(Ed Yourdon nuotrauka)
Turiu prisipažinti esąs klipata. Asmeninės sveikatos nesėkmės pastaruoju metu atėmė iš manęs daug įdomių susitikimų, sustabdė darbus, projektus ir bendravimą su studentais. Labai gaila, kad viena jų (trys ištrauktos dantų šaknys šiandien anksti ryte ir arbūzo formos kairioji žandikaulio pusė) atėmė ir labai lauktą progą padiskutuoti su Ernestu Parulskiu ir Deividu Talijūnu Knygų mugės forume. Todėl nusprendžiau kai kurias mintis išdėstyti čia – anksčiau arba vėliau jos vis tiek būtų paskelbtos…
Aš labai myliu skaitmenines knygas. Myliu knygas apskritai, tačiau skaitmeninės man šiandien yra mielesnės dėl to, kad yra demokratiškesnės, mažiau pretenzingos, žada atverti žmonėms visą literatūros lobyną, kvepia ateitimi, ir iš dalies dėl to, kad jas taip niekina „tikrųjų knygų mylėtojai“. Žiūrint racionaliai, šie pilkieji leidybos ančiukai dar neatrodo verti gilių jausmų ar prieraišumo: pasiklydę tarp formatų, užrakinti visokiomis spynomis, pritaikyti tik tam tikros rūšies skaityklėms, dažnai be kokybiško maketo ar tipografijos pilkšvai niūriuose ekranuose. Toli jiems iki kokybiškos popierinės knygos žavesio. Bet jis turėtų pradėti skleistis netrukus…
Žmonėms neduoda ramybės du klausimai: kada skaitmeninės knygos pakeis popierines ir kiek jos turėtų kainuoti? Skaitmeninių knygų augimas dar tik įgauna pagreitį, bet jau dabar akivaizdu, kad turime tą pačią tendenciją, kaip ir su kitais informacijos produktais: žiniasklaida, muzika ir filmais. Ateitis yra skaitmeninė, o konkrečios lūžio datos priklauso tik nuo technologijų plėtros atskiroje šalyje. Klausimai dėl kainos gerokai keblesni, nes vieni lenkia prie popierinės knygos kainos, kiti – prie kelis kartus pigesnės.
Lietuvoje pernai pradėta leisti skaitmenines knygas. Iš pradžių – nemokamas, nors dabar Skaityklė.lt pristato ir pirmąsias mokamas. Jų kainos yra gerokai mažesnės už popierinių – kai kurių dvigubai, kitų – ir dar mažesnės. Pirmiesiems skaitytojams ir entuziastams tai daro įspūdį. Man irgi: šiandien asmeniniame kalendoriuje pažymėjau svarbią dieną – įsigijau pirmąją skaitmeninę lietuvišką knygą, Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“.
E. Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“ kompiuterio skaityklės ekrane.
Skaitmeninės knygos pirkimas iš Skaityklė.lt nėra sudėtingesnis nei bet kokios kitos prekės pirkimas internete – skirtumas tik toks, kad papildomai reikia užregistruoti ir aktyvuoti savo Adobe ID (ji reikalinga DRM užraktams). Išmanančiam tai yra juokų darbas, bet naujokui gali pasirodyti painu.
Už knygą sumokėjau 16 litų, kuriuos laikau „ankstyvojo entuziasto“ kaina. Atsižvelgiant į skaitmeninės knygos prigimtį ir naudojimo specifiką, man artimesnė yra 9,99 Lt kaina.
Kodėl? Ar aš norėčiau „apiplėšti autorių“*? Ne. Aš tiesiog norėčiau mokėti už tai, ką gaunu. O gaunu, lyginant su popierine knyga, toli gražu ne lygiavertį produktą. Jei materialūs skirtumai man neatrodo blogi (negaunu fizinio daikto, bet užtat gaunu galimybę skaityti keliuose skirtinguose įrenginiuose, keisti teksto dydį, paieškos tekste galimybę ir pan., tai teisės, gaunamos su skaitmenine knyga skiriasi nuo popierinės kaip dangus nuo žemės.
Popierinė knyga yra fizinis objektas, kurį įsigijęs, žmogus gauna teisę ją parduoti ar dovanoti. Jis gali tyčia pirkti retesnes knygas, kad vėliau jas parduotų daug brangiau. Jis gali kaupti svarbiausių leidinių biblioteką vaikaičiams. Su skaitmeninėmis knygomis tai neįmanoma, nes skaitmeninis knygos pavidalas neturi „kūno“. Autorius ar leidykla neparduoda skaitmeninės knygos tiesiogine prasme – jie pirkėjui suteikia licenciją skaityti jos turinį, panašiai, kaip tai daro programų kūrėjai.
Taigi jei jau reikėtų lyginti skaitmeninės knygos pirkimą ir kainas su kuo nors labiau pažįstamu, tai artimiausia analogija būtų DVD nuoma. Originalus DVD kainuoja apie 40 litų (žiūrėjau Muzikos bomboje), tačiau peržiūrai filmą galima išsinuomoti už dešimtadalį kainos. Panašiai turėtų būti ir su skaitmeninėmis knygomis, nes jos suteikia panašias teises: negauni jokios nuosavybės, o tik leidimą peržiūrėti turinį vieną ar kelis kartus, ribojant jo kopijavimą, atkūrimą, saugojimą ir t.t. Kadangi skaitmeninės knygos licencija galioja neterminuotai, tai „nuomos“ kainą galima už šią privilegiją padauginti iš 2 ar 3 kartų. Taip ir gauname tuos 10 litų, kuriuos aš šiandien laikyčiau „normalia“ skaitmeninės knygos kaina. Net jei daugelis knygų čia ir užsienyje (kur aš pagal tą pačią nuomos formulę gavau 10-12 dolerių kainą) kurį laiką bus brangesnės, ilgainiui jos leisis prie labiau pateisinamos dešimtinės. Teoriškai skaitmenines knygas su DRM galima pardavinėti ir už 3 ar 4 litus, ribojant skaitymo laiką ar puslapių atvertimo kiekį (kai kurios programos tai gali reguliuoti). Tuomet analogija su filmų nuoma būtų dar artimesnė.
Man pačiam DRM užraktai labai nepatinka, bet jei jie tarnautų įvairovei, tai kodėl gi ne? Pavyzdžiui, literatūrinį popsą galėtume skaityti kaip vienkartinį dalyką už tuos kelis litus – išliekamosios vertės tos knygos neturi, tad kuo pigiau gausime, tuo geriau. Įvairiausią negrožinę literatūrą ar šiaip rimtesnes knygas galima pirkti su „pilna“ skaitmenine licencija, o pačias vertingiausias iš jų nupirkti namų bibliotekai išspausdintas ant popieriaus.
