Nemokamas internetas ir spaudos problemos

(Seattle Municipal Archives)

Įžangėlė. Gera žinia – „Naujoji Komunikacija“ atsigavo. Per šiuos metus tebuvo išleisti keturi numeriai (naujausias pasirodė gruodžio viduryje), tačiau 2010-aisiais vėl ketinama leisti žurnalus kiekvieną mėnesį. Mainais į šią žinią ir paraginimą skaityti vieną nedaugelio likusių žurnalų IT tema gavau redaktoriaus sutikimą paskelbti savo rašinį, kurį „Naujajai Komunikacijai“ parašiau prieš kelis mėnesius (jis yra paskelbtas gruodžio mėn. numeryje). Nuo to laiko nemažai naujo įvyko, tačiau bendri pastebėjimai neatrodo labai pasenę. Tikiuosi, kad rasite laiko paskaityti žurnalinės apimties rašinį ir pasidalinti komentarais.

Pramiegota revoliucija

Pastaruoju metu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje gausu dėmesio leidybos, spaudos, o kartu ir pačios žurnalistikos problemoms. Daugelį metų prognozuotas tradicinės žiniasklaidos virsmas į skaitmeninę dabar pradėjo vykti stulbinamai greitai. Ir nors patys spaudos žurnalistai rašė apie tokią galimybę dar žiniatinklio aušros laikais, bene prieš 15-ką metų, vis tiek spausdintinių leidinių nykimo procesas, bent jau sprendžiant iš reakcijos ir karštligiškos sprendimų paieškos, juos pačius užklupo netikėtai. Spaudos leidiniai užsidaro, redakcijos atleidžia žurnalistus, laikraščiai plonėja, o reklamos – pagrindinio pajamų šaltinio – juose lieka tik trupiniai.

Dažnas dėl to linkęs kaltinti ekonominę krizę, tačiau ji tik paspartino procesą, kuris ir taip intensyviai vyko pastaruosius penkeris metus (Vakaruose – ir visą dešimtmetį). Spaudos nykimą paskatino daugybė faktorių:

1. Kompiuterių ir interneto paplitimas. Namų ūkių be kompiuterių vis mažiau ir mažiau, daugelis šeimų turi po kelis įrenginius, tinkamus informacijai internete skaityti (įskaitant naujos kartos telefonus).

2. Skaitymo ekrane įpročiai. Nemenka dalis žmonių šiandien kompiuterio ekrane jau perskaito daugiau teksto nei už jo ribų. Kompiuterizuotos darbo vietos ir kompiuteriai namie įpratino skaityti tekstą monitoriuose. Dabar popierius atrodo tinkamesnis tik ilgesniems tekstams ir knygoms skaityti, tačiau ir tai keičiasi bematant.

3. Operatyvumas ir fragmentiškumas. Žmonės įprato prie kelis kartus per dieną (ar netgi nuolat) atnaujinamų žinių portaluose ir tinklaraščiuose. Laukti naujienų parą atrodo nebenormalu. Lygiai taip „valanda su laikraščiu“ virto daugybe pertraukėlių smulkių žinių skaitymui darbo ar poilsio namuose metu. Išskaidytas laike žinių skaitymas interneto šaltiniuose suteikė daug daugiau lankstumo planuojant dienos darbus.

4. Mobiliosios technologijos. Jei kurį laiką spauda galėjo būti rami, kad žmonės laikraščius bus priversti pirkti bent jau gatvėse ir kelionėms viešuoju transportu, tai dabar tos paguodos nebėra – išmanieji telefonai ir miniatiūriniai nešiojamieji kompiuteriai su mobiliuoju internetu pasiekia žinias praktiškai bet kuriame šalies kampelyje, netgi iškyloje prie ežero, nekalbant jau apie troleibusą ar traukinį. Net lėktuvuose, ir tuose imamas diegti interneto ryšys.

5. RSS. RSS prenumeratos leido žmonėms pasirinkti norimas skaityti temas ir leidinius, nebegaišti laiko daugybės atskirų šaltinių skaitymui, vietoje to sukuriant savo individualizuotą virtualų gyvai žiniomis pildomą laikraštį.

