O tada!

Žinote gi, kaip tai nutinka… Nors ir asmeninė patirtis, ir draugų pasakojimai, straipsniai nacionalinėje žiniasklaidoje, Ryšių reguliavimo tarnybos statistika, galiausiai tavo paties nuojauta rėkte rėkia, kad šis įkyriai skambančio mobiliojo telefono ekrane matomas numeris yra tas lemtingas, apversiantis dieną aukštyn kojomis, sujauksiantis jausmus jaunojo Verderio vertomis kančiomis, sukelsiantis diskusijų audrą, nereikalingą kolegų užuojautą ir visišką pasimetimą, vistiek paspaudi žalią mygtuką ir… pasakai „Klausau“.

O tada…

O tada vien išgirdęs malonaus tembro moterišką balsą tariant „Laba diena“ supranti, kad viskas – tai įvyko. Smauglys įbedė savo nejudančių akių žvilgsnį į zuikį spurdančia širdele. Karčia šiluma neišvengiamybė sugniaužia stemplę taip, kad net seilių negali nuryti. Tik sustingęs klausai toliau „Jums skambina Bitės vadybininkė Dovilė“ ir nejudančių vyzdžių kraštais matai, kaip tos pačios nuojautos banga užlietas nutyla kabinete kolegų šurmulys ir nedrąsiai kyla galvos iš draugiškumo po tiek metų darbo kartu nedrįstančios smalsauti – ką čia smalsauti, viskas aišku! – žingeidžiai laukti žinomos, bet kiekvieną kartą vistiek nekantriai laukiamos pokalbio baigties. Kaip kelis kartus matyto, mintinai žinomo, bet vis dar jaudinančio siaubo filmo kulminacijos…

O tada balsas ragelyje dalykiškai paklausia, ar galiu kalbėti. Pinklės! Kiekvieną kartą tos pačios! Bet nieko pakeisti, sustabdyti ar įtakoti nebegali – scenarijus tarsi Mozės nuo Sinajaus atneštas: „Ne, deja, šiuo metu negaliu“.

O tada paspaudi ne tą mygtuką, garsiakalbio, vietoje pokalbio išjungimo, ir visi aplinkui linkteli išgirdę tą patį „Ką, gi. Ačiū Jums, paskambinsiu vėliau“. Garsiai. Kaip daugiabučių posakyje apie pakartotinį įlipimą į tą pačią išmatų krūvą. Ech, kolega, kolega… juk nebe pirmas kartas jau!

O tada aš pradedu graužtis. Visi žino, kad aš turiu laiko kalbėti. Ir Dovilė, esu tikras, jau tai žino. Kaip tik tokiu metu baigiu priešpiečių darbus ir ketinu išsivirti puodelį kavos bei paplepėti su kolegomis neįpareigojančiomis temomis. Labai neįpareigojančiomis… Šiandien jie lieka be vieno pašnekovo, nes aš tebežiūriu į telefoną delne ir jau imu gailėti mielos vadybininkės…

O tada ir prasideda: ar aš žinau, kaip jai nelengva skambinti kasdien šimtams užimtų, piktų, grubių, o gal – kaip aš – mandagiai šaltų konkuruojančių firmų abonentų? Ar galėčiau rasti pasiteisinimą sužinojęs šį telefono numerį? Šimtą kartų per dieną pakartoti kokį nors melą pagal scenarijų, kuriame, esu tikras, nėra tiek daug įtikinamų atsakymų? O gal už nugaros jai tuo metu stovėjo pamainos viršininkas, gal klausėsi pasiėmęs antrą porą ausinių ir, padėjus man ragelį, įdėmiai pažvelgė į Dovilę, palingavo galva ir netaręs nė žodžio nuėjo merginų eile toliau? Gal aš visiškai ir nepataisomai sugrioviau merginos dieną? Kas jos laukia vakare grįžus namo? Nuovargis, nervai ir dvi cigaretės iš eilės vien dėl manęs? O gal aš ją susitiksiu eidamas namo ir pagalvosiu dar kartą: „kokios gražios merginos – kokie rūstūs veidai“?

O tada ateina antras etapas, kai aš imu pykti ant Bitės. Už įkyrumą, eksploataciją, moralinę prievartą, įteigtas kančias ir popietę prasidedančią Dantės pragaro iškaba. Kodėl jie tai daro? Todėl, kad rinka jau seniai prisotinta? Todėl, kad taip daro visi ir negali atsilikti? Todėl, kad ir ji, Bitė, stengiasi kurti konkurencingus produktus, diegti naujoves ir kaip nors su šia informacija pasiekti potencialius vartotojus, nes šiems jie yra gal net labai naudingi? Gal tai gero darymas sau, siūlant naudą ir kitiems?

O tada aš imu mąstyti apie Lietuvos verslininkų sumanumą, energiją ir profesionalumą siekiant tikslo net pačios žiauriausios konkurencijos sąlygomis. Už tokius dalykus kai kam Nobelio ekonomikos premijos tenka, o aš nekalbu telefonu su pardavimų vadybininkais. Na, gal ne Nobelio premijos, bet kaip dažnai mes verslininkus pagal senąją sovietinės inteligentijos tradiciją suverčiame į spekuliacijos katilą? Nejau nėra kuo žavėtis?

O tada ateina atomazga. Suprantu, kad galiu savo kaltę išpirkti kuklia anonimine per kurjerį nusiųsta gėlių puokšte Bitės generaliniam direktoriui. Man pačiam bus lengviau. Gal kada, išdrįsęs, ir Dovilei prisipažinsiu? Įdomu, kiek puokščių per dieną gauna mobiliojo ryšio operatorių generaliniai direktoriai? Tikriausiai ne taip jau daug… Kad tik man nepamiršus!

O tada! Tada lengviau atsikvepiu, padedu telefoną į šalį ir jau ramia širdimi einu darytis kavos. Lengvai šįkart nuo sąžinės išsisukau…