Prieš tęsdamas autorių teisių paradokso analizę, pabandysiu dirstelėti į praeitį. Kada atsirado autorių teisės? Jei jums atrodo, kad kartu su pačiais kūriniais, labai klystate. Paskaičius kai kuriuos komentarus gali susidaryti įspūdis, kad kažkokios „dieviškos“ autorių teisės kūrėjo yra gaunamos vos ką nors sukūrus. Jos neva yra savaiminės, nepriklausančios nuo galiojančių įstatymų ir ekonomikos realijų. Bet ar tokios gali būti?
Iki industrinės revoliucijos ir metodų masiškai gaminti produktus atsiradimo kūrėjai turėjo tokias pačias nuosavybės teises, kaip ir visi kiti. Parašei knygą? Nupiešei paveikslą? Gali juos parduoti – nuo to momento teisės į kūrinius priklausys pirkėjams. Gali paskolinti, taip perduodamas visas naudojimo teises sutartam laikui. Tai buvo visiškai natūralu ir nesiskyrė nuo teisių į vežimą, stalą ar arklą. Meno ir kultūros kūriniai buvo kopijuojami be atlygio autoriui – pats kopijavimo faktas reiškė aukštą autoriaus pripažinimą, didino jo originalių kūrinių paklausą, garsino jo vardą. Kaip pragyveno kūrėjai tokiais „nedraugiškais“ laikais? Vienų kūrybą rėmė mecenatai, kiti meninių kūrinių kūrimą derino su kasdienių taikomųjų dalykų gamyba – ne tokia „meniška“ veikla, bet padedančia uždirbti duoną tarpuose tarp didžiųjų kūrinių. Dar kiti steigė mokyklas ar mokė estetikos bei filosofijos turtuolių vaikus.
Nuo pat žmonijos kūrybos pradžios, kiekviena visuomenė stengėsi išlaikyti maksimaliai pagal ekonomikos realijas galimą kūrėjų skaičių. Bet ne daugiau. Be to, kūrėjai turėjo pasiekti, kad jų kūriniai būtų įvertinti ir pripažinti. Sėkmingiausieji tapdavo kurio monarcho ar didiko dvaro išlaikytiniais, gaudavo stipendijas, bažnyčių skiriamą paramą, kitiems gi tekdavo skursti arba pasirinkti praktiškesnį užsiėmimą. Natūrali atranka, kaip ir visur gamtoje…
Tokios „natūralios“ kūrėjo gyvenimo ir veiklos sąlygos iš esmės pasikeitė tik naujaisiais amžiais, prasidėjus industrinei revoliucijai. Labiausiai viską pakeitė spaustuvės. Staiga vieną knygą galima buvo santykinai mažomis laiko ir darbo (ir dar nekvalifikuoto) sąnaudomis paversti daugybe knygų. Akivaizdu, kad jų vertė nė iš tolo nebeprilygo vienetinio originalaus darbo kūriniui, tačiau kaip nustatyti naujojo gaminio vertę?
Ji atsirado ne per dieną, mėnesį ar net metus. Lygiagrečiai besikurianti kapitalistinė ekonomikos santvarka bandė sureguliuoti kainas išteklių, pasiūlos/paklausos principais. Tačiau taip tegalima nustatyti tikslią knygos su tuščiais puslapiais kainą. O kaip su atlygiu autoriui? Rankraštinių knygų kainą lyginti su spausdintinių keblu vien dėl to, kad rankraščiai praktiškai nebūdavo parduodami. Negalėjai ir autoriaus metų pragyvenimui reikalingų lėšų padalinti iš knygos tiražo: vienos knygos rašomos greičiau, kitos – lėčiau. Be to, tais laikais dar nebuvo profesionalių rašytojų – dauguma dirbo mokytojais, gydytojais, teisininkais ar dar kuo nors. Taip išėjo, kad tikroji kūrinio vertė taip ir nebuvo nustatyta. Leidėjai tarėsi su autoriais „iš akies“, bandydami reaguoti į rinką, spėdami galimą kūrinio sėkmę ir stengdamiesi, kad kuo mažesnė dalis liktų autoriui ir kuo didesnė – leidyklai.
Tas dalykas nepakito iki šių dienų. Garsūs autoriai gali išsiderėti tam tikrą atlygį už kiekvieną parduotą kūrinio kopiją, tačiau dažniausiai leidyklos stengiasi nupirkti visas kūrinio teises, kad toliau galėtų nevaržomos spekuliuoti jomis rinkoje. Ne paslaptis, kad didžiausius pinigus daugelis leidyklų gauna iš „gryno pelno“ pakartotinių leidimų ir vertimų sutarčių. Taigi autoriams visiškas teisių į kūrinį praradimas nėra jokia naujiena. Dar daugiau – kai kuriais atvejais jie net praranda teises “į savo vardą“: leidyklos pasamdo mažai žinomus autorius, kad jie gretai ir produktyviai vieną po kitos rašytų išpopuliarėjusios knygų serijos kūrinius, leidžiamus su klaidinančia antrašte, pvz., „Vardenio Pavardenio Pasauliai: 354-a dalis – Sugrįžimas į Galaktiką“. Vardenis Pavardenis dažnai tokių knygų nė skaitęs nebūna.