6. Darbo ir karjeros etika. Jei anksčiau įstaigose ir organizacijose darbuotojai nesigėdydavo valandėlę kitą darbo laiko praleisti prie įmonės prenumeruojamų leidinių, tai šiais laikais toks dalykas sulauktų griežtos valdžios pastabos, o gal ir dar rimtesnių pasekmių. Šiandieninė darbo etika sėdėjimo su laikraščiu nebetoleruoja. Todėl žinios, skaitomos to paties kompiuterio, su kuriuo dirbama, ekrane, yra greitesnis ir efektyvesnis informacijos gavimo būdas. Ir, žinoma, galimybė nedemonstratyviai nugriebti laiko su darbu tiesiogiai nesusijusiems dalykams…

7. Ekonominiai motyvai. Lengva prieiga prie informacijos internete paskatino didesnį jos suvartojimą. Retas susimąsto, kiek reikėtų sumokėti, jei reikėtų pirkti kiekvieną perskaitytą straipsnį ir žinutę paskelbusį leidinį. Internete visa informacija iš esmės gaunama nemokamai, tad niekas ir nebando skaičiuoti. O darbe pripratus žinias skaityti naujienų portaluose, tą patį nesunku daryti ir namie, ypač kai gali pasiteisinti nemažai sutaupąs.

O ką laikraščiai gali pasiūlyti kaip atsaką į išvardintus dalykus? Beveik nieko, jei nepaisysime padūsavimų apie tradicijas ir senus gerus laikus. Proceso sustabdyti nebeįmanoma. Jungtinėse Valstijose steigiami fondai su federaliniu finansavimu popieriniams leidiniams remti, nes maždaug pusė amerikiečių vis dar jaučia jiems nostalgiją. Mūsų ekonomika iš reikalo gerokai blaivesnė – visos spaudos joks fondas neišgelbės.

Ir pats skaitytojas negelbės. Tas, kuris anksčiau buvo pagrindinis laikraščių skaitymo ir prenumeravimo „stuburas“, tas inteligentijos atstovas, pats pirmas persikraustė į internetą. Būtent dėl to dabar sunkiausia yra tiems leidiniams, kurie klestėjo iki interneto išplitimo – pagrindiniams dienraščiams ir verslo spaudai. Likusią laikraščių skaitytojų dalį galima gyvai stebėti ankstyvą rytą atėjus papusryčiauti į „McDonalds“ Gedimino prospekte. Vos į šalia restorano pastatytą nemokamo dienraščio „15 min.“ dėžę sudedami šviežiai atspausti laikraščiai, tuojau pat susirenka minia senyvo amžiaus žmonių, akimirksniu išgraibstančių spaudą iki pat dėžės dugno. Ima po penkis laikraščius ar net po tuziną – ir sau, ir kaimynams padalinti – gal net pasikeisdami eina kas kelintą rytą, nors tokio amžiaus žmonėms jau ir nemiga leidžia būti pirmiems prie laikraščių. Šie skaitytojai nesinaudoja arba beveik nesinaudoja internetu. Bet ir jų perkamoji galia artima nuliui. Jei nebebus nemokamų laikraščių, eis jų skaityti į bibliotekas, bet prie kioskų į eilę nestos…

Taigi dalis spaudos pasielgė taip, kaip pataria verslo ir rinkodaros guru Sethas Godinas – prasidėjus revoliucijai, laimi tas, kas pats savo rankomis sugriauna sena ir pradeda nauja. „Lietuvos rytas“ sukūrė lrytas.lt, internete aktyviai ėmė plėstis „Diena Media“ portalai, „Verslo žinios“, „15 min.“ ir kiti laikraščiai. Iš pradžių atrodė, kad tai tik persikraustymas į kitą terpę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne tik ekranas keičia popierių – keičiasi daug daugiau dalykų…

