(Neil Dorgan nuotrauka)
Turiu nenaują, bet vis aštrėjančią problemą. Pasitikėjimo tekstais internete problemą. Nesvarbu, ar jie paskelbti užsienyje, ar Lietuvoje, ar didelio portalo, ar pradedančio tinklaraščio. Tai gali būti netgi Twitter žinutė ar Facebook būsenos eilutė. Problemos esmė – nebesugebu atskirti, kur yra reklama, kur per kraštus besiliejanti autoriaus meilė kokiam nors produktui ar firmai, o kur sąžininga apžvalga, kurios rezultatai natūraliai išeina labai pozityvūs, nes produktas yra beveik tobulas.
Ir ne man vienam čia taip. Radau po savo rašiniais keletą priekaištų ar spėlionių, ar nebūsiu pradėjęs dėti reklamos į tekstus jos nepažymėdamas (atsakymas – ne, nepradėjau). Kartais ir kitur pastebiu kolegas prie rašinių pridedančius „tik nepagalvokite, kad reklamuoju…“. Jei taip bus ir toliau, netrukus po tekstais, kaip po kai kuriomis reklamomis žurnaluose, bus 15-os eilučių dėstymas smulkiu šriftu apie įrašo atsiradimo aplinkybes ir paaiškinimas, kaip reikėtų suprasti vieną ar kitą jo vietą.
Nesakyčiau, kad tai yra mūsiško įtarumo produktas. Užsienyje ta problema irgi labai aštri. Firmos taip godžiai puolė naudotis naujomis Twitter, Facebook ir tinklaraščių komunikacijos priemonėmis, kad Allenas Sternas iš CenterNetworks taip ir klausia – „Ar turime laikyti, kad visa socialinė žiniasklaida yra apmokėta?“
Lietuvoje tikrai visa nėra apmokėta, nes čia paprasčiausiai niekas taip pinigais nesišvaisto. Bet skaitytojas irgi nežino, ką mato – nuoširdžią rekomendaciją ar nelabai? Nebūtinai ji turi būti apmokėta su sąskaita-faktūra. Kartais firmos atsiunčia kokią dovanėlę ar suvenyrą, kartais pakviečia į uždarą renginį, o kartais pusmetį skaitęs palankią nuomonę apie kokias nors paslaugas ar prekes, paskui sužinai, kad žmogus tiesiog dirba jas teikiančioje firmoje ir gal net pats to nesuvokdamas „reklamuoja“ jas iš lojalumo darbdaviui ar sveiko pasididžiavimo savo ir savo kolegų darbu.
Skirtingai nuo aršiausių kritikų, aš nemanau, kad tokią informaciją reikia „gesinti“. Aš noriai skaitau užsienio tinklaraščiuose įrašus, pažymėtus „sponsored review“, jei aprašoma programa ir tarnyba yra man įdomi. Žinodamas, kad įrašas yra apmokėtas/paremtas, aš kiek atsargiau skaitau vietas, kuriose produktas liaupsinamas. Išbandysiu pats ir matysiu, ar taip yra iš tikrųjų.
Bet žinoti reikia. Nepakenktų netgi žinoti apie žmogaus aistras. Būna, paskaitai superentuziastingus tekstus apie Apple, Sony, Hostex, Serveriai.lt, Topix ar dar ką nors ir galvoji – čia iš meilės firmoms tokie žodžiai, ar atidžiai pasvėrus? Ginkdie, nemanau, kad negalima girti ar net liaupsinti kokio produkto, paslaugos ar tarnybos – daugelis rašančių apie IT labai myli techniką ir būtent tai jiems yra pagrindinis variklis kurti. Žmonės laukia naujų produktų, nekantrauja išbandyti, su daug šauktukų rašo apie jų savybes – viskas gerai. Tuo IT ir skiriasi nuo, tarkime, buitinės chemijos rinkos, bet yra panaši į madų ar muzikos rinką, kur nauja kolekcija ar naujas albumas dažnai sutinkamas labai jausmingai. Tik aš neturiu laiko pažinti kiekvieno autoriaus ir jo meilių/nemeilių (su išimtimis, žinoma), todėl norėčiau turėti kokį nors būdą įvertinti tekstą.
Ekspromtu surašiau tokią, pavyzdžiui, ženkliukų sistemėlę. Ji nepilna (nėra „aš čia dirbu“ ir pan.), bet tai tik koncepcija. Ir ženkliukai niekam tikę, nes mažai skiriasi – tingėjau dirbti su grafika, tai prikopijavau iš simbolių bibliotekos. Bet tai nekeičia esmės – jei prie rašinių rasčiau tokių ženkliukų, dėl kurių vieningai visų būtų sutarta, tai man būtų ramiau. Drąsiau skaityčiau, cituočiau, komentuočiau, jei žinočiau teksto statusą. O dabar gi, prisipažįstu, kartais ir į Blogoramą kokio neprasto teksto neįtraukiu vien todėl, kad nežinau, kas tai yra. Žinodamas, galėčiau įtraukti netgi reklamą, jei ji įdomi. Galėčiau, pavyzdžiui, parašyti „Jono svetainėje radau įdomią ZZZ reklamą – sako, kad tos ausinės gydo spuogus. Vilioja išbandyti, bet palauksiu kol spuogai didesni išaugs ir pinigų sutaupysiu“. Autoriaus sąžinė rami – jis pažymėjo reklamą. Mano sąžinė rami – aš perspėjau, kad rekomenduojamas tekstas yra reklama. O skaitytojas gali spręsti pats, skaityti jam ar ne.
