(E. Bartholomew nuotrauka)
Pastarosiomis dienomis turiu daug smagaus skaitymo. Naujienų internete apmokestinimo tema tikrai yra įdomesnė už nesibaigiančias spėliones, koks bus Apple iKažkas, pristatytas sausio 27 dieną. Nors iš dalies šie dalykai gali būti susiję.
Pagraudenimai. Gal dviejuose iš trijų skaitomų užsieninių tinklaraščių ar portalų galima rasti rašinių su teiginiais: „sumokėkime žurnalistams, kad jie nemirtų“, „žinių kūrimas brangiai kainuoja“, „kiekvienas darbas turi būti atlygintas“, „nemokamo nieko nebūna“ (ir vėl!). Dažnas iš šių rašinių jau toli peržengė diskusijos ir publicistikos rėmus ir tapo užrašyto sekmadieninio pamokslo su jo būtinais atributais (pagąsdinimu ir pagraudenimu) analogais. Siūlau paanalizuoti šią problemą tradiciniu būdu – išskaidant ją ir apsvarstant atskirus argumentus:
- Dabartinis verslo modelis naujienų tarnybų, laikraščių ir portalų nebeišmaitins. Nesiginčiju, bet man įdomu, kodėl? Spauda, žinia, visada galėjo prisidurti prie reklamos pajamų mokestį už fizinį popierinį laikraštį ar žurnalą, bet radijas ar TV dešimtmečius gyvuoja vien iš reklamos ir artimiausiu metu mirti iš bado dėl to neplanuoja. Mano prieš kurį laiką rašytas teiginys, kad interneto reklama yra daug kartų pigesnė, nei turėtų būti, populiarumo nesulaukė, bet ar ne čia slypi dalis bėdos? Jei laikysime, kad internetas pagal savo transliuojamąjį (perduodamą) pobūdį yra artimesnis radijui ir TV, nei „analoginei“ spaudai, tai ieškant tinkamiausių verslo modelio korekcijų irgi verta labiau žiūrėti į RTV, o ne į spaudą. Deja, kažkodėl dėl prasto tekstinės žiniasklaidos verslumo yra kaltas jos vartotojas…
- Mokėti už žinias įtikins propaganda. Kai renkuosi kurios nors srities užsieninį žinių šaltinį, renkuosi maždaug iš 50-ies, žinodamas, kad dar koks tūkstantis yra „fone“. Lietuvoje dažniausiai renkuosi iš kelių, tačiau alternatyvų taip pat apstu. Šiandien visa tai nemokama. Pagraudenimuose aiškiai apie tai, ar žmonės ateityje turės nemokamas žinių alternatyvas, nerašoma, tačiau tarp eilučių galima išskaityti, kad a) jų veikiausiai visada bus, tačiau „susipratę“ žmonės (jų, reikia manyti, bus dauguma) skaitys tik mokamas naujienas; b) jei susipratusių pritrūks, tai žinių nebeliks apskritai. Šiandien potencialiai susipratusių yra mažiau nei ketvirtis apklaustųjų. Du trečdaliai iš jų meluoja, nes iš tiesų nemokės. Dalis mokės, bet ji bus nepakankama net dešimtadaliui pajamų, dabar gaunamų iš reklamos, padengti. Sakykime, kad jų bus tiek, kiek šiandien yra žmonių, reguliariai kas mėnesį skiriančių dalį savo atlyginimo labdarai. Taip, tokių yra, bet kiek?
- Pajamų iš skaitytojų ir reklamos modelis bus sėkmingas. Vėl gi – tai skolinys iš popierinės spaudos. Internete jo keblumą geriausiai komentuoja Techdirt: reklamai reikia masių, o naujienų apmokestinimas auditoriją sumažins iki kelių procentų buvusios. Tai ką daryti? Siekti didesnio skaitytojų rato, kurie nori nemokamų naujienų, ar dar labiau kelti kainas, kad kompensuotume iš reklamos nebegaunamas pajamas? Ar yra šioje situacijoje išeitis be praradimų? Nemanau.