Internete nėra užuovėjos

Visų pirma, žinių vakuumo internete nebuvo. Jis jau buvo užpildytas specializuotų portalų (Delfi.lt ir kitų). Antra, paaiškėjo, kad internete į varžybas dėl lankytojo dėmesio tenka veltis ne tik su besikraustančiais laikraščiais ir jau esančiais jame portalais, bet ir su visomis kitomis informacijos bei pramogų svetainėmis, naujai besikuriančiais socialiniais tinklais, pačių žmonių rašomais tinklaraščiais, forumais ir galybe specializuotų svetainių. Trečia – netrukus buvo aptikta, kad spaudos reklamos segmentas, tegu ir gausus besivaržančių dėl užsakymų, vis dėlto buvo gerokai labiau apibrėžtas ir konsoliduotas: internete dėl reklamos tartis gerokai sunkiau vien dėl milžiniško konkuruojančių svetainių skaičiaus, ypač jei nori už ją didesnės kainos. Ketvirta – redakcijos patyrė šoką, pamačiusios, kad internete svarbu ne tik, kad tave skaito, bet ir kaip tave skaito bei kiek laiko skiria kiekvienai pastraipai, kiekvienai teksto eilutei. Penktas nemalonus atradimas buvo tai, kad žmonės visiškai pasitenkina keliais žodžiais kitur perpasakota žinia, visiškai nesivargindami aplankyti pirminį jos šaltinį.

Galėčiau spąstus spaudai internete vardinti ir toliau, tačiau trys pastarieji yra patys svarbiausi. Dabar jau visi žino, kad imti ir perkelti pakenčiamai gyvavusią laikraščio redakciją į internetą, išsaugant jos pajamų iš reklamos lygį, yra praktiškai neįmanoma. Netgi turint galvoje, kad serverių išlaikymo ir priežiūros kaštai yra gerokai mažesni už spaudai reikalingo popieriaus, spaustuvės ir platinimo. Iš dalies dėl to kaltas skydelių interneto svetainėse formatas – net didžiausi iš jų neprilygsta laikraščio puslapiui ar iliustruoto žurnalo atvartui ir jo vertei. Taigi vieno užsakymo vertė sumažėjo dešimtis kartų, o norint kompensuoti reikiamą sumą iš reklamos, teko didinti reklamos pardavimų intensyvumą ir kiekį. O tai reiškia papildomus žmones reklamos paieškoms, algas ir socialines garantijas jiems. O tai reiškia, kad reklamos reikia dar daugiau… Ratas sukasi.

Seniai veikiančių portalų redaktoriai tikriausiai prunkštė į kumščius, stebėdami nerangius naujojo „spaudos egzodo“ bandymus vilioti reputacija ir turiniu internete. Daug kas spaudos žurnalistams buvo nauja ir neįprasta. Jei anksčiau buvo parduodami (ir apmokami) visi vieno numerio straipsniai urmu, tai dabar galima (ir būtina) tapo sekti kiekvieno atskiro teksto efektyvumą portale. Skaudu buvo patirti, kad ir pats geriausias straipsnis be paikai rėksmingos, skandalingos, o kartais netgi atvirai klaidinančios antraštės gali likti „neparduotas“. Anuomet galima buvo apgauti save, kad kiekvienas, nusipirkęs laikraščio numerį, ilgai ir su pasimėgavimu skaito visus jo straipsnius. Na, arba bent jau svarbiausius. Dabar gi paaiškėjo, kad jiems skaitytojai vidutiniškai skiria… keliasdešimt ar kelioliką sekundžių! Se-kun-džių!!! Tai ne vien smūgis žurnalisto savigarbai – tai primygtinis reikalavimas iš esmės keisti savo rašymo įgūdžius arba atsisveikinti su greitaeigiais tekstais internete apskritai.

