Gyventi.lt (gyventi.lt)
Įkurtas: 2007 m. spalio 12 d.
Pagrindinės temos: saviugda, laimė, sėkmė, sveikata.
Autoriaus aprašymas: Kviečiu į bene reikšmingiausią kelionę kiekvieno gyvenime. Tai kelionė į save ir savo galimybių pažinimą, kurios metu ieškomi ir randami atsakymai į klausimus apie meilę, sėkmę, laimę, saviugdą, prasmę…
Kai prieš pat naujuosius metus perskaičiau, kad National Geographic išleido visą savo 120 metų žurnalų, žemėlapių ir nuotraukų archyvą, supratau, kad nenusipirkęs tuojau pat negalėsiu ramiai miegoti. Labiausiai viliojo variantas, parduodamas 160 GB talpos išoriniame diske, bet jis, deja, nesiunčiamas į Europą. Pasidomėjęs, kiek kainuotų jo pristatymas per tarpininkaujančias firmas, gavau apytikrę 500 litų siuntimo kainą (Zyle.lt). Pridėjus dar beveik tiek pat už produktą, gaunasi apskritas tūkstantis. National Geographic, be abejonės vertas tūkstančio, gal net ne vieno, tačiau dėl pinigėlių stokos nusprendžiau pasitenkinti kuklesniu variantu šešiuose DVD diskuose.
Legendinis leidinys
National Geographic yra gerai pažįstamas Lietuvoje. Ne vien dėl to, kad pernai pradėta leisti ir lietuviška laida – National Geographic buvo bene vienintelė sovietinės cenzūros praleidžiama dovana nuo giminaičių užsienyje – tad žurnalą, dažnai labai vėluojantį iš su išvogtais priedais, gaudavo tos šeimos, kurios turėjo giminių JAV ar Kanadoje. Mano šeima artimų giminaičių Amerikoje neturėjo, tad National Geographic skolindavausi iš draugų ir kaimynų. Skaitymas buvo labai epizodiškas, bet gilus: kelis numerius tikriausiai išmokau atmintinai.
Kiekviename National Geographic žurnalo numeryje paprastai būdavo aprašoma gausiai iliustruota kelionė į kurią nors pasaulio šalį ar regioną, mokslo tyrimas, retas, egzotiškas gyvūnas, archeologiniai, paleologiniai ar kiti tyrimai, atkurtas istorinis epizodas iš pasaulio atradimo laikų, straipsniai apie kosmosą, vandenynus, atmosferos fenomenus. Vienas numeris paprastai susideda iš 5-6 straipsnių, tačiau jie yra ganėtinai ilgi ir skaitosi kaip nuotykių apsakymai. Tai, kad kiekvienas jų lydimas tiesiog fantastiškai gražių nuotraukų, padarė šį žurnalą išskirtinį dar prieš pusę amžiaus.
Patobulinta versija
Ši The Complete National Geographic laida nėra pirmoji. Prieš dešimt metų, 110-tojo gimtadienio proga buvo išleista versija kompaktiniuose diskuose. Net nuskenavus visus žurnalus labai menka geba, turinys vos tilpo į 32 kompaktinius diskus. Jis nebuvo labai populiarus, nes kaitalioti tiek diskų yra itin nepatogu, o sutalpinti visą jų turinį į kietąjį diską vietos nepakakdavo – prieš dešimt metų diskai buvo kur kas kuklesnės talpos.
Dabartinė versija yra kur kas geresnės kokybės. Visas jos turinys užima apytikriai 60 GB (kietajame diske parduodamame variante lieka 100 GB laisvų vartotojo reikmėms). Nors 6 DVD yra patogiau už tris dešimtis CD, diskų turinį patartina tuojau pat perkelti į kompiuterio diską – ir patogiau „vartyti“, ir diskai nesidėvės. National Geographic leidėjams užteko sveikos nuovokos nerakinti diskų jokiomis apsaugos priemonėmis – programa, beje veikianti su Adobe Air ir Windows, ir Mac sistemose, leidžia nurodyti vietą kompiuteryje ar tinklo serveryje, kur sudėtas žurnalo archyvas. Pastarasis atvejis labai geras, kai žurnalu dalinasi visa šeima.