Net nežinau, ar mano pasiūlymas su ženkliukais yra rimas ir priimtinas. Lauksiu komentarų su kritika ir idėjomis. Bet man atrodo, kad kažkas panašaus tikrai reikalinga. Tai 100 kartų geriau, nei teisintis įrašo tekstuose ar atsirašinėti komentaruose. O svarbiausia – skaitytojas turi teisę žinoti, kaip yra iš tikrųjų.
48 Comments
Su mintimis sutinku. Bet manau, kad reikėtų kokio nors patogesnio ženkliukų dėjimo visur – jei jie būtų naudojami (pvz. koks nors wp pluginas siam reikalui… bet cia turbut siek tiek programuoti jau tektu…).
„Iškreipta“ apžvalga gali atsirasti dėl bandymų patirties stokos, kai tiesiog gali neatkreipti į kitiems svarbias savybes.
Čia jau nebe rašinio ar autoriaus problemos. Gal kai ką piktina ir orų prognozės, prie kurių nepridėti skrydžių tvarkaraščiai. Autorius gali tik labai bendrais bruožais nuspėti, kas įdomu daugumai skaitytojų, bet niekada neįtiks kiekvienam atskirai (ar mano šuo nenugrauš laidų? ar mano namo sienų storis pakankamas?).
Bet su laiku, kai įgyji daugiau patirties, gali atkreipt dėmesį į smulkmenas, apžvalgos tampa išsamesnės, tinkamos platesniam skaitytojų ratui. Jau gali pradėt lygint produktus, gal net sudarinėt lenteles ar grafikus. Tiesa, jei viską sugrūsi, sumaišysi į vieną, tada bus nekas. Bet tuo tinklaraščiai ir skiriasi nuo žurnalų, kad galima eksperimentuot su apžvalgų pateikimu, matyt skaitytojų reakcijas į pasikeitusį formatą. Mano manymu, taip pat svarbu, kai yra atsakoma į skaitytojų užduodamus klausimus apie apžvelgtą gaminį.
Yra labai didelis skirtumas tarp žurnalo su nuosava „laboratorija“, kelių žmonių testuotojų komanda, atitinkamais įrankiais ir technika. Ir tai ne kiekviena redakcija gali testuoti, pavyzdžiui, serverius, nes neturi tinkamos įrangos apkrovoms bandyti (PC Magazine JAV turėjo 250 kompiuterių fermą serverių testavimui). Tinklaraščio autorius – paprastas žmogelis, kuris produktą gauna kelioms dienoms, iš kurių tegali jam skirti kelias valandas. Tai padaro tą, kam skirtas tinklaraštis – parašo savo įspūdžius ir mintis, tikėdamasis, kad skaitytojas kaip nors sugebės įvertinti galimybes ir atskirti žurnalo su 200 darbuotojų ir 1,2 milijono spausdintų kopijų tiražu (toks, pvz., buvo PC Magazine klestėjimo laikais) nuo tinklaraščio. O jei nepavyksta – ką gi…
Taip, visiškai sutinku. Ir pats rašydamas komentarą apie tai pagalvojau. Tiesa, apie LT žurnalus – NK, CBL, CA, PCG. Bet nuo minties nukrypta.
Turėjau omeny, kad patyręs apžvalgininkas ir tas kelias valandas gali išnaudoti geriau, nei pradedantis savaitę. Ir vien todėl, kad per patyrusio rankas pereita pakankamai technikos, jau būna susiformavę vertinimo kriterijai. Gavęs naują „žaisliuką“ bandymą pradeda kryptingai. Greičiau pastebimos tiek gerosios, tiek blogosios savybės.
Tai aš taip ir darau ar bent stengiuosi. Pradėjau prieš 12 metų Naujojoj Komunikacijoj (tada dar laikraštyje) ir nuo to laiko ir rašinėju apie techniką. Kai gaunu visiškai naujos kategorijos ar funkcijų produktą, daugiausiai dėmesio skiriu joms, kai „įprastinį“, tik naujo modelio, visada lyginu su anksčiau matytais. Kartais tas skirtumas tebūna tik vardas ir, pavyzdžiui, garantijos sąlygos. Bet daugybei žmonių tai labai svarbu.
gal paprasčiau raidėmis:
A – apmokėtas
F – fanas
R – reklama/remėjas
P – pranešimas spaudai
S – subjektyvi apžvalga
ir pan.
Gali būti ir raidėmis. Svarbu, kad matytųsi ir būtų vieninga sistema.
Jei žmogus nenori parašyti, kad straipsnis apmokėtas, tai jis tikrai nedės ten ir ženkliuko. O būtent užsakyti ir nepažymėti straipsniai ir yra problemą.
