Tikėjausi, kad visam gyvenimui pakaks to, ką apie teisę ir įstatymus sužinojau mokykloje ir nespecializuotose universiteto studijose, nes teisė visiškai manęs nedomina. Būčiau sėkmingai išvengęs sąlyčio su teise, nes gyvenime visiškai pakako elementarių moralės normų ir iš tėvų gauto supratimo, kas yra gerai, o kas ne. Dalykas, kuris mane pastūmėjo gilintis į visiškai svetimą sritį – naujųjų laikų autorių teisių paradoksas (apie kurį jau ne kartą esu rašęs): principingai interpretuojant autorių teises apibrėžiančius įstatymus, didžioji dalis žmonijos yra nusikaltėliai. Iš ko paradoksas? Paprastai įstatymai kuriami pagal daugumai priimtinas normas, kad mažumos veiksmai nepažeistų norimos tvarkos. Autorių teisių įstatymas yra priešingas – jis neigia absoliučios daugumos elgesio normas, vadindamas jas nusikalstamomis mažumos naudai. Mažumų teisės irgi turėtų būti saugomos, tačiau ar gali įstatymas galioti, kai konstitucinį jo pagrindą sukūrusi visuomenė jo nepripažįsta „de facto“?
Todėl sumaniau pasiaiškinti sau autorių teises giliau. Ne šiaip iš vieno kito įrašo kitame tinklaraštyje. Pakeliui tikiuosi sužinoti, kaip kilo šis paradoksas ir paieškoti kelių jį spręsti – bent jau sau pačiam. Jei jums įdomu, kodėl regimai nedarydami nieko blogo, esate įstatymų požiūriu užkietėję nusikaltėliai, jei rūpi, kodėl galite bet kuriuo metu būti įskųsti, nuteisti, sumokėti baudas ar net pakliūti į kalėjimą, prisijunkite prie diskusijos komentaruose. Į vieną rašinį viskas nesutilps, todėl gal verta pradėti nuo pačių pradžių – paprasto autorių teisių suvokimo.
„WikiHow“ tekstas labai parankus, nes autorių teises aiškina būtent interneto kontekste, kuris yra šiuo metu aktualiausias. Knygų kopijavimas kopijavimo mašina, muzikos ar dailės kūrinių vagystės tradicinėse medijose yra retesnės ir labiau pastebimos. Lengviau ir kelią joms užkirsti – kartais pakanka ant muziejaus durų priklijuoti lipduką „nefotografuoti“. Skaitmeniniame pasaulyje kopijavimas – toks paprastas dalykas (jis vyksta ir automatiškai, be vartotojo valios), kad ribų nustatymas tampa keblia ir sudėtinga tema.
Trumpai tariant, autorių teisės saugo kūrybinę išraišką, bet ne idėjas ar faktus. Idėja rašyti tinklaraščių apžvalgą, pavyzdžiui, nėra ir neturi būti saugoma autorių teisų įstatymais; konkreti jos rašymo forma gali būti plagiatas (apie plagiatus – kitą kartą); o štai pavadinimo „blogorama“ naudojimas jau yra autorių teisių pažeidimas, kaip ir konkrečių elementų ar teksto kopijavimas. Arba analogija su portalais: idėja kurti naujienų portalą internete yra laisva, konkretus rubrikų išdėstymas ar temų pirmajam puslapiui parinkimas dažnai būna plagijuojamas nuo populiaresnių projektų, tačiau autorių teisės galioja tik specifiniam dizainui, prekių ženklams, ir konkrečių pranešimų tekstams.
Tikriausiai ne visi žino, kad ženkliukas © ar tekstas „Visos teisės yra saugomos…“ yra visiškai nebūtinas – beveik viskas, kas yra paskelbiama internete, yra saugoma autorių teisių automatiškai. Kadangi „Creative Commons“ teisės nėra legalizuotos daugelyje pasaulio šalių (taip pat ir Lietuvoje), net nurodžius kūriniams daug laisvesnes CC teises, jiems vistiek lieka galioti tradicinės autorių teisės. Taigi CC nurodo autoriaus, o ne viešosios teisės požiūrį į jo kūrinių naudojimą svetur. Lietuvoje gali būti nuteistas ir už CC požiūriu legalų kūrinių naudojimą, nors pats autorius „pažeidėjų“ tikriausiai neskųs.