Kaip mums – tik tris kartus brangiau
Nors rinkausi pigesnį The Complete National Geographic laidos variantą, iš viso sumokėjau ne taip jau mažai – beveik 410 litų. Palaimintieji amerikiečiai gali įsigyti šį lobį vos už 60 dolerių. Perkant iš National Geographic parduotuvės, Lietuvos gyventojams jis kainuoja 120 dolerių, bet užtat yra siunčiamas per FedEx siuntinių tarnybą. Brangu, bet yra ir privalumas – siuntą, nepaisant švenčių sezono, gavau per savaitę.
Likusius 120 litų pasiima mūsų valstybė ir FedEx. 69 litai yra PVM mokestis, 10 litų – komisinis už tą mokestį Medicinos bankui (kažkodėl muitinė pageidauja, kad būtų mokama ten). 40 litų sumokėjau siuntinių tarnybai. Už siuntimą jau sumokėta, tad, kaip supratau, aš mokėjau už pagalbą siuntą išmuitinant. Nepaisant tos pagalbos, teko su šūsnimi popierių pusantros valandos blaškytis po Vilniaus oro uosto teritoriją: iš FedEx į muitinę, iš muitinės į banką, iš banko į muitinę, o po to į sandėlį.
Nė kiek nesigailiu sugaišto laiko ir išleistų pinigų, nes siuntinys to vertas, bet kilo keletas abejonių dėl tokios biurokratinės tvarkos. Visų pirma, netikiu, kad tūlas britas, danas ar italas, nusipirkęs prekę iš JAV turi atlikti analogiškus žygius savo šalies sostinės oro uoste. Antra, nesu tikras, kad mokslinės ir šviečiamosios literatūros apmokestinimas yra labai protingas mūsų valdžios sprendimas. Na ir galiausiai – o ką, jei būčiau ne vilnietis? Kiek papildomai laiko ir pinigų man kainuotų siuntos atsiėmimo odisėja?
O mes?
The Complete National Geographic būtų fantastiškas dalykas mūsų mokykloms. Vien dėl žemėlapių. Bet nebūtina viską importuoti. Sklaidydamas skaitmeninius žurnalo numerius, negaliu atsikratyti minties apie panašius lietuviškų leidinių archyvus. Argi jie nebūtų vertingi? Visas „Gimtasis kraštas“, visi „Atgimimo“ numeriai nuo pirmosios laidos? Gal net gigantiškas visas „Lietuvos ryto“ archyvas, įskaitant ir „Komjaunimo dienos tiesos“ laikus. Juk tai nepaprastai vertingi laiko dokumentai! Indeksuoti, su paieška, su visomis iliustracijomis jie būtų vertingi ne tik mokslininkams ar žurnalistams, bet ir visiems, kas nori išsaugoti atmintį apie šalies gyvenimo epochą, tikrinti faktus, lyginti žmonių nuomones, ekonominius rodiklius ir t.t. ir pan. Nejau neįmanoma surinkti archyvą, nuskenuoti jį ir paruošti išleidimui DVD diskuose?
Tiesa, dėl manęs asmeniškai, tai galima su naujais archyvais neskubėti. Paskaičiavau, kad per dieną perskaitydamas po 2-3 straipsnius, įsigijęs The Complete National Geographic turiu skaitymo dešimtčiai metų į priekį. Patikėkite, tai labai palaimingas jausmas…
Kas galėjo pagalvoti, kad eglutė taip gerai skrenda? Žinoma, 32 raketos varikliukai padeda, bet pačios idėjos užmojis! Ech… Gražu būtų jas visas (tos, kurios nukirstos, žinoma) po Trijų Karalių į dangų paleisti. (Boing Boing)
(quinn.anya nuotrauka)
Prie milijonų ir milijardų BSA, SPA ir kitų programinės įrangos bei muzikos ir kino verslo asociacijų ataskaitose jau pripratome. Žongliravimas tuščiomis sumomis su dideliu nulių kiekiu daro įspūdį nebent visiškai realybės nepažįstantiems. Sprendžiant iš (labai retų) pokalbių su politikais, šiai grupei priklauso ir įstatymų leidėjai. Dailiai įrištais kostiumuotų lobistų pateiktais dokumentais lengviau patikėti nei paprasčiausiai dirstelėti į sūnaus ar dukros kompiuterį. Na, o matematikos ir logikos dalykais paprastai neužsiimama dėl „laiko stokos“.
