Mikromokėjimai ir žiniasklaidos naivumas

Už turinį internete jau dabar mokame: matydami ar spausdami reklaminius „bannerius“, skaitydami reklaminius straipsnius, skaitydami naujų telefonų apžvalgas, ieškodami pagalbos forumuose, kai atsiranda įtikinamai kalbančių ir siūliančių konkrečius produktus.

Mikromokėjimai jau yra puikiai įgyvendinti vienoje pačio naudojamoje sistemoje – Apple iTunes Store muzikai, filmams ir iPhone programėlėms. Ir ji veikia, nors joje lygiai taip pat aktualūs pačio nurodyti 3 trūkumai – kai padaryta patogiai ir atrodo saugu, viskas eina kaip sviestu patepta.

Greitai bus pristatyta ir Apple planšetė, ir neabejoju, kad joje bus įgyvendintas šis mokėjimų principas su žiniasklaidos pirkimu, etc. Ar jis pasiteisins, parodys tik laikas.

tokiu pavidalu, kokie dabar yra mikromokėjimai, žinoma, jie yra nepatogūs. Tačiau įsivaizduokime, kad turime specifinę e-skaityklę, skirtą skaityti tam tikriems leidiniams, t.y. žinisklaidos priemonė sudaro su abonentu sutartį (panašiai, kaip mobiliojo ryšio operatorius), abonentas gauna dotuojamą skaityklę ir savo leidinį automatiškai, mokestis nuskaitomas už metus, mėnesį ar dieną. Galbūt tai būtų ne žinisklaidos priemonės, o tam tikro tarpininko paslauga, t.y. abonentas gali užsisakyti leidinius iš kelių žiniasklaidos priemonių.

Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad išvis pavyktų apmokęstinti informaciją internete, jei kalbama apie galutinį vartotoją. Labiau panašu į desperatišką kabinimąsį už šiaudo.

Aišku, yra dėl ko – internetas pamažu, bet nesustabdomai stumia tradicines žiniasklaidos priemones, o ir krizė lėmė nemažai, bet pasvarstykime štai apie ką:

Žiniasklaidos pramonėje sukasi milžiniški pinigai. Juk kalbama ne apie vieną ar kitą laikraštį. Kol straipsnis patenka laikraščio pavidalu kam ant stalo, įveikia sudėtingą kelią. Pats paprasčiausias scenarijus: redakcijos samdomas žurnalistas parašė straipsnį, redakcija savo spaustuvėje atspausdino laikraštį, platintojai, su kuriais susitarta, išplatino, o pardavėjai, su kuriais susitarta, pardavė. Būtent taip daugelis ir įsivaizduoja laikraščio redakcijos darbą.

Realiai, viskas yra kiek sudėtingiau. Žurnalistas gali būti sąlyginai nepriklausomas ir parduoti savo straipsnį pasirinktai naujienų agentūrai. Laikraštis gali samdyti žurnalistus, bet tik vietinės reikšmės naujienoms, o visas kitas naujienas pirkti iš naujienų agentūrų. Būna, kad kokia redakcija pirmoji užfiksavo kokį „perliuką“ ir nepraleidžia progos parduoti, kol karšta, kitoms redakcijoms, naujienų tarnyboms. Kai kalbame apie tarptautines naujienas, naujiena gali būti perduodama ir per dvi, ir per tris ar daugiau naujienų agentūrų. Pagaliau, procese dalyvauja ir visiškai skirtingos žiniasklaidos priemonės: televizija, radijas, laikraščiai ir t.t. Ir visur kalbama apie pinigus. Vienokia ar kitokia forma.

Dar reiktų atsižvelgti į tai, kad bent kiek stambesnis ir žinomesnis laikraštis, televizijos kanalas ir t.t. paprastai pats yra sukūręs ir savo naujienų agentūrą, ir savo reklamos skyrių ar net reklamos studiją, stengiasi per savo sukurtas įmones spausdinti, kurti, gaminti, platinti, parduoti ir pan. Kad kuo daugiau pinigų liktų „viduje“, o neatitektų kitiems.

