(Mike Licht iliustracija)
Nejaugi? Nuo pat žiniatinklio pradžios nuorodos į kitus susijusius šaltinius tinklalapio tekste buvo pagrindinis „įtinklinto“ rašinio atributas. Juk iš esmės šios nuorodos ir išaudžia voratinklį, kurį šiandien laikome esmine interneto dalimi. Tekstai be nuorodų yra tarsi svetimkūniai erdvėje, kurioje praktiškai viskas yra vienaip arba kitaip randama sekant voratinklio gijomis. Jei į mano resursą nėra nuorodų, tai kaip jį ras ir ta pati visagalė Google? Juk net jos pirmasis svetainių reitingavimo algoritmas rėmėsi tuo, kiek „įeinančių“ nuorodų turi vienas ar kitas tinklalapis.
Nuorodų nebuvimas tekste rodė arba baimę „išdalinti“ skaitytojus (naujienų svetainės), arba iš „netinklinio“ resurso (skaitmeninės knygos ar žurnalo, biuro dokumento) kopijuotą tekstą. Tiesa, nemažai tinklaraščių skelbdavo savo įrašus be nuorodų – anuomet, pamenu, su Justinu Beinoriumi nemažai agitavome, kad jų mūsų tekstuose padaugėtų.
Išpopuliarėjus Wikipedijai gausus nuorodų tekstas ėmė reikšti ir jo „informuotumą“:
Dabar gi paskaičiau rašytojo Nicholas Carr mintis apie tai, kad tekstui nuorodos kenkia. Kodėl? Todėl, kad blaško skaitytoją ir neleidžia suvokti skaitomo kūrinio vientisumą – kurioje nors vietoje daugelis mūsų neiškentės ir šoks iš teksto svetur, sekdami kuria nors įterpta nuoroda. Jei tai pasikartos kitame ir dar kitame tinklalapyje, prie pradinio gal išvis nebepavyks grįžti.
Autorius siūlo su nuorodomis elgtis taip, kaip elgiamės su šaltiniais knygose ar mokslo darbuose: nukelti juos į teksto pabaigą ir sudėti kaip papildomus skaitinius.
Nors man skaitant nuorodos netrukdo (spaudžiu Ctrl ir pelės mygtuką – tinklalapis atsidaro kitoje kortelėje, netrukdydamas toliau skaityti teksto), tačiau be jų rašiniai atrodytų gerokai dailiau – panašiai kaip tekstai knygose, žurnaluose ar laikraščiuose. Santykinai trumpiems tekstams nuorodos nespėja sutrukdyti, bet skaitant ilgesnį ir labiau įtraukiantį pasakojimą jos išties gali gerokai erzinti. Kai kuriose svetainėse nuorodos „slepiamos“ parenkant joms panašią į teksto spalvą ir nuimant standartinį pabraukimą. Teksto vientisumas gal ir laimi, tačiau nepatenkinti lieka tie, kam nuorodų reikia – nevedžiojant pele po tinklalapį jas labai sunku surasti.
Gal verta paeksperimentuoti su iškeltomis iš teksto nuorodomis? Sutvarkius svetainės tipografiją toks teksto vaizdavimas būtų malonesnis akiai.
21 Comments
Teksto prasme galbūt nuorodos ir kenkia, bet paieškos sistemoms nuorodos vienas iš kriterijų, apsprendžiančių teksto kokybę ir tai, kaip aukštai jis pasirodys paieškos rezultatuose.
O ar dažnai naudojaties paieška? Manau jau visa reikalinga informacija gaunama per nuorodas. Tiesiog ieškoti jau praktiškai nieko nebereikia :)
Pagal tekste įterptas nuorodas Google, Yahoo, Bing ir kitos paieškos sistemos generuoja puslapiams raktažodžius.
idomu !
Kaip visada, svarbiausia balansas. Wikipedija linkina viską, ką tik gali, ir žinoma, tai sukuria vienokią atmosferą. Nuorodos pačiame tekste yra gerai — išnašos taip pat. Svarbiausia nedėti nuorodų ten, kur galima be to apsieiti (t.y., jei rašoma apie twitter, nėra prasmės dėti nuorodos į twitter.com, žmonės tą susigooglins, jei norės), tačiau nuorodos į tikrai svarbų konteksto praplėtimą (tarkime, kokį spaudos pranešimą ar originalų idėjos šaltinį) praverčia, yra naudinga ir būtina.
