„Pirk prekę Lietuvišką“, „Lietuvos Gaublys“ – daug kas šias akcijas vertino ir vertina skeptiškai, tačiau po truputėlį visame pasaulyje pradeda stiprėti balsai, raginantys pirkti vietos produkciją. Tai nebūtinai yra susiję su nacionalizmu ar vietos verslo interesais. Pasaulis tiesiog nebegali leisti sau gabenti pomidorus į parduotuvę 10 tūkstančių kilometrų: žala, tokio transportavimo padaroma gamtai, yra blogiau už galimybę įsigyti prekę šiek tiek pigiau, nei užauginta šalia. Be to, mes pradedame pamiršti tikro maisto skonį, nes gabenamas tūkstančius kilometrų maistas yra ruošiamas būtent ilgai kelionei, o ne atrenkamas pagal skonines savybes. Apie tai ir kitus „tolimojo valgymo“ trūkumus pasakoja Kanadai skirtas Hellmann’s sukurtas klipas. Taip tai, majonezo reklama, bet skaičiai verčia susimąstyti, o animacija glosto akį:
15 Comments
puikus klipas. ir ideja nors ir nenauja bet labai gera.. pas mus lietuvoje daabr tikrai daug visur smulkiu ukininku turgeliu, kur galima nusipirkt lietuvisku vaisiu, darzoviu.. vietinis maistas tikiuosi labiau ekologiskas :/
Tuose „ūkininkų“ turgeliuose, deja dažniausiai prekiauja toli gražu ne ūkininkai. O pardavinėja tai ką jiems liepė pardavinėti „šeimininkai“. O kadangi „šeimininkai“ dažniausiai yra paprasčiausi perpardavinėtojai, tai jie kreipia mažai dėmesio į kokybę ir savo vardo išlaikymą. Iškišinėjama prarūgusi varškė, lenkiški obuoliai virsta lietuviškais, o gamykloje „rūkyta“ mėsa virsta kaimiška. Jei tai tęsis ir toliau, tai visa ūkininkų turgelių idėja bus palaidota, po greito pelno mėgėjų pinigų kapšeliu.
Tai irgi tiesa. Šiandien per pietus namuose kaip tik apie tai kalbėjome. Jei ūkininkai parduotuvėse ir mobiliosiose turgavietėse neįtikins prekiaują savo produkcija, praras pirkėjų pasitikėjimą, kurį paskui susigrąžinti bus labai sunku.
@Qt žodžiai mane labai nustebino – abejoju ar toks žmogus bent kartą pirko turguje. Nors pajamos musu seimos gana nemazos, bet 80% maisto perkame turguje, nors dar pries metus viska pirkdavome tik prekybos centruose.
Mane be galo stebina „prakutusiu“ tipeliu isdidus tipenimas Maximoje. Bet jei jie bent suvoktu bent kiek jie permoka ir koki nekokybiska šlamštą ten perka – vietoje apalptų. Mane iki nukritimo ima juokas, kai Maximose matau akciją – kai kriauses, kuriu ir mociutes kiaules nevalgytu, kainuoja 7.99 Lt, kai turguje Tikros Kriaušės kainuoja 2.99 ir mažiau.
Nueikit žmonės, tuščiai nekalbėję, bent mėnesį į turgelius ir suprasite kur tikras maisto skonis, sutaupysite, paremsite smulkiuosius verslininkus, neremsite oligarchu.
Aišku, turgus turi niuansų, reikia pasisveikinti su žmogum, tam tikra prasme „susibičiuliauti“, nepirkti iš bent kartą nuvylusių ir suprasite, kad atsibudote – turguje perklijuota data varškės, tikrai negausite plautų mišrainių, keptų vištų iš pasibaigusio galiojimo laiko ir beskonių kriaušių, kurių nevalgytų mano močiutės kiaulės.
Man idomu is kur toks isitikinimas, kad nevalgytu. Ar bandet toms kiaulems bent karta tu maximiniu kriausiu duot, kad toks tvirtas isitikinimas?
