Plokšti kompiuteriai ir turinio viltys

By vienastoks | Published: 2010.4.6

ipad06.jpg
(Yutaka Tsutano nuotrauka)

§ 6. Manau, kad pirksiu iPad. Tiksliau, beveik neabejoju. Kaip juokavau anksčiau – bijau tik, kad neliks man. Jų jau dabar trūksta. Jei optimistinės prognozės, kad per pirmą dieną parduota apie 700 tūkstančių iPad, pasitvirtins, tai turėsime skaičių, tris su puse karto lenkiantį iPhone debiutą. Smarkus, labai smarkus rezultatas.

Bet dideli lūkesčiai – tik viena medalio pusė. iPod Touch visada buvo populiaresnis už iPhone todėl, kad a) nebuvo pririštas prie konkretaus operatoriaus; b) nekonkuravo su naudojamu mobiliuoju telefonu. Su iPad veikiausiai bus panašiai – Wi-Fi versija nepririšta prie mobiliojo ryšio sutarčių, o pats iPad neva nekonkuruoja su jau turimais kompiuteriais. Rašau „neva“, nes iš tikrųjų jis konkuruoja. Tik ne kaip „duomenų apdorojimo mašina“, o kaip vartai į turinį.

Vartai į turinį yra bene pats geriausias Apple strateginis sprendimas. Su iPad galima žiūrėti filmus, skaityti knygas, komiksus, žurnalus, naujienas, tinklaraščius, paštą, RSS, na ir, žinoma, žaisti žaidimus. Visam tam pakanka liečiamo ekrano – dar daugiau, jis turinio vartojimui yra patogesnis už klaviatūrą.

Jei blaiviai pažiūrėsime į asmeninį laiką (ne darbo metu) praleidžiamą prie kompiuterio, tai rasime, kad rašymas (kam fizinė klaviatūra yra geriau) daugumai žmonių užima santykinai nereikšmingą kelių valandų per savaitę laiką. Visą kitą laiką naršoma, žiūrima, žaidžiama, skaitoma. Spėju, kad šį laiką iPad ir atims iš tradicinių kompiuterių.

§ 7. Bet ar iPad padės uždirbti turinio kūrėjams? Atviras klausimas. Daliai programuotojų iPhone ir iPod Touch padėjo uždirbti gražaus pinigo. Ta dalis, sprendžiant iš programų šiems įrenginiams kiekio, yra pakankamai didelė, kad nenuviliotų nei Android, nei Win 7PS.

Bet dėl kito turinio yra ir vilčių, ir abejonių. Skaitmeninių knygų leidėjams ko gero bus labai gerai – knygos yra populiariausia turinio kategorija Apple AppStore kataloge. Pasirodžius iPad knygų leidyba šiai platformai sprogs kaip supernova. Tai, beje, turėtų gerokai mušti Kindle ir kitų e-rašalo skaityklių kainas. Dvigubai ar dar daugiau. Nes padėjus šalia iPad tą pačią Kindle ar kitą nespalvotą vienafunkcę skaityklę už pusę kainos, pastaroji atrodo graudžiai.

Taigi tegyvuoja knygos, bet mums rūpi ir žiniasklaida, kuri labai nori sumokestėti, bet nujaučia, kad už tai, ką iki šiol duodavo už dyką internete, pinigų ji negaus. iPad gali padėti uždirbti, bet čia yra pakastas visas Kaukazo vilkšunis: jei portalai ir laikraščiai tiesiog perpakuos savo interneto turinį ir pabandys parduoti, tai nedaug ką peš. Savo pačių nenaudai Bonnier, Conde-Nast ir kitos leidybos grupės pavaizdavo įspūdingų leidinių koncepcinius pavyzdžius su integruotais vaizdo klipais, fotogalerijomis, futuristiška navigacija. Jei tai žmonės gaus, tai mielai mokės. Bet… tokio turinio paruošimas kainuoja gerokai brangiau, nei masinis rašinių tiražavimas portale. Kitaip tariant – kad ir kaip nenorėtų sutikti „turinys yra viskas“ šalininkai – be naujos technologijos pinigų tas turinys neuždirbs.

