(Robert Burdock nuotrauka)
Dienos citata: „Laikas nustoti galvoti apie leidybos ateitį ir pradėti galvoti apie skaitymo ateitį“ .
Tai tiesa – knygų leidėjai yra paskutinis „analoginis bastionas“. Jei TV bent dalį laidų sudeda į savo portalus, radijas leidžia sinchroninį transliavimą per internetą, tai knygų leidėjai nei mintimis, nei darbais nuo celiuliozės nenutolsta nė per žingsnį. Neketinu čia jų plakti – pakankamai priekaištų išsakyta. Geriau papasakosiu apie vieną savo sukurtą knygos skaitymo patirtį ir papildysiu ją Clive Thompsono iš Wired idėjomis.
Tai štai – vieną ramią lietingą dieną parsisiunčiau kelias elektronines Dikenso ir Konan-Doilio knygeles ir nutariau paskaityti. Visas jas buvau skaitęs, tačiau aš mėgstu geras knygas skaityti antrą ir trečią kartą. Metams bėgant patirtis keičia perspektyvą, todėl anksčiau skaitytos knygos istorijas pasakoja jau kitaip.
Skaitydamas pradėjau ieškoti papildomos informacijos. Susiradau senojo Londono žemėlapius, Viktorijos laikų miesto ir Anglijos provincijos gyvenimo aprašymus, graviūras, senų afišų faksimiles – visa tai suteikė netikėtos gelmės kūriniams. Autoriai rašė knygas savo amžininkams, turėdami galvoje politinį ir kultūrinį to meto kontekstą, kurio mes šiandien nejaučiame. Dalį jo paaiškina vertėjų pastabos išnašose, bet pasinerti į laikmetį galima pasinaudojant beribiais interneto resursais.
Toks skaitymas yra lėtesnis. Užtat jis, su vaizduotės pagalba, beveik visiškai perkelia į rašytojo sukurtą pasaulį. Imi ir atrandi, kad puskarietė ar kebas sako ne tik apie arklio traukiamą transporto priemonę, bet ir apie ja važiuojančių socialinį statusą. Peržiūrėjęs senojo telegrafo, pneumatinio pašto aprašymus ir brėžinius, geriau supranti, kas 1890-aisiais buvo Twitter ir Gmail. Peržiūrėjęs senas Lloyds suvestines, supranti, kodėl minios žmonių uostuose išlydėdavo ir pasitikdavo kiekvieną laivą.
O dabar įsivaizduokite, kad elektroninės knygos būtų leidžiamos su tokiu papildomu turiniu, atidžiai redaktorių atrinktu ir sudėtu internete. Registruoti pirkėjai galėtų prisijungti prie leidyklos svetainės ir pasinaudoti visu šiuo turiniu, kad galėtų giliau pasinerti į jos pasaulį ir geriau jį suvokti, patirti didesnį malonumą ir kartu turėti daugiau naudos. Pats skaitmeninis knygos failas gali būti nukopijuotas ir paplisti nemokamai, tačiau registracija internete jam suteiktų tiek papildomos vertės, kad dažnas pirktų e-knygą, net gavęs jos tekstą nemokamai.
Nieko naujo čia nėra – toks modelis labai sėkmingai naudojamas MMORPG ir kituose žaidimuose. O kuo knyga ne žaidimas vaizduotei? Sukurkime jei „papildomų lygių“ ir pasaulių internete – ir turėsime motyvą pirkti net laisvai kopijuojamas skaitmenines knygas.
Dar vienas receptas – Clive Thompsono mintis apie pastabas paraštėse. Jis rašo, kad JAV studentai specialiai perka panaudotus vadovėlius, atidžiai apžiūrėdami pastabas paraštėse. Geidžiamiausi vadovėliai yra su „šią vietą geriau aprašo prof. X“, „ta pati formulė, kaip Y, tik pritaikyta Z sričiai“ ir kitomis vertingomis anksčiau kursą išėjusių pastabomis.
O ką, jei elektroninė knyga irgi galėtų kaupti centralizuotai visas skaitytojų pastabas paraštėse? Skaitydamas „Pomirtinius Pikviko klubo užrašus“ tikrai su malonumu paskaityčiau anksčiau skaičiusiųjų mintis, komentarus, išnašas, analogijas, kritiką ir kitas pastabas. Čia irgi nieko naujo – PDF failai leidžia išsaugoti pastabas. Jei jos būtų siunčiamos leidėjams, kaupiamos ir padalinamos visiems registruotiems knygos skaitytojams, tai irgi būtų labai svarbus akstinas pirkti originalius knygos leidimus, ypač rimtiems knygų skaitytojams.
Nesistebiu, kad daugelis e-knygų kritikų nemato jų naudos. Jei laikysime, kad e-knyga tėra tik paprastas TXT failas su knygos tekstu, tai privalumų išties nedaug terasime. Bet jei naujoji knyga ims ir panaudos technologijų ir interneto teikiamas galimybes, ji taps visiškai nauja, patrauklia patirtimi, dėl savo interaktyvumo, socialinio skaitymo ir daugialypių priedų nebekonkuruojančia su popierine knyga. Tai nauja erdvė pažinimui ir nauja leidybos verslo sritis. Tai Naujoji knyga.
