Kai, užpildęs apklausą apie intelektinę nuosavybę (ją radau pas Tomą), rezultatų puslapyje pamačiau, kad 63% atsakiusiųjų nurodė idėjas esant intelektine nuosavybe, supratau, kad mums labai labai reikia daugiau diskusijų apie autorių teises, intelektinę nuosavybę, skaitmeninės informacijos sklaidą ir daug kitų dalykų. „Užrašų iš skaitmeninio fronto“ tikrai negana. Tai apžvalgos, o žmonėms, sprendžiant iš apklausos atsakymų reikia informacijos apie pačius pagrindus.
Žinoma, valstybėje, kurios įstatymai net nežino, kas yra knyga, sunku tikėtis visuotinio kūrybos darbo, jo autorystės ir teisių išmanymo, bet kas padės, jei ne mes patys? Todėl, kai laikas leis, bandysiu surinkti bent pačią primityviausią informaciją apie tai ir sudėti į trumpas atmintines.
O dabar grįžkime prie idėjų. Kodėl jos nėra intelektinė nuosavybė? Gal aiškiau bus pažingsniui:
- Intelektinės nuosavybės ir autorių teisių įstatymai (čia bus jums naujiena) sukurti ne tam, kad kažkas pralobtų, ribodamas žmonių teises naudotis kūriniais, o tam, kad valstybės teisė skatintų naujų mokslo ir meno kūrinių kūrimą.
- Realizuotos kūrybinės idėjos yra saugomos autorių teisių, apibrėžti ir atitinkamai įvertinti išradimai – patentų teisių. Patentuojami gali būti ir prekės ženklai ar išskirtinio dizaino kūriniai ir gaminiai. Visais šiais atvejais įstatymai saugo ne idėjas, o jų išraišką kūriniuose.
- Kodėl nesaugomos idėjos? Todėl, kad nerealizuota idėja neduoda visuomenei naudos. Dėl tos pačios priežasties negalima užpatentuoti plačios aprėpties išradimo, nes tai stabdytų panašių naujų ir geresnių dalykų kūrimą – galima patentuoti tik konkretų sprendimą.
Intelektinė nuosavybė – labai painus dalykas. Man labai nepatinka šis pavadinimas, nes jis į krūvą suplaka skirtingos kilmės, paskirties ir netgi istorinės raidos dalykus. Autorių teisės tikslas – apginti originalaus kūrinio autorystę (labiausiai nuo plagiatų ir pasirašymo svetimu vardu). Patentų teisės tikslas – analogiškas. Industrinės revoliucijos metais verslas išsireikalavo tam tikras monopolines privilegijas: teisę į išskirtinį kūrinio ar patento naudojimą ir valstybinę tokio naudojimo apsaugą.
Skirtingai nuo originalaus kūrinio autorystės teisės, monopolinės teisės nėra skirtos naujų kūrinių skatinimui – jos skirtos konkurenciniam verslo pranašumui sukurti be nuopelno, remiantis tik protekcionistiniais teisiniais svertais. Jų siejimas su autoriaus teisėmis yra netiesioginis, remiamas tik pinigine kompensacija autoriui. Šiandien akivaizdu, kad toks „tradicinis“ autorių teisės interpretavimas yra itin tolimas realybei. Autorių kūrybai leidėjai, teisių valdytojai ir tarpininkai nebėra būtini, todėl šių verslo subjektų teisės negali būti įstatymuose siejamos su autorių teisėmis ir naudotis tokia pačia apsauga. Bet tai jau kitos diskusijos dalykas.
Surašiau gal ir labai primityviai, bet tikiuosi, kad tapo bent kiek aiškiau, kodėl idėjos nėra intelektinės nuosavybės objektas.