Jei tokia sistema pradėtų plisti, atsirastų savaime „raginimas“ ją naudoti, nes kiekvienas nepažymėtas tekstas keltų klausimą „o kodėl nepažymėtas?“. :)
Sutarti dėl bendro žymėjimo nėra problema, problema būtų dėl sąžiningumo. Būtent todėl manau, kad toks įrašų žymėjimas nebūtų panacėja skaitytojams.
Aptikęs tekstą turi vieną problemą – nežinai, ar jis patikimas. Jei greta būtų dar ir ženklelis, tuomet turėtum jau dvi problemas…
Galima, žinoma, kurti ženklelių vartotojų klubą (su monitoringu), tačiau tai nieko nesutaupytų, galutinis sprendimas yra vis viena beveik as pats (apie jį, beje, užsimeni): turi pažinti autorių, kad juo pasitikėtum.
Kitaip tariant, žinomai neapmokėtą socialinę žiniasklaidą gali kurti tik dviejuose priešinguose kokybės poliuse esantys blogai: blogaiusi (jiems niekas nemoka) ir geriausi (jie neparsiduoda (daugiau kaip vieną kartą)).
Varu, žinoma, nieko nepadarysi. Spėju, kad patys autoriai yra suinteresuoti savo projektų skaidrumu. Jei jiems patinka kiekvieną kartą atsirašinėti komentaruose ir teisintis – tada diskusija neturi prasmės. Iki pirmos apgaulės aš būčiau linkęs tikėti autoriais (kad ir koks cinikas esu), bet kai nėra jokios indikacijos, tai kiekvienas tekste sutiktas pavadinimas bado akis. Ir ne vien giriamas. Kartais peikimas būna taip pat neskaidriai motyvuotas, kaip ir gyrimas.
Autoriaus pažinimas neišspręs problemos. Jei per konferenciją apibėgsiu ratu ir paspausiu ranką 500 žmonių, kas nuo to pasikeis? Kai kuriuos šiek tiek geriau pažįstu, bet ta pažintis nebūtinai leidžia vertinti tekstus, jei nežinau jo/jos nuostatų dėl reklamos tekste. O svarbiausia – tai neišsprendžia problemos skaitytojui. Tam, vardan kurio ją reikia spręsti.
Idėja visai įdomi, bet negi po kiekvienu savo įrašu dėliosi ženkliukus, nurodančius jo tipą?
Aš manau, kad kiekvienas skaitytojas visų pirma turi teisę nebeskaityti mano tinklaraščio, jei jam pradeda nebepatikti jame skelbiami įrašai, o ne gilintis, kokia yra įrašo kilmė/rašymo priežastis:)
Jeigu tinklaraštis išskirtinai orientuotas tik į įvairių produktų/paslaugų apžvalgas, tada jau kitas reikalas – toks ženklinimas tikrai praverstų.
O šiaip tai pilnai sutinku su Raimundu – nesąžiningam autoriui simboliai tikrai nepridės skaidrumo.
pritariu Raimundui.
Gal tiesiog palikti tai natūraliai atrankai? Žinoma, iš pradžių bus reklamos „bumas“ (bendrai paėmus tai nėra blogai, ypač krizės sąlygom), vėliau skaitytojai įgus atpažinti reklamą. Viskas bus gerai :)
Jei jau naudoti ženkliukus, tai galima padaryti, kad ir skaitytojai galėtų pažymėti tekstą. Tada būtų rodomi autoriaus žymėjimas ir žymėjimas, kurį pasirinko daugiausia skaitytojų…
IMO, nėra gerų ar blogų daiktų, yra tik konkrečiam žmogui geras ir blogas stuff.. Taigi bloge visai OK, jei tu rašai, kas tau patinka ir kas nepatinka, čia tik tavo subjektyvi nuomonė. Nebūtina eiliniam Petrui paskui tave viską pirkti ar iš eilės kritikuot, jei jam kiti daiktai patinka. :)
Bėda tame, kad Petras pats nežino kokio telefo nori. Tiesiog niekad jam į galvą neatėjo klausimas, kam man telefas reikalingas? Ar aš fotkinu su juo daugiausiai ar muzikos klausau, o gal aš išvis muzikos neklausau ar intiko nenaršau? Jonas parašo, kad koks zeba jo naujas iPhone, nes jis filmus su telefu žiūri, ir jam labai patinka didelis ekranas. Petras iš paskos nusiperka ir keikiasi, kad jo telefo akumas po dienos išsikrauna, nors su telefu jis tik močiutei sambina, o sumokėjo 5 kart daugiau nei jam būtų pakakę JAM ANT ŽYMIAI GERESNIO.
Tai pats Petras kaltas, kad net neturi savo nuomonės, ar net pats nesupranta, kam jam reikalingas kompas, o tiesiog nori pirkti, nes Jonas tokį nusipirko, gavo.. :D Kol „Petras nešios Jono trumpikes“, tol jam jos visada bus nepatogios, nes reikėjo PAČIAM nusipirkti, kas PAČIAM patinka. Jei Jono ir Petro skoniai skiriasi, tai nafik Petras išvis Jono blogą prenumeruoja??? :D
Kai Petras neturi savo nuomonės, tai aišku verslinkai tik ir skubės jam ją TIPO suformuoti visais įmanomais būdais, nes tada Petras taps lojalus klientas, o jam gi vistiek tas pats prieš tai buvo. :)
Aš nekalbu apie nuomones ar apžvalgų kokybę – visokių yra, visokių ir reikia. Mąstau, ar padėtų skaitytojams skaidrumas tinklaraščiuose. Man atrodo, kad taip, nors dabar skaitydamas komentarus matau daugiau nepritariančių. Dangus dėl to nesugrius. Blogiausiu atveju galima kiekvieną įrašą su paminėtu firmos vardu laikyti apmokėta reklama, jei aiškiai nenurodyta kitaip. Man dėl to smarkiai galvos neskaudės, bet spėju, kad ne visi norėtų būti laikomi išplėstiniu prekybos centro laikraštėliu, mėtomu į pašto dėžutes.