- Pamatę, kad apmokestino naujienas lyderiai, jas apmokestins visi. Kurgi ne. Sutinku, kad panašiai elgiasi kai kurios mūsų verslo įmonės su degalų ir maisto kainomis, tačiau šiaip jau konkurencija veikia atvirkščiai. Įsivaizduokime, kad New York Times, dabar turinti virš pusantro šimto milijonų skaitytojų, ima ir atsisako bent 100 milijonų. Manote, neatsiras tokių, kurie išskėstomis rankomis priims visą šią minią pažadėdami nemokamas naujienas iki gyvos galvos? Nes jei NYT neuždirba iš tokios masinės auditorijos, tai atsiras kitų, kurie bent jau pabandys. O nepavykus kitiems, bandys treti. Už didžiųjų portalų ir laikraščių nugaros laukia didžiulis būrys norinčių tokiais tapti. Netikiu, kad apmokestinus prieigą didžiausiam lietuviškam portalui, jo konkurentai neapsidžiaugtų. Veikiausiai net reklamą užsakytų, ragindami ateiti pas juos.
- Žmonės bus priversti mokėti, nes nebus kitų alternatyvų. Tarkime, kad mano pastabos 4-ajam punktui yra klaidingos. Vyriausybės visame pasaulyje leidžia žiniasklaidos priemonėms sudaryti kartelinius susitarimus ir vienu ypu apmokestinti visas naujienas, o nepaklusniuosius baudžia. Jūs puikiai žinote, kas atsitiks, bet man nesunku keliais žodžiais parašyti: prasidės informacinio piratavimo era, prieš kurią muzikos piratavimas atrodys kaip vaikų žaidimas (na, nes jis toks ir yra). Kaip kad dabar sakoma, jog legaliai užtenka parduoti vieną CD, kad visa šalis klausytų tavo muzikos, taip užteks vienos mokamos prenumeratos, kad tekstus skaitytų visi, kas tik nori. Informacijos nešėju taps ne svetainės, o el. paštas ir naujienų grupės, uždari forumai. Ir nieko naujo čia nebus – skaitiniais yra įprasta dalintis, ypač tarp labiau taupančių: kai kada kaimynai tyčia prenumeruoja skirtingus žurnalus ir keičiasi jau perskaitytais; studentai taip daro su knygomis ir pan. Negi sunku nukopijuoti skaitomą „Ateities šviesos“ tekstą ir nusiųsti draugams, tikintis, kad jie atsiųs įdomesnius gabalėlius iš savo skaitomų „Praeities tamsos“ ir „Dabarties prieblandos“? Kadangi Ctrl-C ir Ctrl-V sudėtingumo nė iš tolo nepalyginsi su Handbrake, tai ko gero didžiausiais piratais taps mamos ir seneliai…
- Kiekvienas darbas turi būti atlygintas. Šiaip laisvos rinkos ir kapitalizmo sąlygomis toks tekstas praktiškai nesutinkamas – jis atsirado tik pastaruoju metu ir tik rašant apie piratavimo skriaudžiamus atlikėjus ar duonai nebeuždirbančius žurnalistus (kurių dar niekas nė nepiratauja). Toks įspūdis, kad nėra nei darbo į perspektyvą, nei nepavykusių investicijų, nei bankrotų, nei klaidingos verslo praktikos – nieko. Jei bent kiek dirbai, tai kažkas tau turi sumokėti! Nesvarbu, ar tu sukūrei tai, už ką pirkėjas nori mokėti. Turi, ir baigta! Lenino iškamša šypsosi – atleiskite, už išsireiškimą… Nors ir tai dar klausimas, nes komunistiniame rytojuje ketinome mokėti „kiekvienam pagal nuopelnus“. O jei tas nuopelnas nevertas atlygio? Jei greta gauni tą patį „už ačiū“? „Už ačiū“ turi neimti ir mokėti tam, kuris nori pinigų? O gal vis dėlto padėti žmogui (ar verslui) susiorientuoti, kad pradėtų kurti tai, už ką žmonės nori mokėti?
