Nuolatiniai „Verslo žinių“ internete skaitytojai šį pranešimą matė jau ne kartą. Derėtų pagirti įmonės vadovus už drąsą – kol užsienyje žiniasklaidos bendrovių atstovai įvairiose konferencijose tebespėlioja apie galimas pasekmes, VŽ teritoriją žvalgo mūšiu.
Kaip rašo paidContent, sprendimas užsirakinti nuo masinio skaitytojo arba pasilikti su juo gali būti ideologinis, o gali būti ir praktinis. Ideologinio („žmonės dirba, kurdami žinias, todėl jos negali būti nemokamos“) motyvo šaknys, tiesa, irgi praktinės – kol užteko pinigų iš reklamos, niekam nemokamos žinios nuoskaudų nekėlė. Praktinis gi sprendimas gali būti dvejopas: 1) renkiesi skaitytojus, 2) renkiesi mokestį. Yra bandoma rasti ir tarpinių variantų, tačiau jie yra arba šiek tiek modifikuotos dviejų pagrindinių variantų formos, arba remiasi finansavimu iš šalies.
Taigi VŽ posūkis antruoju keliu (tegu ir negalutinis – už vz.lt turinį iš skaitytojų kol kas mokestis neimamas) yra išties įdomus atvejis – spėju, kad jo rezultatus įdėmiai stebės ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių žiniasklaida.
Mat taip drąsiai sukti šiuo keliu kol kas yra mažai realaus pagrindo – sėkmės istorijos yra vienetinės ir labai specifinės. Vienintelė rimtesnė moralinė paspirtis yra The New York Times pažadas apmokestinti turinį nuo kitų metų.
Bauginančių gi istorijų – apstu. Long Ailendo Niujorke dienraštis Newsday apmokestino savo turinį ir per tris mėnesius sulaukė… 35 prenumeratorių. Tai leidinys, kurio rinkos vertė yra 650 milijonų dolerių! Jei amerikiečiai nenori mokėti tenai juokingų 5 dolerių per savaitę, tai kaip bus čia?
Tiesa, yra buvę ir gausiau uždirbančių projektų. Populiarus portalas Slate.com kadaise turėjo 20 tūkstančių prenumeratorių, mokėjusių po 20 dolerių per metus už prieigą prie turinio. Tačiau tai pasirodė esanti kilpa ant kaklo. Amerikos masteliais 20 tūkstančių yra trupinėlis, todėl portalo žurnalistai jautėsi tarsi rašantys patys sau (ar „į stalčių“, kaip sakoma redakcijose). Tas tuščio kambario aidas privertė pačius darbuotojus reikalauti, kad tuomet bendrovę valdžiusi Microsoft panaikintų mokestį. Tad norintiems apmokestinti turinį, teks spręsti ne vien ekonomines problemas.
Tačiau pradėkime nuo jų. Nelabai įsivaizduoju, kiek kainuoja vz.lt redakcijos darbas, bet spėju, kad maždaug 10 žmonių kolektyvas (iš kurio 6-7 yra žurnalistai) be pusės milijono per metus neišgyventų. Jei apmokėsime jiems kelionės išlaidas, pirksime kompiuterius ir kitą techniką, nuomosime patalpas ir t.t., veikiausiai ir milijoną pasieksime.
Milijoną iš skaitytojų galima gauti įvairiai. Galima iš 2000 prenumeratorių prašyti po 500 litų per metus arba leisti kainą iki 100 litų ir tikėtis, kad susirinks penkis kartus daugiau. Turint kelis šimtus tūkstančių lankytojų per mėnesį abu prognozuojami skaičiai atrodo visiškai įmanomi: nejau neatsiras vienas iš 30-40 dabartinių skaitytojų, sutiksiantis sumokėti po 9 litus per mėnesį?