Autorių teisės nebegalioja seniems kūriniams, tačiau jų galiojimo laikas yra labai ilgas. Turinio brokeriai (knygų leidėjai, įrašų firmos) nuolat siekia prailginti autorių teisių galiojimą. Šiuo metu Europos Sąjungoje autorių teisės galioja 70 metų po autoriaus mirties (jos automatiškai galioja visą autoriaus gyvenimą), dabar siekiama naujo 95 metų apsaugos laiko muzikos ir vaizdo įrašams. Autorių teisėmis nesaugomi objektai, kurių atsiradimui kūrybos procesas nenaudotas. Pavyzdžiui, ekranvaizdis (screenshot) pats negali būti saugomas autorių teisių, tačiau gali būti saugomi jame matomi dalykai. Pats klausimas, ar kuris nors dalykas atsirado kūrybos procese, ar ne, yra painus ir labai priklauso nuo konkrečios interpretacijos.
Nemažai painiavos yra ir su vadinamuoju „sąžiningos panaudos“ (fair use) principu. Jis buvo sukurtas tam, kad literatūros ir menų, politinių tekstų kritikai, reklamos agentai, žurnalistai ir recenzentai, bibliografai galėtų panaudoti trumpas kūrinių ištraukas teksto iliustravimui ir kūrinio pristatymui. Sekant šia tradicija, citavimas ar ištraukos tekste, kuris nėra skirtas kūrinio pristatymui, nėra leidžiamos. Internete ir ypač tinklaraščiuose tokia nuostata praktiškai negalioja.
Taigi žiūrint vien įstatymo raidės (Lietuvoje galiojančius įstatymus reikės apžvelgti atskirai), svetimo kūrinio ar jo ištraukų beveik neįmanoma panaudoti, negavus jam leidimo. Negana to, leidimą reikia gauti raštu – net iš tų svetainių, kurios tokio reikalavimo prie savo panaudos taisyklių neprirašo.
Išvardintos autorių teisės daugiau mažiau sklandžiai veikė iki skaitmeninės terpės atsiradimo. Žinoma, buvo daug pažeidimų. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje daugybė užsienio kūrinių buvo verčiami, leidžiami ar platinami, retiražuojami žurnaluose be tinkamų sutarčių, leidimų ar mokesčių. Kas būtų drįsęs Maskvai pareikšti pretenzijas? Ir šiandien šalyse, kurios neturi stiprios tradicinės autorių teisių priežiūros (Kinijoje, Rusijoje, Indijoje, kitose Azijos šalyse ar Afrikoje) sukuriama labai daug falsifikatų, prekiaujama padirbtais DVD, programinės įrangos diskais, be leidimo verstomis knygomis.
Tačiau apčiuopiamų dalykų falsifikatai ir piratavimas ne taip jau labai jaudina turinio valdytojus (apie jų ir autorių skirtumus – dar viena atskira šneka). Kur kas svarbesni šiandien – neveikiantys autorių teisių modeliai internete. Kitame rašinuke pabandysiu atsekti autorių teisių atsiradimo ištakas, priežastis ir motyvus. Gal iš to paaiškės, kodėl jos neveikia ir kaip jas galima būtų pakeisti internete?
35 Comments
tu mums nesiteisink :)
susitiksim teisme!
Berods esu skaitęs straipsnį apie autorinių teisių pažeidimus ir kada Lietuvoje už tai baustų. Tai buvo paminėta, kad toks fizinis asmuo kaip aš būtų baudžiamas tik tuomet, jei pats kūrinio autorius pasiskųstų dėl manęs.
Įdomiai ir dėl CC. Jei autorius leidžia ir nurodo kada galima naudoti jo kūrinį, o kada ne – kas dar gali nubausti?