Ką tuo norėjau pasakyti? Kelis dalykus:
- Kūrinių kopijavimas nėra skaitmeninio amžiaus ypatybė. Kūriniai buvo kopijuojami visada.
- Visuomenė visuomet išlaikys gabiausius autorius, nepriklausomai parduodamo jų darbų tiražo.
- Teisių į kūrinį praradimas autoriams yra visiškai įprastas dalykas.
- Kūrinio vertė savaime nėra apibrėžta. Be konteksto, kuriame yra kūrinys, ji ir nenustatoma.
- Kūrinių tiražuotojai ir leidėjai yra toks pats „informacijos transportas“, kaip ir internetas. Taip juos ir reikėtų lyginti (Padarysiu tai artimiausiu metu).
- 9 atvejais iš 10 autorių teisės taikomos ne autoriaus, o „transporto“, tarpininko ir spekulianto (neutraliąja žodžio prasme) teisėms ginti.
Kitoje dalyje pasistengsiu pasižiūrėti, kaip kūrinys atrodo skaitmeniniame pasaulyje. Ką pakeitė skaitmeninė revoliucija, o ką išsaugojo? Kodėl industrinės revoliucijos sukurtos autorių teisės nebetinka pasauliui po skaitmeninio perversmo?
22 Comments
va va va :) ką ir norėjau „išgirsti“. Autorinės teisės negina autorių, jos gina spekuliantus, leidėjus ir bet ką, išskyrus autorius.
Oo, su autorinėmis teisėmis skaitmeniniame amžiuje galima žvelgti ramiai ir su piratiška filosofija:
Tarkime, turime seną Bitlų plokštelę su Lenono autografu. kokia jo vertė? ji priklauso nuo tokių dalykų kiekio. turbūt tokių plokštelių būtų kokios 2 ar 3. Vertė — milžiniška.
Tarkime, turime naujai išleistą Lenono dainų diską. tokių išleista keli šimtai tūkstančių ir vertė, papildoma nuo elementarių gamybos ir marketingo kaštų — nedidelė. labai nedidelė. bet dar yra. nes tiražas nors ir didelis, bet ribotas.
Ir štai turime kokios nors Bitlų dainos mp3. Koks tiražas? Ogi lygiai begalybė. Tuomet kokia lieka vertė? Bet juk puikiai žinote — dalinti iš begalybės, kaip ir nulio, negalima.
Kopijuokit viską į sveikatą. Skanaus.
@Jonas:
Tai panašiai ir gaunasi. Kūrėjui reikia derinti savo kūrinio pavidalus, kad iš visų gautų naudos.
Kopijuoti galima daug ka ir daug kur, bet nemaniau, kad atsirastu tokiu, kurie kopijuoja tinklarascio irasus, net nepasivargindami pakeisti nuotrauku ar pasisakyti, kad tai – tiesiog citatos. Bet mums taip eme ir nutiko – karta zebra.lt tinklapio skiltyje „Dienorasciai“ ar kazkaip panasiai, radau keleta iskarpu is savo blog’o. Pikta paliko – nes mes ne profesionalai rasytojai, tad tai, ka rasome, daznai buna labai kruopsciai surankiota ir pan. O cia ima kazkas ir nukopina! Gerai, kad zebros administracija labai greit sureagavo ir viska istryne :) tad matyt tos autorines teises visgi kazkiek saugomos….
@Monika
Gal ir saugomos, bet keistai atrodo pačios sprendimas. Suprantu, kad ruošiant įrašą teko sugaišti laiko, tačiau nieko nebepakeisi – laikas sugaištas ir įrašas padarytas. Jei kažkas jį pakopijuos nepacitavęs – negražu, galima tada juk paprašyti, kad pridėtų citatą. Tačiau prašyti, kad ištrintų atrodo visai nelogiška. Jau geriau tada tegul kabo tos mintys – naudos gauni gal ir mažai (kažkiek juk jautiesi pamalonintas, kai tavo darbas įvertinamas, nors ir anonimiškai), bet nuostolių juk nepatiri…
Karve, nuostolių patiri tiek, kiek iš to laimi vagis. Alternatyvieji kaštai.
Jonai, parašas prideda ne meninio produkto vertę, bet kolekcinę. Dėl durnos žmogaus galvos ir tiek.
