Metus ar du apie judėjimą į priekį mažai tekalbėjome – labiau rūpėjo nenusiristi penkmečiu ar dešimtmečiu atgal. Dabar, regis, atgijo optimizmas: vien Login 2011 programoje yra nemažai ganėtinai pakiliai skambančių pranešimų temų: „Žinios, kūryba, ateitis ir… kosmosas?!“ (kovo 18, 15 val., Omnitel scena), „Socialinių tinklų ateitis“ (03.18 13:00, Omnitel scena), Euroblogo diskusija „Kaip Lietuvai patekti į interneto greitkelį“ (kovo 17 d., 15:00 ten pat) ir pan.
Šaunu, kad nerimsta ir studentai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (atskleidžiu interesus – aš ten dėstau) Studentų mokslinė draugija balandžio 26-28 dienomis rengia mokslinę konferenciją „Informacinė visuomenė Lietuvoje: raida ir perspektyvos“. Organizatoriai rašo:
Konferencijoje dalyvaujantys pranešėjai bandys įvertinti informacinės visuomenės sklaidą tiek Lietuvos Respublikos institucijose bei įstaigose, tiek nevyriausybinėse ir verslo organizacijose. Bus keliamos ne tik teorinės, tačiau ir praktinės informatizacijos problemos, o remiantis lygnamosios analizės tyrimais bus siekiama atskleisti šio bei kitų veiksnių įtaką Lietuvos socialiniai aplinkai, dalyviai bandys įžvelgti ateities perspektyvas.
Jei studijuojate ir dalyvaujate savo aukštosios mokyklos mokslinėje veikloje, tai galite iki balandžio 8 dienos užregistruoti pranešimą konferencijoje adresu konferencija.kfsmd@gmail.com nusiuntę vardą ir pavardę, pranešimo temą, mokslinį vadovą, aukštąją mokyklą bei studijų pakopą. Tačiau konferencija bus atvira visiems norintiems – laisviesiems klausytojams tereikės atvykti į VU KF auditoriją JR5 (Saulėtekio al.).
Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką aš supratau, apsilankęs Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.
Iki „planšečių amžiaus“ – dar metai ar kiti
Šitą ne taip paprasta buvo suprasti, nes kongreso parodos salėse elektroninėms lentutėms buvo skirta garbingiausia, labiausiai matoma vieta. Motorola Xoom, Samsung Galaxy Tab 10.1, Huawei Ideos S7 Slim, LG Optimus Pad, Blackberry PlayBook, Asus Eee Pad, Hewlett-Packard TouchPad, HTC Flyer – nemaža dalis šių naujų planšečių pirmą kartą „dienos šviesą“ išvydo MWC 2011 salėse. Jų gamintojų parengtis išleisti produktus, deja, nieko labai gero šiais metais nežada: operacinė sistema (daugiausia Android Honeycomb) yra nebaigta, o masinė gamyba geriausiu atveju prasidės šių metų vasarą. Realiai pasirinkimą Lietuvoje tikriausiai turėsime tik prieš Kalėdas.
Nors iš esmės planšečių gamintojai seka Apple pramintomis pėdomis, kai kurie jų rado stebėtinų sprendimų išsiskirti iš minios. LG Optimus Pad turi nugarėlėje dvi kameros akutes, galinčias fiksuoti „trimatį“ vaizdą, o HTC Flyer, pavyzdžiui, turi pagalbinę plunksnelę objektų ekrane valdymui. Abu dalykai atrodo nebūtini, nors plunksnelė Flyer išskiria kaip kūrėjams skirtą produktą.
(LG Optimus 3D telefonas)
Nežinia, ar bus populiarus LG pasirinkimas visur, kur įmanoma, integruoti 3D vaizdą – firma „trimatizmu“ užkrėtė ne tik savo televizorius ir planšetę: pirmąją kongreso dieną išdidžiai buvo pristatytas ir „pirmasis pasaulyje trimačio vaizdo telefonas“ LG Optimus 3G. Gera naujiena – erdvinį vaizdą telefono ekrane išties galima matyti be specialių akinių. Bloga naujiena – jis turi būti specialiai paruoštas turinio kūrėjų, o pačiu telefonu nufilmuotam vaizdui jau reikia akinių – nesvarbu, kokiame ekrane jis bus peržiūrimas.
Laikant rankose Optimus 3D tiesiai prieš akis, trimačiai efektai matomi ganėtinai gerai (nors ir kenčia dėl mažo ekrano dydžio), tačiau vos pasislinkus į šalį efektas dingsta, o žiūrint dar didesniu kampu jis susilieja į neryškius šešėlius. Todėl veikiausiai pilnametražių filmų su Optimus 3D niekas nežiūrės (negi iškentėsi 2 valandas toje pačioje padėtyje?), tačiau trumpų klipų peržiūrai jis tinka. Klausimas tik, kas juos filmuos? Telefono kūrėjai pristigusius filmų žada vilioti žaidimais. Kaip jie atrodo ekrane pats nemačiau, nes prie to kampo LG stende nuolat būriavosi minia jaunesnio amžiaus kongreso dalyvių.
Tačiau grįžkime prie planšečių. Nepaisant to, kad dauguma MWC pristatytų produktų naudojo Android OS, man kur kas įdomesni pasirodė jos nenaudojantys – ypač HP TouchPad. Android Honeycomb niekuo nenustebino, nors šiaip jos sąsaja gerokai skiriasi nuo telefonams naudojamų Android versijų. Kai kam ji primena Windows XP, man gi – MacOS Dashboard sąsają, ypač pagrindinis ekranas. Gilesniam patyrinėjimui būtų reikėję daugiau programų, tačiau šiuo metu jų praktiškai nėra – tik tas, kas sudėta į operacinę sistemą: naršyklė, paštas, foto/video įrankiai ir dar kelios smulkmenos. Didžiausias pastebėtas privalumas – labai sklandžiai veikianti sąsaja: be trikdžių ir stabdymo.
Kadangi Lietuvoje (buvusios) Palm WebOS sąsajos neteko nė pauostyti, labai taikiausi prasibrauti prie HP stendo. Vasario 9 dieną San Franciske Hewlett-Packard paskelbė apie pirmąją planšetę su WebOS 3.0 – TouchPad, tad geidžiau ir ją išbandyti, ir kartu su WebOS pažaisti.