@awx:
Jei nėra šeimininkų, apie vagystę bute gali pranešti kaimynas. :) Žinoma, teisėsaugos institucijos nesikiša negavusios skundo vien dėl autorių teisėmis saugomų objektų kiekio. Bet galimybė išlieka. Dėl tokios nesąmonės ir sukurta Creative Commons koncepcija. Mums gal atrodo keistai, bet yra buvę nemažai incidentų, kad turinio valdytojui pasikeitus, pasikeičia ir požiūris į vartojimo teises. Pavyzdžiui, autorius leidžia laisvai klausytis jo muzikos ar skaityti knygas, bet kai jų teises perima leidyklos, prasideda „naujos tvarkos“ pažeidėjų persekiojimas.
Creative Commons turi būti pripažinti legaliai ir įtraukti į šalies įstatymus, antraip jie yra tik asmeninio susitarimo reikalas, neturintis juridinio pagrindo.
Jei kalbama apie tai, kai kūrinio teises perima leidyklos ir pan., tuomet viskas aišku. O šiaip labai nykiai šviečiasi CC svarstymas įstatymų leidėjų lygmenyje Lietuvoje :)
Pabandyk pamąstyti apie priežastį ir pasekmę: priežastis pelno siekis, pasekmė autorių teisės.
Norint iš esmės sutvarkyti autoriaus teisių klausimą, pirmiau turėtume nuspręsti iš ko nederėtu daryti pelno, kur nubrėžti ribas.
O galima būtų detaliau apie „antraip jie yra tik asmeninio susitarimo reikalas, _neturintis_ juridinio_pagrindo_.“ ? Nes man tai su logika niekaip nesiderina.
@Aidas Kasparas:
Parašysiu detalesnį įrašą apie Creative Commons. Tai daug lankstesnė teisė už tradicinę autorių, bet, deja, kaip rašiau, daugumoje šalių nėra priimta į įstatymų kodeksą. Todėl iškilus disputui legaliai ja remtis negalima būtų. Tą ir turėjau galvoje rašydamas pacituotą frazę.
Manau, kad siame, skaitmeniniame amziuje, autoriu teises turetu buti formuluojamos siek tiek kitaip. juk kaip tu rasiai praktiskai kiekvienas is musu siuo metu esame nusikaltelis. Kiek procentu zmoniu klausosi pirkto cd per cd grotuva, o ne nusikopijave jo turini i pc arba nesiojama grotuva? Kazin kokia ten situacija su audio knygomis internete, tikrai netikiu, kad kiekvienas pardavejas, kuris parduoda knygas skatmeniniu formatu yra gaves autoriaus sutikima tam. Tai cia tik formatu pakeitimas kiek piratavimo atveju sudaro, as jau neklabu apie nelegalius vertimus, kopijavimus, plagijavimus ir t.t. ir pan.
Autorių teisės yra vienas didelis didelis burbulas, kuris anksčiau ar vėliau sprogs. Niekam nepatariu laikytis autorinių teisiu ir pataikauti vagims (tai yra tiems, kas kuria tokią idiotišką teisę). Siūlau visiems draugiškai VOGTI VOGTI VOGTI, nes kitaip žmonija mirs savo biurokratizmo liūne. Jei nieko nedarysim ir pataikausim „valdžiai“ greit nebegalėsime nuspersti, nenorėdami pažeisti kažkieno „autorinių“ ar kitokiu teisių.
*nusipersti :D
Hm, tai mano noras dalintis informacija niekam nerūpi. Na ok, sakykim.. Bet aš tikiuosi, kad niekas neturi teisės ginti mano teises be mano sutikimo, ar bent jau aš galiu atsiimti nepaduotas pretenzijas, jei jau kas imasi persekiojimo žmonių, kurie viską pagal mane darė gerai.
Klausimas: ar autorinės teisės turi bent kokį sąryšį su šalimi, kur turinys kurtas? T.y., jei aš parašiau knygą JAV, gal ji ir bus ginama JAv įstatymų? (nors aš vis tiek esu LT pilietis) Jei taip, ar tas pats galioja serveriui, kaip vietos nustatymui – t.y., jei serveris JAV, galbūt turiniui jame galioja JAV teisė, su veikiančiu CC priešaky?