Lietuvoje interneto žiniasklaida garsiai apie tai dar nešneka, tačiau nepatenkinto murmėjimo dėl pernelyg liberalaus informacijos agregatorių, tinklaraščių autorių ar socialinių tinklų dalyvių elgesio su svetima informacija jau teko girdėti. Jungtinėse Valstijose tai dabar yra pats karščiausias skandalas. JAV laikraščių asociacija „Associated Press“ (AP) iš esmės paskelbė karą ne tik jos tekstus cituojantiems, bet netgi į juos nuorodas pateikiančiai paieškos sistemai „Google“. Ilgai grūmojusi ir vienašališkai citavimo taisykles keitusi AP pagaliau apskritai nusprendė trauktis iš „atvirojo“ interneto. Tarnybos skelbiamus tekstus ketinama šifruoti, pritaikyti jiems užraktus ir leisti skaityti tik asociacijos bei jos narių svetainėse, vengiant bet kokios „nesankcionuotos“ sklaidos per naujienų agregatorius, portalus, paiešką ir netgi RSS.

Stebint informacijos sklaidos tendencijas internete, toks AP sprendimas yra šūvis sau į kaktą – ir dar iš labai stambaus kalibro pistoleto. Problema ne tik ta, kad užraktai nepadeda apsaugoti skaitmeninės informacijos „nutekėjimo“ (paklauskite apie juos kompiuterinių programų, CD ar DVD leidėjų). Apriboję citavimo galimybes, laikraščiai internete praras svarbiausią valiutą – dėmėsį, išreikštą nuorodomis iš kitų šaltinių į jų svetaines. Nepasiekiami paieškos sistemoms tekstai internete gi gali būti laikomi tiesiog neegzistuojančiais. AP neturi informacijos monopolio – žmones visiškai patenkins „Reuters“, BBC, AFP ir kitų šaltinių naujienos, kurias jie randa savo pamėgtuose portaluose ar „Google“ paieškoje. Tikėtis, kad žmogus keis susiklosčiusius informacijos vartojimo procesus vien dėl AP norų yra tiesiog kvaila…

Tam tikra prasme AP mūšis prieš internetą yra tas paskutinis mūšis, kuris nulems tolesnę informacijos ir žiniasklaidos raidą. Jei AP pavyks bent dalinai izoliuotis nuo nevaržomo ir nemokamo interneto, jei pavyks uždirbti iš viešai nepasiekiamo turinio, tokių bandymų atsiras visur. Jei tokio dydžio ir tokios įtakos organizacijai nepavyks, tuomet nebepavyks niekam.

Apie bandymus parduoti laikraščių turinį internete dabar rašoma daug. „Financial Times“ pradėjo prekiauti „premium“ tekstais už 3,49 arba 5,75 JAV dolerių per savaitę. „The New York Times“ svarsto įvesti „sidabrines“ ir „auksines“ interneto turinio prenumeratas už 150 ir 300 dolerių per metus. Tačiau ne visi tiki, kad tokios priemonės bus sėkmingos – „O’Reilly“ rašo, kad tai tas pats, kaip šiandien telefonų vartotojams bandyti parduoti telefonų numerių katalogus – žmonės viską randa nemokamai.

Baisiausia, kas gali nutikti dabar panūdusioms rakinti ir bent iš dalies tiesiogiai skaitytojams parduoti savo turinį žiniasklaidos priemonėms, yra ne turinio vagystės ir piratavimas, ne autorių teisių pažeidimai ir nesankcionuotas perpasakojimas kitur, ne paieškos sistemų ištraukti į paviršių žinių fragmentai, o tiesiog skaitytojų abejingumas… Nežinau, ar „Associated Press“ atstovai suvokia, kokia didelė yra „naujųjų žinių“ – tinklaraščių, socialinių tinklų ir mikroformatų, skaitytojų kuriamo turinio – sklaida internete ir kaip greitai ji auga. Daug kur į tai dar atlaidžiai mojama ranka kaip į „mados dalyką“, bet statistika rodo, kad „neprofesionalūs“ tekstai gali labai sėkmingai konkuruoti su tradicinės žiniasklaidos turiniu, ypač kai yra pakuriami milžiniška socialinių tinklų liepsna…

