(victoriapeckham nuotrauka)
Viena pažįstama, pavadinkime ją Monika, yra iš tų žmonių, kurie su problemomis susidoroja ne spręsdama jas, o „pasidalindama“. Per paskutinį pokalbį išklausiau štai tokį sąrašą (nebaigtinį):
- komunalininkai sugalvojo nereikalingą remontą;
- meistrai, remontuojantys mamos butą, nori už savo paslaugas per daug pinigų;
- dėstytojo atlyginimas per mažas;
- vyras nuolat žaidžia kompiuteriu;
- trūksta pinigų;
- mokydama papildomai kalbos, ji apvagia savo vaiką.
Mano požiūriu, bendravimas turi būti arba malonus, arba naudingas. Malonus jis man jau nebetapo prasidėjus skundimosi potvyniui, todėl iš inercijos bandžiau paversti bent jau naudingu – panorau išsiaiškinti problem-solving būdus – kaipgi bičiulė ruošiasi spręsti visas tas nepasitenkinimą sukėlusias problemas?
Pasirodo, kad šių problemų išspęsti… neįmanoma. Juk:
- komunalininkai pateisina remonto būtinybę teisės aktų nuostatomis;
- meistrai-grobuonys niekaip nesutinka dirbti veltui, mamai apmokėjus tik medžiagas;
- tu ką, nežinai, kiek dėstytojai uždirba?
- taigi vyro už ausų nepakelsiu ir į save neatsigręšiu;
- dabar krizė, pinigų visiems trūksta, o darbo nėra;
- pinigų tai reikia, todėl aš priversta dirbti papildomai.
Pastebėjau, kad pokalbio eigoje susidūriau su vienu fenomenu ir dviem paradoksais.
Fenomenas – žmogus įvardija problemas ne tam, kad jas išspręstų, o tam, kad įtikintų pašnekovą, kad nieko padaryti neįmanoma, ir bet kas, būdamas jo vietoje, tokių problemų neišspręstų. (Norėčiau tikėti, kad šis fenomenas būdingas daugiau moterims, nei vyrams, ir kad vyrai vis tik labiau orientuoti į problemos sprendimą, negu į pokalbius bei skundus.)
Pirmas paradoksas „aš viską žinau“ – „aš nežinau ką daryti“ sietinas su praeito įrašo mintimi: jeigu esi protingas, netenki teisės skųstis pinigų trūkumu. O bičiulė laiko save protinga, juk dėstytoja!
Antras paradoksas „tegul viskas lieka taip, kaip yra“ – „reikia su tuo kažką daryti“. Keistokas pripažinimas, lyg būtų geriau, jei šios problemos neegzistuotų, bet KAŽKĄ DARYTI tai jau, atleiskite, ne man.
Mano pasiūlymai įkalbėti vyrą (kuris, beje, puikiai pats suremontavo judviejų butą) padaryti mamai remontą; susirasti daugiau privačių klientų ir mesti dėstytojo darbą; pradėti mokyti užsienio kalbos savo vaiką; paskatinti vyrą vietoj žaidimų imtis verslo ir daugiau uždirbti buvo atmesti. Daugiausia dėl to, kad reikia įkalbinėti, ieškoti, tartis, daryti įtaką, VEIKTI, o jai ir taip sunku, pvz. norėjo važiuoti į konferenciją, o finansavimą nukirto. Ir t.t, ir pan.
Jeigu minėtų paradoksų prigimtis man aiški, tai fenomeno (o gal tai visai ne retas reiškinys?) kol kas nesuprantu. Todėl iškeliu atvirus klausimus:
- Ko nori žmogus, pasakydamas jums savo problemą?
- Ko jūs tikitės, išsakydami savo problemą kitam žmogui?
Dėkoju visiems, pasidalinsiantiems savo išmintimi bei patirtimi.
Inga svetainėje „Verslo galia“ rašo apie verslą, kaip žmogaus kūrybos bei intelekto raiškos įrankį ir būdą, gvildena verslo psichologijos, sociologijos, švietimo temas ir stengiasi pradedantiems verslininkams padėti kurti savo verslą.
