Paskraidymui


Jei ne darbais, tai bent akimis… Ačiū Dariui! (Ot, velnias – buvau įdėjęs ne tą klipą.)

Posted in video | Tagged , , | Comments closed

HTC Legend – šūvis į viduriuką

legend23.jpg
(louisvolant nuotrauka)

HTC modelių rinkodaroje ne taip paprasta susigaudyti – ne vien dėl skirtingų aparatų skaičiaus, bet ir dėl jų kainų ir neįprastos išleidimo sekos. Mano bandytas HTC Legend buvo išleistas šių metų kovą, tačiau praktiškai iškart ne kaip lyderis – juo jau tada turėjo tapti HTC Desire. Todėl susidomėjimas Legend modeliu buvo mažesnis, nei galima buvo tikėtis. Tam tikra prasme HTC Legend buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…

Patobulintas Hero

Legend panašumas į HTC Hero skatintų lyginti šiuos du modelius, tačiau Hero man neteko bandyti, o nuo anksčiau testuoto Magic Legend taip smarkiai skiriasi, kad palyginimas beveik neturėtų prasmės. Išskirtiniai Legend bruožai tiek naujo, tiek ir jau naudojusio HTC akimi – aliuminio korpusas, „epliškai“ sudėlioti įjungimo bei garso reguliavimo mygtukai bei ryškus AMOLED ekranas. Skirtingai nuo ankstesnių modelių Legend turi ne mechaninį žymeklio rutuliuką, o optinį.

Šiaip HTC Legend dizainas išties yra neprastas. Eklektiškai atrodo tik jo nugarėlė, kuri turi guminę „kaktą“ su keistai išbarstytomis garsiakalbio skylutėmis, 5 Mpix fotoaparato objektyvu ir LED blykste bei tokią pačią guminę „barzdą“, po kuria slepiasi akumuliatorius, SIM ir SD atmintinės kortelės. Telefonas maloniai guli delne, neslidinėja drėgnose rankose (bandant prie +33° C lauke, tai buvo svarbu) ir turi vos keletą konstrukcinių trūkumų:

  1. Priekiniai „namų“, meniu, atšaukimo ir paieškos mygtukai sunkokai spaudosi.
  2. Akumuliatoriaus dangtelis nusiima nesunkiai, tačiau užsideda labai kebliai. Netgi pilnai jį uždarius lieka šioks toks tarpelis, kuris kelia nerimą, ar į aparato vidų nepateks dulkių ir drėgmės.

Nauja Sense UI ir Android 2.1

Įjungus telefoną, maloniai nustebina pakankamai greitas OS krovimas – man sąsaja tapo prieinama po 22 sekundžių. O ta sąsaja – specifinis HTC Sense UI apvalkalas Android OS – atrodė tikrai spalvingai ir ganėtinai informatyviai. Sense UI esmė – žiedu išdėstyti „budintys“ ekranai, kuriuose galima sudėlioti įvairius modulius – langus į paštą, žinutes, orų informaciją ir daugybę kitų dalykų. Nuo vieno ekrano į kitą pereinama slenkant juos pirštu horizontaliai, o jei norima kurio konkretaus – jį galima išsirinkti iš išklotinės, atsirandančios „imant žiupsnį druskos“ (suglaudžiant du ekraną liečiančius pirštus). Paskyrus kiek laiko UI konfigūravimui, iš jo galima turėti nemažai naudos – bent jau iš trijų centrinių greičiausiai peržiūrimų ekranų. Tiesa, Sense UI vienu žingsniu atitolina programų paleidimą – intensyviai programas naudojantiems gali norėtis papildomą užvalkalą išjungti.

Android 2.1 gi mane gerokai nuvylė. Prieš tai bandęs 1.3 versiją, tikėjausi rimto šuolio pirmyn, bet radau daugiau problemų, nei galima buvo tikėtis iš tokios populiarios mobiliosios OS: programos dažnai lūžta; jų negalima uždaryti be papildomų įrankių; OS neturi lietuviškos klaviatūros; el. pašto peržiūra nerodo HTML; Android Market paeiška yra niekinė (neranda programos, jei jos pavadinimo nenurodai absoliučiai tiksliai); ekranas gula horizontaliai tik į vieną pusę; pridedamų su OS programų kokybė yra prastesnė, nei galima būtų tikėtis – viskam reikia pakaitalų.