Jei nevyktų vagiliavimas, mp3 pavidalu kopijų nebūtų begalybė. So? :)
@banditaz:
Kopijavimas ir vagystė – su skirtingi dalykai. Kūrinių kopijavimas vyksta nuolat. Skaitmeninių kūrinių kopijavimas yra pagrindinis jų platinimo mechanizmas (ar manai, kad pardavusi CD, leidėja lieka be tų kūrinių? Na, o kadangi kopijavimas vyksta nuolat ir masiškai, tai kur ribos? Kokios jos? O gal jų apskritai nėra?
Aham, reiškia diskusija tokia truputį be apibrėžtumo, vis dar lieka neiaškumų su terminologiją. Gale geriau tokį kaip žodinėlį kiekviename šio ciklo straipsniuke įdėt, antraip ginčas kyla iš skirtingo suvokimo :)
P.S. vienastoks, tai kaip suprast. Tu vagyste laikai tiktai originalo pradanginimą? Aš nesutinku :)
Jonai,
O jeigu samdau daugybę žmonių, kad per 4 metus sukurtų žaidimą, tam išleidžiu ne vieną šimtą tūkstančių litų, bet žaidimą galima kopijuoti begaliniu tiražu. Tai ką ir žaidimo vertė bus lygi 0 ir turėsiu kompensuoti visas išlaidas tik parama? Tas pats liečia ir programas.
Dėl muzikos, reikia keisti verslo modelį. Kažkas yra siulęs daryti kažką panašaus į tai, tiesiog kūrinius platini laisvai torrent tinklais. Kad vartotojai galėtų siųstis dainas jiems reikės susimokėti mėnesinį mokesti (nu sakykim 20lt vienam torrent klientui), arba išlaikyti aukštą rate. Tačiau tu su dainom gali daryti ką tik nori, įrašyti į CD, į telefoną, duoti draugams, gali siųstis kiek tik išmanai. Torrent tinklas dalį pelną išdaliną kūrėjams pagal jų dainų populiarumą (žiūrėk tu man, baveik atitinka Visuomenė visuomet išlaikys gabiausius autorius, nepriklausomai parduodamo jų darbų tiražo, taisyklę). Bet turi būti arba viena kompanija, arba kelios sutarančios kompanijos.
@neworld:
Panašus modelis jau yra, ir jis veikia. Tai radijo stotys. Jos nuolat transliuoja muziką, taip pat ir skaitmeninę, milijonams žmonių. Už kiekvieną transliuojamą kūrinį nėra mokama -tiesiog mokamas bendras mokestis, kurį teoriškai turėtų paskirstyti tuos mokesčius gaunančios organizacijos. Bėda tik ta, kad tos organizacijos išleidžia pinigus vėjais. :)
Nematau priežasčių, kodėl torrentų negalima laikyti transliacijomis.
@banditaz:
Tai kad atidžiau skaitant ne taip jau sunku susivokti. :) Platinamas skaitmeninis kūrinio pavidalas originalo įprasta šio žodžio prasme išvis neturi, todėl nei jo, nei jo kopijų pavogti neišeina, jau nekalbant apie kopijas.
terminologija:
Vertė niekaip nelygu kaštams (savikainai).
Jei siūlai bet niekas neima ─ vertė=0. Jei visi masiškai kopijuoja dykai reiškia vertė daug didesnė už nulį.
Kaštus sudaro pastovi ir kintama dalis. Pastovi dalis, tai kūrinio sukūrimas. Tos dalies dauguma „nepastebi“. Kintama dalis, primityviai ─ platinimas. Internetas ją radikaliai sumažino, iki nereikšmingo (piratams) dydžio.
Nepiratams, dėl pastangų uždirbti, kintama dalis yra jaučiama ir reikšminga.
@vienastoks
Per radija ne visuomet girdi tai ko nori, o pinigus radijo stotys uždirba iš reklamos. Aš turėjau omenį, mokį abonementą ir siunti kiek tik širdis geidžia.
O dėl to kad torentai nelaikomi transliacija, nes pinigais peraugusę pirdžiai (atsiprašau visų, ko nenorėjau įžeisti, bet įžeidžiau) nori pasidaryti dar daugiau pinigų, ir ieško kaip išmelžti vartotoją. Jie galvoja senamadiškai ir pinigus investuoja ne ten kur reikia, o pinigų tai nori, tai ir draudžia torentus (kogero pačia geriausia muzikos reklamą), sugalvoja visokias kvailas apsaugas, ir t.t.
