Perkaitimas

Ekonomikos principai, arba bent jau labai į juos panašūs, galioja įvairaus dydžio projektuose, netgi tokiuose smulkiuose kaip nežinau.lt. „Gamybos“ tempai, didesnė informacijos apyvarta, temų godumas ir nesibaigsiančios gerovės iliuzijos susuka galvą tiek, kad nežiūrėdamas peržengi visas ribas ir, kaip animacinių filmų herojai, tebemaldamas kojomis maksimaliu greičiu, pastebi, kad apačioje nebėra jokio kieto pagrindo.

„Push the Tempo!“

Žiniatinklyje taip jau susiklostė, kad varžybos dėl skaitytojų dėmesio didžiuosiuose projektuose vyksta rašinių ir temų gausa. Visas tas dalykas persikėlė ir į tinklaraščius. Boing Boing skelbia 20 įrašų per dieną, Neatorama – irgi. Mashable! dar trimis daugiau, o Gizmodo – vidutiniškai 53 per parą. Engadget – dar daugiau. Aš net nebeskaitau jo, nes kiekis tampa nebeaprėpiamas.

Vieningai be balsavimo priimta teorija, kad tinklaraščio sėkmę lemia itin intensyvus medžiagos srautas. Tą patį patvirtino ir Lifehacker „galva“ Gina Trapani, interviu Wall Street Journal atskleidusi tinklaraščio sėkmės receptą – 12 įrašų per dieną 12 mėnesių iš eilės “non-stop“. Ir tai tik pirmasiais metais. Pačiai pradžiai.

Žinoma, su tokiais kiekiais apie rimtus straipsnius kalbos negali būti. Gizmodo yra smagiai pakomentuoti įvairių firmų pranešimai spaudai. Mashable! – Web 2.0 naujienų apžvalgos ir gigantiški „įrankių“ rinkiniai (maždaug „500 įskiepių WordPress tinklaraščiams“) be jokios atrankos. Lifehacker autorinis turinys šiomis dienomis neviršija trečdalio. Iš jo daugiau kaip pusę sudaro trumpi pagalbinių programų anonsai – nežinau.lt siuntinukų atitikmuo. Visa kita – masiniai nuorodų rinkiniai. „Perliukai“ pakelti kubu. Nuorodos yra gerai – tai prigimtinė tinklaraščio teritorija, bet straipsnių „kulkosvaidis“ pareikalauja daugiau aukų…

Kokybė yra darbas numeris 3

Nes darbas numeris 1 yra kiekybė, o darbas numeris 2 – infrastruktūros įrašų konvejeriui palaikymas ir priežiūra. Daug kur taip, ne tik šiame tinklaraštyje. Nors ir labai stengiesi parašyti gerai ir įdomiai, nors ir viskas daugmaž gerai, negali sakyti, kad vardan kokybės padarei viską, jei rašinys išėjo labiau „pagal grafiką“, o sąžinė į savo storą nuodėmių knygą įsirašė dar vieną „galėjau ir geriau…“.

Tai viena. Kitas dalykas – žmogiškieji resursai. Nežinau.lt turi ne vieną autorių, bet kai jų yra daugiau, labai pasigendi redakcinės struktūros ir elementaraus „gamybinio susirinkimo“. Pažiūri į projektą iš šalies ir pats nebesupranti, nei ką jis rašo, nei kur jis rašo, nei kas bus toliau. Redakcinė diktatūra – vienas kraštutinumas, nesuvokimas, kas dedasi tinklaraštyje ir nulis koordinuotų planų ateičiai – kitas.

Taip jau išeina, kad norėjai padaryti „Akropolį“, kuriame yra ir namų kinas, ir bandelė „Trys kapeikos“, o po kiek laiko apima baimė, kad netaptum „1000 smulkmenų“ – lietuvišku „dollar shop“ atitikmeniu.

Nykstantys kontaktai

Pašėlęs informacijos tempas kartais iškreipia visą projekto perspektyvą. Karštligiškoje galvoje kyla idiotiškų minčių: „Ar mes jau parašėme apie Skype užtemimą?“, „AMD išleido naują procesorių vakar, o kur buvau aš?“. Tai, kad aš Skype apskritai nesinaudoju. Kaip, beje, ir AMD. Tegu rašo tie, kas naudojasi – kas čia portalas, ar ką?

Aha! Štai ir pagavau pats save. Nežinau.lt nėra portalas, bet stumdant „prekes“ konvejeriu pasiutusiu greičiu dar ne tokių paikų minčių į galvą ateina. Bebandydamas aplenkti neaplenkiamus dalykus ilgainiui imi prarasti kontaktą ne tik su tikrove, bet ir ryšius su tinklaraščių bendruomene – bene didžiausią turtą, kurį gauni pradėjęs bet kokį „blogo“ projektą.