Kai kurie dalykai yra ištaisyti naujesnėje Android 2.2 versijoje, kurią dar neturėjau progos išbandyti, tačiau nemaloniai nuteikia ne tik klaidos, bet ir sąmoningai Google padaryti sprendimai:

  1. Kodėl šalyse, kuriose oficialiai parduodami telefonai su Android OS, nėra rašymo jų kalbomis įrangos? (Beje, jei jau jų neįdėjo Google, tai gal galėjo HTC?)
  2. Kodėl Android Market yra taip smarkiai ribojamas pagal šalis? Iš pradžių nustembi neradęs ten naujų įdomių programų, o paskui išsiaiškini, kad Google programų parduotuvė daug piktesnė už Apple App Store.
  3. Kas rašė paiešką Google programų parduotuvei? „Any soft keyboard“ neranda nieko – būtina be klaidų parašyti „AnySoftKeyboard“. Nesikabinėčiau prie tokios, regis, smulkmenos, tačiau mažesniais už įprastus Legend virtualiais mygtukais sunkiau rašosi be klaidų, o be to Google šiaip garsėja kuo?..

Skaityti patarimai siūlo nenaudoti priemonių programoms išjungti (nemažai jų meniu apskritai neturi „Exit“ komandos) – esą pati OS kuo puikiausiai susidoroja su perkrovomis ir mažiau naudojamas programas išjungia. Praktikoje paaiškėjo, kad tai neveikia – jei naudojote vieną Twitter programą, pavyzdžiui, o paskui parsisiuntėte ir paleidote kitą, tai jos veikia abi vienu metu. Iš pradžių juokinga, bet kai pranešimų juosta virsta šiukšlynu, o jų skambučiai dzingsi vienas po kito, pradedi skubiai ieškoti „kill“ mygtuko. Be specialios programos kitų programų uždarymui čia neišsiversi – nebent naudotum tik tai, kas pridėta.

Į važiuojančius ratus neįšoksi

Visi ką tik išvardinti trūkumai yra nematomi, kol nepradedi rimtai naudotis telefonu. Anksčiau aš apie juos nė nežinojau, nes testiniuose telefonuose atlikdavau labiau išorišką apžiūrą, pasinaudodamas vos viena kita programa ar funkcija. Mane iš dalies pateisina tik tai, kad telefonus tenka greitai grąžinti.

Šį kartą aš stačia galva nėriau į HTC Legend vidurius. Sugalvojau paprastą scenarijų – vos išėmęs telefoną iš dėžutės turiu jį paruošti kasdieniam įprastam naudojimui per pusvalandį ir toliau viską daryti taip, kaip darau su savo telefonu: skambinti, skaityti ir rašyti laiškus, bendrauti Twitter ir pan. Būtent tuomet ir paaiškėja, kad Android OS iki brandos dar labai toli. Pliusas tai, kad su šia OS iš principo viskas yra įmanoma, tačiau reikia perrašyti ROM, prijungti papildomus programų diegimo šaltinius ir t.t. Pusvalandžio paruošimo darbui yra negana – klausimas, ar tam nereikia viso pusdienio…

Pliusai-minusai

Bet grįžkime prie paties telefono. Kaip minėjau, jis taiko į išmaniųjų telefonų viduriuką: turi neprastą 600 MHz Qualcomm procesorių, tačiau tai ne gigahercas; turi 384 MB darbinės atmintinės, kurios, tačiau, pritrūksta žiūrint tinklalapius su Flash ar labai daug iliustracijų; turi 3G su HSDPA ir HSUPA; turi 5 megapikselių fotoaparatą, bet jo nuotraukos nėra geresnės nei įprastos mobiliųjų telefonų. Norėtųsi, kad šio telefono kaina nuo flagmano HTC Desire skirtųsi bent keliais šimtais litų, bet, deja, taip nėra – jei HTC Desire kainuoja apie 1600 litų, tai HTC Legend – vos pusantro šimtų litų pigiau…

Kas man patiko:

  • Solidi konstrukcija ir ryškus AMOLED 3,2 colio (320×480) ekranas.
  • Spartus 3G ir patikimas belaidis ryšys.
  • Daili ir naudinga Sense UI sąsaja.
  • MicroUSB kroviklio/duomenų jungtis, lizdas ausinėms.