§ 8. Alio, konkurentai? Esu linkęs sutikti su tais, kas sako, jog Apple konkurentams trūksta cojones. Man nėra sudėtinga nusipirkti Apple produktą ir pamiršti kitas kompanijas, bet dėl visų mūsų gerovės norėčiau, kad Apple tektų kietesnė konkurencija naujosiose mobiliųjų interneto įrenginių rinkose. Neabejoju, kad kompiuterių gamintojai, o gal ir Google išleis iPad analogus (rašau šį kartą „analogus“, nes už „kopijas“ jau gavau į kaulus komentaruose). Kai kurie jų bus pakankamai geri užkariauti dešimtadalį rinkos. Bet „iš paskos“ labai skiriasi nuo „priekyje“.

Yra gi ką veikti. Man, pavyzdžiui, trūksta universalaus įrenginio vaizdo ir garso informacijai įrašyti. Tai būtų „muilinės“ dydžio aparatas, gebantis filmuoti HD, fotografuoti arti „veidrodžių“ kokybės, įrašyti ir perkoduoti į teksto failą balsus (toks superdiktofonas). Į kompiuterį informaciją jis turėtų perrašyti automatiškai, be laidų, vos atsidūręs belaidžio tinklo zonoje. Na, ir jis turėtų turėti kainą „liaudžiai“. Būtų puikus palydovas nešiojamajam kompiuteriui ar planšetei.

Iš programinės įrangos – lenkčiausi į kojas, sukūrusiems „perregimą“, į OS integruotą universalų sinchronizavimą tarp kompiuterių, kitų smulkių įrenginių ir interneto. Dropbox yra pakeliui, bet jis siaurokai taikomas. Jei Google netingėtų, galėtų tokį produktą sukurti. Pamenate, kiek buvo vilčių, kad atsiras oficiali Gmail Drive? Microsoft SkyDrive yra arti tikslo, bet ją reikėtų integruoti į Office ar netgi visas Windows programas, kurios turi failo išsaugojimo funkciją. „Failas liko namų kompiuteryje“ yra XX, o ne XXI amžius…

§ 9. Kas nors girdėjo gandus, kad Apple kuria savo paiešką internete? Beprotnamis…

Posted in kompiuteriai, komunikacijos | Tagged , , , , | Comments closed

Spąstai klientams ir kintanti žodžių prasmė

By vienastoks | Published: 2010.4.5

§ 1. Apie naują formatą. Atostogų tinklaraštyje esu turėjęs ir anksčiau, tačiau tuomet bent jau ilsėdavausi. Dabar gi – nei rašau, nei ilsiuosi. Turiu 19 darbų, kuriuos reikia baigti šiandien, bet realiai jiems užtruksiu dar 2-3 mėnesius. Na, gerai – nevarginsiu jūsų paikomis detalėmis.

Taip susiklosčius gyvenimui, nusprendžiau išbandyti dienoraštinį rašymo būdą. Mažiau ruošos, padrikos mintys, daug temų viename įraše, bet nežinau.lt adresas gyvas. Tai kompromisas. Kai laikai pagerės, vėl grįšim prie įprastos programos.

§ 2. Man reikia kainos, o ne brukalo. Rašau į Google laukelį „balkonų įstiklinimas“ (žinau, aš paskutinis Lietuvoje, bet dabar jau tikrai prispyrė). Gaunu net tris reklamas virš rezultatų. Kodėl nepaspaudus reklamos nuorodos, kai iš tiesų domiesi tuo, kas reklamuojama?

Patenku į „Langų sistemų“ svetainės skaičiuoklę. Tiesiai ten, kur reikia, nes aš noriu sužinoti, ar mano finansai išgali stiklinimo operaciją. Turiu atlikti aštuonių žingsnių procedūrą ir sužymėti visus įsivaizduojamo įstiklinto balkono parametrus. Netgi pasirenku vieną iš dviejų vokiškų profilių pavadinimų, nors pirmą kartą matau tuos neištariamus žodžius (pastaba „Langų sistemoms“ – nedėkit į skaičiuokles kvailo žargono, kurį supranta tik statybų rangovai).