Autorines teises, tai vienas didelis sh*do gabalas, skirtas lobti tam tikriems asmenims ir neturintis nieko bendra su paciais autoriais ir ju teisemis.
Ir kol sito dalyko patys kurejai „neužriš“ tol bus balaganas (chaosas) ir tol 90 procentu interneto vartotoju bus „nusikalteliais ant popieriaus“.
@veinastoks:
Kai rašysi plačiau, gal galėtum parašyti kodėl neveiktų tokia logika:
1) du asmenys yra laisvi sudaryti sutartį apie ką tik nori (gal su kokiomis nors išimtims) ir TAI YRA juridinis pagrindas jų santykiams;
2) įlipdamas į troleibusą tu sudarai sutartį (nebeprisimenu, koks yra tas baisus žodis tokio tipo sutartims įvardinti); kodėl mano kūrinio panaudojimas analogiškai nebūtų traktuojamas kaip sutarties su manimi sudarymas [su mano nustatytomis sąlygomis]?
@Aidas Kasparas:
Viešiems tekstams galioja šiek tiek kitos taisyklės. Bet tokį tikslą ir turiu – po truputį išsiaiškinti visas reglamentuojančias taisykles ir galimybes.
Aidas Kasparas idomia minti pateike, beda tame, kad kaip jau minejau, autorines teises neturi nieko bendro su autoriais, o tai tera tik budas praturteti tiems, kas neva gina tas teises. Irasu kompanijos ir panasios „istaigeles“. Koks kvailys gali noretu, kad po jo mirties, dar 90 metu visokios irasu kompanijos ar kas ten jo kurini laikytu „po padu“ ir neleistu zmonems jo laisvai kopijuoti, klausyt, dziaugtis ? Kur prasme tokiu istatymu ? Taip zlugdomas menas ir jo vystymasis.
Besidomintiems lačiau: knyga „laisvoji kultūra“
Man kyla vienas klausimas, kodel sio iraso autorius taip peikia autoriu teises, nors ne viename ankstesniame irase yra akcentaves klausima dėl tinklarascio uzdirbamu pajamu. Jeigu tinklaraštis uždirba pajamas, autorių teisės vaidmuo tampa gyvybiškai svarbus, nes apsaugo nuo nesąžiningo pasinaudojimo sukurtu kūriniu – tinklarasciu. Nekalbu apie smulkiu daliu atgaminima ir panasiai, o apie, pavyzdziui, istisu straipsniu nukopijavima. Siuo pavyzdziu tik norejau pasakyti, kad autoriu teises negalima vertinti tik is vartotojo poziciju, nors visuomeneje toks vertinimas itin gajus. Visada kitoje puseje yra gamintojas, kurio interesus taip pat reikia ivertinti, taciau, zinoma, nepervertinti.
Į „Google Reader“ straipsniai ateina subjauroti. Tikriausiai problemos su koduote.
http://img297.imageshack.us/im.....nauxg3.jpg
Ačiū, jau pataisiau. Buvau palikęs blogas koduotės nuostatas. Vis per tuos gedimus. :(
@MaikUniversum,
Na, „fasadinė“ minties apie „galiojimą po mirties“ pusė yra ta, kad aš, autorius, noriu pasirūpinti savo paveldėtojais ir palengvinti jiems gyvenimą.
O „įstaigėlėms“ autorinės teisės priklauso tik todėl, kad autoriai patys _pardavė_ jas. Kodėl taip yra daroma, reikia klausti autorių. Gal taip paprasčiau gyventi iš savo kūrybos, gal pinigų reikia „čia ir dabar“, gal dar kažkas. Iš kitos pusės, viskas, ką sukuriame darbe, ir neturime to aptarę darbo sutartyje, priklauso darbdaviui…
„Įstaigėlėms“ autorinės teisės priklauso todėl, kad autoriai nori savo kūrinius paskelbti (t.y. parodyt visiems), o tos „įstaigėlės“ paprašo perleisti platinimo teises jiems, antraip autorius liks nežinomas ir neuždirbs pinigų.