Mano norams išsipildyti nebuvo lemta, nes HP neleidžia paimti lentutės į rankas – galimas dalykas, kad ji dar tebėra toje stadijoje, kai ne vietoje palietus „šriubai byra“. TouchPad demonstravo HP žmonės, tačiau tą demonstraciją tikrai buvo verta pažiūrėti.
Beje, mano matyta demo buvo kur kas turiningesnė už čia įdėtą. WebOS sužavėjo ne tik sąsajos išbaigtumu, bet ir keletu tikrai gudrių sprendimų: laiškų antraščių ir kitų žinučių (Twitter, Facebook) peržiūra nepaliekant naudojamos programos; keičiamo dydžio ekrano klaviatūra su skaičių eile, gebėjimu sudėti susijusius programų langus į vieną krūvelę (tai gerai matyti klipe); belaidžiu indukciniu įrenginio krovimu. Anksti kalbėti apie įrenginį, kurio gamintojai kol kas ir į rankas neduoda paimti, tačiau bent jau man HP TouchPad buvo tikrai įspūdingiausia MWC 2011 matyta planšetė. Pastebėti minusai: spartos problemos, nepaisant dviejų branduolių 1,2 GHz procesoriaus, ir (kol kas) jokio pritaikymo tarptautinei rinkai. Tikėkimės, kad iki vasaros, kai žadama išleisti TouchPad, šie dalykai bus sutvarkyti. Santykinai menka WebOS dalis išmaniųjų rinkoje lemia ir skurdoką programų pasirinkimą. Pasak HP, jų yra apie 6000, tačiau nežinia, kiek iš jų tikrai tinka planšetėms ir yra pakankamai kokybiškos konkuruoti su iOS ar būsimomis Android programomis.
Nors aš esu tarp tų nuosaikiųjų, kurie nesitiki iš kovo antrąją dieną pristatomos antrosios iPad kartos didelių naujovių, gali būti, kad Apple produkto pristatymas vis dėlto gerokai pakoreguos rinkos perspektyvas. Net MWC metu entuziazmas, rodomas kitų gamintojų planšetėms trukdavo tik tol, kol smalsuoliai išgirsdavo numatomą įrenginio kainą. „800 bucks? Man, it doesn’t make sense…“
Nepaisant to, kad Apple nedalyvavo MWC, mintyse, manau, ne vienas aš lyginau pristatomus produktus su iPad: tiek sąsają, savybes, programas, tiek, žinoma, ir kainą. Reikia degte degti prieraišumu žaliam robotui, kad šiandien įsigytum Motorola Xoom už 600 dolerių su įpareigojančia sutartimi – o ką, jei už trijų dienų Apple gerokai nuleis pirmosios kartos iPad kainas, kaip ji dažnai daro pristatydama naują įrenginių kartą? Teoriškai įmanoma, kad planšečių rinkoje susidėlios padėtis atvirkščia telefonams: norintys pigaus produkto pirks iPad, mažiau skaičiuojantys pinigus – Android, Blackberry ar HP. Nors man sunku tuo patikėti. O gal išankstinės iPad konkurentų kainos yra pernelyg išpūstos? Gal, prasidėjus masinei gamybai, jos sumažės? Gal. Nors patirtis su pirmosios kartos Samsung Galaxy Tab nieko gero nežada kaip ir gandai, kad Apple su Samsung iš esmės kontroliuoja planšečlų dydžio liečiamų ekranų užsakymus – kitiems lieka labai nepigūs trupiniai.
Man pasirodė, kad nepaisant garsaus šurmulio, niekas kol kas nepasiūlė agresyvaus iPad konkurento. Veikiausiai šiemet ir nepasiūlys, nors patys nekantriausi galės įsigyti alternatyvas, solidžiai apmokėdami šią privilegiją. iPad alternatyvų neskatina pirkti ir programų stoka. Jei be programų Android ar WP7 telefonu bent jau galima skambinti, tai planšetė ne programų atrodo gerokai liūdniau – sunku įtikinti žmones, kad naršyklės visiškai pakaks, nepaisant HTML5 ir „debesų“ entuziazmo.
Galimas dalykas, kad kai kurios bus neoficialiai pavadintos „Facebook planšetėmis“. MWC pastebėjau tendenciją telefonus be jokių patrauklių bruožų vadinti „Facebook phone“. Neva tai padės žiopliems vartotojams išpirkti pagamintą tiražą. Tokia partizaninė rinkodara nesužavėjo Marko Zuckerbergo – Facebook vadovas aiškiai pasakė, kad jokio „Facebook telefono“ apskritai nėra.
„Bukas vamzdis“ verčia krūpčioti
Nors pradėjau apžvalgą nuo planšečių, nederėtų pamiršti, kad MWC 2011 jos buvo tik svečiai – kongresas yra mobiliojo ryšio operatorių susitikimo, pasitarimo ir pasibėdavojimo vieta, o ne gaminių paroda. To pasibėdavojimo buvo sočiai.
Viena vertus, būti mobiliojo ryšio operatorium šiandien, atrodo, yra labai gerai: nors kai kurios rinkos yra persotintos abonentais, paslaugų ir spartos poreikis nuolat didėja, ir tam jokio galo nematyti. Tik plėsk infrastruktūrą, statyk 4G ryšio bokštus ir stenkis aplenkti konkurentus, bandydamas pasiekti paskutinį teritorinį užkaborį. Bet čia tik viena pusė.
Kita pusė – neišvengiamas kainų mažėjimo spaudimas plintant naujoms technologijoms, didėjant konkurencijai ir ryšio spartai. Vieną kartą operatoriai tai jau patyrė. Jei pamenate, kiek kainavo mobiliojo telefono skambučio minutė prieš tuziną metų, tai suprasite operatorių nerimą, kad tas pats gali atsitikti ir su duomenų ryšiu. „Planas Supervamzdis – 500 terabaitų už 1 centą!“ yra kraupiausia ateities vizija, kokią šiandien galėtum papasakoti „Leadership Summit“ susitikime dalyvavusiems Europos ir pasaulio mobiliojo ryšio kompanijų vadovams.
Grįžęs iš susitikimo Omnitel prezidentas Antanas Zabulis, labai mielai, beje, bendravęs su į kongresą atvykusiais Lietuvos žurnalistais, pasakojo France Telecom nuogąstavimus: „Google į mobiliojo interneto infrastruktūrą investuoja 500 milijonų dolerių, Apple – 1,2 milijardo, o vien France Telecom – 5 milijardus“. Tačiau iš paslaugų mobiliajame internete labiausiai pelnosi būtent Google ir Apple. Gal dar ne taip grėsmingai šiandien, tačiau beveik visi analitikai be išimties tvirtina, kad „pinigai telefone“ didės labai sparčiai.