Sugaištu nemažai laiko, nes reikia išmatuoti balkoną. Na, bet tai pravers bet kuriuo atveju. Sąžiningai žymiu visus laukelius, įrašau, kiek turi būti langų, kaip jie turi atsidarinėti ir dar daug kitų nereikšmingų smulkmenų. Galiausiai, kai jau tikiuosi gauti kainą, gaunu anketą brukalui. Na tą – „vardas, pavardė, el. paštas, telefonas“. Ji, žinoma, privaloma, ir be jos jokio skaičiaus negausi. Ponios ir ponai – tai žema!

Aš suprantu – nors jūsų rinkodaros vadybininkas pakišo tokiu būdu kiaulę pardavimų skyriui – tai yra jūsų reikalas. Tačiau neperspėti prieš pradedant pildyti anketas, kad pabaigoje jūs visiškai išsityčiosite iš potencialaus kliento, yra bjauru. Labai bjauru. Dingo noras naudotis bet kokiomis svetainių skaičiuoklėmis. Gal visą likusį gyvenimą.

Puikus pavyzdys, kaip internetą galima panaudoti piktam. Nežinau, ar iš to galima daryti kokią išvadą apie reklamų spaudinėjimą…

§ 3. Let’s be Gay!!! Vartau anądien senovinius amerikietiškus komiksus vaikams (maždaug „Sputniko“ laikų). Na, peliukas Mikis ten, dėdė Skrudžas. Ir staiga… iš atvarto tiesiai akysna šoka riebi antraštė „Let’s be Gay!“*. Vos nepridėjau į kelnes. Čia gi leidinys vaikams! Mažiems vaikams, kuriuos mes čia sėkmingai apgynėme nuo istorijų apie princus ir televizijos apskritai, o štai ištvirkėliai amerikiečiai…

„Gay“, žinoma, žodis daugiareikšmis. Tačiau šiandien visos kitos prasmės realiai nebenaudojamos. Liko tik ta viena, paradams drausti. Įsivaizduokite, jūs esate žodyne ir didžiuojatės savo prasme, nes reiškiate „smagus, linksmas“. Praeina tuzinas metų ir jus tiesiogine prasme išguja iš teksto, išskyrus tas vietas, kuriose rašoma apie tai, apie ką man čia draudžia rašyti Nepilnamečių apsaugos įstatymai (ar tik ankstyva jų redakcija? – nesigilinau). Va taip trumpas, mielas, skambus puikios prasmės žodis tapo semantinės transformacijos ar, tiksliau sakant, prasmės uzurpavimo, auka.

Sukalbėjau maldelę už kalbos komisiją, kad neprivertė žodžio „gėjus“ išversti, pavyzdžiui, „džiugus“. Ne kas man būtų…

§ 4. Virtualizacija nevež. Daugiau OS viename kompiuteryje – daugiau galimybių, ar ne? Man taip neatrodo. Turėjau Windows savo Mac’e abiem pavidalais: ir kaip atskirą OS (pasirenkamą kraunantis), ir virtualioje mašinoje. Pastarąjį variantą dar tebeturiu.

Pirmas variantas nėra geras, nes reikia perkrauti kompiuterį, norint pakeisti OS. Kraunasi jis sparčiai, bet tingisi kiekvieną kartą persikrovus atkurti darbinę aplinką kiekvienoje OS.

Virtualizacija turėtų padėti tais atvejais, kai nori abiem OS naudotis vienu metu, bet Windows Vista su Parallels 5 veikia lėtai. Dirbti įmanoma, bet nesinori.

O reikia. Noriu išbandyti naujausią Microsoft Office. Prisiskaičiau pagyrų, bet pats dar netikrinau. Žinau, ką norėčiau rasti Office ir nesu tikras, kad rasiu. Seniai nerašiau padorios apžvalgos, todėl pats laikas imtis darbo, tačiau bijau, kad virtualios mašinos lėtumas sugadins nuotaiką bebandant Office. Jei dėl to nuspręsčiau, kad biuro programų paketas yra netikęs, būtų kaltas ne jis, o aplinka (juokingai gavosi?).

