Citata iš New York Magazine:
„Šių dienų vaikai. Jie nebeturi gėdos jausmo. Nebežino, kas yra privatumas. Jie – pamaivos, dėmesio prostitutės, kuoktelėję maži parsidavėliai, kurie skelbia savo dienoraščius, telefono numerius, idiotiškas eiles – dėl Dievo meilės, netgi savo pusnuogių nuotraukas – internete! Jiems virtualūs draugai pakeitė realius. Jie bendrauja beraščių žinučių kalba. Jiems svarbus tik kitų dėmesis, nors patys negeba dėmesio išlaikyti nė sekundės, šokinėdami kaip kolibriai nuo vienos virtualios scenos prie kitos.“
Tai ne žurnalo nuomonė, bet apibendrintas vyresnio amžiaus žmonių požiūris į jaunimą socialiniuose interneto tinkluose. Niujorko universiteto profesorius Clay Shirky teigia, kad tokia reakcija į vaikų pramogas kyla iš pavydo: „Mes jaučiame kartėlį kaskart kai susiduriame su dalykais, kurie jaunimui leidžiami, o mums jau nebe.“
Ką manote jūs? Kaip yra iš tikrųjų?
10 Comments
Ta citata yra teisinga, ypatingai ta vieta, kur kalbama apie dėmesį. O dėl pavydo – nesutinku, nes iki tam tikros ribos tai yra smagu, bet kai tai perauga į ekshibicionizmą arba visiškai pakeičia realų bendravimą – tai bėda.
Desperacija bet kokiomis priemonėmis būti pripažintam kitų iš tikro stebina. Dar ne taip seniai citavau vieną iš paauglių blogų: „kvieskit mano į savo draugus onėje ir aš sutiksiu ir į skype aš sutiksiu…“. Man tuomet šis prašymas pasirodė labai įstabus – gal jis iš tikro atspindi tai, kas vyksta?
Iešmučių ataka lietuvškoje blogosferoje ir bandymas bet kokiom priemonėm suirinkt kaip galima daugiau apsilankymų irgi iš tos pat operos. O blogai tokie savitiksliai ir tokie apie nieką:)
Jei žmonės rašo apie tai kas jiems įdomu, tai nieko tame blogo, bet kai tai bando paskelbti vos ne pagrindine lietuviškos blogosferos tema arba religija :) – tai jau liga arba jaunatviškas maksimalizmas pramaišiui su vienpusiškumu. O dėl desperatiško reitingų vaikymusi – tai tikslai irgi gali būti skirtingi (tame tarpe aliuzija ir į šią temą).
Geras klausimas: ar yra kokia nors lietuviškos blogosferos tema ar religija? Vieningos tikriausiai nėra, nes skaitant kokius 200 blogų tonas išsiskaido į kelias dalis:
1) nebegaliu gyvent – žudysiuos
2) visi aplink durniai, viskas aplink – mėšlas
3) priimkit mane į draugus
4) gyvenimas yra gražus
5) aš, kaip profesionalas, jums sakau…
Žinoma, tai neatspindi visos įvairovės – gal tik labiau vyraujančias tendencijas.
Cha, tema Nr.5 kaip ir akmenukas i mano daržą ;), bet šiuo momentu tai tikrai mane kabina, nes aš su tuo susiduriu kasdien. Dadėčiau dar vieną, bet nežinau kaip įvardint, bet tai rašymas apie labai aukštos materijas, iš serijos aš toks protingas, o jūs atspėkit ką norėjau pasakyt. Bet tai, ko gero, būdinga ne tik lietuviškai blogosferai.
Tai, apie ką tu rašai, yra kultūringas antro punkto variantas :D
Ačiū nors ir už tokį vertinimą :)
Jėzaumarija! Tu mane ne taip supratai! :D
Aš tik sąrašą komentuoju ir tavo pastabas! Jokiu būdu ne kūrybą!
Ech, vėl susireikšminau :/
2 Trackbacks
[...] Vista kainomis ir pradėjau ilgą tęstinę darbų planavimo tarnybų apžvalgą. Neslėpiau antipatijos socialiniams tinklams vien už tai, kad žodį „draugas“ jie pavertė farsu. Po pusantro mėnesio darbo sužinojau, [...]
[...] natūraliosios atrankos principai, perkelti į virtualią erdvę paskatina dėmesio prostituciją. Radau apie ją citatą pernykščiame The New York Times. Tačiau tai suaugusiųjų vertinimas. Pats save prie tokių priskirdamas, nesupratau ir [...]