Mintys apie autorių teises (3). Kopijos

Kopijų darymas – esminis kūrinio platinimo būdas, egzistuojantis nuo pat pirmosios žmogaus kūrinių atsiradimo dienos. Tradiciškai kopijavimas suvokiamas kaip dviašmenis peilis: viena vertus, visos kopijos, kurių autorystė nekeičiama, už kurias atlyginama autoriui ar autoriaus teisių turėtojui, kurios jo manymu didina kūrinio vertę yra jam labai priimtinos ir labai geistinos; tačiau autorius ar jo atstovai priešinasi kopijų, kurios daromos be jo leidimo sklaidai, dažniausiai motyvuodamas negautu atlygiu ar prarasta kūrinio teisių kontrole.

Tokia sistema buvo daugiau mažiau prasminga, kol visų kūrinių kopijos buvo analoginės, tačiau skaitmeniniame pavidale kopijos praranda svarbią tradicinei autorių teisių sistemai savybę – jos tampa nebesuskaičiuojamos. Jei analoginio produkto vartojimas apsiriboja vienu konkrečiu objektu, tai skaitmeninis vartojamas neišvengiamai jį kopijuojant: iš disko į atmintinę, iš interneto į diską, iš atmintinės į ekraną, iš serverio į serverį ir t.t. Net jei viskas daroma visiškai legaliai pagal dabar galiojančius įstatymus ir su autorių sutikimu, vistiek eigoje sukuriama aibė kopijų, kurios formaliai pažeidžia senosios autorių teisių sistemos dvasią – kopijos daromos ir jų daugėja be kūrinio teises turinčio asmens žinios.

Skaitmeniniai informacijos perdavimo ir valdymo mechanizmai yra tokie sudėtingi ir taip sparčiai kinta, kad kopijų darymo ir jų skaičiaus neįmanoma suvaldyti net laikantis griežtų instrukcijų sunaikinti perteklines kopijas ar jas riboti techninėmis priemonėmis, įskaitant liūdnai pagarsėjusius DRM mechanizmus.

Įdomu, kad kai kurie autoriai ir autorių teisių organizacijos aklai priešinasi pripažinti šią begalinio kopijavimo savybę, tikėdami, kad įmanomas apsaugos mechanizmas, galintis suvaldyti skaitmeninį kopijavimą. Ignoruodami, faktą, kad pats skaitmeninio kūrinio vartojimas yra kopijavimo aktas, jie bandė sieti skaitmeninius kūrinius su fiziniais objektais: „dongle“ tipo užraktais, specialiai žymėtais diskais (Starforce, Tages CD/DVD apsauga) ir pan. Kartais bandoma naudoti tik skaitmenines apsaugos priemones: PlaysForSure DRM, Windows WGA, programų serijiniai numeriai, kitokie skaitmeniniai užraktai. Tai visiškai nesustabdė skaitmeninių kopijų plitimo, tačiau labai apsunkino jų legalų naudojimą, kartais netgi grubiai pažeidžiant vartotojo teises. Kiekvienas, kuriam tenka atnaujinant programos versiją ją perregistruoti platintojo serveriuose (pvz., Daemon Tools Pro), kuris nori turėti legalią atsarginę žaidimo ar filmo DVD kopiją, perkelti legaliai įsigytą programą į kitą kompiuterį, puikiai supranta, kaip DRM priemonės kliudo naudoti kūrinį ir kaip dažnai jos sumenkina jo kaip produkto vertę.

Kopijas verta ir reikia daryti vien tam, kad apsaugotum produktą ir galėtum juo naudotis. Tuo metu, kai JAV SPA (Software Publishers Alliance) kalė per reklamą žmonėms į galvą sakinį „Don’t copy that floppy!“ („Nekopijuok to diskelio“), visi specialistai ir techniniai konsultantai, atvirkščiai, ragino būtinai daryti atsargines kūrinių kopijas, nes laikmenos visada yra pažeidžiamos. Kaip manote, kuo patikėjo žmonės?