§ 5. Paragrafo ženklas. Kadangi dienoraštėlyje (nuo „mielas dienoraštėli“) per dieną būna kelios temos, tai nutariau jas žymėti labai gražiu „§“ ženklu. Žinau, kad taip anuomet buvo žymimos pastraipos baudžiamajame kodekse, bet nevalia skriausti labai dailaus ir retai naudojamo tipografinio simbolio vien dėl prastų asociacijų su jo vartosena (žr. taip pat § 3). Žymėjimas šiuo riestainiu turi vieną papildomą funkciją – padės komentarų autoriams nurodyti, kurią jie vietą komentuoja. Nes kartais aš nesusivokiu, kuri konkrečiai teksto dalis kritikuojama (nors dažniausiai kritikuojama viskas kartu, nesismulkinant).

Šiandien nemažai prirašiau. Kitomis dienomis tiek laiko neturėsiu. Su praeinančiomis Velykomis jus!

*- ten buvo skyrelis apie linksmus lauko žaidimus su draugais. Be jokios potekstės.

Posted in internetas | Tagged , , , | Comments closed

Kaip ištrinti klaidingus siūlymus naršyklės formoms?

By vienastoks | Published: 2010.3.31

autocomplete31.png

Šiandien gavau skaitytojos laišką su klausimu, kaip ištrinti klaidingus „autocomplete“ pasiūlymus iš formų laukelių naršyklėje. Naršyklės šioje srityje yra visiškai be intelekto: nesvarbu, suklydai rašydamas savo el. paštą, slaptažodį, svetainės adresą ar kitą informaciją – naršyklė įsimena šiuos duomenis ir įkyriai juos siūlo kiekvieną kartą pildant tokius pačius laukelius.

Kadangi su tokia problema ne kartą susidūriau pats, šį paprastą patarimą nusprendžiau parašyti visiems.

Automatinis anketų laukelių užpildymas yra naršyklės funkcija. Kiekviena ją vadina skirtingai, tačiau visos populiariausios leidžia tą priminimą išvalyti – gaila tik, kad dažnai kartu su kitais, reikalingais duomenimis.

Jei klaidingai įvesti duomenys nuolat bado akis, atidarykite naršyklės nuostatas ir…

- jei naudojate Firefox ar Google Chrome, pasirinkite „Clear Browsing History“/„Clear Browsing Data“ (žr. Chrome pavyzdį);

- jei naudojate Microsoft Internet Explorer, pasirinkite „Delete Browsing History“ („Clear now“ mygtukas ištrins iš karto, žr. pav.). Taip pat ši sritis vadinama Opera ir kai kuriose ankstesnės kartos naršyklėse.

Ištrynus naršymo istoriją, dings ir lankytų adresų priminimas adreso laukelyje, bet šis trūkumas ne toks įkyrus kaip klaidingi duomenys pildant anketas.

Šiaip ganėtinai keista, kad naršyklės tebėra ganėtinai žioplos, kai bando įsiminti užpildytus duomenis ar slaptažodžius. Nejau sudėtinga įsiminti tik po sėkmingo prisijungimo (kai serveris nebegrąžina tinklalapio su anketos laukeliais)?

Posted in patarimai | Tagged , , , | Comments closed

Ruperto Murdocho atsisveikinimas su ateitimi

By vienastoks | Published: 2010.3.28

murdoch28.jpg
(© Eddie Keogh/Reuters, nuotrauka iš The Guardian)

Žinių internete apmokestinimas komentuojamas vis aštriau ir aštriau. Kol viena stovykla traukiasi už mokestinių sienų ir tikisi, kad skaitytojų sumažėjimas nepaskandins verslo visiškai, kita kritikuoja pasenusių verslo metodų ir strategijų taikymą visiškai svetimoje joms interneto terpėje ir netgi džiaugiasi, kad konkurentai savo noru traukiasi iš rinkos.

Dygių žodžių Rupertui Murdochui, vienam iš žiniasklaidos apmokestinimo iniciatorių, negaili The Guardian apžvalgininkas Jeff Jarvis. Pasak jo, Murdochas, kuris dar visai neseniai nemokėjo naudotis internetu ir nežinojo, kas yra Google, tiesiog nesugeba įvertinti internete vykstančių pokyčių esmės ir dydžio. Savo vaikams žiniasklaidos magnatas paliks nustekentos, kadaise buvusios išdidžios ir galingos žiniasklaidos imperijos trupinius.