Kadangi viską, apie ką rašau teoriškai, bandau ir praktiškai**, tai skelbiu šiuos metus skaitmeninės knygos metais. Kiekvieną savaitę įsigysiu bent po vieną skaitmeninę lietuvišką arba užsieninę knygą, skaitysiu jas ir bandysiu subjektyviai įvertinti visus formato aspektus: kainą, patogumą, knygų pasirinkimą, suvaržymus ir taip toliau. Viešą sąrašą papildysiu ir geriausiomis nemokamomis knygomis.
Pirmosios dvi įsigytos knygos (esu pirkęs ir anksčiau, bet nenoriu surašinėti atbuline data):
- Niall Ferguson „The Ascent Of Money: A Financial History Of The World“. Kaina – 11,19 USD. Knygynas – Kobo. Formatai: svetainė, iPhone (spec. programa), ePub. Su DRM.
- Ernestas Parulskis „Kasdienybės kunstkamera“. Kaina – 16,00 Lt. Knygynas – Skaityklė.lt. Formatas: ePub. Su DRM.
Kelios ankstyvos pastabos ir pageidavimai. 1) Daugiau formatų. Skaitmeninę knygą turėtų būti galima skaityti visur – naršyklėje, atskiroje programoje kompiuteryje (Stanza, eReader ar Adobe Digital Editions), telefone ir skaityklėje. 2) Virtuali biblioteka. Apskaičiavus perskaitomų per mėnesį knygų vidurkį (3-4?) galima sukurti virtualią biblioteką, kurioje galima skaityti visas norimas knygas už fiksuotą mėnesinį mokestį. Pasibaigus abonentui knygos tiesiog tampa nebeprieinamos. Panašiai veikia DVD nuomos klubai, panašiai žaidimus leidžia žaisti Gamehouse Fun Pass. 3. Socialiniai įrankiai. Skaitmeninės knygos yra idealiai pritaikytos rekomendacijoms, apžvalgoms ir skaitytojų bendravimui internete. Leidyklos ir pardavėjai turėtų sukurti įrankius, leidžiančius skaitytojams savo svetainėse, socialiniuose tinkluose rodyti skaitomas ir mėgstamas knygas, naujausius pirkinius, rekomendacijas, citatas ir pan. Tai labai paspartintų skaitmeninių knygų skaitymo plėtrą.
Tiek minčių šiam kartui. Knygų mugėje, jei būčiau galėjęs dalyvauti, būčiau pasakęs leidėjams: „Nebijokite skaitmeninių knygų. Tačiau supraskite formatą ir jo vartotoją, neapsirikite su kainomis ir išnaudokite visas virtualių knygų galimybes“. Skaitmeninės ir popierinės knygos nėra priešai. Tiesiog nuo šiol skaitmeninės knygos bus kasdienis „vartojamasis“ formatas, o popierinės – jų archyvinis pavidalas. Bus žmonių, kurie išsivers tik su kuriuo nors vienu, bet dauguma naudos abu.
*– „apiplėšti autorių“ yra dažniausiai man komentaruose lipdomas ketinimas.
**– antras dažniausiai lipdomas man dalykas yra tariamas aprašomų dalykų neišmanymas.
63 Comments
Aš už popierių, bet labai greit pakeisčiau savo nuomonę, jei:
1.Jei skaityklės nekainuotų ~1000Lt.( Man čia labai, labai dideli pinigai)
2.Jei e-knygos tom skaityklėm kainuotų ~30-40% pigiau
3.Jei skaityklė „skaitytų“ ne vien tik savo x.net ar y.com pardavinėjamas knygas.
4.Ir t.t , ir t.t
Viską suvedu į skaityklę dėl to,kad nematau e-knygų ateities kompiuterio ekrane (akys už tokį skaitymą nepadėkos).
1. Dar palaukim :-)
2. E-knygos šiais laikais kartais kainuoja daugiau nei trigubai pigiau. Ir ne šiaip bet kokios, o tikrai geros. Pvz. oreilly.com kasdieną pateikia po naują knygą už 9.99$.
3. Ne visos skaityklės tokios savanaudės :-) Beje, dažnai eknygų parduotuvės pateikia knygą keliais skaitmenineis formatais, kad ją būtų galima skaityti kur tik nori. Pagrinde vyrauja PDF, MobiPocket ir EPub.
Aha, girdėjau kai paskelbė, jog jūsų su Ernestu diskusijos nebus. Gaila (nors turbūt vis tiek nebūtų pavykę sudalyvauti – išvažiavom apie pusę penkių).
Va va, su kainomis tai problemos. Kartais tikros knygos būna pigesnės nei elektroninės. Tuomet net negalvojama ką pirkti. O juolab dar ir e-knygų skaitymo aparačiukas kainuoja. Kaip ten bebūtų, bent jau kolkas man labiau prie širdies paprastos popierinės knygos. Bet neabejoju, jog ilgainiui priprasčiau ir prie e-knygų su e-rašalu:) Tiesiog tam reikia laiko.
Prisiminiau, fotoaparatus, ir kaip staigiai išnyko juosteliniai fotoaparatai. Vieną dieną jie čia, kitą nebėra. O gal dar kas jais fotografuojate ir net darote patys nuotraukas?
Neabejoju, kad taip bus ir su skaitmeninėmis knygomis – reikia kad skaityklių kainos nukristų iki kokių 200-300 litų (imant analogiją su skaitmeniniais fotoaparatais ne taip ir nerealu po 3-4 metų džiaugtis tokia kaina), na o lietuviškas turinys matyt ateis kiek vėliau, tačiau angliško man ir dabar užtektų.
Yra tie juosteliniai fotoaparatai, tiesiog juos prekybininkai išstūmė, o ir pirkėjai nenori tepliotis, juk paprasčiau, nusitaikai, spaudi, perkeli, spausdini. Dar ir pigiau. Blogą pavyzdį pasirinkai. Yra daug produktų, kurių nebėra prekyboj, bet ne todėl kad jie blogi, o todėl kad prekybininkai stumia naujus, tiesiog biznis.
Kas link skaityklių, jei normaliu greičiu užsisuktų E formato spauda, tai skaitykles galėtu subsidijuot ir leist su prenumerata.