Šis planas chuliganas paremtas žmonių sąžiningumu ir vėlgi subjektyvumu.
Jei firma jau perka žmonių komentarus, apžvalgas, tai iš esmės pažeidžia įstatymus. Tada pažeisti tokį susitarimą ir įsidėti melagingą ženkliuką, jiems yra tik vienas juokas.
Kita problema, kad ne visi žmonės supranta, kad tapo fanboy’ais, net kai jų namuose pusė paskutinių pirkinių su tuo pačiu logo. :))
Taigi kažkurio kampu, Petras net laimingesnis, kad jo tuščią galvą užkiša kiti. :D Jei ne vėjas galvojas pas jį, tai ir tokių problemų nekiltų, nes aiškiai matosi fanboy, nupirkta ir objektyvesnė apžvalga, komentaras. Jei fonboy užsiklijuos ženkliuką, kad toks nėra, tai esmė pasikeis? ne.
Manau, kad, ne ženkliukuose esmė – galite dėlioti arba ne: nuo to nepasikeis turinys ir juo labiau mąstančio skaitytojo opinija.
Tie, kas ieško informacijos apie produktą – tiek gamintojo, tiek blogerių ar apžvalgų portalų raštus skaito, kaip informacinius bukletus (sužinoti, kad toks produktas yra – kitaip sakant – reklamos funkcija). Apie tikrąją produkto pusę (trūkumus, privalumus) tiesos galima rasti socialiniuose lizduose (forumuose, konferencijose…). Be abejo, ir ten įsisuka samdyti rėksniai (negi dabar tokiems imsi paišyti „Dovydo žvaigždes“?), bet objektyvesnės informacijos debesis sukūrimas ten tikėtinesnis (sužinokime, ką mano senas ir patikimas draugas – t.y. pasitarkime).
Taigi, kaip ir anksčiau („realiame gyvenime“), taip dabar – internete vyksta tas pats procesas – mus žiniasklaida informuoja (reklamuoja), o sužinoję apie produktą, tariamės pažįstamų rate ir tada priimame sprendimą.
Kalbant apie žiniasklaidą (blogus), naivu būtų tikėtis, kad publikuojamos apžvalgos net apie labai daug trūkumų turinčius produktus (bet populiarios kompanijos) būtų ypač kritiški. Paprastai, net, jei produktas labai „nepataikytas“, paskutinis apžvalgos sakinys būna „.. bet rinkoje jis tikrai ras savo vietą…“. O taip yra, nes ta žiniasklaida, kuri rašo ne sau (ne mikro blogai) ir rūpinasi ir financine padėtimi, turi sukaupti tam tikrą pasitikėjimo bagažą, pagal kurį po to reklamos užsakytojai sprendžia apie biudžeto paskirstymą. Taigi, jei rašote (vadinasi pas Jus apsilankys tuo produktu besidomintys) apie kompanijų produktus „teisingai“ arba bent „neutarliai“ – tikimybė gauti reklamos užsakymus padidėja – namų darbai atliekami gerai. Nekalbu jau apie smuklias dovanėles, kuriomis pastaruoju metu, kaip saldainukus numeta reklamos strategai vienam kitam blogeriui, o po to visa eilė pavyduolių kimba nemokami plušėti girdami n+k visokį sunkiai parduodą šlamštą.
Na, o pabaigai, tiesiog siūlau – publikuojant informaciją, skrupulingai nurodyti jos prigimties šaltinius (na, kaip rašydami referatą). Deja, ne visi tą nori daryti, nes negi prisipažinsi, kad tekstas tiesiog nukopijuotas iš pranešimų spaudai ar sudėliotas iš gamintojo specifikacijos ir bukletų gabalų, pridedant vieną kitą jungtuką ir emocingą jaustuką.
Mūsų tinklaraščiai tą dar turi privalumą, kad negyvena iš reklamos. Tai gali sau leisti rašyti nesidairydami per petį į logotipų metamą šešėlį. Aš retkarčiais po nenusisekusio išbandymo pagalvoju, ar dar norės firmos vežti produktus, bet kol dėžė daiktų testams pilna, nesuku sau galvos. Mano atsakomybė – prieš skaitytoją. Kitas dalykas, kad sąlygų dažnai testuoti neturiu. Ir dabar kankinuosi su dviem produktais, kurių visų galimybių niekaip negaliu išbandyti (negi važiuosi į Vengriją ar pirksi naują kompiuterį su reikiamo tipo mikroschemomis?). Tai kartais, kaip sakai, gaunasi labiau pristatomieji rašinukai. Vis dar manau, kad geriau tokia pažintis, negu jokios. Tik, žinoma, kartais kritikuoti nebūna ką, kas skaitytojų priimama kaip reklama. :)
Man tai juokingiausia, kai parašai kaip BMS žmones apgaudinėja, o jų skydelis pradeda suktis toje forum temoje. :D
Beje, dar siūlau pasidomėti apie dabartinius mokesčius (Gyventojų pajamų mokesčių įstatymas), mokamus nuo gautų pajamų – prizų, dovanų. Jei neklystu – tai 320 Lt. Taigi, prieš dalindamas prizus, pagalvok ar verta jį duoti, nes teks sumokėt ir mokestį už gyventoją (aba su prizu dovanoti jam prievolę susimokėti), jei daryti viską pagal įstatymo raidę.