Skaitant tekstą nevalia pamiršti, kad The Guardian ir The Times grupės laikraščiai, kuriuos kaip tik ir paslėpė už mokesčių sienos Murdochas, yra konkurentai. Tačiau viena straipsnio pastraipa man pasirodė itin taikli:

„Bandymas senus verslo modelius perkelti į naująją verslo realybę yra tiesiog beprotybė. Žmonės turi mokėti vien dėl to, kad kažkada mokėjo už spaudą – nepaisydami to, kad reportažo vertė šiandien yra tiesiog pelės mygtuko paspaudimas, nepaisydami, kad pakankamai geros nemokamos naujienos yra šalia, o Google ir Twitter reikalauja, kad žinios liktų atviros, indeksuojamos ir randamos? Argumentas už mokesčius kyla iš emocinio įsitikinimo (skaitytojai „turėtų“ mokėti – ar matėte verslo planą, paremtą žodžiu „turėtų“?), o ne iš ekonomikos“.

Pastarąjį sakinį galima būtų skirti ne tik žiniasklaidai, bet ir visiems, kas šiandien skundžiasi esą nuskriausti internete. Skaitytojas, klausytojas, žiūrovas, vartotojas „turėtų“… „turi sumokėti“… „taip nori autorius“… Tai nuostabus būdas vien valios pastangomis sustabdyti nevaldomus procesus ir paneigti realybę. Jis vertas pagarbos, kaip universalios pasakų pabaigos „ir jie visi ilgai ir laimingai gyveno“ taikymas kur kas labiau komplikuotam gyvenimui.

Galima netikėti, kad žiniasklaida išgyvens be mokestinių sienų, tačiau net ir šią viltį puoselėjantiems reikėtų žinoti, kad žmonės paprastai už turinį nemoka – jie moka tik už „kanalą“. Už internetą jie sumoka vieną kartą ir daugiau už jo turinį mokėti nelinkę. O jei manote, kad turinį gali apsaugoti užraktai… tai vieną dieną labai nemaloniai nustebsite…

Posted in internetas | Tagged , , , , | Comments closed

Patarimas dėl komentarų portaluose

By vienastoks | Published: 2010.3.28

„Jei nesugebi prižiūrėti komentarų, nesiūlyk jų apskritai“.

Žurnalistų profesionalų svetainėje (kad portalų žmonės negalvotų, kad vėl tinklaraščiai jiems „špilkas“ kaišo) Online Journalism Review Robert Niles suformulavo penkias taisykles komentarams žiniasklaidos interneto svetainėse:

1. Jei straipsnio autorius nenori ar negali dalyvauti diskusijoje apie rašinį, neturi būti ir straipsnio komentavimo galimybės.

2. Jei sudarote galimybę komentuoti straipsnį, privalote prižiūrėti komentarus.

3. Interneto leidybos sistema turi turėti galimybę atidaryti ar uždaryti komentarus pasirinktiems autoriams ar net straipsniams.

4. Žmonių nutildymas nutraukia mūsų santykius su jais.

5. Jūsų darbo kritika nėra netinkamas elgesys.

Kodėl tai cituoju? Nes portalų užsispyrimas skelbti visas įplaukiančias srutas neliko nepastebėtas. Jei jų redaktoriai netingi dirstelėti į Seimui teikiamų įstatymų pataisas, tai verčiau jau imtų ir savo iniciatyva sutvarkytų šį reikalą, kad priverstinė diskusijos priežiūra netaptų įstatymo dalimi…

Posted in internetas | Tagged , , , , | Comments closed

Darbas namuose: kaip rasti vidurį?

By vienastoks | Published: 2010.3.27

virtuve27.jpg
(SuperFantastic nuotrauka)

Pradėjęs dėstyti Vilniaus universitete, daugiau laiko praleidžiu namuose. Santykinai daugiau – kelias dienas per savaitę VU būnu nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau turiu kelias apylaisves nuo paskaitų, kai galiu tiek universiteto, tiek ir kitus darbus padaryti neišeidamas iš namų. Anksčiau, kai dirbdavau standartines 8 valandas per dieną biure, maniau, kad darbas namų aplinkoje yra šaunus dalykas – juk niekur taip patogiai nesijauti, kaip savo paties sukurtoje darbo vietoje.