Kalbant apie knygas, nesvarbu ar jos būtų skaitmeninės, ar popierinės, nereikia užmiršti vieno dalyko – turi būti skaitančiųjų auditorija. Mano subjektyvia nuomone, skaitačiųjų auditorija labai sparčiai mažėja. Pats asmeniškai paskutinę grožinę knygą skaičiau prieš kokius metus. Man skaitymas atima daug laiko, todėl renkuosi tai, kas turi kažkokią išliekamąją vertę ar suteikia kažkokių žinių. Manau, kad tokių kaip aš tikrai ne vienas. Todėl tarp tokių kaip aš tikriausiai dar negreitai paplis e-knygos, nes:
1. e-Knygą skaityti kompiuteryje ar telefone nepatogu
2. e-Reader’į mažai skaitančiajam neapsimoka pirkti
3. Nėra spalvotų eReader’ių specializuotai literatūrai, žurnalams, mokamajai literatūrai, nuotraukų albumams.
Yra – iPad ;)
Aciu apseisiu :D
o tu kuom naudojiesi ar naudotumeis?
„iš dalies dėl to, kad jas taip niekina „tikrųjų knygų mylėtojai““
Bet jugi su skaitmenine knyga neužmigsi lovoje!!!! Mūūūūūū!
Aš tai prisipažinsiu, jog Džiugas mane užkabliavo su savo e-knygų entuziazmu ir aš jau kurį laiką draugams skelbiu: tepleška popierinės knygos, saugokime medžius, nebūkime luditais, imkime skaitykles į rankas ir pamirškime tuos pasenusius, pavojingus paper-cut židinius. Be ironijos, tik su dideliu hiperbolizavimu, mat tikiuosi pragroti per drauguose tūnančius „tikrųjų knygų mylėtojų“ instinktus.
Nors pats skaityklę turbūt negreit turėsiu, nes brangu, reikia pinigų (arba geriau – e-pinigų), bet į Knygų Mugę išdidžiai atsisakiau eiti, mat ten dominuos tas koktus pasenes formatas (be to tingiu savo veidu tarkuoti žmonių nugaras spustyse ir grįžti su 2-3 knygom, kurias išsirinkau, nes kažką reikėjo išsirinkti, kad negrįžčiau tuščiomis kaip koks stuobrys).
On a less related note visai neseniai nusipirkau popierinį Markso „Kapitalą“ UŽ 100 LITŲ! Tai naujas knygos leidimas. Kiek žinau vertimas senas, autorinių teisių į kūrinį terminas seniai praėjęs, tad kaštai sunaudoti tik popieriui ir tam bičui, kuris turėjo tris kartus paspausti mygtuką. Vienintelis kainos paaiškinimas, kurį sugalvoju, yra spėjimas, kad niekas iš „Vagos“ galvų net wikipedijoje nepaskaitė apie tokį paslaptingą dalyką kaip ekonomika. Koks, atsiprašant, asilas pirks 150 metų senumo knygą už 100 litų?
Kaip tai susiję su kuo nors (tema)? Tiesiog spėju, jog sveiko proto trūksta knygų leidyboje apskritai, o luditiškas noriu-atgal-į-tą-šiltą-kampą požiūris į e-knygas tėra vienas antisveiko proto pasireiškimo būdų.
O pačiam niekad neteko girdėti, kad kaina, tai ne tas pats kaip savikaina? Ir kad daiktas vertas tiek, kiek už jį sutinkama mokėti?
Jėzus-marija, pagal tavo postą, tai mums dabar reiktų aiškintis vertės teorijas ir apskritai ar „vertė“ kažką reiškia, ar tėra ontologinis išsikalinėjimas.
Visa, ką norėjau pasakyti, ir ką, manau, suprato gerieji žmonės, yra tai, jog pardavus 1000 knygų už 10 litų tu uždirbti daugiau, nei pardavęs 10 knygų už 100 litų. Knyga, deja, prabanga, jos paklausa elastinga kainai, kadangi kaštai žemi, reiškia kaina neturėjo būti didelė, o pelnas su mažesne kaina tikiausiai būtų didesnis.
Bet net ir ne čia esmė. Knyga, o ypač tokia „klasikinė“ knyga, turi būti prieinama visiems. Tai žinios, tai visų mūsų turtas. Kodėl pasirenkamas kelias, kai nei leidyklai apsimoka spausdinti, nei pagerinamas žmonių priėjimas prie žinių, man yra nesuvokiama.
Na taip, kokie jie kvailiai, turbūt ten visai jau dundukai sėdi… Visų pirma, netikiu, kad jeigu kaina būtų 10 litų – būtų parduodama 100 kartų daugiau. Beto tos knygos išleidimas kainavo tikrai ne 10 Lt, pvz turbūt buvo pasirinktas kokybiškas popierius, tiražas nėra didelis, o tai vėlgi kelia kainą. Knygą pirks tik tie, kuriems jos tikrai reikia, ir jie norės, kad knyga būtų kokybiška, o ji tokia ir yra.
Beto žmonės klasikinių knygų neperka ne dėl didelės kainos, o dėl to, kad geriau nusiperka kokį naują bestselerį „kaip praturtėti per pusę dienos“ ar „kaip suvilioti džefersoną“.
kokybiskas popierius, mazas tirazas – nepamirsk eknygu. kodel ju kaina kaip ir popieriniu LT?
Tai pirkote ar nepirkote Jūs tą knygą? O jei taip tai kodėl po to save asilu išvadinote?
Gaidys ta lietuviška sistema. ePub formatą galima skaityti kompe, bet tam reikia adobe drm. O ką daryt, jei aš naudoju Linux??? Sakiau- nusipirksiu cielas dvi knygas- 20 lt nekainuos, galiu sau leisti. Bet nepirkau, nes o šventas šūde – DRM, katras palaiko tik įstabiuosius windausus bei ypatinguosius Mac…
Pašnibždėsiu gerą (o gal kažkam nelabai?) naujieną – šiandien nusipirkau vieną jų knygą ir, truputi pagūglinęs, DRM’ą nulaužiau. Greitu metu (greičiausiai savaitės bėgy) parašysiu gidą ;)
PS: pagrindinė sistema pas mane taip pat linux plius naudoju calibre knygų skaitomumui pagerint.
Čia vėl tu didvyri? :)
Jus atsargiau – viesai prisipazinote padares nusikaltima – intelektualios nuosavybes vagyste.
Dabar galite pradeti skaiciuoti dienas iki policija pasibels i jusu duris.
Paranoja sunki liga.
Nulauždamas savo pirktinio dvd disko apsaugą nuo kopijavimo („Content Scramble System“) tam, kad pasidarytum atsarginę disko kopiją, turbūt taip pat bijai, kad policija nepasibelstų į duris ar ne?
Įmesk kur nors nuorodą į kokį lryto forumą, ar kur… Kai gidą parašysi…
Jau yra.
Visi vis kalba apie „autoriu apiplesinejima“. Taciau koks skirtumas autoriui, ar as nusipirksiu Laisves alejoj is bobuciu nebenauja jo knyga, perskaitysiu ir parduosiu/atiduosiu atgal tai paciai bobutei, ar parsisiusiu piratine knygos kopija is interneto? Bet kuriuo atveju autorius is manes negaus nei cento.