Bet ar vien kaina lemia apsisprendimą? Nieman Journalism Lab cituoja žiniasklaidos ekonomikos tyrimą, kuris rodo įdomų paradoksą: nors naujienų internete skaitymas labai sparčiai auga, daugelis šių naujienų vartotojų jas laiko „pigia (prasta) alternatyva“ tradiciniam laikraščiui ar žurnalui. Kitaip tariant, internete naujienos skaitomos, nes tai nieko nekainuoja ir labai patogu, o ne todėl, kad turinys laikomas pranašesniu už tradicinės spaudos.
Todėl visiškai galimas variantas, kad epizodiškiau skaitantys portalo žinias verčiau sutiks retkarčiais kioske nusipirkti laikraštį, nei mokėti už žinias internete. Toks variantas skaitytojui atrodo labai patrauklus ekonominio sunkmečio laikais: jis neatsisako paties skaitymo, tačiau kartu išvengia finansinių įsipareigojimų ir mokėjimo avansu.
Periodiškai mokesčius renkančios bendrovės puikiai žino, kad patraukti vartotoją yra daug lengviau, nei išlaikyti nuolatinį mokestį už paslaugas ilgesnį laiką. Kaip jūs manote, kodėl taip energingai ryšio bendrovės dalina modemus ar telefonus „už dyką“? Kartu su jais gautas įsipareigojimas leidžia prognozuoti įplaukas bent jau sutarties galiojimo laikotarpį.
Kitais atvejais nutinka vadinamosios „motyvacijos žirklės“: pradinė žmogaus motyvacija (kad ir užsiprenumeruoti „Verslo žinias“) yra daug stipresnė už tą, kurią jis jaučia, gavęs priminimą pratęsti prenumeratą po savaitės, mėnesio ar metų.
Ne vienas mūsų atsidūsta gavęs ryšio operatoriaus sąskaitą ir keikia save susiviliojus nauju telefonu (kuris jau nebenaujas dabar) mainais į nelankstų tarifą. Panašiai jaučiamės ir mokėdami už lizingu įsigytus daiktus. Mokesčiai už „nepririštas“ paslaugas gi peržiūrimi dar griežtesniu žvilgsniu. Ar tikrai „išnaudojai“ prenumeratą? Ar galėtum be jos apsieiti?..
Atsakymų į šiuos klausimus „Verslo žinios“ jau turėtų turėti – juk apmokestintas turinys bendrovei ne naujiena. Tai, kad pirmasis žingsnis nėra „iki galo“, gali rodyti ir nelabai įkvepiančius e-laikraščio finansinius rezultatus.
Nežinau, ką deda ant sprendimo svarstyklių lėkščių „Verslo žinių“ vadovai, bet man iš šalies jos atrodo taip:
Pro:
- Verslo informacija laikoma vertingesne už įprastas kasdienes žinias.
- Leidinys turi gerą reputaciją rinkoje ir profesionalius darbuotojus.
- Santykinai silpna konkurencija verslo informacijos srityje.
- Skaitytojų pinigai yra geras žurnalistinės nepriklausomybės pamatas.
- Viltis, kad atkritę skaitytojai taps daugiau mažiau periodiškais spausdinto leidinio pirkėjais.
Contra:
- Nepatikrintas verslo modelis, ypač ilgesnį laikotarpį.
- Nacionalinio portalo virtimas marginaliu resursu.
- Žurnalistų demotyvacija praradus masinę auditoriją ir įtaką.
- Citavimo ir įeinančių nuorodų praradimas.
- Pajamų iš reklamos (kuri būdavo gaunama dėl rinkos aprėpties) praradimas.
Sprendimas tikrai nėra lengvas. Juo labiau, kad atsiranda ir einančių priešinga kryptimi: Londono Evening Standard nusprendė spausdintą leidinį padaryti nemokamą. Tai padaryta spalį, o jau dabar laikraščio tiražas išaugo dvigubai.
Nenorėčiau būti „Verslo žinių“ vadovų vietoje ir spręsti portalo likimą, bet tikrai žinau, kad būtų smalsu sužinoti registracijos įvedimo rezultatus. Kiek skaitytojų užsiregistruos? Pusė? Trečdalis? Kas nors nori paspėlioti?