Kam tuomet belieka tuo užsiimti, jei ne mums? Šiandieninę skaičiuoklę išprovokavo Liutauro pateiktas trečdalis milijardo „lietuviškų piratinių pinigų“. Tiek lietuviškos programinės įrangos kūrėjai norėtų pasiimti iš vartotojų piniginių, nes mano juos prarandą dėl piratavimo. Dalį pinigų jie išties taip praranda, bet kokią? Mano paskaičiavimai labai labai skiriasi nuo Liutauro pateiktų.
Dėl bendro kompiuterių ir interneto vartotojų skaičiaus nediskutuosime – šokime iškart prie programų skaičiaus, pobūdžio, lietuviškos įrangos dalies ir negauto pelno.
Mano programų inventorius teigia, kad kompiuteryje esama 243 programų, 21 valdiklio (widget) ir 8 sisteminių priedų. Ne kiekviename yra tokia gausa, tačiau jei įskaičiuosime visas įrangos tvarkykles, programas, įdiegiamas su skeneriais, skaitmeniniais fotoaparatais, telefonais (sinchronizavimui ir duomenų apdorojimui), sakyčiau, kad be operacinės sistemos vidutiniame vartotojo kompiuteryje rasime dar 20-30 programų. „Minimalų“ programinės įrangos rinkinį turėtų sudaryti bent jau viena papildoma naršyklė (Firefox), išarchyvavimo programa (7-zip), paveikslėlių peržiūros programa (IrfanView), vaizdo ir muzikos grotuvai (WinAmp, VLC), antivirusinė programa, biuro dokumentų programa (MS Office arba OpenOffice), failų mainų programa (LimeWire, uTorrent), PDF peržiūros programa (Adobe Reader arba Foxit Reader), komunikacijos programa (Skype) ir keli žaidimai. Šešios programos viename kompiuteryje?!? Nebent neveikiančiame…
Taigi pirma didelė Liutauro skaičiavimų klaida – bent 5 kartus sumažintas programų viename kompiuteryje skaičius. Antra klaida – vidutinė programos kaina.
Jei dar kartą peržiūrėsime išvardintų programų sąrašą (jis nėra laužtas iš piršto – tai populiariausios programos pagal Download.com ir kitų archyvų duomenis), pastebėsime, kad beveik visos jos, išskyrus antivirusinę (kuri irgi gali būti nemokama, pavyzdžiui, AVG arba Panda Cloud) ir Microsoft Office (tais atvejais, kai nenaudojama OpenOffice) yra nemokamos asmeniniam vartojimui. Daugelis yra atvirojo kodo.
Operacinę sistemą dažniausiai žmonės yra įsigiję kartu su kompiuteriu, atskirai ji kainuoja 333 litus. Microsoft Office Basic – 650 litų, antivirusinė programa – nuo 80 litų vienam kompiuteriui (kainos iš pigu.lt). Išdalinus mokamų programų kainas vienam programinės įrangos vartotojo kompiuteryje vienetui gausime maždaug 30 litų, o ne 100 eurų, kaip rašo Liutauras. Ir tai tik tuose kompiuteriuose, kurie naudoja Microsoft Office – be jo kaina krenta trigubai.
Trečia klaida – pernelyg optimistiškas lietuviškų programų naudojimo scenarijus. Mano namų ūkyje su keturiais kompiuteriais lietuviškos kilmės programos yra tik dvi – Pixelmator mano kompiuteryje (legalus, dovanota licencija) ir Anglonas – sesers kompiuteryje (legalus, pirktas iš tos pačios pigu.lt). Jų dalis bendrame kiekyje – apie 0,5%. Atsižvelgiant į panaudą – gal 1-1,5%. Ar gali būti, kad kitų vartotojų kompiuteriuose lietuviškų programų yra daugiau? Paskambinau porai pažįstamų: vienas sakosi kažkada turėjęs neaiškios kilmės Alkoną (jau ištrintas), kitas turi Tildės Biurą darbe (legalų), bet asmeniniame kompiuteryje – ne, dar vienas teigia niekada jokios lietuviškos programos nenaudojęs. Ar tai nėra arčiau realybės nei 33% Liutauro pateikti procentai?