Taip, jis gaus centus is zmogaus, kuris pirmasis nusipirko ta knyga knygyne, taciau taip pat gaus ir centus is to, kuris nusipirkes ta kurini ji nuskanavo (arba nupirko elektronine jo versija). Tik va pirmuoju atveju tu esi 100% teisuolis, o antruoju – 100% nusikaltelis.
As uz popierini varianta :) Bet siaip diskutuoti butu sunku, kadangi nesu isbandziusi e-knygu. Nesu jokia „knygu myletoja“ (nevartojant zodzio „bibliofilai“, nes jie save identifikuoja kiek kitaip), taciau kai paimu i rankas tikraja knyga, jauciu jos kvapa, galiu matyti ilgu metu zmonijos marginalijas jos laukuose, galiu paliesti knygos irysima, virsali ir pan. kazkaip atsiranda pagarbos jausmas. Manau reiketu surasti aukso viduriuka: patogumas ir verte. Tada ir sentimentai, ir ziniu troskimas, ir kisene butu patenkinti :) Tik zinau, kad greitu metu e-knygos bibliotekose neplanuojamos, tad mokytis reikes is popieriniu.
nonsense pavyzdys, manau, iš visų komentarų yra verčiausias dėmesio. Iš tikro skaitmeninių fotoaparatų pradžioje keikiau juos dėl kokybės, o dabar džiaugiuosi.
Tačiau juosta išliko (pats ryškinu), nors ir gerokai užspausta skaitmenos. Išliks ir popierius. Juk nors kietasis diskas pilnas fotografijų, daug kas geriausias ir brangiausias kabina ant sienos. Tai ir knygos bus padėtos lentynose.
Nepergyvenkime dėl kainų, tuoj bus naudotų skaityklių rinka. Labai sparčiai atsiranda naujesnės geresnės, o senos irgi neprastos.
Ko reikia kad pradeciau naudotis e-knyga?
1. E-knygos(-u) – svarbiausia yra pirmoji, kurios isleidimo(patarnavimo, sutvarkymo, iteisinimo procesas) tarnauja kaip sablonas.
2. Zmogisko ir techninio aptarnavimo – kur gauti? kada gauti? kaip gauti? kur laikyti? kaip uztikrinti sauguma?
3. Patenkinamos kainos – e-knuygu kainos TURI buti MAZESNES nei ju popieriniu analogu, nes joms yra sunaudojama maziau resursu.
4. Patogios apmokejimo sistemos – moketi zinute, moketi banko pavedimu, pirkti kreditus, aukoti ir t.t.
5. Patogios e-knygos siuntimosi sistemos – DoD, P2P(kas santykinai yra pigiau…)
Jei sistema vystosi, jei papildomai reikes siu
+6. E-knygu bibliotekos(kada e-parduotuve tampa e-biblioteka).
+7. Patogios paieskos sistemos(kiek kartu jus ieskote? 1, 2, 3, 5? )
+8. Papildomu istekliu(2 punktas).
O dabar pagrindai ant kuriu laikosi visa tai(ka daznai visi pamirsta):
-0. Vartotojai (kaip suvilioti vartotoja naudotis e-knygomis?)
0. Prieinamumas, pasiekiamumas, reklama ir t.t. (kaip potencialiam vartotojui suzinoti apie e-knygas ir jomis naudotis)
+0. PESTED(Iskirciau ekonomine, teisine ir demografine, kaip svarbiausias) situacija – kaina, kuria sutinka vartotojas moketi uz e-knyga, licencijos teisinis reglamentavimas, potencialiu vartotoju grupes dydzio nustatymas(kas lems ar projektas apsimoka, ar ne).
Kaip suvilioti vartotoją? Liuosiai, kalbėjau su keliais bendradarbiais, jie pasiruošę, kad ir 2000 sumokėt, jei jų vaikui pradinukui nereiks tampyti sunkios kuprinės. Vat ir pradedam rato sukimą. Pradžioj pradinukai, vėliau aukštesnės klasės. Vat ir žiūrėk susodinom visus ant „adatos“ turim savo rinką. Nemanau kad labai jau daug kainuoja iš leidybinės sistemos paspausti „save as…“ ir pasirinkti PDF. bėda tik ta, kuri spaustuvė norės atimti iš savęs dalį pelno? Šiaip jau kvepia EU finansuojamu projektu, kuriame dalyvauja vaikai, o tai labai gera motyvacija. Tik kad nemoku aš biznio sukti.
del e-knygu ateities tai jau daugybe kartu kalbeta. man atrodo kad e-knygos tikrai ispopuliares tarp mokslines/darbines literaturos, kur svarbiausia yra informacija. O grozineje literaturoje elektroniniu knygu kiekis neturetu vyrsyti popieriniu per artimiausius desimt metu.
Pagrindinis dalykas populiarinantis e-knygas visgi mano manymu turetu buti piratavimas. Ir tikrai manau kad dar labai ilgai nesulauksime kad didzioji zmones pirktu e-knygas didziojoje pasaulio dalyje. Cia tas pats kaip su legaliais mp3, taip jie perkami keliolikoje pasaulio valstybiu, bet dauguma pasaulio, iskaitant Lietuva, mp3 neperka ir dar keliasdesimt metu nepirks. Taip pat bus ir su e-knygomis
Kas link mp3 pirkimo. Paklausk manęs kur jų galima rasti? Žinau vieną firmą kur muzika prekiauja… Muzikos bomba, o ten vien senienos iš mp3. Tai ir neperku. nėra informacijos, kad pirkt. Tiesiog nežinau kur, duotų kas naują CD už 10Lt mp3, imu. Ai jo, dar reik sistemos kad siųsti tiesiai į mobilkę ar kompą.
Uždaras ratas: niekas neperka, tai ir nedarom, niekas nedaro tai ir neperkam. Čia tipo rinka. Koks prekeivis padaro mažąą žingsnelį, pamiršęs pasireklamuot ir poto kaukia „lietuviai neperka“
Kol mp3 kaina yra tokia pati kaip kad pirktum CD – nieko ir nereikia tiketis.