O dėl bandymų – labai gerai (tiems, kas dovanoja bandymams), kad negali normaliai patestuoti – juk ne tame esmė, kad tu ištestuosi, išklosi visą tiesą ir prirašysi kruvą lapų. Tokio reklaminio triuko esmė – įdarbinti nemokamą blogerį, kuris turi pasitikėjimą skaitytojų tarpe ir publikuoti toje erdvėje pakankamai greit perskaitomus ir negilius rašinėlius, o kartu ir prijaukinti būsimą pirkėją, kaip to prekės ženklo mylėtoją (na, kaip čia nemylėsi, jei dalina daiktus).
Na, o kalbant apie uždarbį – tai priklauso nuo blogerio apsisprendimo, kaip jis sau tą užduotį mato: „kai netingiu, parašinėsiu“, „na, hostingui uždirbu…“, o gal geriau galvoti – „o gal galiu tai paversti savo privačiu verslu?“. Bet trečias variantas reikalauja ne tik techninių žinių, nekreivos rankos ranšant, bet ir gerų vadybos bei pardavimų išmanymo.
„Jei neklystu – tai 320 Lt“. Neturėjau dar tokių prizų. :)
Nemanau, kad visi taip imą viską iš eilės. Tarkim, aš imu tik tai, kas man pačiam įdomu. Sugalvoju pirkti naują netbook, pasiimu norimus pabandyti, o tada nusiperku.
Kartais sugenda koks PSU, pelė pareina, ar VGA jau reikia upgradint, tai tiesiog pasiimi kelis modelius apžvalgai, parašai apie visas, išsirenki labiausiai patikusią ir pasiimi ją free. Sutaupai ant tokių niekų pirkimo, ypač kai tą gaming pelė kelis šimtus šiandien kainuoja, o VGA kas metus reikia keisti, jei nori visus žaidimus žaisti. Tai gana nemažai susitaupo, ir tikrai nesunku ta proga parašyt apie tą naują savo daiktą, nes vistiek sau renkiesi, o ne free dirbi kažkam. :)
Bullshit. Nieko iš to nebūtų.
Pritariu Raimundui, kad įvedus žymėjimą atsirastų dar daugiau problemų – t.y. kaip patikrinti, kad konkrečios apžvalgos žymėjimas teisingas ir sąžiningas. Tuomet komentaruose būtų diskusijos, kad neteisingas ženkliukas pridėtas, „nes aiškiai matosi, kad straipsnis užsakytas“ ir pan.
Tačiau pati iškelta problema yra aktuali. Galbūt geriau pradėti vidinę kampaniją tarp socialinės žiniasklaidos (tinklaraštininkų) kaip socialiai atsakingų. Pvz. tinklaraščiai deklaruojantys, kad teisingai ir sąžiningai nurodys sąsajas su aprašomu produktu, prisijungtų prie tos kampanijos ir turėtų teisę pas save įsidėti tam tikrą ženkliuką (banerį), kuris jau reikštų ir tam tikrą tinklaraščio kokybę.
O rašant apžvalgą tiesiog reikėtų sąžiningai (ir pakankamai detaliai) nurodyti ar gavai produktą išbandyti, ar dovanų, ar nusipirkai. Juk ir išbandymas išbandymui nelygu – tarkim gauti automobilį dienai pasivažinėti ir aprašyti, nėra jau tokia didelė nauda, tačiau gauti 2-3 savaičių kelionei po Europą, jau yra visai kas kita. Ir ar tai žymėti ženkliuku „gavau išbandyti“ ar „apžvalga apmokėta“? Aš manau, jog turėtų būti arčiau pastarojo.
Socialiai atsakingas tinklaraštis (tinklaraštininkas) galėtų reikšti ne tik tai, kad laikosi apžvalgų rašymo „taisyklių“, bet sąvoka galėtų būti išplėsta ir iki „nakčiai išjungia kompiuterį, o nepalieka laukimo rėžime“ ir pan.
Jei tau kinas padavonojo automobilį, dar benzo užpylė, bet toks kledaras, kad tau pačiam šlykštu jį net matyti. Tai kas trukdo:
1. pasiųsti jį atgal namo į Kiniją? Tai yra net neimti, jei aiškiai matos kledaras?
2. paimti, išmesti (padovanoti) tą auto ir specialiai parašyti tiesą, kad susiprastų tas kinas?
Galiausiai net jei apsirikai pasiimdamas kažką, tai tau dovana automatiškai nepatiko, tu tą ir parašei. Jei kas kaltas, tai tik pats kinas bus.