Skaičiuodamas piratinės programinės įrangos dalį, Liutauras remiasi BSA statistika. Man ji irgi atrodo iš piršto laužta, bet netikrinęs šaltinių, imties ir metodikos dabar nesiginčysiu. Tarkime, kad jos išties yra 54%. Bet čia iškart atsiranda prielaida ketvirtai skaičiavimo klaidai – ne visų piratinių programų paklausa yra vienoda. Labiausiai plinta Microsoft (Windows, Office), Adobe (Photoshop) ir žaidimai. Nors lietuviški elektroniniai žodynai taip pat labai populiarūs, kitos vietinės programinės įrangos piratų „topuose“ nerasime.
Galiausiai, skaičiuojant negautą pelną verta prisiminti ir „kibiro obuolių“ istoriją. Jei sodo kaimynas pasiūlo pilną kibirą obuolių už „ačiū“ – daugelis paims (gal sulčių išspaus ar košės žiemai išsivirs), nors ir savame sode jų sočiai užderėję. Jei norės parduoti – kad ir už dešimtinę, neims niekas. Panašiai yra su programomis internete. Kai gali gauti Photoshop nemokamai, dažnas ir susigundo. Bet už 2500 litukų grynais? Mokėti dabar pat? Ačiū, aš gal kaip nors su Paint.Net išsiversiu… Štai čia ir yra penktoji Liutauro skaičiavimo klaida – kiekvieną parsisiųstą programą skaičiuoti kaip (potencialiai) parduotą.
Klaidas suradome, laikas iš naujo spręsti uždavinį:
700 000 kompiuterių x (54%) nelegalios programinės įrangos (nuo 900 Lt) x lietuviškos koeficientas (apie 2,5%) – gauname nelegalaus lietuviško turinio už maždaug 8,5 milijono litų. Daug? Lyg ir nemažai, tačiau tame pačiame Liutauro rašinyje minima apytikslė Tilde IT 3 milijonų litų per metus pajamų suma. Išeitų, kad suskatę legalizuotis namų vartotojai užtikrintų vienai firmai vos trijų metų pajamas.
Išvada. Jokio trečdalio piratinio milijardo namų vartotojai Lietuvoje neturi. Taip, turi milijonų – piratavimą neigti taip pat bergždžia, kaip bandyti dirbtinai išpūsti jo daromą žalą. Pagrindinė Lietuvos programų kūrėjų rinka yra verslas. Ne vien dėl to, kad versle mažiau piratinės programinės įrangos – patys produktai yra kur kas labiau pritaikyti biurui, o ne namams. Natūralu, kad namuose jų poreikis menkas, o kai jis yra – tai tik toks, kurį gali patenkinti nemokamai gauti produktai. Negautų milijonų skaičiavimas šimtais yra labai apgaulingas: kelia programų kūrėjams aukos sindromą, skatina prievartines akcijas prieš programų vartotojus, iškraipo įstatymus pertekliniais ribojimais ir neadekvačiomis bausmėmis už pažeidimus, jau nekalbant apie nusižengimus matematikai ir logikai…
(Napalm filled tires nuotrauka)
Technologijų ir produktų apžvalga metų sandūroje – sena IT spaudos tradicija. Šiemet dauguma leidinių irgi skelbė metų geriausius ir kitų metų prognozes. Rinkti metų produktus iš maždaug 60-ies bandytų per 2009-uosius pasirodė per drąsu, tačiau dalį jų įvertinau savo asmeniniais pinigais – Apple kompiuterius (iMac ir MacBook Pro) ir Logitech peles. Prijungčiau prie jų ir kokį paprastesnį FujiFilm fotoaparatą, bet mažai būnu lauke. Kitur skaitytos produktų apžvalgos pasirodė nuobodokos, todėl teko sąrašą smarkiai trumpinti.
