• nežinau.lt apžvalga •
Reikia šiek tiek pasigilinti į spalvų teoriją, kad suprastum, jog tradiciškai 24 bitų skystųjų kristalų rodomos 16,7 milijono spalvų visiškai nėra daug – tai tik dalis žmogaus akies atpažįstamo spektro. Dirbant su dauguma dokumentų, žaidžiant ar žiūrint filmus tokio spalvų kiekio visiškai pakanka. Tačiau kuriantiems tas spalvas žurnalams, produktų pakuotėms, animacijai ar kinui ir milijonų negana. Dėl tos priežasties perėjimas dizaino studijose nuo CRT monitorių prie skystųjų kristalų vyko lėtai ir nenoriai. Kai kur ir dabar palikti gremėzdiški kineskopiniai monitoriai bent jau spalvų patikrinimui.
Prieš kelis metus Hewlett-Packard ir garsi kino studija DreamWorks SKG pradėjo bendradarbiauti kuriant naujos kartos patikimų spalvų monitorius ir spausdinimo techniką su bendru vardu DreamColor. 24 colių įstrižainės monitorius LP2480xz, kurį savaitei buvo atgabenusi HP, yra vienas DreamColor sistemos komponentų.
Nors iš išvaizdos (ypač priekio) monitorius niekuo neišsiskiria, tačiau jis naudoja 30-ies bitų spalvas – gali atkurti per milijardą įvairių atspalvių standartine 1920×1200 geba. Negana to, monitorius gali būti perjungiamas į vieną iš šešių spalvų režimų (color spaces): NTSC, SMPTE, sRGB, Rec. 709, Adobe RGB ir DCI. Pagrindinė jų paskirtis – pritaikyti monitoriaus rodomas spalvas prie televizijos, kino ir spaudos mašinų naudojamų standartų, kad dirbantis su monitoriumi dizaineris matytų vaizdą kuo artimesnį galutiniam rezultatui.
Dirstelėjęs į monitorių iš šono, iškart pamatai, kad papildoma spalvų vaizdavimo elektronika ir monitoriaus pasukimo galimybė (vaizdą galima pasukti vertikaliai – taip labai patogu skaityti tekstą interneto svetainėse arba kurti dizainą vertikaliuose spaudos lapuose) prideda storio monitoriui – jis maždaug dvigubai storesnis už įprastus skystųjų kristalų monitorius ir beveik tris kartus storesnis už iMac. Įdiegus programinę įrangą, vaizdas ekrane pasisuka iš karto pasukus monitorių. Smagus dalykas.
Kadangi aš nesu dizaineris, tai sutariau, kad monitorius savaitėlę pagyvens firmos, kurioje dirbu, dizaino skyriuje. Nebandėm visų jo galimybių, nes tokio lygio aparatas turėtų būti pritaikomas specialiai turimai spaudos technikai, partnerių (spaustuvių ar gamintojų) aparatūrai ir pan. Tai ilgas procesas, kuriam gal ir savaitės negana. Tiesiog subjektyviai įvertinom spalvas (šiltesnės, nei kitų monitorių), ryškumą (labai preciziškas, gal net per ryškus neįpratusiam), apžiūrėjom begalę prijungimo kanalų (VGA, DVI-I, Display Port, HDMI, sudėtinis video, S-video) ir USB šakotuvą, pamaigėm monitoriaus nuostatas, kurios reguliuojamos 6 mygtukais ekrano pakraštyje, o matomos dideliame lange ekrano centre.
DreamColor LP2480xz – tikrai specializuotas produktas. Nuotraukos jame atrodo tikroviškesnės (HP nuotrauka), tačiau kasdieniam darbui tradicinis „melsvas“ ekrano atspalvis atrodo įprastesnis (kad jis tikrai melsvas, supratau tik palyginęs su DreamColor). Žinoma, naujienų skaitymui internete tokį pirkti būtų beprotiškas dalykas. Monitorius JAV kainuoja 3500 dolerių (nors HP svetainėje dabar parduodamas už 2500 dolerių). Lietuvoje jo kaina viršija 8000 litų. Kvapą gniaužia? Profesionalūs, darbui su spalvomis skirti monitoriai dizaino ir animacijos studijoms gali kainuoti ir 15-25 tūkstančius dolerių, tad HP DreamColor šiame kontekste yra stulbinančiai nebrangus. Jei darbui milijonai spalvų yra labai mažai, tai LP2480xz yra bene geriausia, ką šiuo metu gali pasiūlyti rinka.
