(iliustracija iš svetainės lilyallenfans.com)
Ši „užrašų“ laida bus skirta dainininkei, kurios aš niekada negirdėjau (arba girdėjau, bet nežinojau, kad tai jos daina) – Lily Allen. Tai ir nesvarbu, nes iš esmės kalbėsime ne apie muziką, o apie apgaulę, veidmainiavimą ir muzikos industrijos kvailybę, bandant pagrįsti represinius veiksmus prieš besidalinančius failais internete.
Istorija trumpai. Lily Allen sukūrė savo tinklaraštį „It’s Not Alright“ (dabar jau tuščias), kuriame užsipuolė atlikėją 50 Cent už jo liberalų požiūrį į muzikos failų mainus, išdėstė savo paramos įrašų filrmų verslui argumentus ir bandė sugėdinti „muzikantų atlygį vagiančius“ interneto vartotojus. Viskas gerai – žmogus gali klysti, bet turi teisę išdėstyti savo nuomonę viešai. Skandalas dėl Lily Allen tinklaraščio, ilgainiui privertęs dainininkę jį ištrinti, kilo dėl to, kad savo argumentams pagrįsti pavogė Michael Masnick iš Techdirt straipsnį be jokios nuorodos ar autoriaus žinios. Negana to, paaiškėjo, kad įrašų kompanijos EMI sukurtoje dainininkės svetainėje yra patalpinti pirmieji jos demostraciniai miksai, kurie… buvo platinami nelegaliai, naudojant kitų muzikantų kūrinius be užmokesčio jiems, jų žinios ar leidimo. Kitaip tariant, Lily Allen, tapusi žvaigžde (?) su nelegaliai naudotos muzikos pagalba, dabar remia iniciatyvas atjungti nuo interneto ir teismuose persekioti tokius kaip ji – laisvai siunčiančius ir naudojančius skaitmeninę muziką savo reikmėms. Skandalui įsibėgėjus, Lily atsiprašė Michaelo, paaškino, kad muziką į svetainę patalpino pati EMI (pamiršusi, kas ją miksavo), bet ilgainiui nebeišsprendė tokios dviprasmiškos situacijos – ištrynė savo tinklaraštį ir bent jau kuriam laikui iš disputo apie muzikos siuntimą pasitraukė.
Išvados? Jei esi kada nors susidūręs su skaitmenine informacija, tikrai esi pažeidęs jos naudojimo taisykles, o gal netgi įstatymus. Tai, kad nebuvai pagautas, tai, kad susikrovęs kelis milijonus, staiga pakeitei savo elgesį ar nuomonę, neduoda teisės pulti kitus už tas pačias „nuodėmes“. Ar Lily Allen sutiktų atsisakyti karjeros, sumokėti baudas, atsijungti nuo interneto ir gal net praleisti šiek tiek laiko kalėjime, kad šiuo atveju tikrai galėtų būti teisi? Ar galėtų tai padaryti kiti hipokritai, raginantys negailestingai bausti už skaitmeninės informacijos mainus? Nejau nenušvinta protas vietoje to ieškoti racionalesnių sprendimų? Jei būtų išrastas begalinis šviežių pomidorų replikatorius, tai auginti jų nebereikėtų – bet kaip suklestėtų verslas, susijęs su jų perdirbimu, maisto paruošimu ir kitos gretimos veiklos!
Klaidos. Japonai sumanė muzikai mobiliuosiuose telefonuose naudoti centralizuotą užraktų sistemą. Ji yra visiškai kvaila, nes tikrai neaprėps visos legaliai nupirktos muzikos, o vadinasi – pažeis vartotojų teises, ribodama, pavyzdžiui pačių žmonių iš CD įkeltą muziką. Veikiausiai bus atšaukta dar iki pasirodymo 2011-aisiais. Šios idėjos iniciatoriai turėtų atidžiau paskaityti, kuo baigėsi Sony bandymas platinti įrašus su kenkėjiškais užraktais – dabar baudas tenka mokėti. • Amerikiečiai, keliaudami užsienyje, staiga pajunta, ką reiškia geodiskriminacija. Šia gėdinga praktika užsiima ne tik specializuotos tarnybos Hulu, Pandora ar Spotify, bet ir tikrai pasaulinėmis save laikančios Google, Apple ir Microsoft. • Prancūzija iš antro karto priėmė kontraversišką HADOPI įstatymą, leidžiantį atjungti įtariamą autorių teisių pažeidėją nuo interneto be jokių įrodymų ir teismo. Pirmą kartą įstatymą atšaukė Konstitucinė taryba. Šį kartą ji, žinoma, vėl turės įvertinti šio represinio įstatymo atitikimą pagrindinėms piliečių teisėms. Jau nekalbant apie tai, kad nauji priežiūros mechanizmai gali kainuoti daug daugiau, nei manoma prarandant dėl „piratavimo“.
Marazmai. Dievaži, ne viena Lily Allen yra kuoktelėjusi: grupė JAV kompozitorių, tekstų autorių ir muzikos leidėjų kreipėsi į vyriausybę, prašydami, kad jiems būtų atlyginta už 30 sekundžių trukmės dainų pavyzdžius, kuriuos iTunes parduotuvėje pirkėjui leidžiama paklausyti nemokamai prieš perkant. Aha – atlyginta už jų kūrinių reklamą pirkėjams. Genialu.
Dienos teorija. Paul Graham knygoje „Post-Medium Publishing“ sako, kad žmonės įprato mokėti už formą, o ne už turinį. Juk gera knyga kietais viršeliais kainuoja tiek pat, kiek prasta, ir abi jos yra brangesnės už tokią pačią knygą minkštais viršeliais…