24 Comments
Geras pavyzdys. Tikiuosi žmogui, kuris čia aprašytas, skaitant šį įrašą labai ausys neraudonuos:) Iš tiesų, dažnai sunku suprasti, kad kai kurie procesai, kurie atrodo nesuvaldomi, yra valdomi gana paprastai. Tereikia pradėti veikti (kaip čia ir aprašyta). Kita vertus, yra dalykų, kuriuos žutbūt norime valdyti, o to padaryti tiesiog neįmanoma. Taip bereikalingai eikvojame savo energiją.
Lietuviai visada mėgsta skųsti, kas jiems blogai (lyg kitam įdomu tai). :D Čia toks tautinis paveldas, kad net per TV pusė laidų yra visokie „bėdų turgai“, kur jau pavadinimas viską pasako. Ateina bobutė ir pradeda savo pasaką.. kai seniai galėjo pati viską išspręsti, jei tik nebūtų tingėjus…
gal gali išvardinti dar bent keletą laidų be „bėdų turgaus“?
Tik bedu turgus ir yra tokio tipo, originalas kaip visada nusišneka.
Labai dažnas žmonių bendravimas, kuris man ne kartą iškėlė tokį patį klausimą: „Ko nori žmogus, pasakydamas jums savo problemą?“. Stengdamasis padėti ne kartą atsitrenkiau į „sieną“, t.y. juk problemos yra „neišsprendžiamos“… Kad ir ką pasiūlysi, vistiek bus priežastis dėl ko pats žmogus nepradės spręsti problemos. Manau paprasta suvokti, kol pats žmogus ieškos problemų, tol jų ir turės. Vietoj jų manau reikėtų ieškoti sprendimų :)
Ingai derėtų paskaityti Džiugo straipsnį apie pilnus RSS. Ir dar kokį 100000 Seto Godino pastabų, kad nepilni RSS nieko gero neduoda.
„malonus arba naudingas“… viso gyvenimo nesukiši į tokias primityvias, pačiam naudingas formules. jis yra žymiai įvairesnis, gilesnis ir turi žymiai daugiau išmatavimų. būna, žmogus su tavimi šnekasi visai ne tam, kad suteikti tau malonumą arba naudos. kitas galbūt tiesiog nori justi žmogų šalia, kada jam sunkiau. jam netgi nereikia, kad tu išspręstum jo problemas, apdalintum protingais patarimais, nukreiptum teisinga linkme. jam gal tereikia, kad kažkas jo klausytųsi. ir jeigu to neįstengi, žinoma, tenka dangstytis „racionaliais“ išmąstymais.
negi tu ir tokius dalykus, kaip motinos-sūnaus, vyro-žmonos santykius mėgini pagrįsti formule „naudinga-malonu“?
Vienas is psichoterapijoje naudojamu budu zmogui susidoroti su savo problemomis tai jas uzrasyti ant balto popieriaus lapo, o po to ji sudraskyti, ismesti, sudeginti t.y. padaryti bet ka.
Pasakodamas savo problemas kitam zmogui matyt darai ta pati tik priemones kitokios. Issipasakoji savo problemas, o tas zmogus jas issinesa. O kartais tiesiog tikiesi paguodos…
Asmeniskai savo problemas jei jau kam sakau tai sakau butent tokiais motyvais :) Pagalbos tikrai nesitikiu gaut. O jei man jos reiketu tai butu tiesiog paprasciau paprasyt, nei papasakojus problema tiketis, kad zmogus pats pasisiulys. Bet ziu cia tokia Lietuvoj mada :D
Pvz is gyvenimo kai dar gyvenau LT. Paskambina senia matytas draugas, gal jau net nebe draugas, o tik pazistamas. klausia kaip laikausi ir t.t. po to pasisako, kad atvaziuoja i vilniu su reikalais, bet dabar tokie sunkus laikai, tokie brangus viesbuciai ir draugu beveik nera …. Tada nutyla ir isivyrauja pauze bei laukimas kada as pasisiulysiu apsistoti pas save.