Beje allofmp3 ar kaip ten ji, kuris pardavinejo mp3 uz 1/10 atatinkamo CD kaina puikiai prekiavo…
tai jei lietuviai nesugeba pasiulyti mp3 normalia kaina, tai kas leidzia manyti kad kitaip bus su knygomis? didzioji dauguma lietuviu niekada nepirks knygos net ir uz puse popierines knygos kainos.
todel ir sakau kad uzdarbis is e-knygyu bus tik pavieniai ishskirtiniai atvejai
Nusprendziau pakomentuoti ir as, kadangi jau neseniai isigijau Kindle. Komentaru is pazistamu susilaukiu ivairiu: vieni keikia ir vadina „parsidaveliu“, kiti, arciau technologiju sedintys zmones linksi galvas ir sako: „Jo, geras, man irgi reikia, va sulaukiu atlyginimo ir perku“. Kodel? Ogi paprasta. Ko labiausiai truksta popieriuje technine literatura skaitantiems? Ar tik ne Ctrl-F ?? (: Pats siuo metu esu uzsienyje ir, kad ir kaip noreciau, lietuvisku knygu bibliotekos su savimi tampytis negaliu. Lygiai kaip ir negaliu kaupti uzsienietiskos uzsienio literaturos. Siuo atveju e-skaitykle man tapo tikru issigelbejimu ir dziaugsmu (: Zinoma, kaina labai kanda, bet jei esi zmogus, kuris NEgali NEskaityti…
Reziumuojant:
1. Taip, kaina kanda skaudziai, bet nusprendziau 2sav pabadauti vardan skaitymo. Ir ne kiek nesigailiu.
2. Lietuvisku e-knygu mazokai, taciau internete pilna skenuotu, taigi OCR’ai issprendzia problema
3. Biblioteka kuprineje yra svajone, apie kuria niekada net nedrisau galvoti – ji staiga tapo realybe.
4. Paieska knygoje yra nuostabu.
5. Ne, niekada neatsisakysiu popieriaus – dabar su pasimegavimu skaitau popierine Murakami versija
6. Jei myli knygas ir nenori nustoti myleti – tegyvuoja blaivus protas, kuris nesustabdys skaityti vien del kvailu principu.
daugumai lietuvių pabadauti tektų ne pora sav. o pora mėnesiu..
Iki šiol diskusijose apie el. knygų kainą daugiausia lyginamos jau išleistų popierinių ir jų el. versijų kaina. Tačiau tarkime, kad leidėjas nusprendžia leisti tik elektroninę kokios nors knygos versiją. Kokią kainą nustatyti jai? Tokią kaip ir kitų elektroninių?
Popierius ir spausdinimas bent jau mūsų šalyje sudaro apie 30 proc. galutinės leidinio kainos. Maždaug tiek mažiau ir turėtų kainuot el knygos Lietuvj. Kainą sumažinus leidėjams kažkaip reikėtų kompensuoti susidariusią pajamų skylę. Vienintelė išeitis – didinti kitų leidinių (popierinių?) kainą. O dėl to jų nuperkama vis mažiau ir mažiau – uždaras ratas.
Vienintelis įmanomas būdas didinti popierinių ir elektroninių knygų kainą – skatinti jų pirkimą ir taip didesnį tiražą. Tada sąnaudos tenkančios vienai knygai sumažėja ir dėl to galima mažint galutinę pardavimo kainą.
Kaip skatint knygų pirkimą ir vartojimą? Turim gimdyt daugiau vaikų, riboti jų laiką prie kompiuterio ir raginti skaityti.
Na, kainos nepavyks nustatyti vien tik pagal sąnaudas. Juo labiau, kad jų dalis knygoje (popierinėje) už 15 Lt ir už 45 Lt yra skirtinga, net jei pirmoji yra prastesnės kokybės. Jei leidėjai neatsižvelgs į tai, kad skaitmeninė knyga yra ne knyga, o tik jos skaitymo licencija, tai bus daug nesusipratimų ir pykčių.
Skaitytojai tikrai nenorės mokėti 70% kainos už 30% vertės. Tai kas lieka? Arba „pasaldinti“ e-knygą platesnėmis teisėmis vartotojui (teisė atsispausdinti, pasidaryti kopiją arba parduoti/perduoti teises), arba mažinti leidybos sąnaudas. Pastarąjį dalyką jie tikrai privalės daryti, nes atsiras „savilaidos“ sistemų: Kindle jau dabar derasi su autoriais dėl tiesioginės prekybos. Autorius gauna 50% pajamų (labai gerai autoriui), o leidyklos funkcijas atlieka pardavėjas, kuris suinteresuotas maksimaliai mažinti sąnaudas (daugiau lieka pelno).
Visiskai sutinku. Del e-knygu ir popieriniu knygu saveikos, kai sileidziama tik elekttronine – padeti galetu isgelbeti UZSAKYMO paslauga, kurios esme butu tokia: vartotojas sutinka laukti 2-3 men, bet jis gauna popierine to knygos versija atitinkamai isleista su visomis jusu turimomis galvoje leidyklu sanaudomis. Bet tokiu atveju popierines knygos butu prabanga.
Bet palaukit, jeigu elektroninė knyga, kaip „licencija“, neduos tiek pajamų, kad atsirastų kitų knygų „licencijos“, tai iš ko laikysis knygų verslas?
Džiugai, kiek žinai garsių autorių, kurie išgarsėjo ir tapo „bestseleriniais“ be leidėjų įsikišimo?
Kiek žinome garsių atlikėjų, kurie išgarsėje kur tapę žinomi youtube ėmė pragyventi vien tik iš savo kūrybos be jokio leidėjų įsikišimo?
Net ir visų muzikinių realybės šou nugalėtojai tampa žvaigždėmis ne be televizijų reklamos, kuri oij kiek kainuoja.
Amazono taktika labai naudina pačiam Amazonui, bet kažin ar knygų leidybai. Tai trumpalaikis reiškinys.
Jeigu į Amazoną pereis žinomi autoriai ir leidėjai neteks dabartinių pajamų, su visais naujais potencialiai gerais autoriais jie pasirašys tokias sutartis, pagal kurias nebus galima iš viso pereiti į jokius Amazonus.
Tiesiog būtų gerai, jeigu diskutuodami matytume kuo daugiau skirtingų reiškinio pusių, o ne tik tai, kas trumpuoju laikotarpiu būtų naudinga pirkėjui/skaitytojui ar autoriui.
Beje, gali atsitikti ir taip, kad kuo toliau, tuo labiau skaitymas kaip knygų skaitymas išnyks iš viso (tada vargiai turėsim ir elektronines knygas). Neblogas šia tema Anglijoje atliktas tyrimas, apie kurį rašė „Telegraph“: http://www.telegraph.co.uk/edu.....chool.html
Apie patį tyrimą dėl vaikų skaitymo įpročių galima rasti čia:
http://www.literacytrust.org.u.....s_2009.pdf
Hmm. Sakykim taip – aš niekaip negaliu atsiminti bestselerių autorių, kurių nuopelnai yra uždirbti leidėjų. Na, bet gal aš nesidomėjau.