22 Comments
Įdomus matavimo vienetas tas „imac“ :) Mano turimais duomenimis*, vienas imac’as yra lygus 18.9cm. Turėtų tas HP nemažai sverti :D
* – http://www.apple.com/imac/specs/
@Armandas:
Tai visas storis su stovu. HP DreamColor jis yra 25 cm. Aš turėjau galvoje pačią ekrano plokštumą.
P.S. Monitorius ir sveria nemažai – apie 12 kg. :)
Jūs nepatikėsit, mano 4 metų senumo LCD pown’ina šitą HP kaip minimum milijardą kartų! :D Žinot kodėl? nes aš fotkėje matau visas HP DramColor spalvas + išderinto LCD spalvas. :DD bet kaip taip gali būti, kad aš su 4 metų LCD matau daugiau už Dream Color!? Išderinto ekrano + parduodamo ekrano fotkbės bairis? :p
Atspalvių tikrai yra milijardai, bet žmogaus akiai visiškai p ant jų. Čia taip pat kaip lūpdažių pridėta parduotuvėj milijonas, bet kai realiai pažiūri, max skirtingų raudonos atspalvių tėra 10.. o kitų skiriasi atspalviai, jei matuosi specialiai prietaisai, :D bet tavo akiai visiškai nusišvilpt ar lovely red ar nice red. :D
HP niekad nemačiau gero lapio ar LCD, tai šitas ir netikiu, kad geresnis už kokį Dell UltraSharp ar kitą pro LCD.. Dizainas, bent man, tai baisus tos kojos ir pačio rėmo..
@Originalas:
Kai dirbi su spalvomis profesionaliai, tai svarbus kiekvienas atspalvis iš to milijardo. Tekste parašyta, kad žaidimams ir internetui nieko panašaus nė nereikia. O nuotrauka, kaip aš suprantu, yra labiau simbolinė – rodanti skirtumus tarp spalvų (spektro postūmį) rodant tokią pačią nuotrauką su skirtingomis technologijomis.
Joooo, „simbolinis foto palyginimas“ iš grožinės literatūros lobyno! :D
Dabar aišku, kodėl NEgrožinėse review HP lieka paskutinis. :))
@Originalas:
DreamColor? Parodyk, kur. :)
Aišku, kad pačio DreamColor nežiūrėjau, nes neįdomus man tokios klasės. Tik jų nuotraukos bairis yra labai cheap, kur ir su telefonu taip išeitų, kad matosi skirtumas..
Na šį kart jau neįtikinai :) Kad šis monitorius geras, tai visko gali būt. Bet tik norėjau pastebėt, kad esmė yra ne bitų kiekyje, o kokį spektrą monitorius gali atvaizduot. Taip pat svarbus paklaidos dydis atrenkant spalvą. Jei visus 24 bitus paskleistume tolygiai visame žmogaus matomame spalvų spektre, tai būtų idealus monitorius bet kam. Čia beveik tas pats, kaip ir foto aparatas jei bus su niekam tikusia optika, tai ar 6M ir 12M pikselių, vis vien jau geriau nebus. Tie bitai čia labiau reklaminis reikalas, kaip pikseliai foto technikoje.
Tuo galima lengvai įsitikinti pvz. sudėjus dvi spalvas visiškai greta ir įsitikinsime, kad jos visiškai vienodos, tarp spalvų neįžiūrima jokia skiriamoji linija – ji vientisa spalva. (tiek ant CRT tiek ant LCD)
LCD monitorių didžiausias skirtumas tai jų matricų gamybos technologijos.