Kas nepatiko:

  • Android 2.1 OS neišbaigtumas.
  • Akumuliatoriaus dangtelis.
  • Kietoki mygtukai.
  • Santykinai didelė kaina.

Apskritai HTC Legend yra geras telefonas tiek eksperimentams su Android OS (HTC pažadėjo, kad jame veiks ir būsimos Android versijos), tiek ir kasdieniam vartojimui, prieš tai tinkamai pasiruošus. Jei jo kaina būtų mažesnė, Legend būtų patrauklus Android naujokams ir jaunimui. Tačiau dabar, kai tiek nedaug telieka iki Desire, kyla nenumaldomas geismas sutaupyti dar 150 litų ir siekti 1 GHz bei kitų patobulinimų…

Posted in komunikacijos, testai | Tagged , , , , | Comments closed

Be komentaro #30

Riebus ačiū įrašų industrijos bosams. Ačiū jums už karą prieš MP3 failų mainus. Dėka jūsų milijonai vaikų nustos švaistyti laiką naujos muzikos klausymui ir naujų atlikėjų paieškai. Nebepasakos kitiems apie jūsų atlikėjus. Bus apsaugoti nuo kenksmingos tūkstančių grupių, grojamų per interneto radiją, įtakos. Jei jums pavyks, gal apie muziką jie išvis nešnekės. Tikriausiai žinojote, kad panaudodami technologijas galite uždirbti milijonus. Juk besikeičiantys muzika vaikai CD perka dešimt kartų dažniau, paremdami gražius jūsų siekius. Gal šis (karas) kainavo dalį jūsų ateities pelno, bet būkite ramūs – kompiuteriai tėra mada, o internetas yra tiesiog kvailystė. Rolling Stone (2002 m.)

Posted in įvairūs | Tagged , , , | Comments closed

Žinote, padeda…

usbvent16.jpg

Tokiu klimatu labai padeda draugų dovana. Ir šiaip norėjau įamžinti temperatūrą. Gal sušildys po poros mėnesių, kai tirtėdamas iš šalčio lauksiu šildymo sezono pradžios?

Taip, žinau, klaviatūrą reikia valyti.

Posted in įvairūs | Tagged , , , | Comments closed

Google ir tinklo neutralumas

protestas14.png
(Protestuotojai prie Google būstinės, Epicenter)

Spėju, kad jau teko girdėti apie skaitmeninį Ribbentropo-Molotovo paktą – Google sutarimą su Verizon dėl būtinybės apmokestinti interneto srautą pagal jo pobūdį. Ilgą laiką rėmusi tinklo neutralumą, Google staiga pamatė naudą būti pirmąja, pripažinusia apmokestinimo „realijas“, ir akimirksniu išdavė tiek ankstesnę savo poziciją, tiek interneto bendruomenės lūkesčius apskritai.

Daugiau kaip savaitę žiniatinklio informacijos šaltiniai virte verda nuo pasipiktinimo, straipsnių, nuomonių, komentarų. Savaitgalį taikus protestas prasidėjo ir prie Google biurų. Aš neskubėjau kišti savo trigrašio – skaičiau informaciją, kaupiau straipsnius Instapaper ir laukiau Google reakcijos. Kai ji ketvirtadienį pasirodė, supratau, kad šiame etape pozicijos jau aiškios – galima jas apibendrinti.

Kas yra tinklo neutralumas?

Tikriausiai žinote atsakymą į šį klausimą, bet prieš tęsiant analizę verta prisiminti principus.

Interneto duomenų srautas skaidomas į „paketus“ – nedidelius segmentus, kurie iš siuntėjo gavėjui nukreipiami artimiausiu ir/ar greičiausiu keliu. Iki šiol šie paketai tinkle buvo lygiaverčiai; maršrutizatoriai ir kita tinklo įranga tiesiog stengėsi juos kuo greičiau išsiųsti adresatui, neskirstydama, kuris yra svarbesnis. Ir juokingas vaizdo klipas, ir mokslinė ataskaita, ir torrentas, ir šifruotas vyriausybės pranešimas keliavo tuo pačiu kanalu pagal tas pačias taisykles. Tinklų operatoriai retkarčiais pasiskųsdavo, kad torrentai ar vaizdo transliacijos užkemša jų infrastruktūrą, tačiau paprastai buvo gelbėjamasi tiesiog plečiant kanalų pralaidumą – internetui spartos niekada nebūna gana.

