BlogIn pranešime trumpai minėjau apie tai, kad nerimta yra viešus darbus dirbti sau. Nors dauguma tinklaraščių autorių (kaip ir autorių apskritai) yra įsitikinę, kad geriau už bet ką kitą žino, ką ir kaip tinka rašyti savo skaitytojams, ilgainiui tas įsitikinimas gali pradėti trukdyti pažvelgti plačiau, įvertinti temas ir jų pateikimą iš kito taško, rasti naują perspektyvą. Verslo įmonės į valdybą kviečiasi žmones iš gretimų verslo sričių, žurnalai ir laikraščiai turi (arba bent turėjo) redakcines kolegijas, į kurias pakviesdavo rašytojus, kultūros ir visuomenės veikėjus. Ar gali tokia redkolegija būti naudinga tinklaraščiui?
Kodėl ne? Žinoma, nereikėtų to vertinti formaliai. Surinkta dėl pasididžiavimo garsiais vardais firmos valdyba ar žurnalo redkolegija naudos neduos, bet jei į ją virtualiam susitikimui pakviestume kelis aktyvius skaitytojus? Jei periodiškai su jais pasitartume dėl funkcionalumo, dizaino, temų, rubrikų, planų ateičiai? Iš dalies taip darome, kai svetainėje įdedame apklausą ar atsiklausiame skaitytojų nuomonės komentaruose. Ne visada gauname tai, ko norėtume – pagal statistiką visada laimi vidurkis, komentaruose rasime vieną kitą gerą pasiūlymą, bet nebūtinai atsakymus į rūpimus klausimus.
Štai dėl ko siūliau mintį išsirinkti kelis skaitytojus (iš pažįstamų ir nepažįstamų, iš parašiusių el. paštu ir palikusių nuomonę komentaruose) ir sudaryti iš jų improvizuotą neformalią redkolegiją. Gal įmanomas ir gyvas jos susitikimas, bet galima viską padaryti ir elektroniniu paštu. Tereikia paruošti klausimus opiausiomis temomis, dėl daugiausiai abejonių keliančių dalykų ir išsiųsti prieš tai susitarus dėl dalyvavimo „patariamojoje taryboje“.
Klausimai turėtų būti maksimaliai konkretūs – ne šiaip nuomonės. Atsakymai – irgi. Ne „šiaip gal nieko“ ar „nu gali būti“, o aiški ir pagrįsta nuomonė. Ko galima klausti savo patarėjų?
- Skaitomumo. Kaip dažnai skaitomas tinklaraštis, kuriuo paros metu? Kiek medžiagos perskaitoma vienu metu? Ar skaitomi ir komentarai? Ar svarbus informacijos periodiškumas?
- Dalyvavimo. Kas paskatina komentuoti ir skaityti komentarus? Koks rašinys vertas rekomendacijos draugams? Kokios antraštės vertos „sustabdyti pelės ratuką“?
- Patogumo. Ar pavyksta rasti ieškomos informacijos? Ar aiškios temos (kategorijos), puslapiai? Ar gilintųsi į temą, jei būtų prieinama daugiau informacijos apie panašius dalykus?
- Pokyčių? Koks būtų vienas dalykas, kurį norėtumėte pakeisti šiandien pat?
Čia tik pavyzdžiai. Aktualiausius klausimus turi pasirinkti pats autorius. Kad redkolegija nevirstų paprasčiausiu susirašinėjimu su skaitytojais (kad ir koks jis vertingas būtų), verta laikytis svarbių principų.
- Nė vienos nuomonės nepalikti be dėmesio. Jei pasiūlymas ar patarimas yra autoriaus galva netinkamas, tai reikia pagrįstai atsakyti – antraip jūsų patarėjai numos ranka ir daugiau nieko nebesiūlys.
- Kartas nuo karto keisti patarėjų sudėtį. Jei renkatės juos dėl platesnio žvilgsnio, tai natūrali rotacija padės išvengti stagnacijos.
- Įtraukti kritikus. Žinau, kad pats dar neišnaudojau šios galimybės, bet tikrai verta pakviesti į patarėjus ir svetainės/tinklaraščio kritikus. Jei tik jie konstruktyviai nusiteikę. Iš vien pritariančiųjų naudos nebus.
