Mano šaltiniai nemini Prancūzijos revoliucijos autorinių teisių kontekste (reikėtų pasidomėti, ar ne vėlesnieji Rusijos revoliucionieriai ją ten padėjo), bet tiesa, kad pirmosios kartos autorių teisės ėmė formuotis maždaug tuo metu – pakankamai išplitus tiek knygų leidybai, tiek ir bendram žmonių raštingumui.

Kadangi nė vienas iš klasikinių autorių teisių veikalų nėra pritaikytas skaitmeninei ekonomikai, tai naujų reiškinių analizės ieškau dabartinių autorių rašiniuose. Iš teisinės pusės – Johno Tehraniano, iš medijų pusės – Mike Masnicko, iš ekonominės pusės – Lionelio Robbinso, iš interneto/programų – Richardo Stallmano (post scarcity). „Gavėjo vertės teorijų“ radau tarp ekologinės ekonomikos teoretikų minčių. Jei domintų kurie konkretūs veikalai, galim padiskutuoti apie juos atskirai.

Taip pat norėčiau pastebėti, kad teisė mano galva ne visada atsiranda iš ekonominių koncepcijų, nes visada reikia žiūrėti atskirų grupių interesų balanso. Dabartinės autorių teisės atsirado perėmus Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas, būtent, jau tada buvo suprasta, kad paprastos nuosavybės į knygą visuomenei nebeužtenka, nes knygos turinys irgi yra nuosavybė, kaip ir pati knyga. Kaip apsivers šimtmetinės idėjos – galima tik prognozuoti, tačiau kol vyrauja tradicinė autorių teisės samprata, kuri ypac bando sustipreti teisių gynimo srityje. Pvz, LT siulomas Baudziamojo kodekso pakeitimo projektas, pagal kuri naujai numatoma atsakomybe ir uz gretuttiniu teisiu objektu (paprastai tariant, kompaktu) atgaminima. Kita vertus, neseniai UK buvo panaikintas asmeninės kopijos ribojimai – dabar asmeniniais tikslais galima darytis tiek kopijų tiek, kiek nori (LT kol kas to nera).

Atkreipk dėmesį į žodį „platinamas“ mano sakinyje. Neatidžiai skaitot, o paskui ginčijatės, ar rašot „klysti“. Negerai taip. Jei nori tinkamai argumentuoti, turi įsiskaityti į oponento tekstą. ;)

Analogija yra ir su vinilinėm plokštelėm, ir su garso kasetėm, nors jie ir analogai :)

Nenoriu užbėgti už akių kito įrašo mintims ir argumentams – komentaruose neišeis taip išplėstai ir apgalvotai. Tačiau trumpai tariant, tu teisus – kiekviena kopija didina skaitmeninio kūrinio vertę. Ji turėtų mažinti ir legalaus naudojimo mokestį. Nes bendra kūrinio kaina, įskaitant kopijas turėtų būti nekintanti, arba irgi skaidoma į dvi dalis: pastoviąją ir priklausančią nuo kūrinio sklaidos.

Pasaulyje žmonių kurie galėtų pirkti tą kūrinį daugėja, taigi nors ir kintama dalis mažesnė, bet galėtų nusipirkti daugiau žmonių, ir kažin pelnas nuo to kristų. Tačiau taip nėra, dėl problemos, kurią aprašiau vienu mano postu auksčiau, paskutinėje pastraipoje

Per radija ne visuomet girdi tai ko nori, o pinigus radijo stotys uždirba iš reklamos. Aš turėjau omenį, mokį abonementą ir siunti kiek tik širdis geidžia.

O dėl to kad torentai nelaikomi transliacija, nes pinigais peraugusę pirdžiai (atsiprašau visų, ko nenorėjau įžeisti, bet įžeidžiau) nori pasidaryti dar daugiau pinigų, ir ieško kaip išmelžti vartotoją. Jie galvoja senamadiškai ir pinigus investuoja ne ten kur reikia, o pinigų tai nori, tai ir draudžia torentus (kogero pačia geriausia muzikos reklamą), sugalvoja visokias kvailas apsaugas, ir t.t.