Neformalūs balsai ir žinių alternatyvos

Tinklaraščiai (angl. – „weblog“) – jokia naujiena internete, tačiau daugelis skaitančiųjų jų rašinius nė nežino, kad skaito būtent tinklaraštį. Nors tinklaraščius visame pasaulyje kuria ir rašo tiek valstybinės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek verslo firmos, tiek ir patys žmonės, jie paprastai tapatinami su individualaus žmogaus kūryba ar neformalia žiniasklaida internete. Kai kurie jų užsienyje tapo profesionaliais, pasiekė stulbinamo populiarumo (skaitomi kelių milijonų žmonių kasdien) ir tapo labai įtakingi. Lietuvoje tinklaraščių populiarumo su informaciniais portalais neišeina net lyginti, tačiau sudėjus jų balsus į vieną krūvą, susidaro jei ne kritinis, tai bent jau reikšmingas ir svarus tautiškojo interneto gabalas.

Artūras Račas (racas.lt)

Žinomas žurnalistas, politikos komentatorius ir BNS direktorius Artūras Račas savo tinklaraštį vis dar laiko hobiu, nors su daugiau kaip tūkstančio prenumeruotojų auditorija jis ima virsti diskusijų šalies gyvenimo temomis svetaine ir įtakinga tribūna autoriaus pastaboms bei komentarams.

Portalų ir laikraščių internete profesionalumą ir aprėptį, tvarkingą skaidymą pagal rubrikas ir pastovumą tinklaraščiai atsveria nuoširdumu, temų ir idėjų įvairove, artimumu skaitytojui, socialiniu aktyvumu ir gebėjimu bendrauti. Kitaip tariant, jei portalai daugiausiai pateikia žinias, tai tinklaraščiai daugiau skelbia jų komentarus, diskusijas, analizę, spėliones. Tai šimtai „redakcijos skilčių“ kasdien, nors pati „redakcija“ susideda iš labai margo amžiumi, patirtimi, žiniomis ir tikslais kolektyvo.

Gyvas, nežinybinis rašymo stilius, bendravimas su skaitytojais komentaruose, aktualijų aptarimas arba atvirkščiai – temos, kurių vengia tradicinė žiniasklaida, vilioja nemažą dalį interneto skaitytojų: tinklaraščių auditorija per pastaruosius metus išaugo beveik keturis kartus. Skirtingai nuo portalo straipsnio, tinklaraščio įrašas dažnai yra atviras takas skaityti sudominusia tema daugiau – jų autoriai deda nuorodas į kitų autorių tekstus, šaltinius, rastus Lietuvoje ir užsienyje. Už tokį informacinį atvirumą ir patogią struktūrą tinklaraščius mėgsta paieškos sistemos: neretai tinklaraščių straipsniai kokia nors tema lenkia paieškos rezultatuose kitų svetainių informaciją, o kai kurių jų „Google Page Rank“ (PR) indeksas šiandien prilygsta pačių įtakingiausių portalų turėtiems prieš metus ar du. Nors PR nėra toks svarbus rodiklis, rūšiuojant „Google“ paieškos rezultatus, tačiau jo skaičius vis dar lieka savotiškas svetainės svarbos įvertinimas.

SkaitykIT (www.skaitykit.lt)

Povilo Korop prieš metus pradėtas projektas tapo naudingos informacijos, patarimų ir idėjų šaltiniu žmonėms, kurie nebepasitenkina interneto vartojimu ir nori patys jame ką nors sukurti. Rašinių temos aprėpia tiek labai praktišką pagalbą, tiek ir psichologinius ar sociologinius reiškinius pasauliniame tinkle.

Ir vis dėlto patys tinklaraščiai nėra grėsmingas portalų ar spaudos, persikėlusios į internetą, konkurentas. Jie yra pernelyg išsibarstę, nors dabar vėl turi „centrinį“ tašką – svetainę-agregatorių Blogeriai.net. Pavojų tradicinės formos žiniasklaidai internete kelia tinklaraščių, jų mikroformų („Tumblr“, „Twitter“) ir socialinių tinklų mišinys, kuris žmonėms formuoja alternatyvų žinių naudojimo būdą – ne centrinėje vietoje (pasirinktame portale), o pagal draugų, kolegų, bendradarbių ar šiaip įdomių žmonių internete rekomendacijas.