19 Comments
Naujoms knygoms reikėtų ir …naujų skaitytojų.
Idėja labai viliojanti, bet pirmas dalykas, kad būtų dedama į paraštes – reklama..
Tikriausiai reikėtų šiokio tokio moderavimo iš leidyklos pusės – vis gi čia būtų jų komercinis produktas, kurio kokybę reikia prižiūrėti. Bet tikėčiau, kad knygų gerbėjų kultūra yra ne tokia prasta, kad tai pridarytų bėdų.
Super įrašas. Ačiū.
Dar prie Naujos knygos privalumų paminėčiau,
paieška – tiek tarp knygos tekstų, tiek tarp komentarų/pastabų,
tiesios mokyklinukų nugaros, netampant po didžiulį tomą kiekvienai pamokai,
Neužgrūstos visos namų pakampės knygomis ir tt :)
Bet akys kenčia, tad mokinukai lai skaito paprastas knygas. Nesutinku, kad vaikai iki kokios bent 7 klasės (geriau 9) skaitytų elektronines knygas. :) Jau ir taip jie atitolo nuo knygos.
p.s. visgi, naujajai knygai reikia pritarti dėl:
papildomos info (Žiedų valdovas, tarkim, Lietuvoje yra be žemėlapių ir priedų parduodamas, nes leidykla „taupo“ – elektroninėj gal nebetaupytų?)
dėl galimybės gauti knygas sparčiai, tokiu būdu naudotis informacija. Supaprastėtų enciklopedijų naršymas – jos dabar prieinamos tik bibliotekose ir nepatogios.
Papildoma informacija ir galimybė pasirinkti jos gausumą/detalumą iš tiesų būtų kažkas neįtikėtino ir labai naudinga. Šauni idėja!
Na, Dikensas jau yra klasika. Parsisųsti jį galima taip pat kaip ir kokią Žemaitę (pvz., iš čia: http://anthology.lms.lt/lindex.html). Lygiai taip pat galima senuose laikraščiuose paskaityti apie to meto realijas (pvz., http://www.epaveldas.lt). Ir beje tikrai įdomiai ten… Senų Lietuvos žemėlapių pagooglinęs taip pat radau.
Šiaip idėja graži, bet vėl atsiriame į mūsų rinkos dydį. Skaitančių ir galinčių parašyti įdomų literatūrinį ar publicistinį, mokslinį kūrinį ir juolab profesionalias nuorodas, išnašas, paaiškinimus ir t.t. Lietuvoje yra šimtai jei ne tūkstančiais kartų mažiau nei anglakalbiame pasaulyje (dėl to ir mūsų vikipedija tokia prėska).
Net tarp tose pačiose leidyklose, kurios užsiima dabartinių tekstų leidimu, didelis liūdesys dėl parašyto/išversto teksto redagavimo (nekalbu apie naują). paskutinis pavyzdys – kai radaug vietoje žaidimo „skvošas“ parašyta „tenisas į sienelę“ (jeigu tiksliai vituoju).
Nežinau, nežinau… Leidyklos neturi pinigų tokio e-turinio kūrybai. Dėl to veikiausiai ilgainiui lietuviškų tekstų kiekis vis labiau mažės ir vis daugiau skaitysime skaitlingesnėmis užsienio kalbomis.
Viskas labai saunu, bet… Nu nelimpa man elektronines knygos. Man tiesiog paskausta akys nuo monitoriaus ir viskas.
Popierine knyga man zymiai malonesne ir smagesne skaitymui.
Tad ir manau, kad dalai tinka,o daliai ne. Tarkim enciklopedijoms tai idealu.:)
2 Eugenijus > pabandyk kokį reader’į :)
O Džiugo mintims visiškai pritariu. Pats neseniai skaičiau vieno amerikiečių title=“imtynininko“> autobiografiją. Tai knygą skaičiau atsisėdęs prie kompiuterio ir kiekvieną aprašomą svarbesnę kovą peržiūrėjau per „YouTube“. Visiškai kitoks jausmas, o istorija įtraukia dvigubai :) Jau nekalbu kiek toks interaktyvumas padėtų moksleiviams istorijos, biologijos, chemijos pamokose…
wow…niekada net nesusimąsčiau apie tai…
@MŽ: nelabai žinau apie lietuvių literatūros skaitytojus užsienyje, bet vertimai praplečia tą rinką…kita vertus, auga nauja karta, kuri galbūt norės skaityti kitaip, naujai.