Merkiantys į infrastruktūrą milijardus Europos mobiliojo ryšio operatoriai bijo tapti „buku vamzdžiu“ – gauti pinigėlį (kasmet dėl konkurencijos ir paslaugos paplitimo vis mažesnį) tik už ryšio užtikrinimą, bet ne už juo teikiamas paslaugas, pramogas ar turinį. Taip iš esmės yra atsitikę su laidiniu internetu: nors nemažai laidinio interneto tiekėjų siūlo visokių papildomų paslaugų (Gala TV iš Teo ir pan.), populiariausias žmonių pirkinys yra „plikas“ internetas, pageidautina, neribotas už fiksuotą kainą. Visi „dideji“ pinigai internete sumokami už turinio ir paslaugų „antstatą“ tokioms firmoms kaip Apple, Netflix, Amazon ir t.t. Iš Lietuvos vartotojų pinigai už turinį į JAV masiškai dar nenuteka (nes mes dar nepriskiriami mokiems ir neturime prieigos prie iTunes, Netflix ar Pandora), tačiau bent jau už programas telefone mokėjimai po truputį didėja – žinoma, ne operatorių naudai. Vakarų Europą gi, ES komisarė Neelie Kroes, pasak Antano Zabulio, perspėjo nedviprasmiškai: „Rytai jus sutriuškins technika, Vakarai (turima galvoje JAV – aut. past.) – turiniu“.
Na taip – Rytai telefonais, Amerika – paslaugomis, pramogomis ir turiniu, o patys vietos vartotojai – nuolatiniu spaudimu mažinti ryšio kainas. Kartais netgi su tos pačios Europos Komisijos pagalba, kuri nuo kitų metų ketina rimtai pareikalauti mažinti tarptinklinio duomenų ryšio (data roaming) tarifus. Su balso skambučiais EK jau padirbėjo – nepigu iš Italijos ar Ispanijos skambinti namo, bet galima – minutės kaina yra 1,63 Lt, priimto skambučio – 0,63 Lt (kainos iš Omnitel svetainės). Nepalyginsi su dešimtimis litų už ES ribų. Tačiau duomenų perdavimo kaina tebėra kaip kosminio turizmo: vienas varganas megabaitas lupa 8,14 Lt, tad viso naujienų svetainės tinklalapio užkrovimas net neskaičiuojant Flash reklamų gali kainuoti apie 20 litų. Aš nė nekalbu apie videoreportažus ar kitokią vaizdo/garso informaciją.
Tokioje apsuptyje visiškai natūraliai gali sustiprėti persekiojimo jausmas. Investuodamas didelius pinigus į 3G/4G norėtum matyti ateities tinklą kaip puikią platformą pasiūlyti vartotojams vis daugiau visokių paslaugų, gerokai prisidedančių prie mokesčio už ryšį, tačiau taip labai retai nutinka. Pačių operatorių sukurtas programas, muzikos ar vaizdo leistuvus, parduotuves ar kitas paslaugas nesunkiai nukonkuruoja operacinių sistemų ir programų joms kūrėjai. Perspektyva plėsti įtaką telefonų operacinėms sistemoms yra abejotina vien dėl to, kad (beveik) numarinus Symbian, Europa apskritai liko be mobiliosios OS: iOS, Android, WebOS, Windows Phone 7, Blackberry – viskas yra iš Jungtinių Valstijų.
Be to, net nepaisant sparčios 4G plėtros Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, jau dabar kyla abejonių, ar jos pralaidumo bei aprėpties pakaks. Jei imtume ir per artimiausius kelis metus perkraustytume visą laidinio interneto srautą į belaidžio infrastruktūrą, ji tuojau pat subyrėtų. Gal subyrėtų netgi perkėlus nedidelę dalį…
Todėl lygiagrečiai su 4G plėtra jau ieškoma sprendimų, kurie palengvintų masinio belaidžio interneto naštą. Apie vieną įdomų projektą, pramintą „Homerun“ visai netyčia sužinojau „Telia Sonera“ susitikimų kambaryje. „Homerun“ yra planas pasinaudoti Wi-Fi ryšiu viešose vietose, nukreipiant mobilaus interneto srautą per šviesolaidį. Teoriškai tai veikia taip: jei aš, Omnitel klientas, užsuku į kavinę ar kokią kitą vietą su Zebra Wi-Fi mieste, tinklas automatiškai mane atpažįsta pagal IMEI duomenų bazėje ir nematomai, be jokio prisijungimo, slaptažodžių ir pan. nukreipia mano mobilųjį ryšį per Wi-Fi ir Teo ryšį, taip sumažindamas mobiliojo ryšio apkrovą. Išėjus iš Wi-Fi zonos, ryšys sklandžiai grįžta prie 3G/4G. Tas pats kaip keliaujant pereiti iš vienos bazinės stoties dengiamos teritorijos į kitą, tik šiuo atveju į žaidimą įsijungia ir viešosios Wi-Fi prieigos. Nenuostabu tad, kad Teo vadovas Arūnas Šikšta neseniai sakė, jog 4G ir šviesolaidis yra ne konkurentai, o partneriai.
Barselonoje, pasak Telia atstovo, buvau pirmasis ne firmos žmogus, išbandęs „Homerun“. Jis veikia, bet kol kas ne su visais telefonais (su iPhone 3G problemų nebuvo). „Homerun“ būtų itin vertingas tik prasidėjus 4G ryšio diegimui, kai aprėptis dar nėra labai didelė.
Ta pačia proga su Omnitel prezidentu pasikalbėjome ir apie 4G perspektyvas Lietuvoje. Esamą situaciją tikriausiai žinote: iš keturių (2,6 GHz, 1,8 GHz, 900 MHz ir 800 MHz) diapazonų du yra užimti GSM/3G ryšio, 2,6 GHz yra paikai RRT išnuomotas kažkokiems televizininkams, o 800 MHz ruožą Rusijos naikintuvų pilotai naudoja „savas-svetimas“ atpažinimui – nevalia dabar į jį brautis maždaug 300 km atstumu nuo Rusijos sienų – neduokdie, būsi palaikytas „svetimu“.