Kartais ta vertė per apsaugos mechanizmus gali visiškai išnykti – kitaip tariant, vartotojo legaliai įsigytas kūrinys sunaikinamas, vien dėl to, kad jam buvo bandyta taikyti apsaugos priemones. Dvi garsios pastarojo meto istorijos: Microsoft PlaysForSure fiasko ir Yahoo! DRM galiojimo pabaiga. (Daugiau informacijos – EFF ir Techdirt įrašuose). Pirmuoju atveju Microsoft buvo priversta pratęsti autentikavimo serverių galiojimą, antruoju – Yahoo! tiesiog grąžino pinigus už pirkinius. Pastarasis atvejis įdomus savo išvada: neįmanoma užtikrinti kūrinių su užraktais galiojimą. Kada nors ir Microsoft bus priversta išjungti savo serverius; dainas praras ir tie, kas jas dabar perka Omnitel SurfPort parduotuvėje. Kartais, suklupusios dėl užraktų netobulumo, kūrinių platintojos turi imtis kurioziškų priemonių – pavyzdžiui, Ubisoft teko pasinaudoti „piratų“ grupės Reloaded „nulaužimo“ priemone vien tam, kad galėtų pašalinti žaidimo „Rainbow Six Vegas 2“ užraktą, trukdžiusi vartoti produktą. Neabejoju, kad teks naudotis šiandien nelegaliomis priemonėmis ir tam, kad po 10 ar 20 metų kokiais nors tikslais paleistume kompiuteryje Windows XP ar Windows Vista.

Įdomus bandymo valdyti kopijas atvejis – plačiai Microsoft naudojama „tikrumo“ strategija. Nors Microsoft plačiai naudoja DRM tipo užraktus (daugiausiai skaitmeninius), ji juos derina su teiginiais, kad visos be Microsoft žinios padarytos kopijos yra „falsifikatai“. Žodis „genuine“ („tikras“) itin dažnai pasitaiko firmos žinutėse, nukreiptose prieš nelegalų programinės įrangos vartojimą.

Tačiau tokia idėja labiau nepasklido ne vien dėl to, kad visos kopijos savaime yra tikros, kiek dėl to, kaip skiriasi vartotojo suvokimas apie padirbtą Rolex laikrodį ir „padirbtą“ Microsoft programą. Fizinių daiktų kopijos visada yra skirtingos, net jei tie skirtumai mikroskopiniai. Skaitmeninių objektų kopijos visada yra identiškos (jei yra tik kopijavimo proceso rezultatas). Vartotojas nėra kvailys, jis puikiai supranta skirtumą tarp kažkur Tolimuosiuose Rytuose prastai padirbto firminio laikrodžio ir iki bito identiškos Microsoft Office kopijos.

Jei jau išsiaiškinome, kad vartoti skaitmeninį kūrinį ir ypač jį platinti, nepadarant nesuskaičiuojamo kiekio kopijų, apskritai neįmanoma, tai kodėl to neatspindi įstatymai? Kodėl jie vis tebereguliuoja kūrinių kopijų darymą? Šis dalykas – pirma kliūtis derinant įstatymus prie skaitmeninės eros realijų. Bet tik pirma – pakeliui jų bus gerokai daugiau.

Svarbu pastebėti, kad didelė dalis autorių ir jų kūrinių platintojų jau pripažįsta, kad skaitmeninis kūrinys yra nesuvaldomas užraktais, tačiau tikisi sureguliuoti bent jau žmonių sąmoningai daromas kopijas, ypač jų padarymą prieinamomis plačiam kopijavimui („making available“ nuostata). Jie jau linkę pripažinti, kad visos technikos ir elektronikos priemonių apdorojimo metu daromos kūrinių kopijos yra legalios. Nelegalūs, pagal tokią sistemą, yra pačių žmonių veiksmai, siekiant išplatinti kūrinį be autorių leidimo ar pasinaudoti kieno kito nelegaliu platinimu.

Tokia mintis, skirtingai nuo siekio suvaldyti kopijas užraktais, bent jau neprieštarauja paties skaitmeninio kūrinio esmei. Tačiau kyla klausimų dėl žmonių sąmoningo kopijavimo daromos žalos, apimties, ketinimų, padaromų nuostolių. Tai jau dalykai, tiesiogiai susiję su kūrinio verte ir jos išraiška skaitmeniniame pasaulyje. Apie tai – kitą kartą. :)

—

Jei atrodo, kad rašau „nuo vidurio“, tai gal praleidote pirmąją dalį apie autorių teisių internete interpretavimą ir antrąją dalį apie autorių teisių atsiradimą?