Internetas šią nusistovėjusią tvarką griauna. Lyg ir niekas nepasikeitė, regis, tik pagreitėjo ir pagerėjo naujienų perdavimo būdas, supaprastėjo visa apskaita ir vidinė kontrolė. Bet atsitinka ir štai kas:

- naujiena, už kurią paprastai vis kažkas kažkam moka, staiga internete gali tapti visiškai nemokama. Staiga patys skaitytojai tampa savotiška naujienų agentūra, žiniasklaidos priemone. Neretai – ir pradiniu naujienos šaltiniu. Į šį procesą gali įsijungti ne tik interneto naujienų portalai, bet ir tradicinės žiniasklaidos priemonės, skelbdamos tokias naujienas. O kai žiniasklaidos pagrindas yra naujienų agentūros, kažkas pradeda prarasti galimą uždarbį. Įsijungia grandininė reakcija ir pradedami skaičiuoti pinigai, kurie neuždirbti, bet „buvo galima“ uždirbti. Kvapas, panašiai, kaip bandymai skaičiuoti kiek „prarandama“ dėl piratavimo…;

- internetas didina konkurenciją. Negana to, internetas nuolat gimdo paslaugas, įmones ir tarnybas, griaunančias nusistovėjusią tvarką. Pavyzdžiui, ima ir atsiranda tarnybų, kurios niekada ne tik nebuvo tradicinės žiniasklaidos priemonėmis, bet ir visiškai apie tai nieko neišmano, o pasinaudodamos interneto teikiamomis galimybėmis, sujungdamos fantastiškas, puikias įdėjas ir išradingumą programuojant, tampa savotiškomis naujienų agentūromis. Kaip kovoti su tokiomis? Nukerti vieną galvą – išauga dvi. Čia vėl, nori nenori, panašu į tą perdėtai išspūstą „piratavimo“ problemą, kai mąstant apie pinigus, nesusimąstoma apie tai, kad keičiasi pačios vertybės ir net gyvenimo būdas;

Mano nuomone, ilgainiui išlįs ir kur kas daugiau panašių „problemų“. Bus putomis taškomasi ne tik dėl muzikos, filmų, programinės įrangos ir naujienų.

Manau, mikromokėjimai skirti netik pinigus rinkti, jie sukuria dirbtinę vertę, kurią vėliau galima „prastumti“ pvz.: „uzsisakyk naują interneto planą – prenumerata 2 metams nemokama – dovanos vertė – 200 Lt). Beto apmokesdinti galima nebūtinai informacijos kiekį, o jos „greitį“ – „nemokantys sužinos po 6 val.“. Juk daug kas moka už greitesnį internetą nors nieko nesisiunčia, moka už komfortą, už tai kad „greičiau ‘atsidarinėtų’ puslapiai“. Kaikas moka neužtai kad gautų informacijos, o užtai kad negautų – „VIP’ams baneriai nerodomi“.
Informacijos rinkėjai/skelbėjai žurnalistai juk turi iš kažko gyventi… Kaip paimti pinigus manau sugalvos vienaip ar kitaip.

Problema yra rimta ir ji tikrai bus išspręsta. Iki šiol visos interneto naujienos nemokamos, nes pinigai informacijos gamintojams biro iš kitų šaltinių. Tradiciniai naujienų pardavimo kanalai siaurėja, išnyks greitai popieriniai laikraščiai ir žurnalai, liks el. popierius kuris iš esmės yra tas pats kompiuteris įjungtas į internetą. Tada vienintelis pajamų šaltinis už naujienas bus internete.
Ar manote kad internete liks tik blogeriai su naujienomis už dyką. Patys blogeriai dažnai dirba žiniasklaidoje ir iš ten gauna atlyginią, o blogeriais tik žaidžia.

Ziniasklaidos vaidmuo demokratiniu saliu rezime yra vienas is esminiu. Dabartine ziniasklaidos krize gresia vienu labai nemaloniu dalyku: lyginant laikrasciu ir naujienu portalu internete pajamas proporcija yra 1 prie 10, nes internete pinigai sklinda ne tik per naujienu generatorius, bet ir socialinius tinklus, paieskos svetaines.

Reliai reiskia, kad naujienu generavimo industrija stipriai sumazeja. Sumazejus pinigu kiekiui sioje industrijoje, ji netenka galimybiu investuoti i tiriamaja zurnalistika, kuri uzsiima visuomenes apsauga. Tiesiog neuztenka pajamu investuoti i sunkiai atsiperkancias sritis, koncentruojamasi ties bulvarinemis, lengvai gaminamomis ziniomis.

Siekiant isspresti sia krize, JAV svarstoma net tokia alternatyva, kad visuomene dotuotu fonda, kuris islaikytu tiriamosios zurnalistikos sriti. Lietuvoje atsisakius tiriamosios zurnalistikos niekas niekada nesuzinotu kur idngsta IAE uzdarymui skirti pinigai, kaip piktnaudziauja monopolijos ir t.t. Tikejimas, kad krize ziniasklaidos fronte netures tiesioginiu pasekmiu kiekvienam asmeniskai, tikrai nereiketu.
As pvz., buciau uz tokio fondo ikurima, kuris dotuotu profesionalius tiriamosios zurnalistikos atstovus.