Privalumų toks naujoviškas informacijos atrankos ir naudojimo būdas turi nemažai:

• bendruomenė, kurią pats pasirenki pagal interesus ar aktualumą, atrenka svarbiausias ir įdomiausias žinias kolektyviai – nebėra reikalo skaityti viską iš eilės ar rankiotis antraštes portale;

• jei turi mažai laiko, kartais visiškai pakanka 140 ženklų ilgio žinutės „Twitter“ sistemoje ar įrašo „Facebook“ socialinio tinklo „sienoje“, kad sužinotum esminius įvykius;

• žmonės dažnai išrenka ne tik svarbiausias naujienas, bet ir įdomiausias citatas, įdeda į interneto albumus savo darytas ar svetur rastas iliustracijas bei nuotraukas;

• yra galimybė gauti informaciją greičiau už žurnalistus arba gauti tokios, kuri į spaudą nė nepatenka.

Nerimą tradicinei žiniasklaidai turėtų kelti tai, kad kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių visiškai pasitenkina tokiu informacijos gavimo būdu. Sekdami žinučių srautą „Twitter“ ar „Facebook“, jie aplanko kelias rekomenduotas svetaines (dažnai apylygiai padalintas tarp portalų ir tinklaraščių rašinių), pažiūri kelias nuotraukas, bet šiaip jau dienos informacijos dozę sugeria tiesiai iš to trumpų pranešimų srauto.

Pavyzdys – apie kraupiai smukusį antrojo šių metų ketvirčio BVP aš pirmiausiai sužinojau iš kolegų per „Twitter“. Nors paskui paskaičiau trumpą komentarą tinklaraštyje („Mr. Script“) ir straipsnį portale („15 min.“), iš tiesų tai buvo išimtis – kadangi nesu ekonomistas, tai dažniausiai pasitenkinu esminės informacijos trupiniais su darbu tiesiogiai nesusijusiose sferose. Iš portalų skaitytojo tapau perpasakotų antraščių ir citatų vartotojas, kuris netgi turėdamas laiko mieliau renkasi nuomones ir diskusijas tinklaraščiuose, o ne portalų straipsnius, nes esminę informaciją jau yra gavęs gyvai.

Uroboras (uroboras.lt)

Karolio Jachimavičiaus (ex-„Pravda“) ir bendraminčių rašomas kolektyvinis tinklaraštis arba „kūrybinės industrijos portalas“, kaip pats save vadina, yra tarsi žurnalai „Žmonės“, „Stilius“ ar „Panelė“ viename, tik skirtas progresyviam jaunimui.

Šioje vietoje derėtų prisiminti „Associated Press“ skandalą. Kai kam kelia nuostabą, kad AP nerimauja ne tiek dėl pačių straipsnių, kiek dėl „Google“ ar svetainių-agregatorių įdedamų antraščių. Klasikinės žurnalistų studijos išmokė „Associated Press“ ir kitus spaudos žurnalistus rašyti maksimaliai aiškias ir informatyvias antraštes – tokias, kurios sparčiai keičiantis informacijos vartojimo internete pobūdžiui, ėmė ir pakeitė pačius straipsnius. Ne šiaip sau AP kovoja ir vis dėl trumpesnio citatos žodžių limito – pakanka kitur pakartoti vieną esminį sakinį, ir daugumai šiandieninio interneto skaitytojų priežastis skaityti pradinį šaltinį dingsta.

Žinomas JAV medijų tyrinėtojas ir tinklaraščio „Micro Persuasion“ (jau buvusio) autorius Steve Rubel rašė labai aštriai pajutęs šią informacijos naudojimo transformaciją. Jis priėjo išvados, kad netgi santykinai neilgi tinklaraščių įrašai ir komentarai yra nykstanti rūšis, ir pats pradėjo skelbti tik antraštes, citatas ir trumpas žinutes per asmeninį „srautą“ internete. Gausėja tyrimų ir statistikos, teigiančios, kad žmonės kuo toliau, tuo dažniau skaito vos vieną dvi straipsnių pastraipas, žiūri vos pirmas 10 informacinio klipo sekundžių – informacijos kąsniai internete mažėja kasdien. Ar bereikia sakyti, kuo tai gresia tradicinei žiniasklaidai ir netgi pačiai žurnalisto profesijai?