Estams užteko sveiko proto nenuomoti 2,6 GHz ruožo, todėl jie jau dabar diegia 4G. Mes to padaryti negalime, bet padėtis nėra beviltiška – galima palaipsniui užimti 1,8 GHz ir 900 MHz diapazonus, tačiau pirmajam reikia specialios įrangos (kuri turėtų pasirodyti šiemet), o dėl atrojo naudojimo turi susitarti visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Taip, 4G LTE vis dar reikia palaukti, bet gal nebe taip jau ilgai. Vartotojai linkę būtų paskubinti operatorius, tačiau šiems neduoda ramybės klausimas, o kas gi už visa tai sumokės?..
Kaip kainuos mobilusis internetas?
(Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistams pasakoja apie mobiliojo duomenų ryšio plėtrą ir kainodarą –Tietokonenuotr.)
Antraštėje klaidos nėra – kiek kainuos mobilusis internetas (ypač 4G) spręs rinka ir operatoriai kiekvienoje šalyje, tačiau kaip ir už ką mes mokėsime – klausimas visiškai naujas. Iki šiol mes mokėjome dviem būdais: arba už duomenų srautą (tam tikrą kiekį GB), arba „neribotai“ – tiesiog už mobiliojo interneto paslaugą. Nė vienas šių variantų nėra perspektyvus iš ryšio operatorių pozicijos. Tai labai aiškiai pasakė Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistus MWC kongrese į susitikimą pakvietęs Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström.
Visų pirma, duomenų srautas mobiliajame tinkle auga milžiniškais tempais. 2009-aisiais Telia Sonera persiuntė 60 terabaitų, o pernai metais – jau 240 TB. 68 procentus šio srauto sudaro iPhone telefonuose naudojama informacija, 21 (bet labai sparčiai augantį) procentą – Android telefonai, likusią dalį – nešiojamieji kompiuteriai su 3G/4G modemais. Jei šiemet tempas nesumažės (o kodėl turėtų?) Telia Sonera kitame MWC galės skaidrėse parodyti įspūdingą stulpelį su 1 petabaito duomenų srautu. Fiksuotas mokestis, pasak Telia Sonera atstovo, tokio srauto neapmoka.
Plečiantis 4G tinklui Skandinavijos šalyse (kol kas tik 10 tūkstančių vartotojų Švedijoje, bet šiemet TS ketina įrengti dar 200+ 4G taškų) pereinama prie mokėjimo „laiptelių“: paslaugos yra suskaidytos „paketais“ pagal ryšio spartą ir perduodamų duomenų kiekį. Jei gerai pamenu didžiausią laiptelį, tai ant jo šiandien puikuojasi 100 Mb/s ryšys ir 30 GB srautas už 60 eurų. Bendrovės svetainėje radau panašius skaičius: „Total 4G“ planas: 30 GB neribotų paslaugų (įskaitant VoIP) su 10-80 Mb/s sparta už 65 eurus.
Tačiau net ir toks „laiptuotas“ ir santykinai griežtai apribotas mokestis, pasak p. Dahlström, dar yra keistinas ateityje. Operatoriai norėtų, kad atskirai apmokamas būtų ir… programų naudojamas interneto srautas. Pagal tokią sistemą „YouTube“ programėlė mūsų telefonuose turėtų būti brangiausias pirkinys (dabar ji beveik visur nemokama) vien dėl sunaudojamo klipų peržiūrai srauto. Kiek ji galėtų kainuoti? 500 litų? Po 50 litų per mėnesį? Beklausant pranešimo mane užplūdo tiek klausimų, kad paprašiau Omnitel žmonių tarpininkauti prašant susitikimo su p. Dahlström akis į akį.
Nors mūsų pokalbis buvo neilgas (vos 10 minučių), kai kuriuos svarbius dalykus pavyko išsiaiškinti. Pirma, srauto apmokestinimas pagal programą šiandien yra labiau „vizija“, nei konkretus planas. Telia Sonera ir kiti ryšio operatoriai diskutuoja su Google, Apple ir Microsoft apie ateities mokėjimų modelius, tačiau konkrečių rezultatų kol kas nėra. Håkan Dahlström sako, kad operatoriai su „programėlių parduotuvių“ rinka neketina kovoti – jie lauks to, kas ateis po jų. Kas tai bus? Šiandien dar neaišku. Man – tuo labiau: juk per 35 asmeninio kompiuterio metus programų jam niekas iš esmės nepakeitė. Taip, atsirado naršyklės, bet dar neaišku, kad ChromeOS pasirinktas kelias yra ta tikroji ateitis. O jei netgi taip, tai kuo ji iš esmės (ryšio mokesčių prasme) skirsis nuo atskirų programų naudojamo interneto?
Antras kelias, kurį aptarėme su Telia Sonera – paslaugų konkurencija. Operatoriai bando diegti savo paslaugas (muzikos grotuvai ir parduotuvės) ir tokiu būdu nuvilioti dalį vartotojų nuo tų išmaniųjų „app store“. Konkrečių skaičių negavau, tačiau potencialiai šioje srityje veiklos yra. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva. Jei pavyktų sukurti patogias, nebrangias ir gausias pasirinkimo filmų, muzikos, knygų bei programų parduotuves tol, kol vietos vartotojams dar neatsivėrė iTunes ar Hulu, tai, sakyčiau, operatoriai turi šansų rimtai pasivaržyti su OS kūrėjais.
Tačiau mes puikiai žinome, kad dabar, geriausiu atveju, turime tik užuomazgas. Omnitel turi muzikos parduotuvę su ganėtinai piktomis kainomis (daina – 5 Lt, albumas – 35 Lt, bakstelėjus į atsitiktinius) ir ribota galimybe perkelti kūrinius iš vieno įrenginio į kitą. Yra pažintinė programėlių išmaniesiems telefonams svetainė (žr. pav), kuri išties yra tik svetur „gyvenančių“ programų agregatorius.
MWC salėse aptikau keistą WAC organizacijos stendą, kuris iš dalies atspindi operatorių ir kai kurių įrangos gamintojų pastangas įsiskverbti į „parduotuvinę“ rinką. WAC (tariama „vęk“) yra didelis aljansas, siekiantis sukurti telefonams kažką panašaus į Adobe Air – platformą, kuri leistų programai veikti pačiuose įvairiausiuose telefonuose, nepriklausomai nuo jų OS. Privalumas operatoriams – akivaizdus. Sukūrei savo parduotuvėlę ir per WAC įkėlei į kiekvieną parduodamą telefoną, taip paklodamas pagrindą būsimoms pajamoms iš turinio pardavimo.