Mokestis už internetą būdavo imamas neatsižvelgiant į duomenų pobūdį: nesvarbu, ar tai buvo fiksuotas mėnesinis mokestis už tam tikros spartos srautą, ar mokestis už perduotų duomenų kiekį – visi perduoti duomenų paketai buvo vienodos vertės. Tačiau po Google ir Verizon susitarimo ko gero viskas keisis…

Kuo patrauklus srautų skaidymas pagal prioritetą?

Trumpas atsakymas – dėl dvigubo apmokestinimo. Analogijų toli ieškoti nereikia. Tikriausiai girdėjote apie kai kurių prekybos centrų praktiką imti dvigubą prekybos mokestį: pirkėjas moka dalį prekės kainos pardavėjui už paslaugą (dažnai ji siekia 50% kainos ir daugiau), o prekės gamintojas ar tiekėjas moka pardavėjui „lentynos mokestį“ – pinigus už teisę pateikti tos bendrovės prekes parduotuvės lentynose. Žinoma, anksčiau ar vėliau už viską sumoka dvigubai apmokestintas pirkėjas.

Toks modelis pasirodė nepaprastai patrauklus stambiesiems interneto paslaugų tiekėjams. Iš vartotojų jie pinigus už internetą jau gauna, o štai atsisakius tinklo neutralumo galima būtų nemenkai pasipelnyti ir iš turinio šaltinių. Nori, kad tavo klipą pamatytų internete – mokėk. Nori, kad žmonės patogiai parsiųstų tavo sukurtą programą – mokėk. Jei nenori, gali nemokėti, bet tuomet būsi nugrūstas į srauto „eilės“ pabaigą – gal tavo svetainė taip ir nepasikraus vartotojo naršyklėje. Kai persigalvosi – štai tau mūsų banko sąskaitos numeris…

Žinoma, tokiais pasipelnymo planais vartotojų nesužavėsi, tad tinklų operatoriai paprastai juos dangsto sutaurintais pavyzdžiais: „Įsivaizduokite, kad operacijos metu chirurgas nori sužinoti, kas yra skalpelis, o Google jam vėluoja atsakyti, nes kažkas užkimšo tinklą torrentais! Žmogaus gyvybė pavojuje! Kaip gerai būtų, jei skalpelių gamintojas būtų mums sumokėjęs ir mes turėtume teisę išjungti neapmokėtą srautą“.

Nepaisant graudinimo, bendromis vartotojų organizacijų ir interneto verslo (visų pirma tos pačios Google) pastangomis iki šiol pavyko sustabdyti tokį filtravimo ir rūšiavimo planą. Tačiau…

Kaip belaidžiai tinklai pasitarnavo neutralumo naikinimui

… tačiau tinklų operatoriai surado naują kozirį tinklo neutralumo panaikinimui – mobilųjį ryšį. Šis, kaip žinia, turi visai kitas ištakas – balso komunikacijas, o ne skaitmeninio srauto transportą. Tai labai svarbu, nes balso komunikacijos daugumos vartotojų galvose yra svarbesnės už interneto. Kitaip tariant, mūsų lūkestis, kad mama visada galės prisiskambinti ir liepti eiti namo, užuot „valkiojusis su mergiotėmis“, tapo esminiu ginklu remiant srautų prioritetizavimą.

Vėl gi – iki šiol tokios problemos nebuvo, nes balso komunikacijos naudojo atskirą srautą. Taip buvo tiek su pirmuoju mobiliuoju ryšiu, tiek ir su vėlesnėmis 3G ar 3,5G versijomis. Tačiau, kaip rašiau pasakodamas apie 4G planus Lietuvoje, ateityje balso srautas irgi bus siunčiamas IP protokolu – tais pačiais skaitmeninių duomenų paketais bendrame interneto sraute. Jei tas srautas nebus išskirstytas pagal pirmenybę, operatoriai grasina, kad balso ryšio galimybės ir kokybės jie nebegalės užtikrinti.

Ginčai dėl interneto neutralumo vyksta daug metų. Pasak Google, JAV Kongrese penkis metus yra įstrigęs šios problemos sprendimas. Kiek laiko tai galėjo tęstis? Nežinome ir nebesužinosime – Google praeitą savaitę iš streikuojančios tapo streiklauže.

Kokios vertės yra 30 Google grašių?