Tai tiesa, tačiau patogumas – tik viena medalio pusė. Blogging Tips rašo, kad kitoje dažniausiai būna patys įvairiausi trikdžiai: nuo įjungtos skalbyklės iki „naminių“ telefono skambučių ir buitinių reikalų, kuriuos kažkodėl reikia neatidėliotinai atlikti (nors jei būtum darbe, tai apsieitum ir be to).

Man naminiai trikdžiai nėra labai svarbūs. Užsidarau kambario duris, išjungiu telefono garsą, uždarau Twitter, Facebook, Google Reader, Gmail – ir jau galima produktyviai dirbti. Kur kas sunkiau surasti vidurį tarp darbo ir poilsio. Ir net ne pagunda padrybsoti išsitiesus, kai labai pavargsti, yra pavojinga. Pavojingiau priešingai – dirbti nuo pat rytinės higienos procedūrų iki paskutinės kavos puodelio naktį. Nepadarytų darbų visada yra. Visi jie skubūs. Jokia bandyta darbų planavimo programa nesutalpina tiek užduočių į vieną dieną, kiek man reikėtų atlikti. Taigi spaudimas netinginiauti virsta darbu visą nemiegamą parą – net iš to miego valandas imi atiminėti, nes darbo vieta nuo lovos yra vos už 50 cm.

Taip dirbdamas išsekini save ir „lūžti“: išjungi telefoną, kompiuterį ir apskritai nieko kelias dienas neveiki, įsivaizduodamas, kad laikas sustojo. Jis, žinoma, nesustoja. Vos įjungus kompiuterį paaiškėja, kad darbų patrigubėjo ir visus juos jau reikėjo padaryti. Toks darbas šuoliais yra daug blogesnis net už pačią nuobodžiausią rutiną.

Galima apriboti darbo valandas. T.y. dirbti namie, tačiau pagal tą patį „skambutį“, kaip biure: pradėti 9 ryto ir penktą vakare „pareiti namo“. Tačiau mesti darbus jų nebaigus namuose yra daug kebliau nei darbe. Nepavyksta savęs apgauti – puikiai žinai, kad gali prisėsti ir pabaigti čia pat.

Darbe irgi galima sėdėti viršvalandžius, tačiau iš jo pargena bent alkis ar mieguistumas. Namuose gali valgyti prie kompiuterio (nesveika, bet kartais tenka) ir snausti priešokiais – panašiai kaip studentas, likus kelioms dienoms iki svarbaus egzamino.

Dirbant namuose ne viskas taip blogai, kaip surašiau, bet man vis nesiseka surasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Daviau sau žodį pailsėti bent sekmadieniais. Bet neišeina, nes po jų būna pirmadieniai su daugybe atliktinų tą dieną darbų. Šeštadieniais tarsi geriau, bet net ir tuomet poilsis išeina intensyvesnis, nei norėtųsi: reikia perskaityti vos ne visos savaitės RSS prenumeratas, porą knygų, išeitį į miestą ilgai atidėliojamų pirkinių ir t.t. ir pan. Žodžiu, jei dirbate daug arba turite sąžinę-darboholikę, geriau dirbkite darbe.

Pamenu, grįždavau iš darbo, pavakarieniaudavau, parašydavau Blogoramą, porą rašinukų kitai dienai ir dar likdavo laiko filmui ar knygai. Dabar nebesugebu rasti laiko net būtiniausiems „poilsio“ dalykams. Gal tikrai dirbti iki žadintuvo skambučio. Bet ar ištversiu?…

Posted in organizacija | Tagged , , , | Comments closed

Be komentaro #26

By vienastoks | Published: 2010.3.27

ungooglable27.gif

Posted in įvairūs | Tagged , , , | Comments closed

Skaitmeninis skaitymas

By vienastoks | Published: 2010.3.27


Skaitmeninis skaitymas tampa vis malonesnis akiai. Šis saldainukas yra interneto knygyno Kobo skaitymo programos versija būsimajam Apple iPad. Kobo turi ir versiją iPhone telefonams, tik ji yra lėtoka.

Posted in video | Tagged , , | Comments closed

Kada turėsim „gmail“ diskų?