Galiausiai, Jei tau patinka tarkim BMW visi autombiliai, tu automatiškai parašysi geresnę review gavęs BMW. Jei tau dar padovanos tą auto, tai kaip savo gal dar daugiau pabrūžinsi, ir dar ką nors teigiamo rasi.
Žodžiu, jei realiai liewako ir už bapkes neprastumsi, jei daiktas normalus, tai tas visais atvejais bus ir parašyta, mažą pliusą gal ir gausi, bet ne todėl, kad padovanojai, o todėl, kad savas ir dar mėgstamas daiktas kartais kitaip vertinamas. :)
Manau labai geras pasiūlymas. Man kaip skaitytojui būtu smagu žinoti koki tekstą aš skaitau :-)
Neįsivaizduoju kad visi sąžiningai po straipsniais pasirašytu visas aplinkybės susijusios su straipsnio turiniu. Vartotojas turi „kramtyti“ ką skaito ir jei nepatinka išspjauti, o ne aklai ryti ;)
Tekstų žymėjimas – tai dar viena našta ir atsakomybė tinklaraščio autoriams. Yra žmonių dalis kurių nepavyks išgelbėti nuo „smegenų plovimu“.. Jei ne tinklaraščiuose tai kitur jiems bus sukišta reklama kitu pavidalu.
Idėja dėl įrašų žymėjimo apskritai, manau, gera. Skaitytojas greičiau galėtų atskirti, kas yra kas. Ypač, jei yra menkai susipažinęs su aprašomu produktu, o jam tai tuo metu yra aktualu. Bet, kaip jau minėjo kiti komentatoriai, ženkliukai neįpareigoja autorių juos naudoti sąžiningai.
Gautą dovanų daiktą vienas gali aprašyti liaupsindamas ir garbindamas, kitas – gal ir visai nešališkai. Tokiu atveju abu užsidės vienodus ženkliukus, bet jų tekstai bus skirtingos vertės.
Be to galime rasti daug prekybininkų kišimosi į apžvalgas lygių (nesugalvojau tinkamesnio žodžio). Nulis – autorius pats apie produktą sužinojo, jį nusipirko ir aprašė. Aukštesnis balas – gavo produktą bandymams ir turėjo grąžinti. Dar aukštesnis – gavo produktą dovanų. Sąlyginai aukščiausias – gavo pinigus ir tekstą. Aukščiausio iš tikrųjų nesinori užsibrėžti, nes įtariu, jog reklamdavių norai yra beribiai. Ir tame visame yra daug tarpinių lygių. O ženkliukų (ne-)reklamos žymėjimui norėtųsi kuo mažiau, kad nereikėtų dar atskirai jų reikšmių mokytis.
Be to ir reklamos formos tinklaraščiuose galimos skirtingos. Jei pagaminau žalios spalvos keksiukus su macha milteliais, kuriuos man nemokamai suteikė prieskonių parduotuvė, ar turėčiau publikuojamą receptą žymėti spec. ženklu? Tai yra reklama, nors blogo įrašas vertės dėl to kaip ir nepraranda.
Dar kilo klausimas dėl autoriaus gebėjimo objektyviai įvertinti savo paties tekstą. Jei jis užsideda brand’o gerbėjo ženkliuką, vadinasi jis iš anksto siekia užsitikrinti, kad nebus apšauktas parsidavėliu. Tai reiškia, jog jis supranta, kad savo tekste išgyrė produktą. Jei tas produktas daugumai yra toks pat geras, tai niekas jo už tokią nuomonę nesmerks, priešiškos reakcijos dažniausiai kyla, kai nuomonės išsiskiria – didžiajai daliai tas produktas atrodo žymiai mažiau geras. Tai ar pelnytai išgirtas produktas?
Nelabai žinau apie „macha miltelius“, bet spėju, kad rinkoje yra ribotas kiekis pardavėjų iš kurių galima juos įsigyti. Tagi, prieskonių parduotuvė tau „dovanoja“, o tavo lankytojai sužavėti puikių aprašymų – perka.
Ženkliukų dėliojimas gal ir suveiktų tuo atveju, jei būtų vieninga sistema. Beje, kiekvieno produkto geriausias įvertinimas yra komentarai po straipsniu. Informacijos pateikimas, dar nereiškia, kad brukamas daiktas. Jau pačio skaitovo bėda ar tikėti kokia nors apžvalga ar ne. Asmeniškai aš paskaitau kelis straipsnius, diskusijas, stengiuosi realiai pačiupinėt. Susidaręs nuomonę perku arba ne.
Reziumuojant visą šitą ilgą komentarą – idėja nebloga, bet reikalinga išdirbimo. Ir gal lygiagrečiai kokių papildomų priemonių autorių sąžiningumui bei atsakomybei ugdyti.