Iš pradžių, kai knygos buvo retas ir brangus, nedaugeliui prieinamas dalykas, autorių atradimai vykdavo įvairiuose literatūriniuose salonuose – Paryžiuje, Londone, Peterburge. Tiems salonams, o ne leidėjams, mes turėtume būti dėkingi už visą klasiką.
Vėliau, industrinei revoliucijai įsibėgėjus, kai knygos tapo pigesnės, autorių atradimais užsiimdavo laikraščiai, kasdien kelių puslapių apačioje serializuodami romanus. Taip išgarsėjo daugelis XIX ir XX a. autorių: Dikensas, Konan Doilis ir t.t. Mūsų namų bibliotekoje dar yra keletas įrištų iškarpų iš smetoninių laikraščių.
Sovietmečiu iš dalies grįžo saloninė kultūra tačiau su partiniu prieskoniu. Čia „atradimai“ vyko ir menininkų partiniuose susirinkimuose ir bohemos kavinėse (tų, kurių spausdinti partija nenorėjo). Leidyklos leido tą, ką liepė leisti.
Taigi turime nebent 15 metų leidyklų nuopelnams pagrįsti. Bet ką aš per juos mačiau? Arba naują sovietmečiu/Sąjūdžio metais išgarsėjusių autorių kūrinių bangą, arba perleistą klasiką, arba (ypač pastaruoju metu) dabartinių „žvaigždžių“ bei kitokių įžymybių literatūrą. Jei leidyklos mano, kad dėl jų pastangų žmonės perka Stano, Nicholson, Radžį ir kitus, tai labai klysta – šie žmonės turi savo vardą ir taip parduoda knygas. Lygiai taip jie parduotų ir marškinėlius su savo atvaizdais be audimo fabriko investicijų.
Mieste, tiesa, galima rasti knygų reklamos. „Neregėta Lietuva“ kabo lauko stenduose kelis metus. Kas pasakys, kad tai leidyklos darbas, tegu meta į mane enciklopedijos tomą. Aš labai abejoju, kad leidyklos dėka galiu stotelėje matyti ir plakatą, žadantį 250 įdomių Vyčio atvaizdų.
Nesakau, kad leidėjai nieko neveikia, bet nematau ir kaip jų gerovė yra susijusi su skaitymo išlikimu ar klestėjimu trumpuoju ar ilguoju laikotarpiu. Knygų atranka ir kuravimas yra svarbus dalykas, bet jis tiesiogiai nėra susijęs su leidyklos funkcijomis. Oprah Winfrey puikiausiai atlieka tą darbą Amerikoje tam tikrai auditorijai. Neatsiras, kas atrenka perliukus čia? Žinoma, atsiras.
Ech… Saloninuose atrasti rašytojai ir būtų likę saloniniais, jeigu koks nors mecenatas, supratęs, kad vienas ar kitas rašytojas vertas išleisti, nebūtų spausdinęs jo knygų. Tas pats Dostojevskis kaulydavo pinigų iš leidėjų, kad galėtų pabaigti romanus (o iškaulydavęs dar ir kazino prapildavo).
O ar laikraštis nėra tas pats leidėjas? Negi autorius būtų žinomas, jeigu laikraščio redaktoriai nebūtų įsitikinę, kad jo kūrinių spausdinimas gali padidinti laikraščio tiražą?
Dėl sovietmečio. Kaip dažnai spovietmečiu leistose knygose randame klaidų? O jeigu ir randame – tai su lapeliais apie atitaisymus. Nė vienas rašytojas nesugebėtų tiek kartų ir taip atidžiai perskaityti savo parašymno, jeigu leidyklose nesėdėtų krūvos žmonių, kuriems galėjo lėkti galvos, jei neduokdie būtų palikta kokių žiaurių klaidų.
Nei Amazonas, nei kitos automatinės sistemos, leidžiančios bet kokiam grafomanui skelbtis savo kūrinius, niekada neinvestuos į tų kūrinių pagerinimą. Ir retas kuris nepagerintas kūrinys išpopuliarės (jau nekalbu apie akademinę literatūrą, kur, kaip suprantama, reikalingi ir normalūs recenzentai).
O jeigu paimtume šių laikų bestsellerių autorius — nežinau nė vieno, kuris būtų užlipęs ant pjedestalo be leidėjo (K.Rowling, D.Brown, Meyer ir kt. – visi jie leidėjų „produktai“).
Nežinau, ką daro Ophra, bet esu tikras, kad prie jos televizinio pasirodymo dirba krūvos žmonių.
Gal klausei „Neregeto Lietuvos“ autoriaus, kuris ja leido savo lesomis, kokie nuostoliai? Suma turetu buti ispudinga. Be to, nereiketu lyginti reklamos agenturos savininko, kuris turi siek tiek didesnes galimybes reklamuoti savo kurini, su paprastu autoriumi.
Idomumo delei, vienas geras pazystamas savo kailiu atliko eksperimenta – savo lesomis isleido knyga ir is principo jos neatidave leidykloms ir knygynams. Pardavinejo pats, reklamavo savo internetineje svetaineje. Renge susitikimus su skaitytojais.
1000 egzemplioriu ispardave, bet kai paskaiciavo, tai paaiskejo, kad pardavinedamas – veziodamas po miestelius, siusdamas uzsakovams, per darbo valanda uzdirbdavo gal 80 centu. Atidavus knyga leidyklai, pajamos, skaiciuojant darbo valandai, butu kur kas didesnes. O sugaista laika skyrus bet kokiam kitam apmokama darbui. finansiniai rezultatai daug geresni.
Su eknygom padetis bus ne ka geresnes. Autorius ja sukurs, kazkur patalpins ir gales geretis, kaip is pardavimu uzdirba centus, bet, jei knyga populiari, nuostabiai auga jos parsisiuntimo torrent.lt ir panasiose svetainese reitingai. Neturint leidyklu teisininko uznugario su tuo kovoti nebus prasmes.
Deja, koks galetu buti visus tenkinantis kompromisas nezinau.