Praeitos savaitės trečiadienį tris „metų technologijas“ ir tris „metų produktus“ su Vyteniu paskelbėme „Džiugo failuose“.
Produktai:
Technologijos:
Kandidatų į trejetukus buvo daug daugiau, tačiau ilgas sąrašas trukdo koncentruoti dėmesį į svarbiausias permainas. Kitas privalumas – galimybė paprašyti jūsų papildyti sąrašą. Kokius jūs išrinktumėte 2009-ųjų produktus ar technologijas?
(Dominic’s nuotrauka)
Ne patys geriausi metai nugyventų kolekcijoje tie 2009-ieji. Tačiau vertingi, kaip ir visas kitas patyrimas. Krizė, stagnacija darbuose ir galvose, tulžis ir rietenos viešojoje šalies erdvėje, rūpestis po rūpesčio asmeniniame gyvenime, sveikatos problemos – ne tai minėti čia susirinkome, bet be tamsių šešėlių metų paveikslas stokotų realistiškumo.
Tinklaraštį šiemet ištiko prioritetų kaita, naujos temos, vis mažėjantis tekstų tankis. Domėjimąsi išoriniais technologijų dalykais, kompiuteriais, telefonais, kitais žaislais, pakeitė domėjimasis giluminiais procesais, lemiančiais pokyčius, permainomis, kurias jie neša visuomenei ir žmogaus, verslo bei pačios valstybės gebėjimui adaptuotis prie technologijų progreso. Straipsniai tokia tema neparašomi penkis kartus per dieną, nes kartais reikia kelių savaičių vien tam, kad mintys ir nauja informacija sugultų galvoje į tvarkingas kupetas.
Apie „kasdienę technologiją“ neberašau ir todėl, kad pakeičiau kompiuterį, OS ir programas į mažiau populiarias, todėl nenorėčiau brukti žmonėms to, ko jie gal niekada ir nenaudos. Nors seriją „Nežinau geresnio…“ su kolegų pagalba tikriausiai parašysime, nes ji bendra visiems.
Gali būti taip, kad toliau nežinau.lt rašys apie tai, ko jo autorius labiausiai nežino ir labiausiai nori sužinoti – informacijos sklaidos pokyčius, iš to kylančias ekonomines ir teisės problemas, bendruomenių elgesį naujoje terpėje, žiniasklaidos konversiją ir asmens privatumą ten, kur jo nebėra. Šių dalykų nežinojimas sugrąžino mane į universitetą ir gal netgi taps tyrimo tema.
Tinklaraščiui metai buvo dosnūs. Jis turėjo 672 tūkstančius skaitytojų, apsilankiusių svetainėje pusantro milijono kartų. Apie 150 tūkstančių skaitytojų sugrįžta paskaityti nežinau.lt bent kartą per mėnesį, apie 6500 prenumeruoja visus straipsnius. Nepaisant krizės, iš reklamos gauta per 5000 litų pajamų, iš kurių beveik 1200 teks sumokėti kaip Sodros ir pajamų mokesčius. Taigi nors gyvenu ne iš tinklaraščio, naujam nešiojamajam MacBook Pro jis uždirbo – ir tai yra labai šaunu.
Tikslų ateičiai nebrėžiu, tačiau norėčiau rašyti giliau, gerbti kitų nuomonę ir labiau į ją įsiklausyti. Norėčiau kartu su skaitytojais geriau suvokti, kas laukia ateityje, kokias galimybes tai suteikia, kokiomis permainomis gresia ir atskirti grėsmes atgyvenoms nuo grėsmių esminėms žmogaus vertybėms.
Dėkingas, kad buvote kartu su nežinau.lt jau tris metus, į ketvirtuosius kviečiu linkėdamas, kad kiti, 2010-ieji metai būtų jums geriausi. Metai, leisiantys giliau įkvėpti, plačiau pažvelgti, daugiau pasiekti ir sužinoti. Metai, atnešiantys pasitenkinimą atliktais darbais, atradimo džiaugsmą ir optimizmą ateičiai.
Laimingų Naujųjų Metų!