Problema isties daros vis didesne, ir ne tik zurnalistikoj, bet net ir moksle. Vienas is sprendimu, apie kuri vis labiau turetu susimastyt kiekvienas atsakingas daug rasantis ar komentuojantis zmogus, yra savotiskos „nepklausomybes/interesu atskleidimo deklaracijos“ viesas skelbimas, kuri butu lyg savotiskas saziningumo isipareigjimas skaitytojui/klausytojui, ir, tuo paciu, ir sau. Atskirais atvejais tokia deklaracija galetu but papildoma atskira potencilaus interesu konflikto deklaracija, jei ji neintegruojama i „nepriklausomybes deklaracija“. Jei kam idomu tokios filosofijos praktinio igyvendinimo pavyzdziai, cia vienas ju: http://www.lessig.org/info/disclosure/; o cia daugiau apie pacia problema, sutinkama, kaip minejau, ne vienoj srity, cia: http://wiki.lessig.org/index.php/Corruption
Beje, jai kam patinka ženkliukai – galima ir kitokia sistema: kai lankytojai suteikia tam tikrą ženkliuką, balsuojant (na kažkas panašaus į reitingavimą). Bet realiai, tai tik papildoma marketinginė priemonė tinklalapiui, jog būtų lankytojai užimti ir pasijaustų svarbūs.
Tautvydai, pradėjai, regis konstruktyviai, o į pabaigą, žiūriu, nesusilaikei smeigtukų nepažėręs. Kas kliūna? Ar turiu skaityti pastabas kaip gera linkinčio, ar kaip akmenį užanty laikančio? Kaip gali pats ką nors internete veikti su tiek cinizmo? Jei vertinčiau savo pastangas su tokia nuotaika, seniai kuo kitu būčiau pradėjęs užsiiminėti…
Be abejo, linkiu sėkmės ir tik gero! Smagu pasitarti su bendraminčiais, o kartais ir pasidalinti patirtimi.
Jokiu būdu nesakau, kad lankytojus reiktų vertinti tik kaip statistikos eilutes. Šio blogo stilius – autoriaus ryšys ir bendravimas su svečiais tikrai traukia. Ne kartą, kolega, esi ieškojęs būdų, kaip blogą padaryti bent ne nuostolingu. Tad, jei tokios minties neatsisakai, atitinkamai, reikų galvoti apie priemones.
Turbūt sutiksite, kad čia svarbu: pritraukti lankytoją (geras turinys) ir jį išlaikyti (t.y., sugalvoti jam veiklos – viktorinos, balsavimai, komentarai, reitingaviami, palvietimai draugų, giminingos nuorodos ir t.t – tai, kas jam neleistų išeiti greitai, o kartu ir sugeneruotų paildomus parodymus).
Na, o apie kitus užsiėmimus, tai vėlgi, jei sukurtas produktas (nežinau.lt) populiarėja, bet neplanuoji jam skirti tiek dėmesio, kiek jis pareikalaus augant (išlaidos išlaikymui ir turiniui formuoti), tada turbūt verta galvoti apie jo realizavimą. Altruizmas išsisemia, kai tai darosi skausmiga kišenei (Bilų Geitsų tarp mūsų trbūt nėra daug?).
Tad dar kartą, grįžtant prie rašinio temos, reziumuočiau ir siūlyčiau savęs nenuvertinti bei prisiminti, kad geras rašymas – tikrai vertas ir atlygio.
Jei ženkliukus ir rašyti, tai tikrai mažiau. Užtektų dviejų – „autorius už šį tekstą gavo daugiau, nei vien moralinį pasitenkinimą“ ir „autorius už šį tekstą gavo vien moralinį pasitenkinimą“. Tai visa informacija, kurią norėtume žinoti. Yra šalis Utopija, ten taip visi tinklaraštininkai daro ir nepasitaikė nė vieno atvejo, kad kas būtų neatskleidęs visų savo interesų ir intencijų.
Kol nėra galimybės patraukti atsakomybėn tinkklaraštininko, nemanau, kad toks „kleimavimas“ padėtų. Pirmiausia, niekas nenorėtų nešioti ženklų ir antra, jei galima pasirinkti ar nešioti ženklą „Aš kalbu kaip man liepia sąžinė“ ar „Aš kalbu kaip man liepia pinigai“, kas rinktųsi pastarąjį? Kaip atsijoti pelus nuo grūdų? Taip, teisingai, žmonės atsirinks. Lygiai taip, kaip atsirenka ir dabar, be jokių ženkliukų:)
Idėja pagirtina ir tikrai puiki. Tik deja – pradės žmonės „klysti“, pasirinkdami blogą logotipą.
Tuo labiau, kai mėgsti gamintoją ar produktą, kartais susidaro tokia nuomonė apie jį, kaip „tai geriausia ir nieko už jį geriau nebus“. Dažnai taip yra su Apple fanboy’us ir anti-fanboy’us. Ir visiškai pritariu. Kol neturėjau – sakiau „šūdas“. Dabar sakau „jėga“. Bet gaila – prarandu objektyvumą. Gerai – atradau, ko noriu ir visom funkcijom patenkintas ir jas giriu, randu dar daugiau gėrio.
imho, geriausiai ne ženkliukais, o tiesiog žodžiais, kur patys jaučiam, kad galim grybaut. ženkliukų nesusipažinęs nesupras. o susipažinęs – ir taip supras iš teksto
Jei į straipsnį žiūrėsime kaip į klausimą, ar nezinau.lt reiktų pradėti žymėti straipsnius +/- nurodyta simbolika? – atsakymas taip(man asmeniškai labai keblu atskirti kartais pasirodančias apžvalgas vieno produkto nuo reklamos… sorry…).
