą, taigi idėja nėra ginama. Tačiau pramoninės intelektinės nuosavybės atveju yra kiek kitaip. Patentų teisė gina išradimą, kuris dažniausiai yra tam tikra idėja, kaip pagerinti tam tikrą procesą ar pan. tai šia prasme idėjos yra ginamos.“
O man abi pas Tomą rastos apklausos pasirodė labai „fun“. Taip į jas ir atsakinėjau. vardas teisingai pastebėjo, o vienastoks tai patvirtino: klausimas dviprasmiškas, todėl galimos kelios interpretacijos. vienastokio manymu, turėta omeny įstatymus , mano manymu, mano manymas ;) Taigi: intelektas – protas; nuosavybė – tai kas yra mano. Intelektinė nuosavybė – mano protu sukurta idėja yra mano, kol nepaleidau jos į pasaulį. Paleidus ji tampa visuotina ir jau nebe nuosavybė. Kaip matot, atsakant į pateiktą klausimą visiškai nesivadovauta intelektinės nuosavybės apibrėžimu. Teise taip pat. O ar idėjai reikalinga teisinė apsauga? Ne. vienastoks paaiškino kodėl. Dėl kito irgi teisus: plagijavimas blogai, progresas turi būti, atlygis autoriams taip pat.
Na bent jau pasižiūrėjus į JAV teisinę sistemą, tai idėjos kaip intelektualinės nuosavybės savoka yra teisinga. Kaip kitaip pavadinti ebay patentą „apsipirkimas vienu mygtuko paspaudimu“ arba nesenas atvejis kai microsoft’ą padavė į teismą dėl elementaraus XML naudojimo turinio atvaizdavimui. Ačiū dievui ES kol kas tokių nesamonių nevyksta.
Nuostabus įrašas. Ačiū.
Pirmas komentaras nuspėjo visų likusių komentatorių būklę… :]
Mane tai sudomino paskaita. Kazkaip negaliu apsisprest ar cia intelektine nuosavybe ir jei taip tai kieno? Studnetu? Destytojo ar mokymo istaigos? O gal valstybes ( tuo atveju jei valstybes mokymo istaiga tai destoma valstybes uzsakymu ir jos lesomis)?
Is kitos puses paskaitoje juk tik referuojamos placiai prieinamos zinios, kaip konspektas. Taigi tai isvis ne intelektine nuosavybe.
Gal kas geriau suprantantis galetu pakomentuoti?
Man iki šiol nesuprantama kaip valstybiniai standartai gali būti kažkieno intelektualine nuosavybe. Siūlau pasiskaityti mūsų valstybės įstatymus apie standartus ir pabandyti rasti viešai ir nemokamai publikuojamus mūsų valstybės standartus. Manau, būsit šiek tiek nustebę, kad standartai kainuoja pinigėlius ir ne tokius mažus. O standartą galima būtų prilyginti pramoninės ar kitos veiklos įstatymui, kuris nurodo kokiems reikalavimams turi atitikti tavo gaminys. Belieka sulaukti laikų, kai į klausimą „Kuo aš kaltinamas?“ bus atsakyta „Susimokėk ir sužinosi.“
Dėl paskaitos statuso – mano galva, dažniausiai paskaita yra autorių teisės saugomas objektas. Esminis klausimas, ar paskaita yra originali, nes tai yra vienas esminių apsaugos suteikimo reikalavimų. Pritarčiau tiems, kurie teigia, kad originalumui reikia šiek tiek daugiau, nei tik medžiagos surinkimas – tam reikia ir paties autoriaus kūrybinių pastangų (nors JAV atstovai sakytų priešingai). Dėl to visokie seminarai ir pan. tikrai nebus saugomi. Bet čia yra pakankamai subtilus klausimas, kurio atsakyti be konrečios situacijos analizės neįmanoma. Jeigu jau paskaita yra originali (tikriausia, kad tai ir būtų), tada teisės į ją galėtų priklausyti universitetui, jeigu dėstytojas yra darbuotojas ir jo darbo funkcijos yra dėstyti (nebent darbo sutarty susitarta kitaip). Jeigu dėstytojas dirba ant autorinės sutarties, tada teisių priklausymas turėtų būti aptartas sutartyje. Jeigu neaptartas – tada teisės priklauso pačiam dėstytojui. Iš viso to išeina, kad jeigu esate dėstytojas ant darbo sutarties ir ant paskaitų medžiagos dedate (c) ženkliuką, tai šalia jo parašykite ir universiteto pavadinimą, nes pastarasis yra turtinių teisių turėtojas:)