Neišmatuojamos. Įsivaizduokite, kokią palaimą turėjo patirti Verizon, AT&T, Sprint ir kiti didieji ryšio operatoriai, sužinoję, kad didžioji interneto paketų apmokestinimo priešininkė Google staiga perėjo į jų pusę? Tinklo neutraliteto šalininkai liko be dantų, o operatorių pastangos įvesti dvigubą apmokestinimą gavo beveik popiežišką palaiminimą. Tai labai atsispindi įvykio vertinimuose: operatoriai džiaugiasi Google atsivertimu, o socialiniai tinklai ir vartotojų organizacijos liko apstulbintos. Google išdavystė yra ypatingos vertės, nes bendrovė pamynė ne tik savo principus, bet ir paneigė visas ankstesnes nuostatas, įskaitant „interneto tėvo“ Vinto Cerfo poziciją.

Ką konkrečiai Google gavo mainais, neskelbiama, tačiau nesunku įsivaizduoti. Veikiausiai Google bus padaryta speciali išimtis. Už tokius nuopelnus operatoriams Google srautui bus taikoma nemokama pirmenybė. Tai milijardų dolerių vertės „verslo dovana“. Tai ginklas prieš konkurentus, kurių srautas neturės tokios pirmenybės arba ji kainuos labai brangiai. Google nesvarbu, kokia sparta krausis Wikipedia, Vimeo ar Facebook, jei Bieberio klipus Youtube žmonės galės žiūrėti be trikdžių. Google Android galės tapti sparčiausia mobiliąja OS – greičiau atkeliaus paštas, greičiau bus sinchronizuojami duomenys, greičiau krausis video ar RSS. Kaip vakar rašė TechCrunch, tai yra Gordono Gekko iš „Wall Street“ tipo godumas ir nieko daugiau. Google tiesiog siekia sukurti „šminternetą“ – mobilųjį internetą, kuriame ji viena yra valdovė.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Daugelį žmonių Google suokalbis su Verizon pribloškė, bet iš tiesų tai bendrovė jau kurį laiką kryptingai tolo nuo ankstyvųjų principų ir savo „nedaryk blogo“ lozungo. Gal būt ir Erico Schmidto ištaras apie privatumo neegzistavimą, ir derybos dėl cenzūravimo Kinijoje, ir muzikinių (legalių) tinklaraščių uždarymas nebuvo atsitiktinumai. Apžvalgininkai spėja, kad naujieji bendovės vadovai – E. Schmidtas ir Marissa Mayer su akcininkų pagalba baigia nustumti Google įkūrėjus Sergejų Briną ir Larry Page nuo bendrovės vairo, kaltindami, kad jų idealizmas trukdo Google uždirbti maksimalų pelną. Visais kitais atvejais tai būtų įprastas firmos augimo etapas, tačiau su Google yra kiek kitaip – ši bendrovė didžiąją dalį savo kapitalo tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme sukaupė iš vartotojų pasitikėjimo ir patrauklių etinių principų.

Kiek kainuoja įvaizdis?

Teigiamo (kur jau teigiamo – veikiau angeliško) Google įvaizdžio praradimas nėra vien moralinė problema. Kol Google elgėsi kaip atvirų standartų rėmėja, atvirojo kodo bendruomenės globėja, kovotoja už interneto lygybę ir progresą, tol jai buvo atleidžiamos visos nuodėmės. O tų nuodėmių būta, ir nemažai…

Dabar tos nuodėmės pradeda lįsti į paviršių. Ir bendri reikaliukai su CŽV, ir privatumo pažeidimai, su kuriais nebesitaikstoma, ir ketinimai „prekiauti žmonėmis“, ir „nekaltai“ perrašytas Android Java varikliukas, už kurį dabar teks nemažai sumokėti. Oracle vadovas Larry Ellisonas ir šiaip nepasižymi jautrumu konkurentams – juo mažiau skrupulų bylinėtis su „evil Google“.