Vizija įdomi, bet: a) ant papildomo sluoksnio sukurtos programos niekad neveiks taip sklandžiai (ir taupiai resursų) kaip „native“ programėlės; b) idėja nesužavėjo Nokia, Apple, Google, Microsoft ar RIM – neradau nė vienos jų narių sąraše; c) Apple, pavyzdžiui, apskritai draudžia tokio tipo programas savo telefonuose ir planšetėse.
Taigi šis kelias operatoriams irgi bus labai sudėtingas (ką reiškia vien derybos su Holivudu ir įrašų industrija dėl turinio teisių!)…
Lieka dar trečias – „auklėti“ vartotojus, kad mobilusis ryšys yra brangus ir už jį reikia atitinkamai mokėti. Visai kitaip nei už, tarkime, laidinį. Ši mintis kartota beveik visų operatorių pranešimuose. Kiek ji gaji? Bus matyti. Didžiausios kliūtys – jau minėtos analogijos su balso pokalbiais ir laidiniu ryšiu. Vartotojas nesupras, kodėl belaidis turi iš esmės skirtis… O ir Europos Sąjungos institucijos, nuolat artėjančios prie interneto kaip esminės žmogaus teisės pripažinimo šioje vietoje tikriausiai stos į vartotojo pusę.
Trupiniai
Nemanau galįs prirašyti dar triskart tiek, kiek jau parašiau, apie kitus produktus, įvykius ir diskusijas Mobile World Congress 2011 metu – retas jūsų iki šios vietos perskaitė. Tad pabaigai apibendrinsiu įdomesnius dalykus vienu sakiniu – jei pageidausite, galėsiu apie juos parašyti atskirai:
Apple nedalyvavo MWC, bet geriausio mobiliojo telefono apdovanojimas atiteko iPhone 4G.
Steve Ballmer reklamavo Windows Phone 7 ir teigė, kad 96% pirkėjų yra patenkinti OS. Bet nepasidalino pardavimo skaičiais. Užtat pasakė juokelį apie Apple (bet pamiršau, kokį).
Nokia vadovas Stephen Elop sakė, kad už draugystę su Microsoft Nokia gaus daug pinigų. Microsoft teigė, kad už draugystę su Nokia gaus daug pinigų. Draugiški mainai? Nokia gi ketina kurti mobilią atsiskaitymų sistemą Afrikoje. Nes ten nėra bankomatų. Kuo ne verslo modelis?
Dick Costolo reklamavo Twitter ir buvo linkęs prisiimti atsakomybę už visas vykstančias ir ateityje vyksiančias revoliucijas.
Eric Schmidt iš Google teigė, kad Larry Page jį išleido į MWC, nes pats nemėgsta keliauti. Google irgi norėtų atsakomybės už revoliucijas, bent jau už Egipto. Į visus klausimus buvo atsakyta „viskas bus gerai“. Android versijų fragmentacija? Viskas bus gerai. Nėra Market jūsų šalyje? Viskas bus gerai. Operatoriai širsta dėl YouTube srauto? Nieko mes nemokėsime, bet viskas bus gerai. Pozityviausias pranešėjas, dievaži.
Jim Balsillie (Blackberry bosas) visus operatorius kvietė į savo parduotuvę. Google, Apple nepriims – mes priimsime. Salėje „valio!“ nesigirdėjo.
MWC daugiausiai buvo šnekama apie tai, ko visiškai ten nebuvo – Apple, Facebook ir papildomas pajamas iš paslaugų bei turinio.
Pirmą kartą buvau MWC ir labai daug supratau (nors dar liko spragų). Fantastiškas renginys, ypač jei neužsižiūri į stenduose išdėliotus žaisliukus…
Pagrindinės temos: pinigai, ekonomika, finansai, aktualijos, politika.
Autoriaus aprašymas: Formalistai – žmonės, kurie negali gyventi be apibrėžtų taisyklių. Tokiems, bet nueit į tualetą reikia procedūros. Tokie sėdi pas mus valdžioj ir daugumoj įmonių, bet yra tokių ir tarp mūsų. Vienas protingas dėstytojas yra pasakęs – Plikas formalizmas visados baigiasi fiasko ir visiškai su juo sutinku. Aš esu Neformalistas – žmogus nekenčiantis taisyklių, normų ir standartų. Esu žmogus, kuris galvoja savo galva. Šis tinklaraštis – mano minčių išlaisvinimo vieta.
Skelbimas studijuojantiems verslą ir informacines technologijas (vyresnieji bakalauro kursai ir magistrantūra):
Informacinių technologijų bendrovė „IBM Lietuva“ kviečia Lietuvos IT ir ekonomikos krypčių studentus dalyvauti konkurse „IBM Business Run 2011“. Antrą kartą rengiamo konkurso metu studentai išmėgins savo žinias ir gebėjimus verslo procesų konsultavimo ir IT sistemų modeliavimo srityse.
Organizatorių teigimu, „IBM Business Run 2011“ dalyviams teks įveikti užduotis, su kuriomis verslo konsultantai susiduria praktikoje. Dalyvių komandos rengs projektus įsivaizduojamai įmonei, kuriuose atsiskleis jų gebėjimai įvertinti esamą įmonės padėtį, identifikuoti problemas ir pateikti kuo optimalesnius IT sprendimus joms spręsti.
3-5 asmenų komandą galima užregistruoti iki rytdienos, vasario 24 dienos Facebook puslapyje. Sėkmės dalyvausiantiems!
Antrąją konferencijos dieną pranešimus renginio salėse išmainėme į artimesnę pažintį su Lietuvos reikalais – investicijomis į šviesolaidį, ateities planais bei pasvarstymais apie interneto ryšio reguliavimo dalykus. Tie skaitytojai, kurie norėjo daugiau lentelių šį kartą bus užganėdinti.
Tačiau grįžkime prie šviesolaidžio.