Anokia cia problema, bet zmones prasyti Lietuvoje neprate tai faktas.
Teko susidurti su šia problema kaip istorikui :). Tie pažįstamos skundai yra ne paieškos išeitis, o lamentacijos, anot Nancy ries (iš šios knygos: http://www.amazon.com/Russian-.....0801484162 ). Tai yra, tokiomis kalbomis siekiama ne išspręsti problemas, o tiesiog pasidalinti jomis taip sustiprinant tarpusavio ryšius. Draugė stiprino ryšius su Jumis, o Jūs reagavote jau amerikoniškai: ieškojote išeitis. Taigi, nesusikalbėjimas :). Ries rašo, kad jai kaip amerikietei problemos iškėlimas reiškia sprendimų paiešką, o rusai (taip taip, šiuo atžvilgiu mes – rusai :)) net nebando problemos spręsti. Ir su tuo kovoti nelabai įmanoma, kiek suprantu. Nebent daugiau žmonių perims kitokį mąstymo ir kalbėjimo būdą.
Tai yra, problemos sprendžiamos, bet ne lamentacijomis – jos atlieka visai kitą funkciją.
Man tai nelabai patinka, kai noriu išsikalbėt, o man tada pradedami siūlyt sprendimai…. Tikimybė, kad pavyks pagal mano individualią savijautą pasiūlyt man patinkantį sprendimą (net jei jis bus racionaliai teisingas ir pagrįstas) yra labai maža, todėl aš tik noriu matyti, kad žmogus manęs klauso. Man taip netgi maloniau :)
O šie keliami klausimai manau prieštarauja senai psichologų nuostatai, kad žmogui yra būtina turėti draugą, kuriam galėtum išsikalbėti. Problemų laikymas savyje didina depresijos riziką. Manau neretais atvejais būtent išsikalbėjimas ir yra problemos sprendimas, nes tai gerina vidinę savijautą. Gera savijauta didina konstruktyvaus mąstymo potencialą, kas didina galimybes išspręsti realias problemas arba tiesiog pakeisti požiūrį į jas. Tam dažnai net nereikia sprendimų idėjų iš išorės. Šiuo atveju manau verslininkiškas požiūris nėra vienintelis ir pats efektyviausias šios problemos sprendimas.
manau, kad taip siekiama pritarimo : taip taip, tai neįmanoma, ajajai. Tada sėdi ramus nejudindamas užpakaliuko ir gali sakyt, va net šitas ir tas sako, kad aš galiu tik zirst, nes nieko pakeist neįmanoma. Savo tingumo pateisinsimas, va.
Bet negi prieštarausim tūkstančiams psichologų siūlymų tiesiog išsišnekėti su artimiausiais žmonėmis, tokiu būdu lyg nusimetant nuo savęs dalį problemų naštos? Po to ramus žmogus priims gerokai konstruktyvesnius sprendimus nei streso būsenoje.
O kad tai yra tingumo pateisinimas – ko gero sutiksiu. Tačiau tikslas manau yra patingėti nuo mąstymo apie problemų sprendimus. Smegenys pavargo. Viskam turi būti poilsis. Tai normalu. Tiesiog žmogaus yra prašoma ne pagalbos padėti išspręsti problemą, o pagalbos padėti pailsėti.
DNR, gal but ir yra neimanomu, nevaldomu dalyku. Beje, energija tuscioms snekoms irgi eikvojama, ir neaisku kas blogiau – eikvoti ja bandymams ar kalboms. Tur but kiekvienam savo.
Originalas, bobutems atleistina :), o stai jaunam, brandziam zmogui…?
Marius, „ieskoti sprendimu“ – as „UZ“
premamanLt, dekui, jau kaip tik siandien perskaiciau apie RSS. Deje, kol kas nelabai isivaizduoju, kaip palaikyti rysi su RSS skaitytojais, mat mano projektas numato aktyvia komunikacija, o ne pasyvu skaityma. Bet kuriuo atveju, jei yra poreikis, reikes si dalyka patobulinti.
eval, taip, gyvenimo i formules nesukisi, o kuom jums blogas mano credo? Juk jeigu jus stengiates visiems (nei motinai, nei sunui, nei vyrui, nei zmonai) itikti, visus paguosti ir isklausyti, tai reiskia toks bendravimas teikia jums malonumo. Pvz. malonu jausti, kad tu reikalingas, svarbus, uzjauciantis.
