Meilė ir karas tinklaraščiuose

copyshop11.jpg
(fendergold nuotrauka)

Žinau, kad nepraleidote istorijos pradžios ir veikiausiai jau pasidomėjote kitu jos etapu, jei ne pabaiga. Aš ilgai kasiau pakaušį mąstydamas, ar apskritai verta ją komentuoti. Galiausiai nusprendžiau trumpai sudėlioti savo mintis ir priežastis, dėl kurių aš iš esmės likau neutralus.

Taip jau sutapo, kad maždaug prieš mėnesį surašiau savo požiūrį į tinklaraščių ir agregatorių santykius. Aš suprantu ir gerbiu autorių, nenorinčių, kad jų rašiniai būtų kopijuojami be leidimo, poziciją. Tačiau gavęs laišką su kvietimu prisijungti prie teisinės pretenzijos agregatoriaus blogorama.lt (nesusijusio su nežinau.lt tinklaraščių apžvalgomis) kūrėjui, neskubėjau atsakyti ir galiausiai likau tarp tų 28 neprisijungusių.

Viskas arba nieko?

Dalis nesutarimų tarp pareiškusiųjų pretenziją ir ginančiųjų atsakovą rėmėsi ir tebesiremia informacijos laisvės arba piratavimo, jei norite, sąvoka. Vieni sako (NoCopyright, Gediminas Gasiulis), kad kopjuoti galima viską, nes viskas yra kopijuojama. Kiti sako, kad turinio turtinės ir autorystės teisės nėra susijusios, o šiuo atveju kalbama tik apie pastarąją. Apie ją kalbant bandoma išskirti, koks kopijavimas yra moralus, o koks ne. Natūralu, kad priešingai stovyklai labai lengva atremti tokius argumentus, nes visais atvejais takoskyra yra labai siaura, o ir priklauso ji dažnai nuo kiekvieno mūsų individualios interpretacijos. Ar galime laikyti, kad kopijavimas yra „tinkamas“, jei jis laikosi penkių Mykolo surašytų principų: neuždirba iš svetimo turinio; nesityčioja iš autorių; neslepia kūrėjo asmenybės; negrasina susidorojimu autoriams ir pašalina kopijas, jei atsiranda nepatenkintų? Ar kopijuojantis turi atitikti visus reikalavimus, ar pakanka daugumos?

Taip žiūrint, „viskas arba nieko“ pozicija atrodo bent jau aiškesnė. Jei pats piratauji, tai nesitikėk, kad esi saugus nuo savo darbo kopijų. Jei nepiratauji ir nenori, kad tavo kūriniai būtų naudojami be sutikimo – būk nuoseklus: kovok iki galo ir rodyk pavyzdį kitiems.

Tarpinė „šitą galima, o šito ne“ pozicija, mano galva, gerokai susilpnėja ir dėl to, kad retas yra be nuodėmės, net jei komercinių kūrinių piratavimo apskritai neliesime. Imkime tą pačią Blogoramą. Kai tik aš aptikau, kad blogorama.lt adresas jau kažkieno užimtas, išgirdau iš kolegų nemažai pasipiktinimo žodžių „grobikų“ (tada dar nežinomų) adresu. Tačiau tie patys kolegos neslėpė turį nugriebę po kelis neblogus adresus „dėl visa ko“. Taip pat ir iš tų „žioplių“, kurie dar nespėjo užsiimti savo vardų internete. Gal nepagalvojo, kad su tokiu pačiu žiopliu kalba…

Kitas dalykas, kad iš mano atminties dar neišdilo prisiminimai apie piktadarybes, kurias paskiri tinklaraščių bendruomenės nariai padarė vardan asmeninės šlovės, dėmesio arba tiesiog todėl, kad griauti lengviau, nei statyti. Anuomet, savo iniciatyva atsidūręs kelių sumanymų smaigalyje, nesulaukiau labai juntamos kolegų paramos lygiai kaip ir tų kenkėjų viešo įvertinimo. Ciniškai galvojant, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Moralė ir algoritmas