Man atrodo mes kalbame apie skirtingus dalykus. Yra normalūs, jau daug metų egzistuojantys turgūs ir yra didžiuosiuose miestuose atsiradę „ūkininkų turgeliai“. Patariu apsilankyti ir palyginti tiek kainas, tiek kokybę.
O dėl turgaus pigumo tai irgi dar didelis klausimas. Rūbų ir batų jau seniai nebeperku, nes kokybiškesnių kainos tokios pačios ar net didesnės kaip ir parduotuvėse per išpardavimus, o garantijos jokios. Maisto kainos tai varijuoja, vieną sykį parduotuvėje pigiau, kitą sykį turguje. O apie kokybę tai sunku spręsti, ypač žinant kaip lenkiška produkcija virsta lietuviška. Dar čia neseniai vienas įvykis buvo. Šiek tiek pažystamas žmogelis turguje „kaip man“ pigiau siūlė maišytuvą. Nepirkau, o nuėjus į senukus lygiai tokį patį nusipirkau per pus pigiau. Na aš suprantu, visi nori uždirbti, bet kai turguje negauni jokių garantijų, o prekiautojai pastoviai apvilia tavo pasitikėjimą, tai turgus labai nežavi. Nenoriu nieko supeikti ar idealizuoti, paprasčiausi mano pastebėjimai.
Labai gaila, bet šaltesnio klimato šalys, kur per metus išauginamas vienas derlius vistiek bus tie vartotojai, kurie pirks vaisius ir daržoves keliaujančias keletą tūkstančių kilometrų.
Klipas – gražus :)
Kaip užsiminta klipe, čia eitų kalba apie agurkus iš Čilės. :) Suprantama, kad bananų ir ananasų neužsiauginsime, bet ar negalime valgyti vietinių bulvių, svogūnų, salotų, obuolių?
Bet žiemą juk bulvės ar pomidorai neauga ;)
pastabus vienok esi. matyt gyvenime neužsiiminėjai tokiais dalykais kaip bulviakasis su didelių bulvių maišų transportavimu į rūsius pasėkme :) gražiai susirokavus savas bulves galima valgyti iki pat taip vadinamųjų „spieškų“ – ankstyvųjų bulvių.
Rauginti agurkai, kopūstai, konservuoti pomidorai, uogienės, kompotai, morkos, bulvės, kopūstai.. ir dar bile kas ko neatsimenu. Dar prieš 15-20 metų buvo „must have“ savo rūsyje, net ne kaimiečiui. Tiesa tada buvo mada kolektyviniams sodams. ir visas tas gėris tilpdavo į 6 arų plotelį, kuriame dar ir namukas stovi.
Įdomus toks paradoksas, kad Lietuvoje visi tie lenkiški produktai yra žiauriai neekologiški ir pan, bet jeigu kada nors teko apsilankyti Lenkijos supermarketuose, galima pamatyt, kad jie irgi turi akcijų pirk-prekę-lenkišką. O iš tikrųjų, nei mes ten žinom iš kur tie pomidorai, nei širdį labai skaudą nežinant nusipirkus. O gal tie lenkiški geresni? Tiesiog veikia šiokia tokia tautinė savimonė, kad va, savas natūralesnis, geresnis.
Ir pati to nesmerkiu, parduotuvėje visad imu pomidorą po užrašu Lietuva, nors atrodo taip pat kaip ir lenkiškas, man pačiai smagiau galvoti, kad savą valgau :)
Pagaliau! Nes maniau, kad tik aš visiems įkyriu savo bambėjimu apie vietinio produkto valgymą. Tačiau mane vis IMportuotojai tildydavo.Nepatinka jiems tokios „kvailos šnekos“.
Ir naftos atsargų ilgiau pakaktų, jei automobiliai be reikalo tiek degalų nepleškintų, tąsydami aplink rutulį furas ir prekes. Ir keliai būtų laisvesni. Ir oras švaresnis. Ir sąvartynai ne taip greitai būtų pakuote užverčiami.