Naršyklių savaitė baigėsi (rekomendacijas galite rasti puslapyje „Nežinau geresnio…“), šios savaitės tema – slaptažodžių sprendimai. Aš ir vėl aprašysiu rekomenduojamą MacOS X programą, o kolegos – sprendimus, naudojamus Linux ir Windows OS. Primenu, kad prisijungti gali visi norintys. Tik nepamirškite pranešti, kad galėčiau įtraukti į rekomendacijų sąvadą.
Rašant apie tai, kaip geriausia saugoti slaptažodžius ir kitą prisijungimo informaciją visiškai nebūtina apsiriboti kompiuteryje diegiama programine įranga. Gali būti, kad poreikius geriausiai atitinka pačioje naršyklėje įdiegta slaptažodžių išsaugojimo funkcija, o gal naudojate interneto tarnybą, pavyzdžiui LastPass, su naršyklės įskiepiu?
Aš kadaise pradėjau nuo KeePass programėlės Windows sistemoms. Vėliau daugiausiai naudojau pačių naršyklių įsiminimo funkcijas, duomenis sinchronizuodamas per Xmarks tarnybą arba Mozilla Weave, nors teko išbandyti ir Clipperz, ir LastPass. Pradėjus dirbti su Mac ir Safari naršykle, problema ir vėl iškilo. Kadangi šį kartą buvau pasiryžęs sumokėti už tikrai patogų sprendimą, galimybės rinktis padidėjo.
Pabandžiau naudoti LastPass tarnybą (jos įskiepis veikia su Safari), tačiau man ji pernelyg dažnai neįsijungdavo kartu su naršykle. O kadangi LastPass nusiurbia iš naršyklių duomenis į savo šifruojamą saugyklą internete ir iš naršyklių ištrina (tai nebūtina, tačiau rekomenduojama nuostata), įskiepiui nepasileidus likdavau išvis be galimybės prisijungti – nebent atsimindavau vardą ir slaptažodį pats. Tokia situacija visiškai netenkino…
Paskaitęs rekomendacijas užsienio svetainėse parsisiunčiau bandomąją 1Password versiją. Ši programa tikrai nėra pigi – pilna versija kainuoja 40 dolerių, tačiau nutariau įsigyti, jei tik ji atitiks visus mano keliamus reikalavimus. Štai jie:
1Password iš esmės visus reikalavimus atitinka, nors kol kas nėra integruota su Chrome ir Opera. Duomenys gali būti sichronizuojami per DropBox ar MobileMe (su 1PasswordAnywhere) arba per belaidį tinklą. Yra ir 1Password versija iPhone telefonui, kurią irgi įsigijau.
Programos įskiepis naršyklėje nuolat budi ir įsimena vardus, slaptažodžius, anketų laukelių duomenis. Čia pat galima sugeneruoti sudėtingą saugesnį slaptažodį – kai jį atsimena programa, nėra kliūčių naudoti sunkiai įsimenamus slaptažodžius su skyrybos ženklais ir pan.
Naudojant programą naršyklės gauna naują meniu, kuriame yra „Go & Fill Login“ adresynas. Jis veikia taip pat, kaip naršyklės žymos, tačiau ne tik atidaro svetainę, bet ir užpildo laukelius bei prijungia. Greita, paprasta ir saugu, nes šį pildymą galima rakinti po nurodyto laiko tarpo arba apskritai naudoti tik su šeimininko slaptažodžiu.
Duomenų bazė yra labai patogiai peržiūrima ir redaguojama. Kiekvienam jos elementui galima paskirti žymas, kad vėliau vienu ypu rastumėme „tinklaraščius“, „ftp“ ar kitas duomenų grupes.
Tačiau galutinai mane įtikino atsisveikinti su beveik 100 litų papildomos šios programos funkcijos. Iš esmės 1Password yra ne tik slaptažodžių saugykla bet visas skaitmeninis seifas. Čia galima saugoti bankų kortelių duomenis, tapatybės dokumentų duomenų kopijas, yra šifruojamas žurnalas slaptiems užrašams ar dienoraščiui ir įsigytų programų registracijos informacijos saugykla (jos vaizdą ir matote paveikslėlyje).