Toks e-knygos modelis knygų mylėtojui netiks, tačiau žmogui , kuris mėgsta skaityti tai rojus, tektų turbūt perskaityti anksčiau skaitytas knygas iš naujo „nauju būdu“. Kaip būtų puiku turėti visą savo biblioteką kišenėje su pastabomis, žymomis, papildomu informacijos srautu. Tačiau tame matau ir neigiamų dalykų : tokia e-knyga neskatina vaizduotės ugdymo, mažos leidyklos negalėtų išleisti tokio prabangaus produkto , kas vestų į monopoliją. Galbūt net neliktų nekomercinių knygų. Juk ir dabar bestseller knygas stipriai įtakoja leidyklos, nurodydamos autoriui, kokios knygos pageidautų ir kurias vietas reikėtų pataisyti, nes taip neparduos…
Vistiek popierinės knygos dienos skaičiuotos, tik baugu, kad knyga nepavirstų kelių monopolininkų kompanijų reguliuojamu „produktu“.
Visai galimas scenarijus, stebint šiandieninį beprotišką pasaulį. Tada man nebeužteks gyvenimo vienai knygai perskaityt, nes norėsis vis gilintis ir gilintis – kokie gražūs tie paveikslėliai ir kiti vaizduotę viliosiantys daiktai. Čia panašu: „turiu 100 000 RSS ir nespėju perskaityt“. Kita informacijos-holizmo apraiška. Reikalas tas, kad į žmogų plugino neįrašysi, kad gyvenimas sulėtėtų. :-(
100000 RSS nespėtum perskaityti jau vien todėl, kad reloadintųsi iki pensijos.
Jedem das Seine. Kas kaip supranta knygos skaitymą. Jeigu į tai žiūrėti kaip į labai naudingos informacijos rinkimą, tai tikrai labai gerai būtų, jeigu būtų pateikta jos kuo daugiau, ne vien plikas kūrinys. Bet manau dar yra nemažai žmonių, kurie skaitydami knygą norės įdarbinti vaizduotę ir jausmus. Norės atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienybės. Norės praleisti vakarą su knyga, o ne rinkti labai naudingą informaciją. Čia yra visiškai skirtingi dalykai, jeigu kas nors mane dar supras :) Skaitau „Naktinį traukinį į Lisaboną“. Ten labai daug aprašomi Bernas, Lisabona. Patikėkite, man visiškai nereikalingas putevoditelis, nereikalingi žemėlapiai. Užtenka mano turimo supratimo, kur randasi Bernas ir kur Lisabona ir to, ką nori pasakyti autorius. Tos knygos paskirtis visai kita ir ji perteikia visai kitus dalykus. Skaitant ją kaip wikipedijos straipsnį (ar wikimapijos žemėlapį), ji būtų iškastruota. Galima pasakyti, „nepatinka, nespausk ant linkų, skaityk kaip senovėje“. Bet tai nesąmonė. Čia tas pats, jeigu po kiekvieno sakinio prifarširuoti reklamos ir sakyti, nepatinka reklama, skaityk vien tik knygą.
O man ši idėja kvailoka… Taip, modernėjame ir t.t., bet gal pasilikime nors kiek vertingų dalykų? Visi tie daugialypiai priedai man iš šalies atrodo lyg grynų gryniausias žmonių bukinimas. Toks jausmas, kad apskritai tuoj susikursim virtualią šeimą, draugus, nuo kompiuterio skleidžiamų virpesių pasisotinsim ir nebereikės tikro maisto.
Smagus skaitymo patirties atgimimas ir aprašymas. Džiugai, praktiškai jau kinofilmą pradėjai kurti pagal tas knygas. Tik anksčiau kinofilmą galėjo padaryti tik vienetai – režisieriai ir mes naudojomės jų vaizduote, tuo tarpu dabar interneto pagalba kiekvienas gali tapti režisieriumi su savo vaizduote.
Visai neseniai perskaičiau savo studentės surankiotas mintis iš įvairių šaltinių apie knygų leidybos istoriją ir labai nustebau ir nudžiugau. Dabartinės mūsų šnekos ir ginčai apie nująsias e-knygas tokios senos kaip ir pačios knygos. Kiekviena nauja knygų leidybos technologija senųjų fanų sutinkama labai nedraugiškai, argumentai visiškai tokie pat. O praėjo šimtai metų.
Kalifornijos gubernatorius A. Švarcnegeris nutarė ar tik pasiūlė visų valstijos mokinukų knygas padaryti elektroninėmis. Kuprinės radikaliai lengvės ir turėsime kartą kuri popierines knygas bus matę tik darželyje.
Beje leidyklos jau pradeda pratintis prie elektroninių leidinių, TEV leidykla jau pradeda juos leisti. Buvau vienam jų pristatyme, tai ateityje žadama visai neblogų naujovių, vien tai kad mokytojas gali elektroninėje knygoje pasižymėti įvairią informacija yra jau didelis pliusas. Taip pat siūloma galimybė susidėti nuorodas į internete pasiekiamas iliustracijas ir kitą medžiagą, patys jie nededa nuorodų nes dėl autorinių teisių knygos dar labiau pabrangtų (bent taip sakė). Tiesa didelis minusas – kaina. Jau jie siūlo knygas atmintinukuose, kam įdomu http://shop.tevukas.lt/.
One Trackback
[...] progai pasitaikius agituoju už e-knygas. Man jos atrodo logiškas evoliucijos etapas: paieška tekste, negadinančios kūrinio pastabos [...]