Dėl išnašų — jos irgi gerai. Dabar labai jas pamėgau, kai tenka rašyti ilgesnius straipsnius. Bet jų panaudojimas yra visai kitoks, nei nuorodų. Jei nuorodų atveju kontekstą praplėti išoriniu turiniu, išnašos kontekstą praplečia papildoma pastraipa. Tarkime, jei noriu paaiškinti kokį nors mano vartojamą žodį tame konktekste, išnaša yra geriausias sprendimas. Gera apibendrinta taisyklė (rule of thumb) — jei straipsnyje atidarai skliaustelius ir į juos rašai daugiau nei vieną sakinį, tuomet geriau toje vietoje dėk išnašą.
Labai gražus techninis sprendimas yra ignore the code.
Tad — nuorodos gerai. Išnašos gerai. Viskas turi savo vietą. Svarbiausia nepersistengti nei su vienu, nei su kitu.
Jo blogas kaip kaip ale knyga, todėl ir nuorodos tokio tipo. Nors klausimas ar jis tai darė grynai iš dizaino pusės ar turėjo kitų minčių.
Visi rimti darbai gi rašomi su literatūros sąrašu darbo pabaigoje. Gal čia slypi šitos idėjos ištakos?
Nuorodų neišskyrimas iš bendro teksto kažkur buvo paminėtas, kaip viena iš didžiausių tinklalapių kūrimo klaidų, taigi geriau nereikia. O kaip Jonas ir minėjo, svarbiausia – balansas, be to, jei kas nors paranojiškai tiki, kad nuorodos baisiai trukdo, gali jas sukišti į rašinio galą, tačiau, mano nuomone, nuorodos netrukdo suvokti straipsnio, net šiame rašinyje atsidariau dvi nuorodas naujose kortelėse(vieną iš komentarų) ir jas —planuoju— peržiūrėti vėliau.
Manau, neblogas sprendimas būtų palikti tiktai svarbiausias nuorodas, kuriomis kažką norima tikrai pažymėti, lyg tai būtų koks konspektas, o nuorodos tiesiog nukreiptų į gilesnes žinias ar tiesiog šaltinį. Kartais išreikšti mintį nereikia turėti/suteikti visapusiško supratimo.
Nuorodos – tai tik dar vienas dalykas, kuriame reikia rasti balansą, „aukso viduriuką“, rašant. Lygiai taip pat kaip rašant reikia rasti _reikiamą_ balansą tarp subjektyvumo ir objektyvumo, arba _reikiamą_ balansą tarp nuomonės ir faktų kiekio santykio ir pan.
Reikiamą – kai kur reikia labai subjektyvaus teksto arba labai objektyvaus, arba šiuo atveju – pilno nuorodų. Nes Wikipedia „references“ sąrašu naudotis dideliuose straipsniuose tiesiog neįmanoma.
Jeigu nuspręsit dėti nuorodas į teksto galą, tai nuo to nebus patogiau ar geriau. Sudėjus daug nuorodų į teksto galą jos padėtų nesiblaškyti, tačiau taptų greičiausiai bevertės. Palikus daug nuorodų tekste jos lengvai pasiekiamos ir paliekama skaitytojui sprendimas ar blaškytis, ar ne. O randant aukso viduriuką kiek tų nuorodų kur dėti, kai didesnį darbą perduodant informaciją atliktų rašytojas, skaitytojui beveik nieko nereikėtų daryti dėl pernelyg didelio/mažo nuorodų kiekio. Taigi: tik du variantai – arba autorius sutvarko nuorodas, arba skaitytojas susitvarko savo skaitymo įpročius.
Aš, žinoma, už autoriaus tvarkymą. Žurnalistika skirta skaitytojam, o ne žurnalistam. Todėl ir skaityti turi būti lengviau. Jeigu į informacijos šaltinį pateikiama nuoroda, tai greičiausiai informaciją galima rasti Google ir ta nuoroda nėra reikalinga, jeigu ji nėra būtina (būtina ta prasme, jog skaitytojas nesuprastų teksto nepaspaudęs jos). Manau kokybiškesnė žiniasklaida yra ta, kuri lengviau ir sparčiau skaitoma bei suprantama, o ne ta, kuri yra visiškai išsami, lėčiau plintanti (suprask – autoriui užtrunka ilgiau ją parašyti), lėčiau skaitoma (suprask – norint viską perskaityti ir patikrinti užtrunka žymiai daugiau laiko).
Visko galima persūdyti, visko gali trūkti.