Ar visa tai skirta tik dideliems tinklaraščiams ir portalams? Manau, kad ne. Visiškai laisvas, neformalus pokalbis gali padėti beveik kiekvienam projektui, net visai asmeniniam. Šviežias žvilgsnis nė vienam nepakenkė. Gal tokie dalykai padės išvengti vadinamojo „rašytojo bloko“ ar „blogodepresijos“?
Šią savaitę pradėsiu redkolegijos eksperimentą ir su nežinau.lt (nenustebkite gavę laišką su prašymu prisijungti). Papasakosiu, kaip pavyko.
7 Comments
Va čia tai įdomi idėja, verta pamąstyti. Dažnai pagalvoju, kai čia reikėtų tobulinti blogą, kad būtų patrauklesnis platesnei auditorijai. Bet iš kitos pusės gali ir problemų prisidaryti. Jei kieno nors nuomonė pasirodys neverta realaus įgyvendinimo, gali pradėti rėkti, kad nekreipi dėmesio į skaitytojų pageidavimus. Bet turbūt čia jau šalutinis poveikis, į kurį nereikėtų kreipti dėmesį.
Ką gi, laukiam šio įdomaus eksperimento rezultatų.
mintis tikrai gera,is salies visada geriau matosi.svarbu,kad matytojas suvoktu,ka jis mato ;)
to jusstinas:
todėl vienastoks ir paminėjo, jog atsisakant pasiūlymo, atsisakymą reikia pagrįsti.
Manau, šitame reikale labai svarbus ir autoriaus, ir patarėjų atvirumas, tolerancija, gebėjimas pažiūrėti ir suprasti svetimomis akimis.
Vis tas nepastabumas ir išsiblaškymas! :-)
Na, kad visiems praverčia žvilgnis iš šalies, visiškai sutinku. Dialogai ir diskusijos apskritai vienas svarbiausių mūsų kultūros raidos veiksnių. Tačiau manau, kad redkolegija kaip savotiška kontroliuojanti institucija iškreiptų blogo prigimtį, nes:
1)blogas turi išlikti autorinis, tai juk ne portalas;
2)žiniasklaidoje redkolegija dažniausiai atlieka kuratoriaus, „krypties nustatytojo“, atrankos vaidmenį, o vienastoks, regis, nori patariamosios institucijos;
Čia aprašomos redkolegijos formavimas man labiau primena rinkodarinį ėjimą, kai siekiama pažinti savo auditoriją.
Mano išvada: Gal blogui tikslingiau būtų kurti kažką panašaus į „konsiliumą“, t.y. vienkartinę pažįstamų ir nepažįstamų veikėjų, kritikų ir megėjų, etc. diskusiją, ką reikėtų keisti, tobulinti. O po kiek laiko vėl šaukti naują „konsiliumą“.
Norėčiau kažko naujo, ko gal dar ir nebuvo. „Draugiškos redkolegijos“. Ne vadovavimui, o platesniam žvilgsniui ir pasitarimui. Gal galima būtų vadinti ir „konsiliumu“, nors šį žodį palikčiau vienkartiniams pasitarimams su kolegomis. Todėl ir liko redkolegija su nauja prasme.
Man atrodo, kad verta ne vienkartinę apklausą padaryti (tą ir taip darau), bet turėti patariamąją komandą ilgesnį laiką – kad bendravimas būtų prasmingesnis, kaip ir panaudotų priemonių aptarimas ir tolesnis svarstymas. Kiekvieną kartą keičiant žmones tai būtų kebloka. Bet, rotacijos principas, kaip minėjau tekste, irgi reikalingas, kad nesigautų uždaras ratas – kad ir didesnis.
One Trackback
[...] Draugai – visada gerai, bet šį kartą kalba apie ypatingus draugus, tinklaraščio draugus. Jie dažniausiai yra kartu ir jo autoriaus draugai, bet nebūtinai visi autoriaus draugai aktyviai domisi jo rašiniais arba žino apie rašymą internete tiek, kad galėtų duoti vertingų patarimų, praneštų apie pastebėtas svetainės problemas ar pasidalintų savo patirtimi. Todėl dažniausiai „tinklaraščio draugais“, kaip juos pavadino Darren Rowse savo dviejų dalių rašinyje (čia antra dalis), yra kitų tinklaraščių autoriai. Jie man atstoja redakcinę projekto kolegiją – tą dalyką, apie kurį kalbėjau per BlogIn 2008 konferenciją (beje, BlogIn 2009 bus?) ir vėliau aprašiau. [...]