Žaidimai sakyčiau iš visai kitos operas, jie azartiški, ko nelabai galima pasakyti apie naujienų skaitymą. Skaitalas turėtu patapti azartišku arba labai traukiančiu ir įtraukiančiu dalyku. Kol kas to nėra. Gal todėl, kad „žurnalistu“ gali patapti belekas šiek tiek pasivaikantis skandalų ir pan. ir todėl rimti straipsniai skęsta tarp tarp pelų? Arba turi būti tema kuri labai domina ir kuri verčia keltis naktį kariauti perskaityt. Bet abejoju ar tai galėtu nutikti, nes koks skirtumas ar apie NASA zondą sužinosiu 3 nakties, ar 6 ryto. Skirtumas būtų jei nuo to tiesiogiai priklausytu mano gyvenimas. Bet ko gero apie tai jau galėsiu paskaityti iš blogų, kitų nemokamų portalų, su nuomonėm, komentarais ir kitais prieskoniais.

Aš sutikčiau mokėti (ir moku už tradicinį variantą) už analitinius, tikrai gerus straipsnius. Bet tokius parašyti gali ne kiekvienas ir ne kiekvienas tai skaitys. O čia jau prasideda konkurencija ir perlu ieškojimas, kas duoda tik dar stipresnius straipsnius. Tik klausimas, ką daryti tiems kas rašė apie Zvonkę ir etc., aš sakyčiau (IMHO) rašyti toliau, nes visada bus masė žmonių, kurie pirks tokius žurnaliūkščius…

Papasakosiu kaip pinigai surenkami populiariausiame naršykliniame žaidime.
Teoriškai žaidimas nemokamas, ir visose reklamose akcentuojama kad tai nemokamas žaidimas. Tačiau žaidime už virtualius pinigus („auksinius“) žaidėjas gali įsijungti įvairius priedus. Tai suteikia pranašumą, ir nemaža dalis žaidėjų savo noru tuos auksinius perka.
Mokėjimas? Panašu į šitame straipsnyje paminėgus mikromokėjimus. Už pinigus įsimeti į savo virtualią sąskaitą krūvą „auksinių“, o paskui juos naudoji kada nori.
1. Atvertos piniginės efekto praktiškai nėra, nes ryšys su banku toli gražu ne tiesioginis. Vieną kartą pervedi pinigus, o paskui gali kad ir eilę metų juos pamažu naudoti kada susigalvojęs.
2. Darant tuos mikromokėjimus, patogumo problemų irgi nėra. Kadangi žaidėjai yra slaptažodžiu prisijungę prie žaidimo, pačiame žaidime tereikia paspausti nuorodą, pvz., „akimirksniu užbaigti statybas (kainuoja 2 auksinius)“. Jokių papildomų sutikimų ir užklausimų, vienas paspaudimas pelyte.
3. Skaitliuko sindromo irgi nėra. Niekas neverčia spausti tos susimokėjimo nuorodos. Jokio streso, jautiesi pilnai kontroliuojantis situaciją. Vieni metų metais žaidžia be jokių mokėjimų, kiti atidžiai skaičiuoja ir „auksą“ naudoja tik svarbiausiais momentais, treti kiekvieną mėnesį išleidžia po kelis šimtus litų. Tačiau kiekvienas pats renkasi, ir nesaugumo jausmo nepatiria.
4. Dėl mokėjimo nuovargio.. Ką čia bepridurti, kol kas nemačiau tokių kurie būtų „pavargę mokėti“. Gal visokių atvejų yra, gal čia tik man pasitaikė nesutikti „pavargusių mokėti“. Pavargsta žaisti, pasidaro gaila skiriamo laiko. Bet jeigu žaidžia, tai, visiškai priešingai, ne pavargsta mokėti o kaip tik kuo toliau tuo dažniau išlaidauja.

Taigi. Bent to naršyklinio žaidimo atveju šiame straipsnyje išvardinti minusai negalioja arba bent aš jų nepastebėjau. Daug didesnė, mano manymu, problema, kad kai kurie yra nusiteikę mokėti, tačiau neturi kantrybės aiškintis kaip ta visa mokėjimų sistema veikia. Bent keliems bičiuliams pirkau tą „auksą“, o jie man pervesdavo pinigus į realią mano sąskaitą.. Patys mikromokėjimai patogūs, tačiau išmokti ir pradėti – ne kiekvienam įveikiamas barjeras.