Tačiau čia aš vėl norėčiau grįžti prie anksčiau parašyto: aš manau, kad autoriai, reikalaujantys nekopijuoti jų kūrinių viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra teisūs. Ir aš puikiai visa tai suderinu su skaitmeninės laisvės principais. Mat remiuosi ne morale, o algoritmais. Arba, kitaip tariant, principu „kas gerai internetui, yra gerai, o kas ne – blogai“. Žiūrint iš tokios pozicijos galima rasti ne vieną priežastį, dėl kurios blogorama.lt ir kai kurie kiti projektai man atrodo blogi:

  1. Klaidinantis pavadinimas. Taip jau gavosi, kad žodis „blogorama“ kelis metus buvo tiesiogiai susijęs su šiame tinklaraštyje rašytomis tinklaraščių apžvalgomis. Panaudotas kitur jis klaidina ieškančius originalo ir neleidžia išsiskirti naujam projektui (laikykime, kad jis to vertas).
  2. Turinio dublikatai. Tais atvejais, kai internetas veikia, kaip sumanytas, nereikalingos jokios papildomos viešai prieinamo turinio kopijos. Nesvarbu, kur yra turinys – Naujojoje Zelandijoje, Albanijoje ar Emyratuose – aš jį galiu pasiekti pats. Man nereikia „patogesnės“, „artimesnės“ ar dar kokios nors kopijos. Šia prasme masiškai perpublikuojančios svetimus tekstus (tegu ir su leidimu ar net už honorarą) interneto naujienų svetainės yra nė kiek ne menkesnės nusidėjėlės nei agregatoriai-nelegalai. Žinoma, yra daugybė atvejų, kai kopijos yra naudingos. Pavyzdžiui, Interneto archyvas, nes svetainės yra neamžinos, arba Google Cache, nes jos būna nepasiekiamos dėl apkrovų ar kitų sutrikimų.
  3. Išbarstyta diskusija. Jei mes apskritai turime komentarus svetainėse, tai tikriausiai suvokiame ir jų paskirtį – tai yra vieta diskusijai su autoriumi ir kitais skaitytojais. Komentavimo galimybė prie kopijuoto turinio būtų prasminga tik tuomet, kai ten būtų diskutuojama apie kopijavimą, bet ne apie įrašo turinį. Pvz., „o tai kaip čia tu nukopijuoji viską, gal papasakok?“. Vėl gi, čia kalba yra ne apie moralę ar „skaitytojų vagystę“, o apie neefektyvumą. Sudaromos kliūtys pasiekti tai, ko nori skaitytojas ir atvirkščiai – autorius negali aprėpti visų išbarstytų komentarų.
  4. Autorystės problema. Aš ją matau ne kaip moralinę ar teisinę, bet labiau kaip techninę-struktūrinę problemą. Jei aš visus savo tekstus apie telefonus, kompiuterius ir internetą žymėčiau antraštėmis ir gairėmis „keksiukų receptai“, „seksas 69“ ar „savaitės TV programa“, tai griaučiau numatytą žiniatinklio struktūrą, kurioje kiekviena antraštė ir gairė iš idėjos turėtų kuo tiksliau žymėti turinį. Man netinka užrašas, kad straipsnio autorius yra Jonas, kai to straipsnio autorius iš tiesų yra Petras. Kodėl netinka? Nes jis netikslus. Tuomet man reikia laiko, pastangų ir Google ar Bing pagalbos, kad surasčiau tiesą. Toks melas – ne visada nusikaltimas, bet jis labai kliudo dirbti.

Todėl nevertėtų „pogrindinių“ agregatorių vertinti tik iš teisės ir moralės pusės bei klijuoti jiems romantiškų „piratų“ vardų, kai jie tėra smulkūs, bet įkyrūs žiniatinklio kenkėjai.

