(pmccormi nuotrauka)
Teoriškai skaitmeninis vadovėlis, ypač įdiegus į jį ir pratybų sąsiuvinių pildymo funkcijas, būtų tobulas mokslų palydovas ir vidurinėje mokykloje, ir aukštojoje. Vienas universalus, lengvas įrenginys su belaidžiu ryšiu, talpia atmintine su visomis studijoms reikalingomis knygomis ir žinynais bei žodynais pakeistų „alpinisto kuprinę“ arba specialias saugojimo kameras su knygomis mokyklose. Tačiau praktiškai technologijos dar nėra subrendusios skaitmeniniam vadovėliui, jau nekalbant apie biurokratines valdžios struktūras ir pedagogus mokyklose.
Ir vis dėlto – koks turėtų būti skaitmeninis vadovėlis? Apsibrėžę jo funkcijas, galėtume kiekvieną naują įrenginį vertinti pagal tai, kaip arti mokyklos jis yra ir kaip greitai gali atsirasti tikras pretendentas į elektroninį mokslų palydovą.
- Patvarumas. Pradedu nuo savybės, kurios neturi nė viena eletroninė skaityklė. Jei norime, kad skaitmeninis vadovėlis pakeistų knygas, turime jį padaryti itin patvarų. Kaip Panasonic daro savo Toughbook serijos nešiojamuosius kompiuterius, o gal ir dar tvirtesnį.
- Spalvos. Dabartinės e-knygos nerodo spalvoto vaizdo, nors spalvoto e-rašalo prototipų jau esama. Spalvų nereikia humanitarinėms studijoms universitetuose, tačiau pradinei ar vidurinei mokyklai jos būtinos, kaip ir gamtos mokslams.
- Savaitinis energijos užtaisas. Teoriškai gali būti ir trumpesnis, nors mokytojai reikalaus maksimalaus, kad vaikai „palikau sąsiuvinį namie“ nepultų keisti „elementai išsikrovė“.
- Belaidis tinklas. Interneto ryšio vidurinėms mokykloms nereikia (mokytojai protestuos), universitetams gi jis būtinas. Tačiau visiems e-vadovėliams būtinas belaidis Wi-Fi ryšys, kad įrenginiai sklandžiai susijungtų į mokyklos tinklą pamokoms ir paskaitoms. Be to, e-vadovėlis turėtų automatiškai daryti atsargines turinio kopijas tiek namuose, tiek ir mokykloje, kad nedingtų informacija.
- Jautrus paviršius. Jei įrenginį naudosime tik kaip vadovėlį, jis nebūtinas, tačiau būtų idealu pakeisti juo ne vien vadovėlius, bet ir pratybų sąsiuvinius. O tam jau būtinas spaudimui ar prilietimui jautrus ekrano paviršius. Jautrus paviršius „ryja“ elementus ir gerokai blukina dabartinių e-knygų ekranus.
- Biometrija. Nors dar netobulas, biometrinis užraktas ko gero būtų tinkamiausias tokiam įrenginiui, kuriuo naudotis pradedama nuo labai ankstyvo amžiaus. Turinys turėtų būti šifruojamas, ekranas – užrakinamas po ilgesnio nenaudojimo, arba už klasės/namų ribų dėl duomenų saugumo.
- Kaina. OLPC (nešiojamojo kompiuterio kiekvienam vaikui) projektas parodė, kad skaičiuojant teoriškai ir gaminant praktiškai įrenginio kainos labai skiriasi. Pagaminti nebrangų e-vadovėlį galima bus tik atpigus jo komponentams (veikiausiai tik labai paplitus e-knygoms), bet net ir tuomet dalis jo kainos veikiausiai turės būti dotuojama valstybės ar rėmimo fondų.
Galima pridėti dar daugybę kitų funkcijų: rašto ir balso atpažinimo, akademinio socialinio tinklo, gal net vaizdo filmavimo ir komunikacijų, bet jau dabar aišku, kad pagaminti tinkamą visuotiniam naudojimui mokyklose e-vadovėlį pavyks dar labai negreitai. Net nesiimčiau spėti, po kiek metų. Jo perspektyva tiesiogiai priklausys nuo elektroninių knygų paplitimo. Matant namuose tėvus su e-knygomis, vaikams bus visiškai natūralu pradėti mokslus su e-vadovėliu. Pakeliui reikės išspręsti ir vadovėlių kainų, standartų bei autorių teisių problemas.
Norėčiau tokio sulaukti. Jis galėtų atrodyti kaip senų laikų grifelinė lentelė (tik dizainas, žinoma) ir tokiu būdu susieti „pirmąjį sąsiuvinį“ su eletroniniu vadovėliu.
