(Brent and MariLynn nuotrauka)
Neapibrėžtumas, neapčiuopiamumas – visų baimių baimė. Išgirdęs netikėtą garsą, nematydamas jo šaltinio gyvis puola bėgti. Pamatęs jo priežastį ir įvertinęs grėsmę, jis sustoja ir nebekreipia dėmesio arba įvertina savo galimybes apsiginti. Blogiau, kai ta grėsmė lieka neaprėpiama. Tuomet gali bėgti iki išseksi ir krisi negyvas, arba pasiduoti likimui ir bandyti prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.
Keista įžanga. Bet tokios mintys man kilo, skaitant apie naujausią technologinį posūkį internete – realaus laiko informacijos perdavimo ir jos apdorojimo priemones. Twitter Search seka jūsų pasirinktos temos diskusijas gyvai. Google Wave elektroninį paštą ketina paversti gyvų pokalbių ir bendro darbo „realiu laiku“ įrankiu. Tai tik du pavyzdžiai, bet labai svarbūs. Informaciniame sraute yra naikinami mažiausi intervalai – tai jau nebe konvejeris su įvairios talpos indais, tai tikras vandens srautas – nesustojantis nė sekundei.
Šis pokytis peržengia technologinio sprendimo ribas. Mes tikrai dar ne kartą kalbėsime apie jo pasekmes, pirmiausiai minėdami psichologines, žmogaus problemas. O jų kils – ir labai daug. Jei mes turime problemų prisitaikyti prie valdomų, diskrečių informacijos elementų gausos, tai kas bus, kai informacija tekės vientisa srove?
Mes vis dar turime iliuziją, kad informaciją galima užkariauti. Kad yra baigtinis jos rinkinys, reikalingas kokiam nors tikslui pasiekti. „Išmoksiu fizikos kursą“, „perskaitysiu ryto naujienas“, „sužinosiu, kas yra nukleotidai“ – visa tai yra netiesa, bet užtat guodžianti. Sunku pradėti darbą, žinant, kad jis neturi pabaigos.
O juk neturi. Jei rimtai domiesi kuria nors sritimi, puikiai suvoki, kad nėra tos galutinės ribos, kurią peržengęs būsi „ją išmokęs“. Medikams mokymai ir tobulinimąsis privalomas visos karjeros eigoje. Nustojęs domėtis savo srities naujiemomis, nebevykdantis eksperimentų ir tyrimų mokslininkas jau nebegali vadintis mokslininku.
Grįžkime prie informacijos. Čia mes turime ne tik informacijos užkariavimo problemą, bet ir naująją – nesustojančio srauto bėdą. Nusipirktą laikraštį galima perskaityti, 50 RSS prenumeratų – irgi, bet kas bus, kai prenumeruosi, pavyzdžiui, „politiką“ ar „technologijas“, o per ekraną slinks nuolatinis žinių srautas?
Atvirai pasakius, man tokia informacijos evoliucija nepatinka. Jaučiuosi prieš ją bejėgis, išsigandęs. Turiu RSS skaityklėje 643 informacijos šaltinius, tačiau net toks kiekis dar yra aprėpiamas. Žinau savo „priešininko“ dydį, žinau ir kaip jį įveikti ar pergudrauti. Su upe kariauti neįmanoma, galima tik plaukti pasroviui.
Žinoma, kad bandysiu prisitaikyti ir prie realaus laiko informacijos srauto. Jei nesiblaškysiu ir nepanikuosiu, tai neturėčiau nuskęsti. Bet galimas dalykas, kad vėliau vistiek grįšiu prie ribotos informacijos įrankių. Jie tik sudaro įspūdį, kad informacija yra aprėpiama, bet kai kuriems iš mūsų iliuzijos padeda išsaugoti sveiką nuovoką…
8 Comments
Na o koks tikslas sekti visas žinias, skaityti šimtus portalų ir t.t.? Smalsumui patenkinti? Išsirenki kelis, kas tave domina ar naudinga ir gyveni ramiai galvos nesukdamas. Čia pergyventi del per didelio informacijos srauto yra tas pats, kas žiūrėti į visas gražias merginas ir verkti, kad jų visų nepaturėsi.