Ji, kaip ir visa 1Password programa, yra dailiai padaryta ir veikia labai sumaniai. Kad įrašų nereikėtų daryti rankomis, pakanka nutempti ant lango įtraukiamos programos piktogramą – 1Password pati „pasiima“ paveikslėlį, versijos numerį, pavadinimą, datą. Belieka nukopijuoti licencijos raktą ir viskas. Įdomu, kad programoje numatyti ir tie atvejai, kai licencija aktyvuojama ne serijiniu numeriu, o specialiu failu – tą failą galima nutempti ant programos aprašo ir jis bus išsaugotas kaip prisegtukas.
Dėmesys saugumui matyti ir iš smulkmenų. Pavyzdžiui, nukopijavus programos serijos numerį ar slaptažodį iš 1Password į laikinąją kompiuterio atmintį, jis po 90 sekundžių iš ten pašalinamas.
Iš čia ir mano išvada – nežinau geresnio slaptažodžių sprendimo Mac sistemoms už 1Password. Puikiausiai žinau, kad jis ne kiekvienam. Daugybė žmonių puikiausiai išsivers su nemokamomis tarnybomis ir naršyklės funkcijomis. 1Password yra tiems atvejams, kai jų funkcijų negana.
Voras.org (voras.org )
Įkurtas: 2009 m. lapkričio 26 d.
Pagrindinės temos: internetas, socialiniai tinklai.
Autoriaus aprašymas: Voras.org yra didelio noro pakeisti pasaulį maža išraiška. Šiandien pasaulį keičiu pasidalindamas dar viena ką tik atrasta nerealiai gražia interneto idėja ar karštomis naujienomis apie eilinę Google inovaciją, o ryt tikiuosi papasakoti apie savo kūrinį, kuris tavo gyvenimą padarys šiek tiek spalvingesnį. Ir net jei netiki, kad mano mintis nuspalvins tavo gyvenimą (ar bent jau rytinę kavos gėrimo ceremoniją), siūlau vis tiek griebti RSS – aš rašau apie tą interneto pusę, kuri įkvepia darbams ir padeda suvokti, jog tavo galimybes riboja tik tavo paties vaizduotė.
(Kyle May nuotrauka)
Nuorodas šiai fronto laidai po truputėlį rinkau visą gruodžio mėnesį – laikas jas apibendrinti ir užbaigti „fronto metus“. Pagrindinės žiemos pradžios temos – interneto vartotojų teisės ir nesibaigianti kova su DRM. Na, ir žinoma – didysis Google skandalas…
„Duokite laisvę!“
„Give me liberty or give me death!“ – taip yra pasakęs JAV nepriklausomybės kovų dalyvis Patrickas Henry. Po 235 metų laisvės laisvose (?) Vakarų šalyse, šūkis tapo vėl aktualus, šį kartą internete. Neapsikęsdami dėl nuolatinių kėsinimųsi apriboti interneto prieigą ir informacijos mainų laisvę, aktyvesni žmonės imasi iniciatyvos patys: manifestą paskelbė ispanai, piratų partija Europos parlamente inicijavo Interneto teisių chartijos kūrimą. Prie šio dokumento kūrimo gali prisidėti kiekvienas – įtrauktinas tezes galima siųsti europarlamentarui Christianui Engstromui (Švedija, PP). Jei pavyktų suderinti ir priimti tokį dokumentą – piratų partijos Europos parlamente būtų pasiekusios pirmą tikrai svarbią pergalę. O jei būtų išgirsti Nobelio premijos laureatų balsai apie intelektinės nuosavybės įstatymų daromą žalą mokslui, gal teisių chartija galėtų apimti ne vien interneto erdvę, bet ir informacijos mainus apskritai.
DRM pinklės
Muzikai užsienyje DRM beveik nebetaikoma, tačiau užraktai tebėra labai populiarūs tarp filmų, knygų ir kompiuterio programų kūrėjų. Pateikiamas argumentas paprastas – mes nekoncertuojame, todėl tik iš spynų tegalime uždirbti.