- Nemokamų dalykų nebūna. Kai šis teiginys atsiranda šalia ankstesnio, suprantu, kodėl pradedama kalbėti apie naująjį „komunistinį kapitalizmą“. Nes pagal ortodoksinį kapitalistinį egoistiškumo supratimą nieko nemokamo ir neturėtų būti. Dekonstruojant tariamąjį nemokamumą išties galima įrodyti, kad už viską kas nors sumoka. Na ir kas? Tai nereiškia, kad negali ko nors gauti nemokamai. Tai tiesiog reiškia, kad buvo, yra ir bus kas už tai mielai sumokės, nenorėdamas susigrąžinti išlaidų ar uždirbti pelno. Imkime dažną situaciją: draugas su šeima grįžo iš Kretos, pasikvietė jūsų šeimą pagurkšnoti vyno ir pasižiūrėti nuotraukų, pasipasakoti. Ar išeidami po vaišių paliekate kelis šimtus litų ant šeimininko stalo? Juk gavote daug naudos! Pamatėte gražių vaizdų, pasivaišinote egzotišku vynu ir desertais, paklausėte įdomių istorijų ir gal net suvenyrą gavote. Žinote, kiek tai kainavo šeimininkui? Įskaitant visą kelionę su šeima – gal kelis tūkstančius litų! O ką jis, vargšas, iš to uždirbs? Grįžtant prie žinių – visada buvo, yra ir bus tokių, kurie jas pasakos be noro gauti atlygį. Didžioji jų dalis bus mėgėjai, bet bus ir neprastai tai darančių. Aš viską darau prastai, ir tai turiu keliasdešimt tūkstančių skaitytojų. O kiek yra talentingesnių!
- Mokėti už žinias paskatins nauji formatai. Šiuo pastaruoju dalyku man labai norisi tikėti. Norisi tikėti, kad Apple išleidus iKažką, atsiras ir išpopuliarės New York Times, Hearst ir Bonnier demonstruoti „žurnalai 2.0“, kurių patogumas, interaktyvumas ir papildoma informacija taps juntama verte naujienų vartotojui. Verte, už kurią bus noriai mokama. Nors yra ir abejojančių – mat žiniasklaida jau žaidė su formatais užsienyje, ir nieko iš to neišėjo. Buvo netgi leidžiami specialūs CD-ROM žurnalai. Kur jie dabar? Tiesa, šitas dalykas paaiškės jau šiemet – pakentėsime ir pažiūrėsime. Labai daug kas priklausys nuo to, kiek kainuos įrenginiai ir informacijos prenumeratos juose.
Žinote, dabar, baigęs tokį pusiau atsakymą į įžangoje minėtus pagraudenimus, jaučiuosi šiek tiek kaltas. Mat jie ne šiaip sau yra pagraudenimai – veikiausiai nebeliko jokių kitų argumentų, išskyrus apeliaciją į žmogaus sąžinę. Todėl neigdamas tai, gali pasijusti skriaudžiąs bejėgį.
Apie tai verta pamąstyti. Mano argumentai yra labiau abstraktūs, „iš principo“. Aš pats prenumeruoju spaudą ir prenumeruosiu, net jei tai bus neracionalu. Net jei „kokybiška“ ją kartais vadiname avansu…
Bet už savo rašinėlius čia neprašysiu susimokėti. Man malonu su jumis diskutuoti.
Komentarų (18)
Tikrai taip, jei gamini produktą iš kurio neina uždirbti – vadinasi gamini kažką ne tą!
tai kad berods šviesiame komunistiniame rytojuje turėjo būti „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ :)
Paprastas pvz iš gyvenimo. Į kaimą buvo vežami laikraščiai gal kokie 5 vnt. užprenumeruoti. Dėl to kad 5 vnt. kiekvieną dieną atvežti į kaimą yra tikras nuostolis, tada nutarta iš viso nevežti. Bet kaimo bendruomenė pakėlė vėją, nes pasirodė kad 5 karus daugiau yra skaitančių tą patį už dyką. Nu ir ką, kai laikraščių pasidarė 20, tad ir atvežimas jau apsimoka.
Ant kompo zinios yra tape „commodity“ prekem. Cia tas pats kas imti prasyti pinigus uz interneto narsykle. Bet ziniasklaida turi vilti – tai e-popierius ir panasus ateities irenginiai. Kai atsiras plonytis, sulankstomas, nebrangus, A3 formato skaitytuvas, su vaizdo kokybe artima spausdintam popieriui ir automatiskai atnaujinantis turini. Ant tokio irenginio naujienas ir straipsnius bus daug patogiau skaityt nei su laptopu ar smartphonu. Bet info atrinkinejimas, googlinimas, linku spaudinejimas ant jo bus varginantis. Tada zmonems ir atsiras motyvacija moketi uz ta „paruosta“ paketa.