Aš negalėdamas muzikos atsisiųsti P2P tinklais, jau geriau įsirašysiu per radiją, negu mokėsiu 20lt už CD, kuriame yra vos 1-3 geros dainos (už norimą dainą ~10lt gaunas)

Vertė niekaip nelygu kaštams (savikainai).
Jei siūlai bet niekas neima ─ vertė=0. Jei visi masiškai kopijuoja dykai reiškia vertė daug didesnė už nulį.

Kaštus sudaro pastovi ir kintama dalis. Pastovi dalis, tai kūrinio sukūrimas. Tos dalies dauguma „nepastebi“. Kintama dalis, primityviai ─ platinimas. Internetas ją radikaliai sumažino, iki nereikšmingo (piratams) dydžio.

Nepiratams, dėl pastangų uždirbti, kintama dalis yra jaučiama ir reikšminga.

Tai kad atidžiau skaitant ne taip jau sunku susivokti. :) Platinamas skaitmeninis kūrinio pavidalas originalo įprasta šio žodžio prasme išvis neturi, todėl nei jo, nei jo kopijų pavogti neišeina, jau nekalbant apie kopijas.

Panašus modelis jau yra, ir jis veikia. Tai radijo stotys. Jos nuolat transliuoja muziką, taip pat ir skaitmeninę, milijonams žmonių. Už kiekvieną transliuojamą kūrinį nėra mokama -tiesiog mokamas bendras mokestis, kurį teoriškai turėtų paskirstyti tuos mokesčius gaunančios organizacijos. Bėda tik ta, kad tos organizacijos išleidžia pinigus vėjais. :)

Nematau priežasčių, kodėl torrentų negalima laikyti transliacijomis.

O jeigu samdau daugybę žmonių, kad per 4 metus sukurtų žaidimą, tam išleidžiu ne vieną šimtą tūkstančių litų, bet žaidimą galima kopijuoti begaliniu tiražu. Tai ką ir žaidimo vertė bus lygi 0 ir turėsiu kompensuoti visas išlaidas tik parama? Tas pats liečia ir programas.

Dėl muzikos, reikia keisti verslo modelį. Kažkas yra siulęs daryti kažką panašaus į tai, tiesiog kūrinius platini laisvai torrent tinklais. Kad vartotojai galėtų siųstis dainas jiems reikės susimokėti mėnesinį mokesti (nu sakykim 20lt vienam torrent klientui), arba išlaikyti aukštą rate. Tačiau tu su dainom gali daryti ką tik nori, įrašyti į CD, į telefoną, duoti draugams, gali siųstis kiek tik išmanai. Torrent tinklas dalį pelną išdaliną kūrėjams pagal jų dainų populiarumą (žiūrėk tu man, baveik atitinka Visuomenė visuomet išlaikys gabiausius autorius, nepriklausomai parduodamo jų darbų tiražo, taisyklę). Bet turi būti arba viena kompanija, arba kelios sutarančios kompanijos.

P.S. vienastoks, tai kaip suprast. Tu vagyste laikai tiktai originalo pradanginimą? Aš nesutinku :)

Kopijavimas ir vagystė – su skirtingi dalykai. Kūrinių kopijavimas vyksta nuolat. Skaitmeninių kūrinių kopijavimas yra pagrindinis jų platinimo mechanizmas (ar manai, kad pardavusi CD, leidėja lieka be tų kūrinių? Na, o kadangi kopijavimas vyksta nuolat ir masiškai, tai kur ribos? Kokios jos? O gal jų apskritai nėra?

Jonai, parašas prideda ne meninio produkto vertę, bet kolekcinę. Dėl durnos žmogaus galvos ir tiek.

Jei nevyktų vagiliavimas, mp3 pavidalu kopijų nebūtų begalybė. So? :)

Gal ir saugomos, bet keistai atrodo pačios sprendimas. Suprantu, kad ruošiant įrašą teko sugaišti laiko, tačiau nieko nebepakeisi – laikas sugaištas ir įrašas padarytas. Jei kažkas jį pakopijuos nepacitavęs – negražu, galima tada juk paprašyti, kad pridėtų citatą. Tačiau prašyti, kad ištrintų atrodo visai nelogiška. Jau geriau tada tegul kabo tos mintys – naudos gauni gal ir mažai (kažkiek juk jautiesi pamalonintas, kai tavo darbas įvertinamas, nors ir anonimiškai), bet nuostolių juk nepatiri…