Jei knygų kainos bus didelės, tai paskata piratams irgi bus labai didelė. Bet tokiu atveju ar padės leidėjai. Įdomi užuomina pateikta apie leidyklos teisininką. Ar yra pavykę kuriam nors iš jų sustabdyti piratavimą? Jei taip, tai žinau, kas sutiktų už tokį darbą mokėti 100 kartų daugiau doleriais…
Leidyklos tiesa leidzia knygas ir prastumineja autorius del to, kad jie yra butent tie zmones, kurie nesa leidykloms pelna. Tiesa ir tai, kad siandien isgarseja tokie zmones, kuriems padeda leidyklos, nors ne tik. Taciau tai tiesiog tam tikras modelis. Kuris, velgi, turi daug neigiamu pusiu,pvz nezinomam autoriui prasibrauti yra labai nedaug galimybiu. Bet toks autorius gali issukti savo knyga ir kitais budais ir lygiai taip pat tapti garsus kaip ir tas, kuri issuko leidykla. Geras pavizdus MySpace. Ar kas paskaiciuos kiek atlikeju butent ten pradejo savo karjera? Siandien, kaip niekada yra paprasta pateikti savo produkta placiajai visuomenei ir ji, it tik ji nuspres kam but o kam nebut klasiku. Tad, mano nuomone, tokioje situacijoje leidyklos tampa kaip ir dinozaurai – reikia bandyti prisitaikyti arba isnykti.
Ai, ir dar dėl skaitymo statistikos. Aš ją visai kitomis akimis matau. Turim faktą, kad vaikai popieriaus nebeskaito. Na, ir gal judriųjų žaidimų kieme ar stalo žaidimų nežaidžia. Tai ką? Užtat jie žaidžia kompiuterinius – ir dar kaip! Skaitmeninės knygos, gal su animuotomis iliustracijomis, gal interaktyvios, gali sugrąžinti tai, ką pradangino popierius. Paaugliai neskaito laikraščiuose sporto skilčių. Užtat jie karkso krepšinio portaluose, kur yra vaizdo klipai iš rungtynių ir komentarai, kuriuose „kalasi“ tarpusavyje komandų gerbėjai. Tai kurioje čia vietoje padėtų raudos dėl neskaitomo sporto laikraščiuose?
Neseniai kažkur skaičiau, kad dabar amerikiečių jaunimas pirmą kartą nuo II pasaulinio karo savo noru už mokyklos ribų kažką rašo. Na, tas raštas tai SMS, Twitter ir šis bei tas savo tinklaraščiuose. Bet rašo gi! Tai gal ir skaitymą galima sugrąžinti? Bet, žinoma, žiūrint į tai kaip į perspektyvą ir galimybę, o ne kaip į apkerpėjusio 500 metų senumo verslo gelbėjimą.
„Who will save book publishing?
What will save the newspapers?
What means ‘save’?
If by save you mean, „what will keep things just as they are?“ then the answer is nothing will. It’s over.“
Seth Godin
Tiek kompiuteriniai žaidimai (palyginti su stalo žaidimais arba pasilakstymais kieme), tiek mirkimas sporto portaluose (aptarinėjant varžybas ten, mažėja reikmė aptarinėti jas realybėje, o toks aptarinėjimas yra viena svarbiausių (jeigu ne svarbiausia) reiškinio, kurį vadiname „kašės žiūrėjimu“, dalių) yra socialinei jaunų žmonių brandai itin žalingas veiksnys, nes jie tampa neįgalūs normaliai bendrauti ir pajausti „tikrą žmogų“, o ne jo šešėlį internete. Užsiėmimą šitokiomis veiklomis tėvai savo vaikams turėtų smarkiai apriboti.
Džiugai, neigi manai, kad viskas taip paprasta: „Turim faktą, kad vaikai popieriaus nebeskaito. Na, ir gal judriųjų žaidimų kieme ar stalo žaidimų nežaidžia. Tai ką? Užtat jie žaidžia kompiuterinius – ir dar kaip!“
Dedam lygybę tarp judraus žaidimo kieme ir kompiuterinio futbolo ar krepšinio (jau nekalbu apie šaudykles) žaidimo?
Tarp grafomaniškų vaikų kliedesių skaitymo facebookuose, twiteriuose ar sms ir tekstų, kurie moko, auklėja, lavina, žadina, skatina (vaizduotę, jausmus, idealus, etc.)?
Ar tau pačiam twiterio skaitymas ir National Geographic skaitymas – tai tas pats?
Duokdie, kaip sakoma, kad elektroninės knygos (geros knygos) sugrąžintų vaikus prie skaitymo.
…Beje, įdomus būtų tyrimas apie tai, ką ir kaip iš tikrųjų jaunimas rašo sms (bijau, kad nedominuotų kas nors panašaus į vaizdines patyčias youtube)
Aš tikrai nemanau, kad viskas labai paprasta. Bet nieko nedarymas, arba, dar blogiau, leidėjų atsiribojimas nuo e-knygų ir bloga kainodara, baigsis taip kaip muzikos rinkai. Ar galiu kontrklausimą? Ar tenkins leidėjus e-knygos po 45 litus, kurių bus nuperkama po keliasdešimt per mėnesį, dvigubas popierinės rinkos susitraukimas ir milžiniška, klestinti piratinė rinka, iš kurios naudos turės nebent skaityklių pardavėjai? Nes jei tenkins, tai aš apskritai be reikalo trigrašį kišu čia…
Uzjauciu. Dziugai, del negalavimo. Bjaurus reikalas su tom saknim. Gaila kad negalejai sudalyvaut tose diskusijose. Kadangi man taip pat neisejo ten buti, galvojau kad bent savo ispudziais pasidalinsi. Nieko tokio. Bus tu progu ir diskusiju. Sveik :)
Sveiki,
ačiū už straipnį. maloniai suryjau jį per pertrauką tarp paskaitų. tikiuosi, kad jūs sveikstat.
labai tikėtina, kad jau matėte, tačiau štai ką radau internete apie skaitykles: http://www.wired.com/gadgetlab.....ions-2010/
Skaitmeninis knygų variantas dar yra ir reklamos forma. Man atrodo, kad dalis žmonių vis tiek pirks popierines knygas, net jei skaitmeninis variantas bus laisvai prieinamas. Kita specifinė literatūra – siauros paskirties mokslinė, techninė, medicininė ir pan., galėtų būti prieinama prenumeruojamų duomenų bazių forma. Juk dabar toje informacijos gausybėje svarbu ne turėti savo kompiuteryje kuo daugiau e-tekstų, o turėti galimybę reikiamu metu greitai susirasti norimą informaciją.
Elektroninė knyga nebūtinai turi būti skiriama asmeniniui nadojimui. Universitetas, kuriame studijuoju (Newcastle Uniniversity) užsipirko didelį kiekį Sony skaitytuvų ir elektroninių knygų. Vienas iš argumentų elektroninei bibliotekai plėsti buvo darbo sąnaudų mažinimas.