By vienastoks | Published: 2010.3.22

diskas22.jpg
(Jeff Kubina nuotrauka)

Prireikė naujo, talpesnio disko. Šiuo metu didžiausios talpos išorinis diskas, neformuojant masyvo, yra 2 terabaitų talpos. Tai yra daug, jei turi laiko tapti skaitmeniniu bibliotekininku: kruopščiai atrinkti, ką jame saugoti, trinti seną medžiagą, stebėti laisvo vietos kiekį. Bet labai mažai, jei turi svajonę apie „gmail“ diską, kuriame niekada nieko netrini.

Jei diskų gamintojai sugebės padidinti jų talpą bent 1000 kartų, tai kada nors iš tikrųjų turėsime tokius diskus, kuriuose nereikės „daryti vietą“ trinant senus dokumentus ar perkeliant juos į optines laikmenas. Nors ne visi trinami dokumentai kada nors mums pravers, vis dėlto toks dalies praeities naikinimas nėra geras dalykas – niekada negali žinoti, kada prireiks kažkada daryto skydelio PSD failo, straipsnių juodraščių ar ganėtinai nevykusio vaizdo įrašo iš kelionės į Italiją. Diskas, iš kurio informacija netrinama, kuriame ji gula sluoksniais diena po dienos, yra indeksuojama ir pasiekiama per paiešką, būtų geras sprendimas.

Toks diskas nebegali naudoti įprastos aplankų ir failų sistemos (bent jau vartotojo sąsajoje), nes tarp tiek aplankų nieko neberasime. Dabar, kasdien naudojamame diske jų yra per 100 tūkstančių – tai kiek bus kelis tūkstančius kartų padidinus disko talpą?

Atitinkamai pasiruošti turėtų ir OS. Šiandien disko turinio indeksavimas ir paieška veikia patenkinamai, bet lėtai. Jei disko talpa ženkliai padidės, tokia sistema nebesusitvarkys su duomenų kiekiu. O ir paieška turėtų būti geriau reitinguojama – programa turi atspėti, kurie duomenys vartotojui yra svarbesni, arba, jei to nesugeba, bent jau leisti pasirinkti paieškos grupes pagal turinio tipą.

Žinoma, mūsų skaitmeninis gyvenimas tampa vis intensyvesnis, tad nežinia, ar jam visam užtektų ir petabaito disko. Bet jei užtektų netrinant informacijos bent keliems metams, jau būtų gerai. Įsivaizduoju vyrų pokalbį prie (nealkoholinio*) alaus:

– Kaip taviškis? Seniai nemačiau, jau visas vyras gal…
– Jau aštuntokas. Baigia antrą diską išaugti.

Beje, tokiame diske nebeveiktų ir antivirusinės programos. Man atrodo, kad jos ir dabar neveikia. Žinote, dėl ko? Ogi pabandykite apypilniame 2 TB diske paleisti „full scan“ – turėsite savaitę atostogų. Net varganame 160 GB diske gilus skenavimas gali trukti ne vieną valandą. Kovos su kenkėjais programomis teks stiprinti budinčią apsaugą ir interneto srauto filtrus, nes virusui praslydus į vidų dideliame diske gali jo ir neberasti… Juo labiau, kad žinodami, kiek trunka patikra, patys žmonės nenorės jos paleisti savo diskuose – tiesiog neras tam laiko.

Kitas klausimas, ar greit atsiras talpesnių diskų? 2 TB limitas parduotuvėse yra jau apie metus. Kad to negana, gerai matosi iš pardavimų dinamikos. Vos prieš kelias dienas mačiau apie 50 Hitachi 2 TB išorinių diskų gerakaina.lt, o šiandien jų nebeliko. Jei 2 TB diskai nėra perkamiausi, tai greitai tokiais taps. O kur 10 ar 20 TB? Negi nebūtų paklausos?

Tai tiek pamąstymų. Bėgu pirkti to 2 TB disko, kol jūs nenupirkote jo man iš panosės. Beveik deficitas…

*- saugau N-17 moralę.

Posted in kompiuteriai | Tagged , , | Comments closed

Kas bus su bepročiais, kai išnyks laikraščiai?

By vienastoks | Published: 2010.3.20


Turiu pripažinti, kad per Login 2010 diskusiją šį svarbų aspektą apmaudžiai praleidome. Gerai, kad yra ONN mūsų žinių spragoms užtaisyti.

Posted in video | Tagged , , | Comments closed