Pikčiausia yra tai, kad iš pradžių mūsų EKSportuotojai veža „į ten“ iš mūsų žaliavas, ruošinius – kad ir pieno miltelius, tada „iš ten“ į ES veža gaminius, o paskui Vakaruose neišpirktus gaminius veža į LT. Taigi, tie sunkvežimiai po kelis kartus aplink rutulį apsisuka dėl vienos ir tos pačios prekės, kurią galėjo ČIA pat pagaminti, pirkti ir vartoti. Tačiau iš EKSporto pasiima savo dalį. Kaip ir už IMportą. Taip tarp manęs ir produkto atsistojęs ponas tarpininkas diriguoja, kas, kur, iš ko bus gaminama ir kas, kur ir kaip bus vartojama, ir iš tokio mūsų prievartavimo dar maišą pinigų susikrauna.
NEPATEISINAMA yra vilkti aplink žemės rutulį tai, kas ir čia puikiai užauginama ar pagaminama. Kas kita – prieš didžiąsias šventes – tada, kad šventės stalas skirtųsi nuo kasdienio, galima privežti ir iš toliau. Suprasčiau, jei importinių obuolių ir pan. atsirastų pavasariop. Tačiau už prekybą importiniais obuoliais ir kt. mūsuose augančiais vaisiais ar daržovėmis IKI Naujųjų metų reiktų Rotušės a. nuplakti.
Tiems, kas be svetimų žemių produktų gyventi negali, interneto laikais nėra problemų siųsdintis norimas prekes. Tada furos veš tik tai, kas ir kiek tikrai užsakyta ir pageidauta, vietoj visos vilkstinės, važiuos 1 fura su užsakymais..
Daugelis negali prisiminti, tačiau kooperatyvų eroje ir Nepriklausomybės pradžioje parduotuvėse atsirado lietuviškų maisto prekių, kokių anksčiau galėdavo ragauti tik kaime giminių turintys. FANTASKIŠKO, KARALIŠKO skonio ir kokybės gaminiai. Tačiau kai prasidėjo visko vežimas maximiniais kiekiais – nuo mūsų produktų dantys piestu stojasi. Kur dabar nusipirksi tos kokybės gaminių? Jau tie, kas mokėjo lėtai ir kantriai gaminti kokybę, o ne kiekius, nuseno, išmirė. Štai taip ir praradome tautos meistrus, virtuvės paganinius.
Importuotojai/eksportuotojai viska daro reacionaliai, nes ju tikslas uzdirbt pelna. Jeigu furos pacios savaime yra toks blogis, tai valdzia turetu uzdet solidu mokesti kiekvienai siena kertanciai furai. Ir viskas susibalansuotu.
Lietuviškas žemės ūkio produktas dar nereiškia, kad natūralesnis, ekologiškesnis, šviežesnis, skanesnis, žodžiu, geresnis, bet tikimybė, kad jis toks bet kokiu atveju – daug didesnė. Negana to, jei lietuviškas ir nebūtų geresnis, tai bent jau pirkdamas jį remsi savą ekonomiką. Todėl ir verta teikti pirmenybę lietuviškam. ;)
Aišku, dar priklauso, koks tas produktas. Obuoliai, bulvės taip, lietuviški greičiausiai bus daug geresni nei atvežtinei, o jei perki turguj iš smulkiųjų ūkininkų, tai faktas, kad geras daiktas, bet, pvz., pomidorai tai kažin. Teko padirbėt šiltnamiuose (Lietuvoj) tai ką aš žinau, apie jokią ekologiją ten niekas negalvoja: augina ne žemėje, o vatoje, trašų ir chemikalų – visas spektras. Spėju, kitose šalyse tas pats ir abejoju, kad gali būti dar blogiau. :) Taigi lietuviški pomidorai nebent geresni dėl to, kad galbūt šviežesni ir kad lietuviški.
O klipas tai labai gražus. Galėtų kas nors lietuvišką analogą sumest.
Puikus klipas! Deja deja.. tokia didžiųjų, ‘patogiųjų’ ir ‘pigiųjų’ prekybcentriu kaina. Išstumiami smulkūs ūkinininkai, ‘masinė produkcija’ valdo.. Įdomu, kiek pvz Vilniuje belikę nepriklausomų maisto parduotuvėlių, kuriose bent jau bulves ir kitas ‘lietuviškos’ daržovės atkeliauja iš kaimyno ūkininko?