Savas kiemas

Netgi kalbant apie pasirinktas kovos prieš šį kenkėjavimą priemones, man labiau prie širdies nežinybinis santykių išsiaiškinimas. Kaip savame kieme. Be policijos. Nes jei mes imsime prašyti teisėsaugos ar politikų pagalbos tvarkant interneto reikalus, tai atversime Pandoros skrynią, kurioje rasime labai mažai gero. Vyriausybės ir taip brukte brukasi į internetą. Gerai, šį kartą, tarkime, mes paaiškinsime nesusivokiantiems, kas teisus ir kas ne. O kitus kartus? Ar mes suvaldysime „geranoriškai“ pasišovusius įvesti tvarką?

Žinau, kad buvo bandymų kovoti su „nelegalais“ ir savomis jėgomis. Apie keletą jų esu diskutavęs su kolegomis. Manau, kad jiems nepavykus vertėjo pabandyti dar kartą. Gal būtume galėję susitikti kurį vakarą kavinėje ir pasitarti, kaip geriau daryti?

Gal esu naivuolis, besitikintis, kad kuo ilgiau internete gyvensime neatstovaujami advokatų, tuo mums visiems bus geriau. Daugelis dabar sako, kad internetas netrukus sulauks brandos ir bus suskaičiuotas, surūšiuotas, sureguliuotas ir patvirtintas antspaudu. „Užrašuose iš skaitmeninio fronto“ daug esu rašęs apie tokias pastangas. Man, dievaži, nesinori prie jų prisidėti. Kol galiu, norėčiau spręsti visas meilės ir karo tinklaraščių bendruomenėje problemas pats ar su draugų pagalba. Net jei tai retkarčiais reikštų mano paties pamuštą akį…

This entry was posted in blogai•lt, neteisybės and tagged , , . Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.

21 Comments

  1. Posted 2011.3.11 at 19:50 | Permalink

    Vat čia tai suprantu tikras neutralumas. Nes buvo ir tokių, kurie skelbiasi esą „neutralūs“, bet vistiek ant vienų arba kitų pila pamazgas. O šiaip tai pas mane ir patį panašios mintys sukosi, tiesiog nenorėjau jų išdėstyti. Dabar nebereikia :)

  2. Posted 2011.3.11 at 20:05 | Permalink

    Aš manau, kad viskas, ką žmogus padaro sau – kitam nedirbdamas už atlygį – pirmiausia priklauso jam pačiam ir niekam kitam, jei jis nenurodo kitaip.

    Jei aš pasistačiau namą – juk namas mano, ar ne? Jei aš parašiau tekstą – juk tekstas mano, ar ne? Jei į mano namą bet kas be mano sutikimo negali įžengti, tai kaip mano tekstą bet kas be mano sutikimo gali naudoti?

    Jei autorius nieko prieš – tuomet jokių problemų nėra. Bet autoriaus žodis yra svarbiausias.

    Aš pats asmeniškai į savo tekstus žiūriu rimtai. Man svarbu, kad jie būtų internete tik ten, kur aš pats juos noriu matyti, – nes tai mano darbas. Nenoriu, kad mano mintys būtų išbarstytos po daugybę puslapių, o žmogus perskaitęs tekstą gerai nežinotų nei kas jo autorius nei ką dar jis yra parašęs (skaityti tekstą autoriaus tinklaraštyje yra visai kitas jausmas, nei žvelgti į jo kopiją kažkokiame eiliniame puslapėlyje, su prierašu: „Šaltinis: VardernisPavardenis.lt“).

    Kol kas džiaugiuosi, jog dauguma žmonių šią mano nuostatą gerbia ir prieš norėdami kur nors patalpinti mano straipsnį parašo laišką atsiklausdami. Mano atsakymas beveik visada būna neigiamas ir dažniausiai kitam žmogui tai yra įmanoma suprasti ir gerbti.