Tokios problemos nebūtu akivaizdžios jei „įstaigėlės“ būtu smulkios, o ne tarptautiniai monstrai kaip dabar.
Savo reikmėms saugomus kūrinius galima naudoti ir cituoti toli gražu ne vien pristatant tuos kūrinius. Moksliniuose straipsniuose juk pilna citatų ir jos naudojamos ne pristatant cituojamus kūrinius.
Nors apskritai iš tiesų autorių teisės yra absurdiškai varžančios bei nebeatitinkančios šiuolaikinių sąlygų. Esu turėjusi autorių teisių kursą ir pastebėjau, kad dėstytojai bei apskritai mokymo medžiaga yra gerokai sustabarėjusi – apie jokias išeitis iš susidariusios padėties dėl filmų ir muzikos siuntimosi nekalbama – bausti, bausti.
@kiras,
Nesutinku su pirma pastraipa. Bent jau Lietuvoje joks įstatymas nereikalauja perleisti autorinių teisių leidyklai, norint, kad tavo kūrinys būtų išleistas ir išplatintas. Tiesiog, leidyklose paprastai dirba žmonės, kurie geriau už autorius išmano platinimo reikalus. Be to, kai leidykla įsigyja autorines teises, tai platindama ji dirba sau, ir todėl noriau įdės daugiau pastangų geresniam rezultatui pasiekti, negu tik parduodama platinimo paslaugą autoriui.
Štai čia, mano nuomone, ir atsiranda priežastis, kodėl autorius, perleisdamas teises, gauna daugiau pinigų, negu tuo atveju, jeigu jomis rūpintųsi pats. Jei taip nebūtų, mes tikrai pamatytumėm leidybos agentūras, kurios palieka autorines teises patiems autoriams, duoda jiems uždirbti daugiau, nei plėšikiškosios „kontorėlės“, ir kuo puikiausiai gyvena iš autoriams teikiamų paslaugų. Kol kas apie tokias teko girdėti vos viena ausimi. Viliuosi, kad kas nors suras, kaip padaryti šitokį biznį sėkmingą.
Ir dar viena pastaba. Kol diskusijoje nedalyvaus žmogus, kuris bent savaitę pragyveno pasinaudodamas savo autorinėmis teisėmis, tol maža bus iš tos diskusijos naudos. Nes kol kas diskusijoje yra tik vartotojų pozicija. Tačiau norint kažką naudoti, tai kažkas turi sukurti. Tam reikia laiko. Tam reikia pinigų. Kaip juos duoti autoriui, jei pasakome griežtą „raus“ turtinėms autorių teisėms?
@Aidas Kasparas:
Aš esu tas žmogus. Esu dirbęs spaudoje ir leidyklose daugiau kaip 10 metų. Tikriausiai trečdalis ar ketvirtis mano uždirbtų pinigų – honorarai už rašinius.
@Aidas Kasparas:
Dirbau leidėju 10 metų. Puikiai žinau, leidyklos draugiškos autoriams tik iki tol, kol neužima dominuojančios padėties rinkoje.
Didžiųjų leidyklų autoriai net nustemba, kai jiems mažosios sumoka honorarą. Seniau net būdavo, kad autorių prašydavo susimokėt už jų kūrinio išleidimą (kaip dabar ─ jau nežinau).
O ką jau kalbėt apie muzikos industrijos gigantus. Paskaityk „Laisvoji kultūra“ (linkas aukščiau), ten yra pavyzdys kiek „lieka“ kūrėjams ir kiek pasiima leidėjai.
p.s. be abejo, leidyklos taip pat turi uždirbti, jos atlieka svarbų tarpininkavimo ir finansavimo vaidmenį.
As, kaip laisvasis kurejas (deja, kol kas megejas ir nezinomas LOL bet kam tai rupi) turiu visiska teise kalbet apie autorines teises, nes tai „liecia“ ir mane. Cia atsakymas i Aido komentara.