„Nothing Personal“

Iš tikrųjų tai nereikėtų daryti didelės tragedijos iš to Google-Verizon („googizon“, kaip dabar sako) pakto. Meilė ar neapykanta korporacijoms – nedėkingas dalykas. IBM tiekė skaičiavimo techniką Trečiajam reichui, Microsoft buvo baudžiama už monopolinę praktiką, sužlugdžiusią daugybę smulkesnių verslo įmonių. Google nuo jų iš esmės nesiskiria. Biznis yra biznis. Kol firmos produktai tenkina poreikius, naudojamės. Kai nebetenkins ar atsiras geresnių – atsisveikinsime be liūdesio. Nors, turiu pripažinti, etiško verslo idėja buvau sužavėtas ir aš…

Posted in internetas, neteisybės | Tagged , , , , , | Comments closed

iPad muzika


Ne taip jau blogai, ar ne? Apie DJ vakarėlius su iPad jau buvau skaitęs, bet nemaniau, kad yra pakankamai programų aprūpinti visą grupę instrumentais. (TUAW)

Posted in video | Tagged , , , | Comments closed

Popieriui liko penki metai

knygaipad10.jpg
(ajstarks nuotrauka)

Ne mano žodžiai, bet aš neprieštarauju. Knygos „galą“ po penkių metų pažadėjo žinomas futuristas, „One Laptop Per Child“ projekto iniciatorius Nicholas Negroponte. Žinoma, ta pabaiga nebus galutinė, tačiau popierinė knyga taps kolekcininkų ir suvenyrų medžiotojų, o ne masinio skaitytojo pirkiniu.

Kodėl Negroponte gali būti teisus? Jei Amazon knygyne skaitmeninės Kindle knygos pagal pardavimų apimtis jau aplenkė knygas kietais viršeliais, tai aplenkti pigesnes minkštais viršeliais gali nė penkių metų neprireikti.

Skaityklių kainos smuktelėjo žemiau 150 dolerių; spėju, kad šiemet prieš Kalėdas išvysime ir $99 kainų etiketes. Tuo pat metu sparčiai plinta „premium“ segmentas – planšetiniai iPad ir netrukus pasirodysiantys jų analogai su Android ir Windows OS. Nors šie įrenginiai labai skiriasi savo funkcionalumu ir galia, kovoje dėl skaitytojo jų pajėgos yra suvienytos prieš popierių. Jei sudėsime visas skaitykles ir iPad – jau šiandien turėsime milžinišką rinką.

Manote patys rašytojai to nepastebi? Techdirt neseniai rašė, kad Lietuvos skaitytojui gerai pažįstamas japonų autorius Haruki Murakami naują knygą išleis pats, be leidėjo ir iškart skaitmeninę. Čia svarbūs trys dalykai:

1. Autoriams nebereikia leidėjų. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai vienaip ar kitaip yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai.

2. Technologijų kompanijos aktyviai veržiasi į turinio rinką. Daug paprasčiau ir pigiau tartis su IT firmomis nei su kuria leidykla. Technologijų kompanijos nesikėsina į autoriaus teises, leidinį paruošia greičiau, gerai išmano skaitmeninę terpę. Muzikoje iTunes ir kitos skaitmeninės parduotuvės šiandien jau geriau žinomos už įrašų kompanijas (ant MP3 failo nėra įrašų kompanijos logotipo, tad jauni žmonės net nežino, kas yra BMG ar EMI). Panaši situacija su knygomis ir Amazon Kindle. Tiek Amazon, tiek ir Apple turi savilaidos programas, kurios yra nuolat tobulinamos. Privalumas skaitytojui – sutaupyta beveik visa leidyklos pasiimama kainos dalis.

3. Autoriai siekia valdyti savo teises. Junginėse Valstijose autoriai jau bylinėjasi su leidyklomis, kas valdo skaitmeninių knygų teises. Senose sutartyse tokios nenurodytos, tad autoriai sako nepardavę e-leidybos teisių, o leidyklos teigia įsigijusios visas įmanomas teises, net dar neišrastais būdais. Teismai gali trukti ne vienerius metus, tačiau situacija rašytojams aiški jau šiandien – tik valdydamas savo kūrinio teises esi tikras jų šeimininkas ir gali uždirbti iš naujų medijų ir technologijų. Sutarčių su leidyklomis mažės, jos gaus vis mažiau ir mažiau naujų knygų.

Tiesa, knygos skaitymo įpročiai taip greitai nepasikeis. Knygynai ir bibliotekos yra pernelyg svarbi šiandienos kultūros dalis, kad būtų „nurašyta“. Galimas dalykas, kad ateityje naujų knygų pasirinkimas, pristatymas, skaitymai vyks knygynuose taip, kaip dabar vyksta spektakliai teatruose. Eisime pamatyti ir išgirsti autorių gyvai, įsigysime popierinį egzempliorių su autografu. Vieni tai stengsis daryti kiekvieną savaitgalį, kiti pasitenkins kartu ar dviem per metus.