Ateities nerimas

Mano kolegos, „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius ir BNS žinių agentūros direktorius Artūras Račas, nors patys rašo tinklaraščius, yra atvirai sakę, kad nesupranta mikroformatų („Twitter“ ir pan.) prasmės ir neįžvelgia naudos nei iš tų trumpučių žinučių skaitymo, nei iš rašymo. Tinklaraščiai, kaip vieta pabiroms mintims, pastaboms, diskusijoms ir pasitarimui su skaitytojais pasirodė priimtini, o štai smulkiųjų žinučių triukšmas, ta „žiniasklaida es-em-esais“ yra nepriimtina.

Tačiau „Twitter“ ir „Facebook“ verta stebėti, nes šios tarnybos rodo, kaip keičiasi informacijos vartojimas. O kinta jis labai sparčiai ir virsta tuo, ką galima būtų vadinti „statistiniu“ žinių vartojimu. Jei anksčiau apie informacijos svarbą spręsdavome pagal straipsnio leidinyje vietą, dydį ar antraštės stambumą, tai dabar ji matuojama pagal pasikartojimus. Vieną kartą pastebėjai žinutę RSS sraute ar „Twitter“ žinutėje – praslydo nepastebėta. Du ar tris kartus – hmm… kažkas vyksta. Keturis, penkis ir daugiau – reikia mesti darbus ir pasidomėti: vyksta kažkas svarbaus! Internete netgi atsirado automatizuotos tarnybos, žinių robotai, kurie atrenka svarbiausią informaciją būtent pagal tai, kaip dažnai tema kartojasi portalų ir tinklaraščių antraštėse, trumposiose mikroformatų žinutėse, socialinių tinklų būsenos pranešimuose. Jei dar visai neseniai autoriai stengdavosi vengti temų pasikartojimo, siekdami pateikti skaitytojams unikalų turinį, tai dabar visi kartoja tą pačią infomaciją kaip šarkos – ką gali žinoti, gal iškilus jai į „pastebimumo lygį“ būtent tavo leidinio straipsnį ateis paskaityti „statistinių“ žinių vartotojai?..

Toks informacijos grūdo susmulkėjimas ir besotis žinių srautų vartojimas pagrįstai kelia nerimą leidėjams ir žurnalistams-profesionalams. Nebūtinai dėl leidinių ateities ar uždarbio. Kelia apgailestavimą tai, kad pakitusi žinių kultūra grūda publicistinius žanrus į interneto nuošalę, naikina ilgesnes rašinių formas. Dažnas, įskaitant šio straipsnio autorių, tikisi, kad kuriuo nors metu įsijungs švytuoklės principas, žmonės suvoks, ką jie praranda, ir informacijos vartojimo įpročiai po „interneto karštinės“ sugrįš į tradicinį, amžiais išmintą taką.

Bet ar taip bus? Naujos technologijos nenustoja stebinusios sugebėjimu spartinti ir taip jau regimai beprotišką informacijos srautą. Apie tempo sulėtinimą tik kalbama, statistika ir realybė iki šiol užsispyrusi traukė vežimą priešinga kryptimi. Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa.

Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį. Ar radijo stočių savininkai nenustebs praradę paskutinę rinką, kai pradėsime važinėti automobiliais su mobiliojo interneto ryšiu (tokie jau gaminami serijiniu būdu)? Ar televizijų vadovai žino, kad jau gimė ir auga karta, niekada savo gyvenime nepirksianti televizoriaus?

Net nežinia dėl ko šiandien reikėtų labiau nerimauti – dėl vis spartėjančio žiniasklaidos technologijų tempo, ar dėl mūsų abejingumo šiems išties revoliuciniams pokyčiams?