Aš negalėdamas muzikos atsisiųsti P2P tinklais, jau geriau įsirašysiu per radiją, negu mokėsiu 20lt už CD, kuriame yra vos 1-3 geros dainos (už norimą dainą ~10lt gaunas)
@kiras
Pasaulyje žmonių kurie galėtų pirkti tą kūrinį daugėja, taigi nors ir kintama dalis mažesnė, bet galėtų nusipirkti daugiau žmonių, ir kažin pelnas nuo to kristų. Tačiau taip nėra, dėl problemos, kurią aprašiau vienu mano postu auksčiau, paskutinėje pastraipoje
@neworld:
Nenoriu užbėgti už akių kito įrašo mintims ir argumentams – komentaruose neišeis taip išplėstai ir apgalvotai. Tačiau trumpai tariant, tu teisus – kiekviena kopija didina skaitmeninio kūrinio vertę. Ji turėtų mažinti ir legalaus naudojimo mokestį. Nes bendra kūrinio kaina, įskaitant kopijas turėtų būti nekintanti, arba irgi skaidoma į dvi dalis: pastoviąją ir priklausančią nuo kūrinio sklaidos.
vienastoks, klysti, platinamas skaitmeniniu būdu kūrinys turi originalą. Bent jau kažkiek profesionalesnis. Tai tik ką padarytas įrašas, dar neapdorotas galutiniam vartojimui. O net ir paruoštas platinimui dažniausiai būna tokio formato, kuris nėra platinamas net piratiškai. Jį tik po to į ką nors konvertuoja.
Analogija yra ir su vinilinėm plokštelėm, ir su garso kasetėm, nors jie ir analogai :)
@banditaz:
Atkreipk dėmesį į žodį „platinamas“ mano sakinyje. Neatidžiai skaitot, o paskui ginčijatės, ar rašot „klysti“. Negerai taip. Jei nori tinkamai argumentuoti, turi įsiskaityti į oponento tekstą. ;)
o aš manau taip. Kuo kurinys turi daugiau kopijų, tuo jis vertingesnis. Vertės negalima matuoti vien tik pinigais :) Kurti meną nėra tas pats, kas pastatyti namą ir jį pardavūs, gaut iš jo daug pinigų.
Vienastoks galėtų parašyti, kokiais šaltiniais remiasi rašydamas šį įrašų ciklą. Matyti, jog diskusija užsivedė dėl autorių teisės žiūrint iš ekonominių pozicijų. Mano žiniomis, autorių teisę iš tokių pozicijų aprašo iš esmės tik viena savame tarpe klasikinė knyga, kuri čia tikrai nėra cituojama; būtų labai įdomu susipažinti ir su autoriaus naudojamu šaltiniu.
Taip pat norėčiau pastebėti, kad teisė mano galva ne visada atsiranda iš ekonominių koncepcijų, nes visada reikia žiūrėti atskirų grupių interesų balanso. Dabartinės autorių teisės atsirado perėmus Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas, būtent, jau tada buvo suprasta, kad paprastos nuosavybės į knygą visuomenei nebeužtenka, nes knygos turinys irgi yra nuosavybė, kaip ir pati knyga. Kaip apsivers šimtmetinės idėjos – galima tik prognozuoti, tačiau kol vyrauja tradicinė autorių teisės samprata, kuri ypac bando sustipreti teisių gynimo srityje. Pvz, LT siulomas Baudziamojo kodekso pakeitimo projektas, pagal kuri naujai numatoma atsakomybe ir uz gretuttiniu teisiu objektu (paprastai tariant, kompaktu) atgaminima. Kita vertus, neseniai UK buvo panaikintas asmeninės kopijos ribojimai – dabar asmeniniais tikslais galima darytis tiek kopijų tiek, kiek nori (LT kol kas to nera).
Teisė tėra interpretacija, susitarimo dalykas :) O kai kas tą susitarimą bando pritaikyti savo „reikmėms“, t.y. verslui.
@Arūnas:
Mano šaltiniai nemini Prancūzijos revoliucijos autorinių teisių kontekste (reikėtų pasidomėti, ar ne vėlesnieji Rusijos revoliucionieriai ją ten padėjo), bet tiesa, kad pirmosios kartos autorių teisės ėmė formuotis maždaug tuo metu – pakankamai išplitus tiek knygų leidybai, tiek ir bendram žmonių raštingumui.
Kadangi nė vienas iš klasikinių autorių teisių veikalų nėra pritaikytas skaitmeninei ekonomikai, tai naujų reiškinių analizės ieškau dabartinių autorių rašiniuose. Iš teisinės pusės – Johno Tehraniano, iš medijų pusės – Mike Masnicko, iš ekonominės pusės – Lionelio Robbinso, iš interneto/programų – Richardo Stallmano (post scarcity). „Gavėjo vertės teorijų“ radau tarp ekologinės ekonomikos teoretikų minčių. Jei domintų kurie konkretūs veikalai, galim padiskutuoti apie juos atskirai.
IT amzius: kopijuok, vistiek busi nukopijuotas.
One Trackback
[...] tęsia pamąstymų apie autorių teises seriją. Man asmeniškai šie rašiniai ne tik įdomūs, bet ir neblogas įkvėpimo šaltinis [...]