Teo vadovas Arūnas Šikšta pristatė bendrus telekomunikacijų bendrovių ir Teo investicijų per pastaruosius 5 metus skaičius. Kreivės, kaip ir galima buvo tikėtis, reaguoja į ekonominę krizę, tačiau jų linijos yra švelnesnės už kitų pramonės ir paslaugų sektorių. Teo paminėjo ir tai, kad tuo metu, kai sprogus nekilnojamojo turto burbului bankrutavo daugybė statybos bendrovių, tos įmonės, kurios užsiėmė ryšių tinklų statyba išgyveno (išskyrus vieną) – iš dalies ir dėl to, kad šviesolaidžio plėtra giliausios krizės metais nesustojo. Teo investicijos į ją atrodo taip (raudona cilindrų dalis):
2010-ųjų metų pabaigoje, pasak Teo, Lietuvoje šviesolaidžiu galėjo naudotis apie 556 tūkstančius namų ūkių, tačiau realus paplitimas, kaip taikliai pastebėjo pirmosios dienos įrašo komentuotojai, yra gerokai mažesnis – naudojamų šviesolaidžio prieigų skaičius pačioje pernai metų pabaigoje buvo 103 tūkstančiai – t.y. maždaug penkis kartus mažiau. Iš dalies taip yra dėl to, kad kai kuriems vartotojams operatoriai dar nespėjo prijungti šviesolaidžio. Kiti gal dar nejaučia poreikio.
Tas poreikis ateityje, žinoma, didės. Darius Didžgalvis, Teo tinklo technologijų tarnybos vadovas pateikė keletą skaidrių su srauto augimo prognozėmis:
Iš šios, pavyzdžiui, matyti, kad tiek parsiunčiamas tiek tiesiogiai transliuojamas video, jau dabar užimantis didelę interneto srauto dalį, per kelis artimiausius metus labai smarkiai augs. Ypač jei prie jo pridėsime VoD (video-on-demand) IPTV tarnybas.
Viskam tam reikia didelės interneto spartos ir kuo mažesnio „užlaikymo“ (ping). Speedtest.net rezultatai ir šiandien atrodo neprastai:
Per penkerius pastaruosius mėnesius Lietuva pasaulinėje Speedtest lentelėje pakilo per kelias pozicijas ir dabar yra antra po Šiaurės Pietų Korėjos tiek pagal parsiuntimo, tiek ir pagal išsiuntimo spartą. Įspūdingas rezultatas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Speedtest sudeda visus bandymus – nuo paties silpniausio iki paties sparčiausio.
Galėčiau pateikti dar kelias skaidres su patraukliais skaičiais, tačiau suprantu, kad jie gali erzinti tuos, kas šiandien negali namuose turėti šviesolaidžio. Tokių interneto vartotojų, deja, Lietuvoje yra ir bus ganėtinai nemažai. Šviesolaidį labai ekonomiška išvedžioti po daugiabučius namus miestuose, tačiau daug daug brangiau ir sudėtingiau privačių namų rajonuose ar nutolusiose sodybose. Teo šviesolaidį šiandien siūlo 49-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Geras skaičius tiems, ką jis aprėpia, neguodžiantis tiems, kas dar nepasiekiami. Nors šiais metais Teo į šviesolaidžio plėtrą ketina investuoti dar 78 mln. litų, kai kurios vietos tikriausiai šviesolaidžio nesulauks tol, kol įvedimas taps ekonomiškai prasmingas.
Likusi diskusijos dalis buvo skirta ryšių reguliavimo, cenzūros ir interneto filtravimo dalykus. Ji buvo labai įdomi, tačiau viso turinio čia nepasakosiu vien todėl, kad šiame tinklaraštyje esame aptarę beveik visus cenzūros klausimus.
Pasak Teo korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus direktorės Eglės Gudelytės Harvey, pricipai, kuriais vadovaujasi Teo yra tokie:
Pagrindinės problemos, susijusios su interneto cenzūra ir filtravimu realiai kyla dėl dviejų priežasčių:
1. Kai kurios verslo organizacijos bando per interneto paslaugų tiekėjus riboti konkurenciją ar vykdyti užsibrėžtus verslo planus (loterijų ir pan. filtravimo iniciatyvos).
2. Kitos verslo organizacijos bando riboti prieigą prie paslaugų, kurių pačios neteikia ir neketina teikti, tikėdamos, kad tokiu būdu pavyks apsaugoti pasenusius ir nebeveiksmingus verslo modelius (LANVA, BSA ir pan.).
Kadangi prieš tai su Teo tiesiogiai man neteko bendrauti dėl interneto filtravimo ir cenzūros, tai turėjau įmonės vadovams vieną svarbų klausimą. Tie, kas skaitė nežinau.lt ir kituose tinklaraščiuose diskusijas apie vadinamąjį piratavimą, supras, kodėl jį uždaviau.
Mano klausimas:
- Ar į jūsų bendrovę Lietuvoje kada nors yra kreipęsi autorių tarpininkai, leidybos organizacijos, įrašų bendrovės ar kitos panašios įmonės dėl konsultacijų, patarimų ar bendrų darbo grupių, siekiančių Lietuvoje sukurti autorinio turinio prekybos, nuomos bei platinimo sistemas?
Teo atsakymas:
- Ne.
Į Teo ne kartą buvo kreiptasi prašant blokuoti, cenzūruoti, uždrausti, išimti, bet nė vieno vienintelio karto – sukurti, pradėti, paskatinti naujas turinio sklaidos iniciatyvas ar bent jau pasitarti, kaip jos galėtų atsirasti, remiantis užsienio analogais. Nenuostabu, kad bendrovė ganėtinai skeptiškai vertina cenzorių pastangas. Paprastus filtrus apeiti labai lengva, o sudėtingiems, tokiems, kokie veikia Kinijoje ar Irane, reikia labai daug pinigų ir dar daugiau nuolatinės priežiūros. Ir šiaip kyla klausimas, ar mes turime prisijungti prie „interneto skylių“:
Atsakymas neturėtų būti sudėtingas, tačiau ne visiems jis bus vienodas. Negausi, bet aktyvi suinteresuotų asmenų grupė bevelytų, kad Lietuva atsidurtų juodoje interneto skylėje.
Tiek trumpai apie FTTH konferenciją Milane, šviesolaidį, Teo ir cenzūrą. Ryt keliauju į Mobile World Congress Barselonoje. Tai labai didelis ir margas renginys, kurio vienas žmogus gali pamatyti tik menką dalį. Pasistengsiu „susiurbti“ kuo daugiau naujienų, tačiau nesu tikras, kad turėsiu laiko papasakoti jas tiesiogiai.
Tiesa, viena didelė naujiena jau pasklido: Nokia pereina prie Windows. Turiu minčių apie tai, bet nenorėčiau dėstyti, nepasikalbėjęs su Nokia ir Microsoft Barselonoje.
FTTH Europos Tarybos direktorius Hartwig Tauber pristato šviesolaidžio statistiką.