Bloga yra ne ta diena, kai nesugalvojai, ką parašyti į savo tinklaraštį, o ta, kai neradai laiko perskaityti savo mėgstamiausius, kai nespėjai parašyti komentaro, pastabos, pokšto, padrąsinimo ar tiesiog palikti dėmesio ženklą, nors labai norėjai. Blogorama – ne surogatas bendravimui. Komentarai – ne viešųjų ryšių instrumentas. Jei nerandi laiko jiems, reiškia užsiimi ne tuo, kuo reikia.

Seksas be malonumo

Vieną dieną prabundi suvokdamas, kad rašymas nebeteikia malonumo. Net jei teberašai labai produktyviai, skaitytojų daugėja, straipsnių vertinimas geras ir apskritai viskas „kaip pas žmones“. Kiek gali iškentėti neprisimindamas, kad rašyti tai pradėjai iš užsidegimo, iš meilės žodžiui savo parašytam ir kitur paskaitytam, iš siekio statyti informacijos tiltus ir žavėtis tūkstančiais gijų dideliame asmeninių projektų tinkle?

Jei visa tai darai be „kaifo“, tai tik gamini skaitmeninius kareivėlius bevardei tėvynei. Negali jų visų vienodai mylėti, sunkiai begali net suskaičiuoti. Šis, kurį rašau, bus 1692-as…

Turi būti visiškai aklas, kad nepamatytum perkaitimo ženklų: sunkiau pasiekiamo vertingo turinio, siaurėjančių temų, apleistų sumanymų, skylių visoje koncepcijoje, svetainės išvaizdoje, netgi kode. Aišku, kad reikia keistis, ir keistis iš esmės, bet neaišku kaip. Konvejeris nedavė laiko pagalvoti. Esminės temos aiškios ir nekintančios: interneto naujovės (naujovės, o ne naujienos!), įdomios technologijos (įdomios ar vertingos, o ne visos!), produktyvumas (konkretus, o ne knyginis!). Bet ką daryti su likusiu turiniu? Ypač su konkrečiomis jo formomis: Perliukais, Blogorama ir panašiai?

Kas yra Nežinau.lt?

Sprendimas, žinoma, priklauso nuo to, kas yra nežinau.lt ir koks, juokinga rinkodaros ir reklamos šnekta, yra jo „brand essence“. Bėda ta, kad kiekvienam šis projektas vis kitoks. Man gal būtų beveik pagal apibrėžimą paantraštėje, bet toli gražu ne visi skaitytojai su tuo sutinka.

Labai daug kam nežinau.lt tėra pramoginis nuorodų į įdomius dalykus internete pasiskaitinėjimas. Kiti vertina už lietuviškų tinklaraščių apžvalgą ir dažnai ją ir teskaito. Daugiausiai komentarų sulaukia tinklaraščio kolektyvo straipsniai, o daugiausiai laiko suryja videoklipų peržiūra ir diskusijos. Kadaise dariau apklausėlę, siekdamas išsiaiškinti, kokio turinio galima būtų atsisakyti. Vertingiausiais buvo pripažinta Blogorama ir Perliukai. Konvejerio įtaka?

Blogorama gal būt ilgainiui persikels į naujus namus 1% klubo svetainėje. Ką daryti su Perliukais – apskritai neaišku. Jie labiausiai „portalizuoja“ projektą, labiausiai užveda konvejerį. Aš – ne Eimantas, kuriam lengva ruošti medžiagą pagal užsienio šaltinius :) – man 228 RSS šaltinių peržiūrai, atrankai ir paruošimui į Perliukus ir Blogoramą (25419 straipsnių per paskutines 30 dienų) kasdien reikia ne mažiau 5 valandų įtempto darbo. Perliukų nužudymas išlaisvintų daug vertingo laiko, bet spėju, kad atimtų 2/3 skaitytojų.

Sutapimai 

Radau progą perkaisti labai įdomiu metu. Šiandien Justino tinklaraštyje perskaičiau puikų rašinį apie blogodepresiją. Ironiška, kad autorius cituoja mano optimizmą kaip pavyzdį užėjus niūriai nuotaikai, mizantropijai ar perdėm kritiškam savo projekto vertinimui.

Bet tik iš dalies. Juk ne apie pabaigą kalbame. Apie pauzę. Vertybių permąstymą ir sprendimus, kurių nesustabdęs konvejerio negali priimti. Todėl traukiu laidą iš lizdo ir einu galvoti. Sako, geras užsiėmimas, kai randi jam laiko…