Patiko sąvoka „iKažkas“ ;)
Ačiū už įdomius pamąstymus. Manau, čia kapitalistinio mąstymo problema: kai galime nemokėti, tiesiog to nedarome. O ir kodėl turėtume mokėti už žinias naujienas, kurių internete – kalnas? Tačiau man patiko kita idėja – tiesiog leisti žmogui pačiam nuspręsti, už ką mokėti, už ką ne (nekalbu apie fizines gerybes ir paslaugas). Pavyzdžiui, patiko „nežinau.lt“ įrašas – paspaudei specialų mygtuką ir pervedei norimą sumą. Ir visai nesvarbu, ar tai vadinsime apmokėjimu, įvertinimu, ar tiesiog auka. Kodėl gi ne?
Straipsnis patiko. Argumentų neigimai logiški ir taiklūs.
Įvardinčiau dar vieną argumentą, galbūt gelbstintį norinčius gauti pelno iš naujienų: vartotojų inertiškumą ir savo galimybių nežinojimą.
Apmokestinus Delfi paštą, liko ne tiek jau mažai žmonių, kurie mokėjo už tą paštą. Nors jau tada egzistavo daug geresnių nemokamų pašto tarnybų. Ir patikimesnių (Delfi pašte yra buvę duomenų praradimų), ir gerokai talpesnių (šimtus kartų), ir greičiau veikiančių, ir kokybiškiau palaikančių simbolių koduotes (Delfi pašte bent tuo metu buvo neįmanoma viename laiške naudoti ir lietuviškų ir rusiškų raidžių), ir saugesnių (turint entuziazmo, į atsitiktinę mažiau apsaugotą svetimą Delfi pašto dėžutę patekti buvo galima maždaug per dvidešimt minučių). TAČIAU žmonės to nežinojo. Ir mokėjo, nors galėjo gauti ir geriau ir nemokamai.
Manau, kad jeigu būtų apmokestintas Delfi naujienų skaitymas, rezultatas ilgą laiką būtų panašus: nemaža dalis žmonių ir toliau skaitytų Delfi naujienas. Iš inercijos ir alternatyvų nežinojimo.
Gera pastaba apie inerciją. Bet pastebėjau, kad jinai veikia iki tam tikros kritinės ribos. Pavyzdžiui, naudoja visi kokią tarnybą nemokamai, o paskui ji tampa mokama. Dalis nubyra iš karto, kita dalis pradeda mokėti. Tačiau tik kurį laiką. Kai aplink visi persikrausto kitur ir pradeda „durninti“ likusius, tada minia patraukia masiškai – toks įspūdis, kad visi kartu. Panašiai vyksta su One.lt ir Facebook, bet kadangi minimaliai One galima naudotis nemokamai, tai daugelis dar turi abi paskyras.
Yra inercija, o yra ir „tingumas“. Asmeniškai Delfio paštą laikiau, kol jis nepradėjo daryt nesamanių. Tiesiog tingėjau per visas registracijas keisti adresą, nekalbant jau apie esamų laiškų archyvą. :)
Jei gyvenčiau Vilniuje, tai tau, Džiugai, už nežinau.lt skaitymą susimokėčiau pastatęs alaus bokalą :)))
Aš galiu užsukti ten, kur gyveni. ;)
įkurt fondą „banerių svajonėms pildyti“ su knopke donate :)
aš paspausiu, pažadu.
Puikus įrašas ir sutinku su visomis mintimis. Tik pridurčiau, kad su lietuviška spauda problema slypi ne tame, kad žmonės nenori mokėti o ir tame, kad sumokėjus už produktą, norisi gauti tokį, kuris bent jau iš dalies atpirktų (perkančiojo žmogaus sąmonėje) tą sumokėtą sumą. Sakykime aš su mielu noru pirkčiau naujają komunikaciją vietoje pigesnio Computer Bild Lietuva, bet bėda tame, kad bent jau man asmeniškai senesnių naujosios komunikacijos žurnalų turinys visiškai neatpirkdavo sumokamų pinigų. Na bet po Džiugo įrašo, kuriame buvo minima Naujoji komunikacija, leisiu dar kartą šiam žurnalui įrodyti, kad jis pasikeitė.