Visi visada viska gali nusipirkti. Ir verkti del e-readeriu kainos nera prasmes. Bet va, kur gaut geru knygu lietuviu kalba, cia didziausias klausimas. Leidejai visuomet, manau, turi knygos elektronini formata, bet bijo pateikt rinkai, kad vartotojai negaletu keistis failias. Bet, pagalvokit, kiek mano vaikai neperskaito knygu, nes as ju neperku, nes neturiu, kur deti ir mane makulatura nelabai“veza“. Mane tas balastas netgi nervuoja. Su mielu noru nusipirkciau bet kokia nauja knyga i savo e-readeri, bet failai giliai paslepti leidyklu stalciuose. Popierius dar gerai „eina“. Bet patikekkit, ateis antra banga, ir, panasu, popierines knygos kazkada isnyks , kaip isnyko dinozaurai. Netikit?
Mano nuomone tas visas reikalas su leidyklomis ir jų „prastumiamais“ autoriais panašėja į reklamos verslą. Kiek yra sugalvota reklamavimo, pardavimo būdų? Nuo partizaninės (parazitinės) rinkodaros iki neuro ten kažko. Viskas globalėja, prekių jau nebesuskaičiuojami kiekiai prigaminta. Kad parduoti prekę reikia vis daugiau ir daugiau reklamos, rinkodaros, vadybos etc… Kas už visa tai sumoka? Mes, vartotojai.
Aš už tai nemokėsiu. Negali autorius prasimušt, ir nereikia. Sočiai užtenka tų, kurie yra. Gal ir žiauriai skamba, bet tokie gyvenimo dėsniai. Kiek žmogus per gyvenimą gali perskaityti? Kam man tie autoriai, je aš nė 1% jų neaprėpsiu. O nori, kad išlaikyčiau visus. Va todėl ir prasideda visokios knygų revoliucijos, leidyklų bankrotai. Taip turi būti.
Reklama ir jos itaka yra kritikuotina.
Siulau pamastyti apie alternatyvas: arba mes e-knygas legalizuojams ir leidziam jas platinti, arba visa procesa kriminalizuojam.
Tradicines leidyklos bus uz kriminalizavima. Net ir daugelis naujai mastanciu visai su tuo sutiktu, jei tik istatymai veiks ir bus institucijos kontroliuojancios ju vykdyma.
Bet ar toks procesas nera zalingesnis, nei e-knygu(ir aplink jas vystanciu procesu) legalizavimas ar bent jau ignoravimas[zinoma iki tam tikros ribos].
http://www.ted.com/talks/larry.....ivity.html
Jeigu turite pažįstammų USA, tai galite pvz.: Sony PRS30 gauti už 500, jei nepasiseks su muitine – už 600 lt.
Tai entry class modelis, bet metelius, gal du, manau jį panaudosiu, kol touch-screen,ų kainos pažemės ir kokybė pakils, o tada, bus galima atsinaujinti.
Beje, knygų mugėje savo kūnu pajaučiau pagrindinį popierinių knygų minusą – mažą portabilumą :)
Būdamas autorius/leidykla kol kas išvis nelysčiau į e-knygų rinką. Žinom, kuo pavirto muzikos ir kino verslas, kai skaitmeninį produktą tapo taip lengva perduoti tinklais (broadband). Skaitmenizuok knygas ir bus ta pati istorija. Turint omeny, kad ne tiek jau ir daug žmonių, kurie (labiau principingai) padėję „kryžiuką“ ant popieriaus, strategija iš serijos „nemokamas pirmas skyrius online“ atrodo nepalyginamai patraukliau. Blogai, kai negali susipažinti su tuo, ką perki, bet dabar jau daug kas ir turinį išsamų pateikia ir įvadą ar net pirmą (ar bet kurį kitą) skyrių duoda parsisiųsti, tai… Man e-formatas reikalingas tik greitumui ir susipažinimui – gerą knygą aš net perskaitęs ją e-formate, ilgainiui nusiperku. Ir kainodara bei skaitytuvai tam nedaro jokios įtakos.
Aha, kazkada ir as buvau uzsiudegusi isigyti kazka panasaus, labai jau brangus dalykeliai, tad ziuredavau tarp ebay naudotu daikciuku ir visai neblogu uz labai gera kaina. Kiek pamenu labai patiko Sony produkcija, jie turi labai idomia linija tu readeriu, bet apie juos interenete kazkaip mazai info, ar merketingas taip pas juos veikia ar tiesiog nepopuliarus, nezinau, bet paprasta knyga i padoru ereaderi su malonumu iskeisciau!
Ar yra galimybė su Amazone Kindle readeriu lietuviskas knygas skaityti?
labai akivaizdu, jog rašė pragmatiškas logiškas ir neestetiškas žmogus. knygas spausdinti ant popieriaus namų sąlygose? na man tokias knygas tik sandėly laikyti toliau nuo mano akių kad negraužtų savo negražumu. aš spausdinu knygas tik tam kad akys neskaudėtų skaityti ekrane. 700psl gali būt per daug mano akims. o mėgstu aš geras popierines knygas kur rankose palaikysi, paskui gražiai ant lentynos pastatysi. kai kurios knygos mano name yra vien todėl, kad gražios :) va taip dizaineriai apie knygas galvoja
kur vienastoks pradingęs?
Na mano nuomone prie kompiuterio ir taip praleidžiame daugiau laiko, nei derėtų, o jei dar ir elektronines knygas pradėsim skaityti, tai pagalvokit apie ateitį…
galvojam, kaip ir seniau, kai sugalvojo plokšteles, telefoną, radiją, televizorių, kompiuterį, internetą… galvojam.
Pasirodo kai kas į skaitmeninių knygų platinimą žiūri dar kitu kampu. Šiandien atradau vokiečių Startup’ą – nemokamą biblioteką internete: http://paperc.de/. Nors puslapis kol kas tik vokiečių kalba, tačiau jame gausu angliškų knygų, kurias galima skaityti nemokamai (prieš tai užsiregistravus portale). Knygos daugiausia IT tematikos, vien O’Reilly leidyklos knygų per 600 pavadinimų. Šis projektas įdomus tuo, kad tai nėra piratinis resursas, t.y. jame nėra platinamos skaitmeninės knygos per Rapidshare ar kitas parsisiuntimo tarnybas, o pačios leidyklos suteikia galimybę skaityti knygas.
3 Trackbacks
[...] bent jau papasakojo apie savo požiūrį, kurį būtų išdėstęs ir pasakė, kodėl neatvyko. Bet kitų požiūrio taip ir neišgirdau (beje, itin įdomu būtų sužinoti, ką apie tai mano [...]
[...] leidykla su dideliu KINDLE nupieštu ant savo stendo. Gaila, kad neįvyko Džiugo ir E.Parulskio diskusija. Implesys – VGTU e.knygų platformos [...]
[...] Džiugo Paršonio mintis apie skaitmenines knygas galite rasti čia: „Mintys apie skaitmenines knygas (vietoje diskusijos Knygų mugėje)“. [...]