    • vienastoks
      Posted 2011.3.11 at 20:29 | Permalink

      Aneikiek neginčiju. Ir, kiek nuo manęs priklauso, visada taip ir elgiuosi. Šiuo atveju tekstas yra apie labai specifinę konkrečią situaciją ir jos sprendimo problemas.

  3. Posted 2011.3.11 at 20:36 | Permalink

    ir visgi aš manau, kad ar turinio turtines teises (pvz, torentai), ar autorines teises (pvz, tinklaraščių įrašai) pasisavinti yra vienoda vagystė ir jas atskirti nėra tikslu.
    bėda kita. kaip ir su kosmoso teise, dar nesuformuota virtualios erdvės (ir/ar IT) teisė, o įprasta, žemiškoji, stipriai atsilieka ir ne visuomet tinka.
    vienastoks teisus: geriau snukius tarpusaavyje išsidaužyti, nei ginčais skatinti vyriausybs savo žemišką teisę taikyti e-erdvei (ką jos ir taip daro).

  4. Posted 2011.3.11 at 22:22 | Permalink

    Dėl paskutinės dalies (apie internetą ir teisinę sistemą) – absoliučiai tau pritariu. Todėl daugiau nei metus (ar pusantrų, net nebepamenu) nekišom į šį reikalą jokių teisinių organų – turėtum atsiminti, kad mėginom ir visokiais blokavimais, ir pan. Kitaip sakant, kapstėmės patys savo darže. Bet po tiek laiko tiesiog nebeliko kitos išeities, ir, manau, dėl to tikrai ne mūsų pusė kalta.

    Kitą nuomonę parašysiu rytoj, esu šiek tiek pavargęs :) Bet ačiū už įrašą, tavo blaivios įžvalgos visuomet paskatina judėti į priekį, tobulėti :)

  5. Posted 2011.3.12 at 0:36 | Permalink

    Visada smagiau pačiam duoti į galvą ar padaryti Linčo teismą.. Tik, kad po to ta pati teisėsauga prisikabins už teisybės saugojimą. :)

    Iš kitos pusės, kai prisimeni megztuko pokštus ir visą teisėsaugos darbą. Tai kaip ir beviltiška pas tokius kreiptis, kurie dar praeitam amžiuje gyvena ir to pačio interneto nėra matę ar net nesupranta elementarių jo dėsnių…

  6. Posted 2011.3.13 at 15:20 | Permalink

    Paieškos sistemos mano kitaip, nesvarbu ar tinklapis dubliuoja turinį ar ne, svarbu, kad sukurtų reikiamą vertę (iš PS taško matymo) galutiniam vartotojui.

  7. Tomas
    Posted 2011.3.14 at 0:14 | Permalink

    Paieškos sistemos (pvz. google) ir taip baudžia už duplikuojantį turinį. Kažkada atnaujinau savo seną tinklalapį, o jo turinį su nauju dizainu perkėliau į kitą serverį. Palikau ir senąją versiją (kad seni linkai nedingtų). Google iškart „nubaudė“ mano naująją svetainę (atsirado visokių http://qqq... ir pan.

  8. Posted 2011.3.14 at 15:39 | Permalink

    Ha ha ha, man tai juokinga iš blogų autorių, kurie saugo savo „turinį“. Patikrinus jų kompus, kaži ar nors vieną rastumėme su legalia programine įranga, muzika ir žaidimais. Tai apie kokį „saugomą turinį“ mes kalbame?

    Jei jau vagia tavo tekstą – tai labai blogai, o jei pats: žaidimus, filmus, muziką, tai ką – jau gerai ir nesiskaito?

    • Giedrius
      Posted 2011.3.14 at 20:34 | Permalink

      Lygint įrašų kopijavimą su filmų ir t.t. piratavimu yra lygiai taip pat beprasmiška kaip lyginti piratavimą virtualybėje su vagystėmis realybėje, t. y. atsiunčiau filmą = pavogiau dviratį, ir t.t. Bendrų sąlyčio taškų, taip, yra, bet vis tiek ne tas.
      Tinklaraščių kūrėjai piratauja ir simpatizuoja tokiems, nes nėra būdų, kaip tuos filmus, muziką, knygas ir kt. gauti legaliai, už atitinkamą kainą, patogiu ir šiuolaikines technologijas atitinkančiu būdu. Tuo tarpų tinklaraščių tekstus gali imti ir skaityti nemokamai, pačiame tinklapyje, RSS skaityklėje ir kt.