Žodžiu, manau kad esmė ar gaunamas rezultatas žmogui atrodo vertas mokėjimo, ir ar pakankamai patraukliai ir aiškiai tas mokėjimas pateikiamas. Na ir ar protingai įvedamas mokestis..

Tarkime, koks A.Račas imtų ir įvestų 2 lt mėnesinį mokestį už jo blogo skaitymą. Tarkime, tiems kurie nemoka būtų rodomas tik kas ketvirtas straipsnis, o mokantiems visi straipsniai. Ar mokėčiau? Taip. Bet tik tokiu atveju jeigu jo straipsnių pastoviems komentatoriams skaitymas ir rašymas būtų nemokamas. O jeigu mokestis būtų įvestas visiems, ir jeigu dėl to nebeliktų įdomių komentarų – nebemokėčiau.

Taigi. Galimybės gauti pinigų yra, ir tikrai atsiras kas tomis galimybėmis pasinaudos. Svarbiausia naudotis protingai ir neperlenkti lazdos, jausti ką tikslinė auditorija gali praryti o ko nebe.

Va aš žurnalų EXE formatu ir už dyką neimčiau.

Apie „tik mokamas“ alternatyvas išvis neverta kalbėti – netgi imant trumpą interneto istoriją, mokamos svetainės jame yra santykinė naujiena, o ne atvirkščiai. Esu tikras, kad labai daug naujienų, o veikiausiai – dauguma, kaip ir dabar liks nemokamos.

Galiausiai verta atsižvelgti ir į tai, kas vyksta šiandien: vos Associated Press pradėjo „uždarinėti“ savo pranešimus, kaip mat Reuters ir AFP pasakė – cituokite mus! Tas pats bus ir su naujienų svetainėmis. Viena apmokestins, o kitos, tik to ir laukusios, susirinks jų klientus. Antrosioms tikrai geriau, nes surinkusios didesnę auditoriją jos galės padidinti pajamas iš reklamos. O apmokestinusios žinias dar nežinia, kas laukia. Na, bet netrukus pamatysime…

Reliai reiskia, kad naujienu generavimo industrija stipriai sumazeja. Sumazejus pinigu kiekiui sioje industrijoje, ji netenka galimybiu investuoti i tiriamaja zurnalistika, kuri uzsiima visuomenes apsauga. Tiesiog neuztenka pajamu investuoti i sunkiai atsiperkancias sritis, koncentruojamasi ties bulvarinemis, lengvai gaminamomis ziniomis.

Siekiant isspresti sia krize, JAV svarstoma net tokia alternatyva, kad visuomene dotuotu fonda, kuris islaikytu tiriamosios zurnalistikos sriti. Lietuvoje atsisakius tiriamosios zurnalistikos niekas niekada nesuzinotu kur idngsta IAE uzdarymui skirti pinigai, kaip piktnaudziauja monopolijos ir t.t. Tikejimas, kad krize ziniasklaidos fronte netures tiesioginiu pasekmiu kiekvienam asmeniskai, tikrai nereiketu.
As pvz., buciau uz tokio fondo ikurima, kuris dotuotu profesionalius tiriamosios zurnalistikos atstovus.

Aišku, yra dėl ko – internetas pamažu, bet nesustabdomai stumia tradicines žiniasklaidos priemones, o ir krizė lėmė nemažai, bet pasvarstykime štai apie ką:

Žiniasklaidos pramonėje sukasi milžiniški pinigai. Juk kalbama ne apie vieną ar kitą laikraštį. Kol straipsnis patenka laikraščio pavidalu kam ant stalo, įveikia sudėtingą kelią. Pats paprasčiausias scenarijus: redakcijos samdomas žurnalistas parašė straipsnį, redakcija savo spaustuvėje atspausdino laikraštį, platintojai, su kuriais susitarta, išplatino, o pardavėjai, su kuriais susitarta, pardavė. Būtent taip daugelis ir įsivaizduoja laikraščio redakcijos darbą.