Eugenijau, gera analogija ir taikliai pabreztas psichoterapinis poveikis. Suprantu, kad situacijos nuo to nedingsta, tiesiog jos nustoja jaudinti, nesureiksminami. Ar tai gerai, ar blogai? O jeigu praejus laikui, vel uzknys vyro „sedejimas kompiuteruje“, tai vel galima bus surasyti ant lapo ir ismesti…?
Maras, visai idomus paaiskinimas! (tik mazutelis patikslinimas – ne „drauge“, o biciule, nes sie rysiai skiriasi). Knygoje apie marsiecius ir venerietes perskaiciau, kad vyrai, isgirde apie problema, siulo jos sprendima, o moterys – paguoda, ir tie ir anie tokiu budu siekia sustirprinti tarpusiavio rysius ir iskovoti meile. :)
ichmbch, zinau zmoniu, kuriem pradejus kalbeti ir destyti esme, sprendimas savaime ateina. Beje, pagal depresiju rodykli Lietuva patys zinote kurioje vietoje… gal but tai rodo sio psichoterapinio budo trukuma? Gal but, atvirksiai, reiktu skatinti zmones spresti problemas, o ne jas nustumti?
Problemų ir nereikia stumti, tiesiog reikia suteikti galimybę pailsėti – tokia jau žmogaus prigimtis. Verslui poilsis galbūt ir nereikalingas, nes tai suteikia pranašumą konkurentams, tačiau žmogui – taip. Anyway visa tai tik filosofija, todėl bendros nuomonės vis vien nerasim :)
O spėlioti, kad Lietuvos depresijų rodiklis galbūt koreliuoja su išsikalbėjimo psichoterapiniu būdu neapsimoka, nes tikimybė, kad mes pataikysim atspėti iš lempos sugalvotą prielaidą pernelyg maža :)
Kažkaip labai jau paviršutiniškas atrodo toks vyru – moterų išskyrimas. Tos bičiulės vyras, kiek suprantu, jokių pasiūlymų jos problemas spręsti nepateikė ;)?Dar žinant, kad moterys laiko 3-4 namų kampus, tas vyrų sprendimų ieškojimas neatrodo įtikinantis. Jie gal mažiau skundžiasi, tiesiog nusigeria. Lamentacijų JAV tiesiog nėra, nei tarp vyrų, nei tarp moterų. Tai kultūros ypatumas, todėl jo sunku išvengti. Aišku, tai priklauso ir nuo charakterio etc.
Mūsuose vyrai irgi turi savo žanrą, tik ne lamentacijas, o žygdarbių (dažnai išgalvotų), pvz., seksualinių pergalių, sugebėjimo išgerti, pasakojimai vyrų kompanijose.
Įdomu, kad gerb. autorei pavyksta parašyti straipsnį lietuviškai, o komentarams jau belieka tik švepliakalbė.
Deja, daugiau poros eilučių tokio „gėrio“ įveikti sunku…
ichmbch, o nemanote, kad filosofavimas tai gudrus būdas atidėti veikimą?
Maras, manau, kur kas geriau būtų, jei mūsų vyrai siektų tikrų žygdarbių (nuo žodžio Darbas)
Petrai, na jeigu įdomu, tai atsakau :) taip buvo dėl to, kad turiu netinkamos koduotės baimę susirašinėjimuose e-mailu ir iš įpročio perkeliu rašymo būdą komentuojant. Atsiprašau visų, kam sukėliau nepatogumų.
Įvyko loginis nesusikalbėjimas.