Jei į straipsnį žiūrime kaip į polemiką, ar reikia tokio žymėjimo internetiniuose puslapiuose? – Skeptiškai vertinu, kad realiai tokio žymėjimo reikia, bet jis labiau tiktų kaip savanoriškas, o ne privalomas žymėjimas. Man pvz. tai analogija su RSS prenumerata. T.y. jei tu nori – gali padaryti RSS prenumeratą, o jei nenori(pvz. tavo noras, kad žmonės užeitų ir aplankytų tavo puslapį, vertintų jo dizianą ir t.t.), tai jos nėra. Žmogus, rašantis savo blogą, nurodydamas žymėjimus tarsi ir užpildytų tą minėtą deklaraciją, ir tarsi, sakytų, kad jis nori būti sąžiningas prieš savo skaitytojus. Kita vertus, blogeris to nedarantis, tiesiog būtų vertinamas kaip neutralus/ne iki galo patikimas šaltinis.
Bet kuriuo atveju manau, kad iš idėjos reiktų autoriui nusispręsti ir taikyti vienokią ar kitokią žymėjimų sistemą(autoriau, tu jau daraisi viešas asmuo.. kuriam jau pradeda galioti tos privačių interesų deklaracijos…). Tada bent jau diskusija bus įdomesnė ir vertingesnė. Taip pat atsižvelgiant į tinklapio lankomumą – tai netgi gali būti užkrečiama… :)
Apie pačią sistemą/žymėjimus:
1) Neutralus;
2) Reklama;
3) Apžvalga, kurios daiktus autorius gavo testavimui ir po to atidavė
4) Apžvalga, kurios daiktus autorius gavo testavimui ir jie liko pas jį
5) Šališkas(nurodant kur tas šališkumas);
6) kita…(dabar nesugalvoju..)
Tai kad dar nebuvo tos reklamos tekste, dėl to ir sunku atskirti. :) Jei kada bus, bent jau nežinau.lt, tai bus nurodyta tekste ar ženkliuku.
:) Suprantu, tiesiog galbūt tai nebūtų reklama, bet pvz. 4 variantas pagal mano pasiūlytus variantus :)
Ir tokios dar neturiu – viskas atitenka skaitytojams.
Žmonės, žmonės! Jūs surandat vieną mažiausiai savanaudiškų svetainių mūsų internete ir dar taikotės apjuodinti ją ar kaip nors įgelti. Negėda? Sąžinė švari?
Man gėda. Nes jei turiu tokių piktų skaitytojų, reiškia kažką darau labai blogai – neatsisijoja jie, neišeina kitur.
:)) Aš asmeniškai neieškau jokio savanaudiškumo nezinau.lt svetainėje. Man iš esmės nezinau.lt skaitymas labiau „tarp mūsų mergaičių“ pasidalinimas patirtimi(kad ir pvz. dvieju monitorių privalumai). Kita vertus, kai pvz. pristatomas kažkoks fotoaparatas(~2000 Lt) ar pelytė už ~200 Lt – į tai jau žiūriu kaip į reklaminį info. Dėl ko? Ogi man trūksta palyginimo su keletu tos pačios rūšies gaminių ir pan. Man trūksta info apie kituose svetainėse darytus bandymus/apžvalgas apie straipsniuose minimus produktus(juk mes visis žmonės ir suprantame, kad 10 fotoaparatų negausime/ ypač gerų sąlygų nesusikursime testams ir t.t.). Iš esmės jau nebe taip svarbu pasidaro ar straipsnio išvada ir būtų teigiama ar neigiama(nes kaip ir kiekvienas daiktas, turi savų pliusų ir minusų). Iš principo man visiškai neaktualu, ar tokių straipsnių autorius ką nors gavo už tai mainais, ar ne. Bet dėl paskelbtos diskusijos – manau tokius straipsnius, kuriuose gali būti/ gali susidaryti nuomonė, kad autoriui yra atlyginta – reiktų arba pradėti straipsnį iškart informuojant ir atmetant visus „spėjimus“, arba juos žymint vienokia ar kitokia metodika(ženkliukais).
Apie vadinamus „piktus skaitytojus“… Kadangi toks pastebėjimas atsirado mano komentaro gijoje – reikia manyti kad ir aš priskiriamas prie piktųjų? Liūdna…
Neskaitau kitų apžvalgų iki tol, kol baigiu straipsnį. Jei spėju, paskui perbėgu akimis kelias, ieškodamas didžiausių kontrastų. Jei randu labai besiskiriančią nuomonę – paminiu tai, jei ne – išsaugau savo tekstą ir paskelbiu straipsnį. Niekada nemanau, kad mano nuomonė ar patirtis svarbiausia. Kai rašiau apie Z-10, parašiau, kad garsiakalbiai turi daug apdovanojimų ir buvo žurnalo išrinkti geriausiais, bet man normaliai neveikė.
Man irgi labai liūdna dėl nesibaigiančio kabinėjimosi, užgauliojimo ir nepamatuotų reikalavimų tekstams. Jie yra tokie, kokie yra. Neturiu aš sugebėjimų rašyti geresnius.