Kodėl nuoroda tekste yra gerai? Todėl, kad skaitant tekstą, kuriame yra esminis terminas su nuoroda į jo paaiškinimą, tos nuorodos teksto apačioje vargiai ieškosi. O jei nežinosi reikšmės – nesuprasi teksto esmės. Daug tekstų, kuriuos skaičiau popieriuje, dėl to ir prarado savo vertę. Žinoma, nereikia perspausti. Dar šiandien skaičiau tekstą, kuriame tas pats tinklapis minimas bent penkis kartus ir visus kartus su nuoroda. Per daug.
O bet tačiau, internetas turi pranašumą prieš popierių būtent patogiomis nuorodomis. Po truputį ateis multitaskingo karta, kuri nebijos ir penkiolikos puslapių nuo pradinio teksto nuklysti.
O man patiktų jei nuoroda išsiskleistų tame pačiame skaitomame tekste, kaip kokia citata, su ta dalimi, kuri paaiškintų ar papildytų. Norėdamas susipažinti išsamiau, spausčiau ant teksto ir nukreiptų į originalų šaltinį.
Naujoje Readability bookmarklet’o versijoje yra galimybė iškelti nuorodas: „Convert hyperlinks to footnotes“.
http://lab.arc90.com/experiments/readability/
Aš kaip tik bandžiau žiūrėti, kokių įdomių sprendimų šitam reikalui gali būti. Pačiam WordPress kode yra funkcija, verčianti nuorodas į išnašą, bet, ji jau deprecated(pasenusi, išmesta). Dar užmačiau porą pluginų, bet jie vėl gi, pasenę. Pagalvojau, gal padaryti kokį tai JavaScript sprendimą, bet gal kol kas nereikia…
O šiaip, kai pagalvoji, tai išnaša reikalinga ten, kur teksto yra daugiau nei vienas puslapis, arba bent ten, kur yra daug įvairių terminų ir panašiai. O tos 2 nuorodos, na nežinau, niekad netrukdo :)
Nuo blaškymosi visada „apsisaugau“ nuorodas dėdamas su target atributu. Išties, retas kuris ieško to Ctrl, jau geriau aš pats priversiu nuorodą atsidaryti naujame lange: taip mano tinklalapis nebus išjungtas ir „nepaskęs“ tarp tų visų nuorodų.
Jei jau reikia kokią nuorodą į tekstą įterpti, į kurią turėtų būti atkreiptas dėmesys, dažnai skliaustelius tam naudoju. Kitais atvejais, kai nuoroda nukreipia į kokį nors šiaip sau šaltinį, ją galima ir tiesiai į tekstą terpti.
Anyway, kiekvienas gi ir savo stilių turi. Visiškai jų atsisakyti galbūt ir nelabai gera mintis, tačiau „persūdymo“ (kaip jau buvo čia minėta) reikia vengti.
(atsiprasau uz sveplavima)
blogeriai jau seniai bijo tos skaitytoju migracijos, ir as pats kartais „nugrybauju“ is vieno teksto i kita, o tada dar i kita, o tada – dar i kita, taciau kazkada seniai skaiciau apie tyrima, kurio metu nustatyta, kad daugiau negu puse zmoniu, paspaude ant tekste duotos nuorodos, grizta atgal. tai, aisku, su salyga, kad pirminis tekstas yra idomus.
Jei geras turinys zmones vis tiek gris. O nuorodos kad maziau badytu akis manau reiktu rasyti spalva panasia i teksta tik biski tasmesne ar sveisesne kad butu galima matyti pakitima, o pabaraukima uzdeti ant hover. Tai maziau trikdys skaitytoja.
visad galvoju, ar ne per daug aš nuorodų dedu. net į trumpus tekstus. bet kai tema specifinė, tinklaraštis nišinis, tai norisi skaitytojui leisti daugiau sužinoti (jei jis pats to nori).
nuorodos-išnašos? hm. verta pasvarstyti.
Nuorodas galima paslėpti (netgi pelės žymeklį padaryti standartiniu) CSS pagalba. Bet tada nuorodų neranda tas, kas jų ieško. Išeitis – daryti du stilius – su nuorodomis ir be jų. Pvz. padaryti prie teksto mygtuką „slėpti nuorodas“.
Visuomet galima remtis tyrimais:
„Where Should You Put the Links? Comparing Embedded and Framed/Non-Framed Links“.
uzskaitau.
One Trackback
[...] Nuorodas talpinu teksto pabaigoje, kaip yra pasiūlęs vienastoks: [...]