      • Posted 2011.3.15 at 11:34 | Permalink

        Tai jei negali gauti – nenaudok. Juk nevažinėji su Ferrari, jei jos neįperki. Tas pats ir su filmais, muzika, žaidimais, softu. Neįperki – nenaudok, o ne žiaukčiok, kad matai kaina netinkama. Kodėl Maksimoje sūrelių nevogi, kai kaina netinka? O gauti pilna būdų, vien iTunes, gali nusipirkti 95 proc. norimos muzikos, filmų, serialų. Visa kita – rasi Amazon, kuris siunčia ir į Lietuvą! Matyt naujiena čia tau?

        Vagystė yra vagystė, koks skirtumas kokia forma. Ji neša nuostolius AUTORIUI. Juk jei tau iš tavo el. banko ištrauks pinigus, kurių tu neturėjai realiai (nes juos pervedė virtualiai), tai tau oi oi oi kaip skaudės ir bus nemalonu. Bet juk gali sakyti – realaus nuostolio nėra, ten tik 1 ir 0 kratinys.

        • vienastoks
          Posted 2011.3.15 at 18:40 | Permalink

          Kaip tai negali gauti? Gali! Gali nemokamai, gali už dolerį. Kadangi negali iš iTunes (bent Lietuvoje), tai pasiimi iš torrentų. Kai bus iTunes, galima bus iš ten. Amazon siuntimai čia ne į temą, nes analoginiai.

          „Vagystė“ šiame kontekste netinka – apie tai daug kartų rašyta. Iš mano el. banko galima gauti informaciją apie pinigus arba pinigus. Mes kalbame apie informaciją. Didelis skirtumas.

          • Posted 2011.3.30 at 11:37 | Permalink

            vienastoks > Ir kodėl gi netinka? Dar ir kaip tinka, juk tu irgi siuntiesi ne informaciją apie muziką, bet pačią muziką. Ne informaciją apie filmą, bet patį filmą.

            Lygiai kaip ir blogorama.lt pasiima ne informaciją apie svetimus įrašus, bet pačius įrašus.

            Mano galva, jei muziką ir filmus vogti gražu, tai ten kažkokius blogus persikopijuoti ir persispausdinti pas save kaip savo – joks nusikaltimas. Autoriui žala nepadaroma, o tie kas skaito pas tave – pas autorių vis vien skaityti neitų (nes jau būtų nuėję). Taigi, autoriui jokios žalos, nes jis tų skaitytojų vis vien negautų ir jie jo blogo neskaitytų. O va blogorama.lt tik prisidėjo prie jų populiarinimo, nors žmogus perskaitęs įrašą ten, vis vien netais į patį blogą dažniausiai.

  9. audrys
    Posted 2011.3.14 at 17:13 | Permalink

    Džiūgai, tavim tuoj susidomės teisėsauga.

    • Valentinas
      Posted 2011.3.16 at 12:08 | Permalink

      You, Sir, just made my day :)

  10. Valentinas
    Posted 2011.3.16 at 12:32 | Permalink

    Džiugai, straipsnis kaip visada nušviečiantis :) Aš čia ir vienaip ir kitaip galvojau apie šitą situaciją, bet galų gale vistiek pasiduodavau emocijoms ir nuklysdavau į lankas. Labai laukiau kol pasisakysi ir kai pagaliau perskaičiau tai net palengvėjo :)

  11. Posted 2011.3.16 at 16:36 | Permalink

    Aš esu kategoriškai prieš agregatorius, siurbiančius ištisą straipsnio tekstą. Nors anaiptol ne visi mano įrašai tinklaraštyje yra prasmingi ar turintis stiprų teorinį bei analitinį pagrindą, pareikalavusį daug laiko ir žinių tam įrašui sukurti, vis tiek nepageidauju, kad kažkokie tamstos keltųsi savo reitingus paieškos svetainėse mano sąskaita, nepajudinę piršto. Lyg to būtų maža, kai kurie drįsta naudoti „nofollow“ atributą.