Visuose dabartiniuose pigiuose ir senuose monitoriuose naudojamos senos TN matricos. Jos yra labai pigios ir greitos, bet turi labai didelį trūkumą, jos visiškai nemoka atkurti spalvų.
Brangesniuosiuose monitoriuose (jų tarpe ir šiame) naudojamos S-IPS matricos. Jos visai atžvilgiais pranašesnės už TN, išskyrus tik tai kainą.
O čia puikus visų matricų tipų palyginimas: http://lcdresource.com/mambo/t.....trices.htm
Tame ir reikalas, kad atspalviai tai skiriasi, bet mūsų akis nemato to spalvų pokyčio. Taip pat kaip pirkt „didesnį“ torto gabaliuką, kuris dviem miligramais sunkesnis. Jis didesnis, bet ar mums rūpi? :D
Originalas >> eik jau eik :) Ne profesionalus dizaineris esu ir dirbu su žurnalų maketavimu vos daugiau nei metus, bet kad vaizdas ekrane ir išspausdintame žurnale skiriasi bilekiek kartų – FAKTAS. Nors ten ir derinta su Lryto spasutuve bilekiek kartų, tiesiog mano samsungs neišneša visų atspalvių ir todėl kartais gaunas taip, kad ekrane vienaip – o žurnale, vos ne priešingai.
@ichmbch:
Spalvų režimai ir leidžia tą matomą spektrą stumdyti. Man kiekviena „color space“ aprėpia vis kitokį, tegu ir ribotą spalvų kiekį. Taip, beje, ir gaunamas tas milijardas. Vienu metu ekrane jo niekaip nepamatysi.
Samsung = Shit? Gal todėl? Čia rimtai. :D Samsung negamina (normalių) LCD, bet jų IPS matricas deda į daugumą gerų, bet pačių samsung LCD yra crap. :)
Sakau, jami tarkim Dell UltraSharp su Samsung IPS matrica ir bus 1:1 su popierium. Pats mačiau parodose. Nors kiek prisimenu jie visai nesigiria apie jokius 30bit, bet review visad tik geri įvertinimai. :)
@Originalas:
Niekas tokių monitorių apžvalgose spalvų patikimumo nė netikrina – ir taip aišku, kad belekokios. Žinoma, kad galima dirbti. Dizaineriai tiesiog žino, kad ten kur žalia, atspausdintus bus mėlyna. :) Kalba eina apie sistemas, kurioms spalvų kalibravimas yra privalomas dalykas.
Režimai čia jau atskira tema. Tačiau 30 bitų spalvų reiškia, kad bet kuriam ekrano pikseliui gali būti parinktas vienas iš 1073741824 atspalvių. Režimai su milijardu čia tikrai nelabai susiję :) Vienu metu milijardo spalvų, žinoma, jis neatvaizduos, bet tik todėl, kad ekranas neturi milijardo pikselių.
Aš pvz. puikiai suprantu kam reikalingi 32 ar net 48 bitų spalvų failai rastrinei grafikai saugoti, bet kam jiems atvaizduoti reikalingi tiek pat bitų turintys monitoriai – nelabai.
@ichmbch:
Susiję su režimais. Mat kiekvienas „režimas“ (blogas žodis) aprašo spalvą matematiškai, pagal tam tikrą algoritmą. Vieni moka aprašyti vienokias, kiti – kitokias spalvas. sRGB turi kokius 5% spalvų, kurių nemoka pavaizduoti Adobe RGB ir atvirkščiai. Jokia viena sistema negali pavaizduoti visų skaitmeniniu būdu ekrane atkuriamų spalvų. Kuo daugiau įvairių sistemų supranta monitorius, tuo daugiau spalvų jis gali atkurti. Ir tai dar ne viskas. Mat dirbantiems su spaudos technika svarbu, kad monitorius palaikytų tokį spalvų parinkimo algoritmą, kurio santykį su spaudos mašinų spalvomis jie žino. Visiškai identiškų spalvų šviečiančiame ekrane ir šviesą atspindinčiame atspausdintame popieriaus lape niekuomet nepavyks sukurti, tačiau galima bandyti maksimaliai jas priartinti. Visiškai idealiai spaudos poreikius atitiktų tik iš išorės apšviesti e-rašalo principu sukurti CMYK monitoriai, kurių nepamatysime tikriausiai dar dešimt metų ar ilgiau.