Technologijų konferencijos, nesvarbu kurioje šalyjo jos vyktų ir kieno būtų organizuojamos, turi vieną paradoksalų bruožą – jose neveikia arba labai prastai veikia interneto ryšys. Gaila, bet ne išimtis yra Fibre to the Home (FTTH) Europos Tarybos konferencija Milane. Klausant kalbų apie šviesolaidžio plėtrą ir jos nešamą interneto spartą iki pat 1 Gbit/s, labai apmaudu negalėti prisijungti prie interneto ir apie tai papasakoti tiesiogiai. Dabar darau tai skolintame kompiuteryje, nes šį galima buvo prijungti prie laidinio interneto. Belaidis taip ir neveikia…
Kas yra FTTH Taryba ir kodėl mes čia susirinkome? FTTH Tarybos, prieš 7 metus įkurtos ir šiandien maždaug 150 bendrovių vienijančios nepelno organizacijos tikslas – skatinti šviesolaidžio plėtrą ir atkeipti dėmesį į svarbesnes šios srities technologines naujoves. FTTH nariai kartą per metus susirenka į konferenciją, pasidalina savo pasiekimais, aptaria problemas ir pasidairo parodos salėje į naują techniką. Jei esate girdėję apie įspūdingus šviesolaidžio Lietuvoje skverbties skaičius, tai suprasite, ką veikiu čia su keliais kolegomis iš kitų žiniasklaidos priemonių: ogi grožiuosi Lietuvos skaičiais statistinėse lentelėse ir diagramose. Pavyzdžiui, tokioje:
(didinasi)
Taip, Lietuva su 23% šviesolaidžio skvarba yra pirmoji tarp Europos šalių ir šešta visame pasaulyje. Mus lenkia tik gerai žinomos Pietryčių Azijos šalys – Pietų Korėja, Honkongas, Taivanas, Japonija – ir ganėtinai netikėtai šiemet FTTH reitinguose pasirodę Jungtiniai Arabų Emiratai. Pagal šviesolaidžio augimo spartą Europoje būtume treti (2%) po Latvijos (4,4%) ir Portugalijos (2,2%), tačiau Teo delegatai konferencijoje primena, kad didesnius augimo skaičius paprastai turi tie, kurie tik pradeda šviesolaidžio plėtrą.
Į mano klausimą, kaip infrastruktūros plėtra gali būti siejama su šviesolaidžio nauda vartotojams šiandien (visų pirma sparta), FTTH atstovai atsakyti negalėjo. Tyrimų bendrovės IDATE, teikiančios duomenis FTTH reitingams, vadovas Roland Montagne sakė, kad duomenų apie šviesolaidžio spartą ir jo santykį su tinklo plėtra šiandien nėra. FTTH Europos Tarybos generalinis direktorius Hartwig Tauber pridūrė, kad plėtros skaičiai yra labiau tinkami atskirų šalių potencialo, o ne šiandienos galimybių maavimui. Tiesa, Teo atstovai ryt pažadėjo konkretesnių su sparta susijusių skaičių.
Tačiau vieną dalyką – šviesolaidžio svarbą ateičiai – konferencijoje kaip mantrą kartoja kiekvienas pranešėjas. Vienas svarbiausių šviesolaidžio privalumų – beveik neribotai didinama sparta. Jei variniai laidai ima „lūžinėti“ jau nuo 25-50 mbit/s, o 3G ar 4G plėtra priklauso nuo bazinių stočių tankio ir naujų dažnių, kurie kartais jau būna užimti, tai nutiesęs šviesolaidį iki abonento, vėliau gali daugybę kartų didinti pralaidumą, prisitaikydamas prie augančių poreikių.
Mums gal šviesolaidis atrodo jau įprastas dalykas, tačiau pasaulyje jis dar tebėra naujokas. Šiaurės Amerikoje 2010 metų pabaigoje buvo 8,8 mln. šviesolaidžio abonentų, Europoje – 3,9 mln., Artimuosiuose Rytuose – 3,3 mln., Rusijoje – 4,2 mln., Azijos šalyse – 45 milijonų. Pastarasis skaičius atrodo įspūdingai tol, kol prisimeni, kiek Azijoje iš viso yra gyventojų.
Žodžiu esame ir veikiausiai dar kurį laiką būsime tarp šviesolaidžio lyderių. Daugiau apie tai ryt (jei tik bus interneto ryšys). Pabaigai prisegu viešbučio, kuriame gyvename, vaizdelį. Priminimas, kad Milanas yra jei ne interneto, tai bent dizaino sostinė.
Kiekvienas komisijos narys išrinko po 10 geriausių jo manymu darbų ir surašė jų dešimtuką. 1-oje vietoje buvusiam darbui teko 10 taškų, 2-oje – 9 ir t.t. iki 1 taško už 10 vietą.
Tenka pripažinti, kad vertinimas labai išsiskyrė: iš 79-erių nebuvo nė vieno darbo, kuris būtų gavęs bent po balą iš kiekvieno komisijos nario. Visų komisijos narių dešimtukai atiteko skirtingiems darbams. Įdomus atvejis. Iš viso balus komisija skyrė 34-iems darbams.
Konkurso nugalėtojas išrinktas sudėjus visų komisijos narių taškus.
Na, o nugalėjo, surinkęs 33 taškus, štai šis darbas:
Su jo autoriumi, pasivadinusiu paslaptingais keturiais nuliais, aš netrukus susisieksiu dėl prizo perdavimo. Visiems dalyviams nuoširdžiai dėkoju už idėjas, įdėtą darbą ir entuziazmą. Visiems skaitytojams – už komentarus, kantrybę ir palaikymą. Iki kito žaidimo!
P.S. Ryt išvykstu į FTTH, o po to iškart į MWC, tad laukite reportažų.
Tinklaraščių bendruomenėje periodiškai kyla naujos diskusijos dėl turinio naudojimo svetur bangos. Ir kaip nekils, jei nuolat atsiranda projektų, kurie, nepaisant ankstesnių panašių sumanymų nesėkmių, vis stengiasi kurti naujus agregatorius. Kartais tie agregatoriai yra sumaniai padaryti ir naudingi tiek autoriams, tiek ir skaitytojams (mano galva tokie yra blogeriai.net ar visosnaujienos.lt), kiti gi tiesiog lupa visą RSS srautą, dažnai nė nepasiklausę. Dalis kolegų yra ne juokais supykę dėl piktnaudžiavimo tinklaraščių turinio atvirumu ir netgi ketina keletą veikėjų patraukti į teisinę atsakomybę.