Priežasčių kodėl nemokėsime yra daug ir visos jos teisingos. Man irgi labai patinka karksėti apie tai, kad spauda mirs ir panašiai. Bet kartais bandau įlipti ir į jų batus. Ką daryti verslui ir autoriams? Kaip kurti ir parduoti muziką, naujienas, knygas? Nes iš esmės man reikia viso to, būtų liūdna, jei visa tai dingtų arba viso to kokybė nusileistų iki zvonkių lygio.
Būtų gerai perskaityti ir kokių nors receptų ką daryti, ne tik argumentų kodėl visa tai neveiks. Suprantu, jei Džiugas turėtų tokį receptą tai nemokamai jo čia nespausdintų ir iš karto taptų milijonieriumi :))
„O jei tas nuopelnas nevertas atlygio? Jei greta gauni tą patį „už ačiū“? „Už ačiū“ turi neimti ir mokėti tam, kuris nori pinigų?“ – o kas verčia pirkti ar mokėti pinigus už tai, ko nenaudoji? kas verčia mokėti pinigus už windows, JEI jų nenaudoji? esminė problema yra ne tai, kad VISI nori pinigų, o tai, kad tie, kurių produktus naudoja, jie apturi nuostolio, nes negauna pinigų už jų produktų naudojimą. jei nesiklausai yvos, tai ir nemokėk pinigų, bet jei klausaisi, tai prašom susimokėt. tas pats ir apie programinę įrangą.
Su draugo, grįžusio iš kretos, pavyzdžiu irgi biškį ne į temą parašei. Draugas ir yra draugas, kuris daro kitam draugui paslaugą už dyką. Ir jis tai daro savo noru. Ir dažnai būna taip, kad aš grįžęs iš egipto, tam pačiam draugui irgi tą patį padarysiu – padovanosiu suvenyrų, pavaišinsiu kažkuom. Čia yra šiek tiek skirtingi dalykai – draugiški santykiai su artimu žmogumi ir darbiniai/prekybiniai santykiai. Nemanau, kad Johny Depp’as yra mano draugas, sutinkantis už dyką padovanoti kopiją naujausio „Karibų piratai“ filmo. Ir tikrai nemanau, kad visas pasaulis yra jo draugas, kuriam reikia dovanoti kažką už dyką.
Neperskaitei straipsnio, o jau rašai komentarą… :) Šį kartą mes kalbame apie žinias ir tik jas. 50 svetainių pranešė apie naują telefoną. 10 iš jų nori už tai pinigų, 40 – ne. Čia svarstau apie galimybes tai dešimčiai užsidirbti…
perskaičiau visą straipsnį, bet matomai neteisingai supratau kai kuriuos dalykus :)
kas dėl „naujienų portalų“ (nors ironiška tai, kad labai mažai jie sukuria nuosavų straipsnių, o ima iš visokių lietryčių ir t.t.), tai apskritai kvaila čia situacija gaunasi, nes didelė dalis yra tik kaip naujienų agregatoriai, o ne kuriantys pridėtinę vertę, tai geras klausimas už ką mokėti – ar už informaciją, ar už agregavimą. jei straipsnių kūrėjai yra patys portalai, tai tada ok..
nors šiaip tas pats ir su radiju – muzikos jie nekuria, o tiesiog atkuria :) tik tiek, kad radijo laidos kažkuria dalimi yra autorinės, nes laidos vedėjas dar pašneka kažką. bet už radiją ir televiziją mokėti nereikia, jie gyvena iš reklamos :]]
Dauguma naujienų, kurias galiu perskaityti spaudoje ar portaluose man visiškai jokios naudos neduoda – mažai grūdų, daug pelų. Man kas nors turėtų mokėti, kad skaityčiau juos. Užtat turime gerąją pusę – formuojasi mėgėjų naujienų kultūra, kurie ne „gamina“ ar „tiekia“ naujienas, o žmonės rašo apie tai, kas jiems patiems įdomu.