Žinoma, ne visi autoriai taip galvoja. Dalis bando platinti savo kūrinius be užraktų, tačiau susiduria su didžiulėmis kliūtimis. Kas sakė, kad autoriaus valia ir teisė yra svarbiausia? Leidėjo interesai yra svarbesni už bet kokią teisę… Dėl jų aukojama netgi galimybė neįgaliesiems ir žmonėms su regėjimo sutrikimais naudotis literatūros kūriniais. Firmos, kurių vadovai ant scenos žarsto gražias frazes apie norą atsikratyti DRM (taip, Apple, į tave žiūrime), pasirodo, nesutinka platinti kūrinių be užraktų net autorių prašomos. Tai kas autoriams belieka? Pažeidinėti įstatymus patiems ir tikėtis, kad jų nenubaus. Nieko čia naujo – visi tai daro internete jau 30 metų ar daugiau…
Autoriai tampa įspausti tarp reakcingų ir konservatyvių leidėjų interesų ir savo skaitytojų, žiūrovų, klausytojų norų. Jeremy Clarksonas („Top Gear“) taip ir rašo – kaip bepasielgsiu, vis tiek esu žuvęs (ačiū, Emili, už nuorodą). Būtų šaunu, kad nereikėtų rinktis tarp tokių nesutaikomų pusių, bet normalaus dialogo kol kas nėra, o laikas veikia interneto naudai – kas sekundę jame paplinta vis daugiau ir daugiau kūrinių, kurių niekas nepardavinėja, todėl už juos niekam ir nesumokėta…
Paminėti DRM ir apsieiti be kuriozų neįmanoma. Slashdot neseniai rašė, kad tie, kas pasinaudojo Microsoft Office 2003 galimybe rakinti dokumentus ir riboti jų prieigos teises, patys liko be tų dokumentų – Microsoft „išjungė“ sertifikato autentikaciją…
Bylos prieš muzikos mėgėjus leidėjams irgi į gerą neišėjo. Muzikantus, kurių kūrinius, pažeisdamos sutartis, firmos savinosi albumams, rinkiniams, savireklamai ar kitoms reikmėms, tos bylos įkvėpė analogiškam veiksmui – dabar Warner, Sony BMG, Universal ir EMI gresia 6 milijardų JAV dolerių bauda už nelegalų 300 tūkstančių dainų naudojimą. Atlikėjas Alejandro Fernandez į Sony būstinę iškvietė policiją konfiskuoti 6 tūkstančių nelegaliai laikomų muzikanto kompaktinių plokštelių. Muzikantus publika gausiai palaiko, ypač tokius drąsius jų veiksmus. Kas bus įrašų studijų pusėje, kai ginčai pasieks lemiamą tašką?
„Ir tu, Google…“
Bruto smūgiu durklu galima būtų pavadinti Google vadovo Erico Schmidto pareiškimą, kad firma į žmonių privatumą ir asmeninių duomenų apsaugą žiūri kaip į kiaurą rėtį: „Jei nenorite, kad apie tai sužinotų, nereikėjo to išvis daryti“. Čia požiūris firmos, kurią, galima sakyti, žmonės myli dėl devizo „nedaryk pikto“. Bene geriausiai į Schmidto akibrokštą vartotojams atsakė saugumo specialistas Bruce Schneier: „privatumas apsaugo mus nuo valdžios savivalės net tada, kai mes nieko blogo nedarome“. Vaizdžiai tariant, atsakymas Google vadovui būtų toks: „Jei šeimoje auga vaikas, akivaizdu, kad paslapties apie jo atsiradimą nėra. Bet ar tai reiškia, kad jo pradėjimo aktas turi būti viešas, visiems prieinamas ir juo gali būti prekiaujama?“
Dar skaudžiau, kad Google smarkiai veidmainiauja teigdama, kad privatumas neegzistuoja. Kai prieš kelis metus C|Net žurnalistai paskelbė daug privačios informacijos apie Erico Schmidto gyvenimą, pasinaudoję tik Google paieška jos rinkimui, Google izoliavo šio portalo žurnalistus ir uždraudė darbuotojams duoti jiems interviu, atsakydama į „neetišką“ informacijos paviešinimą. Tai kaip čia vis dėlto yra? Ar privati informacija gali būti tik tų, kurie tą privatumą internete valdo?