Heh, įdomus įrašas, toks verčiantis susimąstyti. Sutinku su tamsta, Jūs esate daugiau nei teisus, tik manęs tai kažkaip negąsdina. Puikiai suprantu, kad visko ir visada žinoti/sekti nepavyks, todėl reikia nori nenori atsirinkti. O paprasčiausiai/lengviausia sekti tai kas paprasčiausiai pačiam yra įdomu/įdomiausia ir žinoma tai, ką turi sekti, kuo turi domėtis iš profesinės pusės, taip tiesiog paliekant nuošalį kitką. Taip jau yra, kad pasiekėme tokį lygi, kai informacijos yra daugiau, nei jos galime aprėpti. Kaip bebūtų, aš esu tikras, kad vistiek išmoksime mes visi jos priimti gerokai daugiau, nei kad dabar atrodo įmanoma, tačiau kaip tamsta ir minėjo, tai vistiek nebus galimybė/gebėjimas įsisavinti viską, tačiau tai be jokios abejonės yra natūrali evoliucija, auginam savo smegenėles :).
Kad sugaudyt visą mane dominčią informaciją, jau seniai prarasau viltį. Tiesa pasakius, jos vis dar peržvelgiu nemažai, tačiau nebesigilindamas, neskaitydamas giliau, tik labai nedaug informacijos „nusėda“ ir yra įsimenama.
Kad ir tas pats „Twitter“ – realių mano pažįstamų ten nėra nė vieno, tačiau dauguma esančių yra labai įdomūs žmonės. Užeinu ten kiekvieną dieną, tačiau nuolatos sekti visą srautą ūtų per daug. Tas pats ir su laikraščiais, žiniomis, naujienų portalais blogais. Anksčiau būdavo „šventas reikalas“ perskaityti „Lietuvos Rytą“ ir pažiūrėti „Panoramą“. Dabar to nebėra – reikiama (bei nereikiama) informaciaj mane pasiekia nuolatos, man rūpimu metu.
Kuo toliau, tuo labiau reikia koncentruotis į ką nors, nes sugaudyti viską yra tiesiog neįmanoma.
nefilosofuosiu, kad nėra prasmės sekti viso įvykių srauto. tačiau google wave pasirodė įdomu
Vienastoks, žiūrėk į tai ne kaip į nesibaigiantį procesą, o kaip į kelią, ėjimas kuriuo džiugina, nepriklausomai nuo to ar pasieksi galutinę stotelę. Life is easy, when you take it easy (tokie buvo vieno žmogaus žodžiai, ir jie rado atsaką mano dūšioje). O jei tau visko per daug – tam ir yra galimybė rinktis :)
Google wave jau yra robotai, kurie verčia tekstą, kurie automatiškai pildo formas.. Gal bus robotai, kurie per ilgą laiką, išrinks būtent pačiam įdomias temas. :) Tiesiog reiks geresnės paieškos, juk nieks nesiskundžia, kad šiandien google rodo milijardus rezultatų, kai prieš porą metų vos kelis milijonus turėjo…
Džiugai, su 643 RSS srautais iškyla pavojus, kad ne tu valdysi informaciją, bet jinai tave:) Man irgi dažnai kyla noras žinoti vos ne viską tam tikrose srityse, bet stengiuosi jį sutramdyti suprasdamas, jog tai neįmanoma. O kad žinotum daugiau nei dauguma, pakanka ir keliolikos kokybiškų žinių šaltinių.
„Data is not information, information is not knowledge, knowledge is not understanding, understanding is not wisdom.“
Manau žmonės pradės atsirinkti, o tada tiesiog išravi visokius šaltinius generuojančius tik
triukšmą ir viskas vėl suvaldoma.