Aš turėjau omenyje, kad filosofija yra tai ką mes čia kalbame (įskaitant ir jūsų straisnelį), tačiau pats straipsnelyje aprašytas įvykis nėra filosofija. Šie subjektai tarpusavyje nėra susiję, todėl mūsų filosofavimas negali įtakoti jos problemų sprendimo atidėjinėjimo. Taigi bent šiame kontekste mano atsakymas į jūsų klausimą būtų ne :)
Mano kuklia nuomone, motyvai gali būti du:
1) Noriu tiesiog išsikalbėti. Ne dėl to, kad nežinau, kaip spręsti savo problemų, bet dėl to, kad neturiu daugiau su kuo pasikalbėti. T.y., vyras visada žaidžia kompiuteriu, su mama apie tai nenoriu kalbėtis, o vaikas nieko nesupras.
2) Noriu iš kito žmogaus išgirsti, kad mano problemos tikrai yra neišsprendžiamos ir taip gauti „išrišimą“ savo neveiksnumui.
Būtent. Pritariu. Taip pat manau, kad Ingos atidėjinėjimo motyvas taip pat yra įmanomas variantas. Tačiau esmė būtent ir yra tai, kad įmanomų scenarijų gali būti kur kas daugiau nei vienas. Todėl nemanau, kad yra racionalu įtikėti vienu galimu scenarijumi ir to pasekoje jį bandyti įrodinėti. Vieną dieną nuojauta gali ir pavesti. Kita vertus iš klaidų mokomasi :)
Nu va, sitas straipsnis tikrai daug maziau kategoriskas ir nesukelia tiek gincu. Sveikinu :)
Apuokas,
1) pritariu. Manau, kad prie „tiesiog paplepėti“ pokalbis nusirita, kai skirtingi pašnekovų interesai ir norima atsipalaiduoti aktyviai nemąstant.
2) O čia tai jau gudru Nebūna neišsprendžiamų problemų.
Pasak vieno pašnekovo žodžius:
- Nedarbo nėra. Yra nenorinčių dirbti už mažą atlyginimą. Paskelbk, kad dirbi nemokamai ir tave priims.
Vytai, jus mano geriausias kritikas :) Kažin kaip bus, kai rašysiu apie samdomų darbuotojų kūrybiškumą… ? :)
įdomus įrašas, tikėkimės jis nebuvo konfidencialus :)
aš manau, kad prikišti lietuvio mentalitetui pastovų bumbėjimą ir skundimąsi yra labai jau įprasta. Bet skundžiasi žmonės ir kitur. Tačiau nekniaukia taip kaip mes.
Ko nori žmogus, pasakydamas jums savo problemą? – dažniausiai parodyti, kad niekam taip nėra blogai kaip MAN, MAN visko reikia, AŠ viską „išbandžiau“. Čia yra spąstai. Visuomet reikia susilaikyti nuo patarimų, nes duotas patarimas ir yra patarėjo atsakomybė. Niekada nepatarčiau žentui remontuoti motinos būsto – kažkas bus negerai, kai po 10 metų nutrupės koks kampas, žentas kaltas ir t.t. Patikrinta!
Ko jūs tikitės, išsakydami savo problemą kitam žmogui? – vienas kolega yra teisingai pastebėjęs: kai žmogus gerai jaučiasi jis nepasisako taip daug ir dažnai. Bet kai jam blogai – skundžiasi visus ir ieško ausų. Žmogus kaip kempinė viską sugeria. Todėl aš stengiuosi dalintis džiaugsmais o ne rūpesčiais. Nors kita vertus – savitarpio pagalbos pobūdžio grupiniai pasišnekėjimai yra naudingi. Tuomet tu pamatai, kad esi toks ne vienas. Bet tai tinka tik sveiko proto žmonėms, kurie po tokiu pasikalbėjimų randa savyje jėgų VEIKTI, ką teisingai paminėjo ir autorė
2 Trackbacks
[...] besidangstydamos neveiklumą pateisinančiomis baimėmis, leidyklos iš esmės kartoja muzikos leidėjų klaidas atsiradus MP3 – atiduoda visą [...]
[...] Džiugo įrašą vis ruošiausi parašyti įrašą apie tai, kaip žmonės (ne)sprendžia problemų. [...]