Įdomu, kad „galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas tikrai nepralaimės…

Posted in skaitiniai | Tagged , , , , | Comments closed

Blogorama #673

vakaras07.jpg
(Šiaurėj Vakaras / © Turisto)

Dienos tema – AGATA ir kultūros ministro skandalas. Iš pradžių, atlikėjai viešai prisipažįsta nemoką valstybei mokesčių ir tikį, kad už juos sumokės kiti, kas sukėlė minčių masiškai prisijungti prie šios šaunios iniciatyvos. Vėliau paaiškėjo, kad tariama „kompensacija“ vadinamas mokestis iš tiesų yra ir bus naudojamas visai kitiems tikslams. Galiausiai, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į kažkokios Vyriausybės bandymus surinkti mokesčius į biudžetą, jos Kultūros ministras sakė žinąs apie mokesčių nemokėjimą, bet tikįs, kad juos galima paimti iš svetimų kišenių. Šis manevras pelnė ministrui bent vieno gerbėjo simpatijas. Liko palaidota tik kompensacijos idėja – surinkti pinigai pažadėti tai pačiai mokesčių sistemai kaip naujojo atlikėjų valstybinio sąmoningumo aktas. Vos tik bus apmokestintos papildomos laikmenos, tūkstančiai autorių ir atlikėjų nešini deklaracijomis užplūs VMI ir Sodrą. Lietuva išgelbėta. O jūs manėte, kad tai sudėtinga?

Seni nauji dalykai. Bendruomenės žudo paštą, žmonės stebisi, kad rašoma ne apie juos arba išvis baisisi pramogine tapusia žurnalistika. Rašantieji gi ketina atsipalaiduoti pirtelėje.

Keletas vaizdų savaitgaliui: užsieninės katės, viso dangaus elektrifikacija ir saulėlydis virš miško.

Nerandantiems darbo naršykleididžiulis žiniatinklio tarnybų sąrašas.

Gero savaitgalio!

Blogorama labai smarkiai apkarpyta, nes aš vis neišmokstu dirbti prie +33°C. Kaltas.

Posted in blogai•lt | Tagged , , , , | Comments closed

3G nešališkumas

3gmodem07.jpg

Imi ir naudoji visus iš eilės. Arba įsmeigi visus ir žiūri, kieno programa pasileis greičiausiai. Arba seki akcijas ir bandai išsisukti su mažiausia kaina. Arba pasikabini visus ant kaklo ir užsitikrini, kad per vakarėlį niekas su tavimi nesikalbės…

Posted in komunikacijos | Tagged , , | Comments closed

Natris, kosminiai laivai ir virtuvės remontas

natris07.jpg
(Natris, Wikipedia nuotr.)

Paskatintas Rokiškio pasakojimų apie karbidą, dezodorantų flakonus ir Riedančių uolų įrašo BOOM!, ir aš nusprendžiau papasakoti istoriją apie sprogstamuosius vaikystės eksperimentus. Žinoma, ši istorija skelbiama su visais įmanomais perspėjimais to nedaryti, N-99 ir kitais bauginančiais ženklais. Būkite protingi.

O istorija tokia – būdamas kokių 12-os ar 13-os metų redakcijai žinomu, bet neatskleistinu būdu gavau buteliuką su keliais natrio gabalais alyvoje. Natris gamtoje nėra retas (kalnus jo suryjame valgomosios druskos ir nitratų maiste pavidalu), tačiau tik junginiuose – gryno metalo niekur, išskyrus chemijos laboratorijas, nerasi, nes jis itin reaktyvus – ore kaip mat oksiduojasi, o vandenyje… na, bet apie tai vėliau.

Kadangi šis šarminis metalas yra tokio karšto būdo, jis laboratorijose laikomas alyvoje. Pats metalas yra minkštas, raikomas peiliu be didesnio pasipriešinimo. Tai yra svarbu, nes eksperimentuojant su natriu svarbiausia yra atgnybti ne didesnį gabalą, nei reikia bandymui.