    Teisinės priemonės prieš savanaudžius turinio kopijuotojus yra geras įspėjimas būsimiems niekadėjams, kurie, žinodami apie galimas pasėkmes, galbūt atsisakys savo piktų kėslų. Prieš kelis metus, kai sukūriau autonaujienų svetainę, mėginau kovoti su epizodiškai pasirodančiais naujais „portalais“, be leidimo kopijuojančiais turinį, bet ilgainiui nustojau – dauguma jų po metų ar dviejų nugrimzdavo į nežinią, taip ir neišsikovoję nuolatinio skaitytojų rato. Taigi anksčiau ar vėliau lankytojai atsirenka. Bet vis tiek pikta matyti savo tekstą svetainėje dykaduonio, kuris net nepasivargino atsiklausti ar autorius neprieštarauja perpublikavimui.

  12. Posted 2011.3.20 at 1:29 | Permalink

    Geras straipsnis.

  13. Posted 2011.3.20 at 22:54 | Permalink

    Visas tas blogoramos lt reikalas iš esmės yra vagystė, vien tai, kad yra pavogtas pavadinimas, nesvarbu ar jis ginamas ar ne, autorių teisių, bet žmonių atmintyje tapatinamas su nežinau.lt, rodo, tai, kad projekto kuratorius nuo pat pradžių „skolinosi“ ne tik turinį.
    Jokių veiksmų nebūtų reikėję imtis, jei projektas būtų įsiklausęs į tai ko nori autoriai – nuorodos, komentarų ar visiško pašalinimo iš agregatoriaus.

    • Posted 2011.3.30 at 11:54 | Permalink

      :D jo, o jei žmogus niekada nebuvo nezinau.lt ? Tai kaži kaip jam turi sietis blogorama? Žodis panorama man irgi nesisieja su LRT.

      O kad blogorama.lt nieko nevagia, tai faktas. Juk kas ten skaito šiaip ar taip neitų ten iš eilės visų blogų skaityti, taigi tik populiarina blogerius. Kai nustos žmonės softą, muziką, filmus vogti, tai ir blogorama bus nusikaltimas.

  14. Dovilė
    Posted 2011.3.22 at 21:15 | Permalink

    Na, taip, turiu nepirktos muzikos ir programų. O gi pikta, kai kažkas naudoja mano įrašus tikėtinai savo naudai gauti. Ir „neliesk, čia mano!“ norisi šaukti, ir nesijaučiu pati be nuodėmės.
    Negaila, kai kas nors naudoja publikuotus receptus kepti pyragus. Valio, jie tuo tikslu ir buvo publikuoti. Bet gaila, kai kas tai iš tų įrašų gauna naudą sau. Toks nemalonus apmulkinimo pojūtis lieka.
    Aš bent jau turimos nepirktos muzikos tik klausausi, o ne kokiai kitai naudai gauti naudoju.
    Slidu.

3 Trackbacks

  1. [...] nemažai diskusijų kelia klausimas, kiek teisėtas yra interneto turinio kopijavimas. Šiuolaikinės technologijos suteikia be galo [...]

  2. [...] Puikus nešališkas Džiugo (nežinau.lt) žvilgsnis. Pagaliau. [...]

  3. [...] , Copyrigth (nuor. nuor. nuor., nuor) , entelektas (nuor.) , Gediminas Gasiulis (nuor.) Nezinau.lt (nuor.), Liutauras (nuor.) Virtualus (nuor.) Martyna Žilionis (nuor. nuor. [...]