Realiai, viskas yra kiek sudėtingiau. Žurnalistas gali būti sąlyginai nepriklausomas ir parduoti savo straipsnį pasirinktai naujienų agentūrai. Laikraštis gali samdyti žurnalistus, bet tik vietinės reikšmės naujienoms, o visas kitas naujienas pirkti iš naujienų agentūrų. Būna, kad kokia redakcija pirmoji užfiksavo kokį „perliuką“ ir nepraleidžia progos parduoti, kol karšta, kitoms redakcijoms, naujienų tarnyboms. Kai kalbame apie tarptautines naujienas, naujiena gali būti perduodama ir per dvi, ir per tris ar daugiau naujienų agentūrų. Pagaliau, procese dalyvauja ir visiškai skirtingos žiniasklaidos priemonės: televizija, radijas, laikraščiai ir t.t. Ir visur kalbama apie pinigus. Vienokia ar kitokia forma.

Dar reiktų atsižvelgti į tai, kad bent kiek stambesnis ir žinomesnis laikraštis, televizijos kanalas ir t.t. paprastai pats yra sukūręs ir savo naujienų agentūrą, ir savo reklamos skyrių ar net reklamos studiją, stengiasi per savo sukurtas įmones spausdinti, kurti, gaminti, platinti, parduoti ir pan. Kad kuo daugiau pinigų liktų „viduje“, o neatitektų kitiems.

Internetas šią nusistovėjusią tvarką griauna. Lyg ir niekas nepasikeitė, regis, tik pagreitėjo ir pagerėjo naujienų perdavimo būdas, supaprastėjo visa apskaita ir vidinė kontrolė. Bet atsitinka ir štai kas:

- naujiena, už kurią paprastai vis kažkas kažkam moka, staiga internete gali tapti visiškai nemokama. Staiga patys skaitytojai tampa savotiška naujienų agentūra, žiniasklaidos priemone. Neretai – ir pradiniu naujienos šaltiniu. Į šį procesą gali įsijungti ne tik interneto naujienų portalai, bet ir tradicinės žiniasklaidos priemonės, skelbdamos tokias naujienas. O kai žiniasklaidos pagrindas yra naujienų agentūros, kažkas pradeda prarasti galimą uždarbį. Įsijungia grandininė reakcija ir pradedami skaičiuoti pinigai, kurie neuždirbti, bet „buvo galima“ uždirbti. Kvapas, panašiai, kaip bandymai skaičiuoti kiek „prarandama“ dėl piratavimo…;

- internetas didina konkurenciją. Negana to, internetas nuolat gimdo paslaugas, įmones ir tarnybas, griaunančias nusistovėjusią tvarką. Pavyzdžiui, ima ir atsiranda tarnybų, kurios niekada ne tik nebuvo tradicinės žiniasklaidos priemonėmis, bet ir visiškai apie tai nieko neišmano, o pasinaudodamos interneto teikiamomis galimybėmis, sujungdamos fantastiškas, puikias įdėjas ir išradingumą programuojant, tampa savotiškomis naujienų agentūromis. Kaip kovoti su tokiomis? Nukerti vieną galvą – išauga dvi. Čia vėl, nori nenori, panašu į tą perdėtai išspūstą „piratavimo“ problemą, kai mąstant apie pinigus, nesusimąstoma apie tai, kad keičiasi pačios vertybės ir net gyvenimo būdas;

Mano nuomone, ilgainiui išlįs ir kur kas daugiau panašių „problemų“. Bus putomis taškomasi ne tik dėl muzikos, filmų, programinės įrangos ir naujienų.

AppStore gyva ir klesti, nes kas mėnesį prisijungia milijonai naujų vartotojų. Kai šis srautas išseks ir rinka pasisotins, tuomet ir žiūrėsime. Ar nebus taip, kaip man?

Greitai bus pristatyta ir Apple planšetė, ir neabejoju, kad joje bus įgyvendintas šis mokėjimų principas su žiniasklaidos pirkimu, etc. Ar jis pasiteisins, parodys tik laikas.