vienastoks >
Jei neskaitant tavo pirmojo trijų žodžių sakinio, su viskuo kitu aš sutinku 100% :) Esmė ta, kad 30 bitų apibūdina fizinį lygmenį (angl. „layer“). Tuo tarpu tavo minimi režimai yra aukštesnis lygmuo, todėl ką darome su režimais – nelabai ką bendro turi su bitais. 30 bitų būtent tą tiesiogine prasme ir atspindi, kad monitorius yra įgalus* atvaizduoti vieną iš milijardo spalvų (2 pakelta 30 laipsniu). O režimai tai tik kalibravimo pasirinkimas, kitaip tariant tai yra spalvų perskaičiavimas bei atrinkimas konkrečiam režimui.
* sakydamas įgalus, turiu omeny, kad monitoriaus fizinė įvestis (input) yra 30 bitų, tačiau tai nereiškia, kad fiziškai (optiškai ar dar kaip nors) jis būtinai yra įgalus patikimai atskirti tą milijardą spalvų (tiesą pasakius nežinau kokie šiuo metu yra moksliniai pasiekimai)
Aš tik galiu pasiūlyt apie NEC Spectraview pasiskaityt. Čia tiems kam profesionaliai dirbt su spalva reikia :)
@artojas:
NEC SpectraView neabejotinai geri dalykai, bet kai pasižiūri į technines savybes, jungtis, funkcijas ir ypatingai kainą, tai dar klausimas, ką rinktis… :)
Jei tikrai dirbi su spalva, tai hm… Abejoju ar kam kyla klausimų. Čia labiau klausimas ar Lietuvai reikalingi LED’iniai monitoriai kainuojantys po 13-15K litų :).
O šito monitoriaus kainos diapazone galima žiūrėti nebent standartinius (white backlight) SpectraView arba Samsung. Jie kiek žinau irgi jau kuris laikas leidžia LED’inius monikus, tik niekaip nerandu su kuo apie juos pasikalbėt :).
Šiaip įdomu būtų surinkti juos visus į vieną krūvą ir padaryti lyginamąjį testą… Nes ppt prezentacijos pas visus gražios… O Lietuvos dizaineriai ir toliau sau dirba su Apple monikais arba niekaip negali išmesti senukų CRT :)
Aš tai mačiau Dell Ultrasharp su IPS prieš tokio pat dydžio apple 24 ir apple atrodė graudžiai. :D Nors tas DELL US kainuoja tik 2k Lt už 24 colių!! Tai Lietuvoj, jei tik tokių būtų ~2500Lt, nors dabar tikriausiai spėjo dar atpigti. :)
Besiruošiantiems pirkti monitorių, arba norintiems apie juos žinoti (beveik) viską, ir ką nutyli gamintojai – keletas nuorodų.
Matricos tipas (TN, MVA, IPS ar pan), paieška pagal monitoriaus modeli:
http://www.tftcentral.co.uk/panelsearch.htm
http://www.flatpanels.dk/panels.php
Apžvalgos, testai:
http://www.prad.de/en/monitore/index2.html
Teorija ir praktika. Senoki straipsniai, bet dar aktualūs.
(Tiems, kad dar nepamiršo rusų kalbos):
http://www.fcenter.ru/online.s.....tors/10071
http://www.fcenter.ru/online.s.....tors/15652
http://www.fcenter.ru/online.s.....tors/20214
http://lcdtech.no-ip.info/faq/lcd.faq.01.htm
One Trackback
[...] to pasukimo galimybės LP2275w monitorius, kaip ir jo DreamColor pusbrolis, yra santykinai „storas“ – bent jau gerokai storesnis už mano NEC. Žinoma, tai nesvarbu, [...]