Autorinems teisems NE ! Jos zaloja visuome, zaloja kuryba, iskreipia zmoniu mastyma ir visa kultura is esmes. To pasekmes matome cia ir dabar. Visi mes nusikalteliai „ant popieriaus“. Uz ka ? Uz nieka :(
* Jos zaloja visuomene
@vienastoks,
Na, man kombinacija „dirbau leidykloje“ ir „honorarai už rašinius“ [greičiausiai iš tos pačios leidyklos] skamba kaip mokesčių optimizavimas. :-) Ar labai sumažėtų ta dalis, jeigu atmestume tą honorarų dalį, kurią gavai iš organizacijų, su kuriomis tuo metu turėjai darbo santykius?
@kiras,
Aš sutinku, kad leidyklos (vienokia ar kitokia forma) yra svarbios ir jos tikrai turi teisę išsakyti savo nuomonę. Tačiau, jos turi per daug interesų konfliktų, kad galėtų kalbėti už autorius.
@MaikUniversum,
Jei tu taip griežtai sakai „NE“ autorinėms teisėms, tai aš galiu paimti visą tavo kūrybą ir paskelbti, kad ją sukūriau aš? ;-) Nes autorystė taip pat yra viena iš autorinių teisių, tiesa, neturtinė. Ir dėl šios teisės aš pasisakau KATEGORIŠKAI UŽ.
@Aidas Kasparas:
Ne, aš turiu galvoje honorarus tik už kūrinius. Darbą leidykloje paminėjau tik todėl, kad esu matęs ir tą pusę. Bet įdomu, kodėl pagalvojai, kad aš apgaudinėju VMI. Apie visus nepažįstamus tokios geros nuomonės?
@vienastoks,
Visų pirma, aš rašiau „optimizuoti“, o ne „apgaudinėti“ ― jei įstatymai leidžia, tai nėra apgaulė.
Antra, per paskutinius 10 metų tikrai buvo periodas, kai tokia schema buvo gana populiari, ypač kūrybinėje srityje. Tavo kombinacija tiko šiai schemai. Be to, tavo santykiai su VMI ir SoDra tikrai nebuvo ir nėra mano reikalas. Tiesiog, kūryba, kai turi priduoti žurnalui kažkiek ženklų teksto iki tam tikro laiko ir kūryba, kai „negali tylėti“, skiriasi. Pastarųjų kūriniai (jei geri) ilgiau turi vertę, todėl būtent tokiems autoriams, mano supratimu, reikia daugiau gynybos.
O dėl „geros“ nuomonės (jei teisingai suprantu, tai būtent kabutėse tas žodis turėjo būti tavo replikoje). Yra priešingai ― visus sutiktus (tiek realiai, tiek virtualiai) žmones aš esu linkęs laikyti gerais, kol šie nepriverčia galvoti priešingai. Teisinė forma, kaip žmogus įforminęs savo veiklą, mano požiūrį retai kada įtakoja (išskyrus, kai dirba neįforminęs apskritai). O apie tave konkrečiai blogos nuomonės neturiu pagrindo turėti.
@Aidas Kasparas:
Tai be reikalo prisikabinau prie žodžių. Atleisk… :)
Aidai, žinoma gali, niekas tau nedraudžia :D visi originalūs failai pas mane :D hahaha.
O jei rimtai, tai aš omeny turėjau ką kita, tu gali kopijuoti mano darbus, gali daryt praktiškai ką tik nori, bet vistiek jų autorium liksiu aš. O autorinės teisės, kaip jas nusako „anie vagys“ išvis riboja visa muzikos industrija ar patį meną apskritai.
o kaipsu autorinem teisem jei istaiga neatsiklaususi autoriu isjungia vertinga edukaciniu poziuriu nekomercine sveataine ?
siulau draugiskai pamastyt…
One Trackback
[...] tęsdamas autorių teisių paradokso analizę, pabandysiu dirstelėti į praeitį. Kada atsirado autorių teisės? Jei jums atrodo, kad kartu su [...]