Žodžiu, gavę tokį lobį (vaikystėje viskas, kas sprogsta, yra didžiausias pasaulyje turtas), nusprendėme pradėti eksperimentus. Buvome perspėti, kad į vandenį reikia mesti tik nedidelius natrio gabalėlius. Tuomet galima stebėti, kaip natris, reaguodamas su H2O, užsiliepsnoja, ima šokinėti ant vandens paviršiaus ir galiausiai sprogsta.

Po kelių tokių smagių eksperimentų vairalazdę perėmė vaizduotė. Nusprendėme, kad daug įdomiau būtų sukonstruoti „kosminį laivą“ ir eksperimentus atlikti „tarpplanetinėje erdvėje“. Kosminis laivas buvo padarytas iš putplasčio (rasto neseniai pirkto televizoriaus dėžėje). Jo valdymui prie balkono atramos buvo pritvirtinti keturi pieštukai, o ant jų užmautos siūlų ritės. Siūlų galai buvo pritvirtinti prie keturių kosminio laivo kampų.

Prieš pradėdami rimtesnius bandymus, atlikome kelis bandomuosius skrydžius. Mūsų kosminis laivas sėkmingai kirto kelių planetų orbitas ir pasiekė Venerą (mūsų penktas aukštas buvo Žemė, ketvirtas – Mėnulis, trečias – Marsas, o antras – Venera). Bandomųjų skrydžių metu įsitikinome, kad kitose planetose yra gyvybė, tačiau ji buvo draugiška kosmoso tyrinėtojams (iš antro aukšto balkono kaimynai iškišo galvą pasidomėti, kas gi čia žaidžia).

Paakinti sėkmės, krovininį kosminio laivo skyrių pripildėme vandeniu (putplastis turėjo labai gerai tam tinkančių įdubų). Laivą su vandeniu, jo neišlaistant, iki Marso ar Veneros nugabenti buvo kebliau, tačiau mums pavyko. Beliko paskutinis – svarbiausias etapas. Maža raketa turėjo nugabenti į kosminę stotį natrio gabalėlį…

Šiame etape paaiškėjo, kad mažus gabalėlius natrio pririšti prie siūlo ne taip jau paprasta. Teko atpjauti kiek didesnį. Na, ko nepadarysi dėl kosmoso užkariavimo!

Raketa su natrio užtaisu nuskriejo per Saulės sistemą. Porą kartų kosminių laivų sujungimas nepavyko, tačiau iš trečio ar ketvirto karto įsivaizduojamame Žemės kosminių skrydžių valdymo centre užsidegė užrašas „Mission Success“ – natris pataikė į vandens rezervuarą kosminiame laive. Jis tuojau pat pradėjo šnypšti ir rūkti, o po kelių sekundžių nugriaudėjo nemenkas KABOOM!

Na, ką aš jums galiu pasakyti… Kosminis laivas sprogimą atlaikė, nors nudegė pora valdymo gijų. Dūmų buvo daug, sprogimo garsas – daugiau nei patenkinamas. Tiesa, paaiškėjo, kad išsėmėme kitų planetų gyventojų kantrybę – jie ėmė mums grūmoti ir grasinti skundu Žemės planetos vyriausybei.

Dėl galimo skandalo teko nutraukti kosminę programą (absurdiška, kai tokie dalykai ima trukdyti žmonijos progresui!). Turimą natrio rezervą reikėjo likviduoti, kad jis nepakliūtų į nepatyrusias rankas ir nepadarytų žalos. Tyrinėtojai nusprendė, kad geriausias būdas – didelis sprogimas, stebint jį saugiai nutolus.

Atsargų likvidavimo poligonu kažkodėl buvo pasirinkta virtuvė. Indas – nemažas emaliuotas dubuo. Saugos sistema – dvejos durys tarp virtuvės, prieškambario ir koridoriaus.

Viskas buvo labai gerai. Tiesa, natris ilgokai nesprogo, nes didesniam kiekiui reikėjo daugiau laiko „pagauti“ kritinį tašką, bet kai sprogo tai ohoho! Virtuvės langai liko vietoje, bet tik per plauką. Mokslininkai į kelnes nepridarė, bet irgi tik per plauką. Tačiau virtuvėje remontą daryti teko… Et…

Visas veiksmas atrodė maždaug taip (tik šiek tiek mažesnio mastelio):


Tai tiek apie sprogimus, kurių negalima daryti namuose. O jūs ką nors esate sprogdinę?

Posted in įvairūs | Tagged , , , | Comments closed