Šis mano įrašas yra skirtas pakomentuoti licencinį tinklaraščių turinio aspektą taip, kaip aš jį suprantu. Nesu teisininkas – rašau iš savo patirties ir žinių, sukauptų per kelis pastaruosius metus. Prašome taisyti komentaruose.
1. Aš rašau tinklaraštį. Kas gali naudoti mano originalius tekstus, nuotraukas ar kitą turinį neatsiklausęs?
Išskyrus Blogeriai.net (duotas sutikimas prisijungiant prie agregatoriaus, be to – naudojamas ne visas turinys), kai kuriuos atskirus sutarimus su kitomis svetainėmis ir tuos agregatorius, kurie naudoja tik nuorodas ar ištraukas, nė vienas projektas, kuriame aptikau savo rašinius neatitinka licencinių reikalavimų. O gaila. Juk specialiai stengiausi, kad turinį būtų lengviau naudoti.
2. Aš turiu idėją sukurti naują agregatorių. Ką man daryti, kad viskas teisiškai būtų gerai?
Atsakymas – padaryti savanorišką dalyvavimą. Jei norima naudoti visą tinklaraščio įrašo turinį (ne tik antraštę ar trumpą ištrauką), tai kito varianto nėra. Tinklaraščių autoriai turi patys prisijungti prie agregatoriaus ir nurodyti sutinką jame skelbti savo kūrinius, jei juos tenkina agregatoriaus sąlygos. Jos turi būti aiškiai surašytos.
3. Bet juk Google (Google News) nieko neklausia!
Netiesa, klausia. Tiesa, yra būdų, kurie leidžia ribotai naudoti kitų sukurtą turinį be atskiro susitarimo. Dažniausiai tuomet būna naudojamos tik antraštės ir nuorodos, kartais – nedidelė ištrauka iš teksto ar lydinti iliustracija (sumažinta). Taip veikia Digg, Reddit, VisosNaujienos ir daugybė kitų agregatorių. Laikykime, kad tai tėra citavimas, kuris yra galimas ir be atskiro leidimo.
4. Bet tu pats naudoji kitų nuotraukas neatsiklausęs (pvz., anksčiau Blogoramose)!
Taip, tačiau… Kitų autorių iš Lietuvos nuotraukas naudojau tik todėl, kad kitaip yra sudėtinga skaitytoją sudominti fototinklaraščio įrašu. Savo įrašų iliustracijoms aš naudoju tik nuotraukas su Creative Commons licencija, nurodydamas jų šaltinį – dažniausiai Flickr albumą. Tai paprasta padaryti – Creative Commons svetainė turi specialią paiešką, kuri parenka tik tas nuotraukas, kurias leidžiama naudoti pagal pasirinktą licenciją (komercinės/nekomercinės, originalai ar remiksai).
5. O aš gi nieko iš to neuždirbu!
Ne apie pinigus čia kalbame. Apie autorystę. Nors nemažai tinklaraščių autorių džiaugtųsi, galėdami uždirbti šį tą iš savo rašinių, jiems ne tai yra svarbiausia. Antraip išvis neturėtumėme tų tinklaraščių. Jiems svarbu parašyti savo mintis, pradėti diskusiją su savo skaitytojais, rasti problemų sprendimą savo bendruomenėje. Žodis „savo“ yra labai svarbus. Jei turinys iškeliauja svetur ir yra neatsekamas iki šaltinio, jo kūrėjas praranda kontaktą su skaitytoju – ko gero svarbiausią atpildą už savo darbą.
6. Na, jei viskas taip jau saugoma, tai nebus ateityje nei naudingų agregatorių, nei kitų įdomių projektų…
Nebūtinai. Iš tikrųjų, nepaisant to, kad daugelio tinklaraščių poraštėje yra „copyright“ ženkleliai, jų autoriai yra atviri naujoms idėjoms ir naujiems įdomiems būdams skleisti turinį. Tai tikrai galima padaryti korektiškai. Štai trumpa
ATMINTINĖ AGREGATORIŲ KŪRĖJAMS
Nedubliuokite žiniatinklio turinio. Visiškai pakanka to, kad tekstas, nuotrauka, garso ar vaizdo failas yra įdėtas vienoje vietoje. Jums pakanka pasinaudoti nuoroda į originalą, jo antrašte, na, ir gal citata, jei manote, kad ji padės jūsų agregatoriaus skaitytojui. Išimtys gali būti taikomos archyvams (Internet Archive, Google Cache).
Neatimkite iš autorių jų skaitytojo. Pageidautina, kad agregatoriaus naudojami socialiniai įrankiai (balsavimas, komentarai ir pan.) papildytų, o ne konkuruotų su originalo svetaine. Jei kitaip neišeina (komentarus leidžia Digg, Reddit, Hacker News ir kiti), bent jau įdėkite citavimo nuorodą (trackback) į originalą, kad jo autorius žinotų, kur dar gali rasti atsiliepimų apie savo kūrinį.
Neindeksuokite svetimo turinio kaip savo. Net tais atvejais, kai gaunate sutikimą naudoti visą tekstą, suformuluokite taisykles paieškos sistemoms faile robots.txt taip, kad kitų darbas paieškos rezultatuose nebūtų rodomas kaip jūsų agregatoriaus turinys. Agregatorius yra ne turinio projektas, o paslauga.
Remkitės bendruomene. Aš jau pamečiau skaičių gudruolių, kurie kadaise sumanė tiesiog siurbti svetimų tinklaraščių RSS ir pakišinėti jų turinį skaitytojui kaip savo. Anksčiau ar vėliau visi jie miršta, nes neturi jokio palaikymo tarp tinklaraščių autorių. Tie, kurie turi – gyvuoja ir auga. Prie blogeriai.net nuolat prisijungia nauji tinklaraščiai, nes jų autoriai mato didesnės sklaidos naudą. Jei jums kyla klausimų „ar taip tinka?“, „ar niekas neprieštaraus?“, klauskite pačių autorių. Dauguma mielai atsakys ir gal net pasiūlys įdomių idėjų, kaip projektą patobulinti.
Agregatoriai yra geras dalykas. Sakyčiau, kad jų turime per mažai. Bet jie turi veikti taip, kad visi besinaudojantys – skaitytojai, autoriai, agregatoriaus kūrėjai – turėtų naudos ir nė vienas iš jų nebūtų nuskriaustas.
