Laidoje apie svingerius buvo paminėti ir tinklaraščiai

Vakarykštę laidą „Be pykčio“ (per LTV) dėl bendro išsilavinimo verta buvo pažiūrėti visiems, rašantiems tinklaraščius. Autoriams ji neabejotinai buvo įdomi ir pamokanti, tačiau plačiajai publikai nieko apie tinklaraščius nepapasakojo – nebent įnešė dar daugiau sumaišties galvose. Ieškantiems atsakymo į klausimą, kas gi yra tinklaraštis ir kodėl pastaruoju metu apie jį tiek kalbama, buvo pateikta įvairių keistų versijų: svingerių vakarėlis, atsakinėjimas į komentarus, jaunojo žurnalisto mokyklėlė. Dėl to tokią antraštę ir parašiau – tinklaraščiai buvo minimi, bet apie juos beveik nebuvo kalbama.

TV nežiūrėjau, todėl pasižiūrėjau jos įrašą Efkom tinklaraštyje. Visiškai sutinku su Efkom pastaba, kad laidą būtų itin pagyvinęs kurio nors tinklaraščio autoriaus dalyvavimas, bet tiek jau to – pakankamai įdomi ir žurnalistų nuomonė apie tinklaraščius. Tačiau man susidarė įspūdis, kad kiekvienas laidos dalyvis tuos tinklaraščius suprato savaip: L. Donskis – ekshibicionizmo forma, asmeninį dienoraštį pateikiant viešai ir leidžiantis į anonimiškai-perversiškus santykius kaukėmis prisidengusiųjų bendruomenėje (dvejetas už stereotipizavimą), S. Stoma – bendravimas su skaitytoju komentaruose (ketvertas už itin siaurą interpretaciją), V. Savukynas – pilietinės žurnalistikos dalis, gatvės žurnalistika (septynetas už užsieninių tinklaraščių analizę; neesminę funkciją tačiau paverčiant esmine). Nežinau, kokį pažymį rašyti M. Nastaravičiui. Esu linkęs skirti dešimtuką, nes jis vienintelis paminėjo tinklaraštį kaip žiniasklaidos sąžiningumo testą (nors ir ne visiems tai būdinga), nuomonių ir bendruomenės svarbą.

Trumpai apie kiekvieną iš paminėtų ir keletą kitų nugirstų punktų:

Asmeniškumas. Taip, didžioji dauguma tinklaraščių yra asmeniniai projektai, kaip kad kiekvienas žurnalisto rašinys yra asmeninis kūrinys. Žurnalistas pateikia rašinį redaktoriui, tinklaraščio autorius – tiesiai skaitytojui. Žurnalistas gali gauti „antrąją nuomonę“ ir redakcijos užnugarį, tinklaraščio autorius gi eina į frontą tiesiai. Tinklaraščio autoriaus atsakomybė prieš skaitytoją daug didesnė nei žurnalisto. Rašau tai, nes laidoje apie tai nebuvo kalbama (nebent užuominomis, M. Nastaravičiaus apie Dievų žiniasklaidą). Atvirkščiai, galima buvo suprasti, kad tinklaraščių autoriai, ypač „besidangstantys“ anonimiškumu, neva gali tos atsakomybės išvengti.

Anonimiškumas. Taigi apie tą anonimiškumą. L. Donskio pozicija kelia nuostabą (jei ne daugiau) nebe pirmą kartą. Dėl neišspręstų portaluose techninių problemų kilusios nuoskaudos virto tiesiog kryžiaus žygiu prieš žmonių teisę reikšti savo mintis anonimiškai. Klausantis susidarė įspūdis, kad ideali bendravimo tvarka būtų koncentracijos stovykloje (matai kiekvieno numerį, antsiuvą, žinai – žydas, homoseksualas ar politinis), o rinkimai turėtų būti vieši, gal net prieš vaizdo kamerą: „Aš, Mykolas Kazlauskas, a/k 37204319227, balsuoju už Jurijų Paksą“. Galų gale politikas yra viešas asmuo, atvirai pateikiantis savo programą ir siekius – nejau jis negali reikalauti tokio paties atvirumo iš žmonių, balsuojančių už arba prieš jį? Net sovietmečiu satyros ir feljetono žanrams buvo leidžiamas (tegu ir tariamas) autorių anonimiškumas, literatūroje nedraudžiami pseudonimai.

Bet net ne tai svarbu. Kaip rašo PinkCity, anonimiškumas tinklaraščiuose retai būna tikras – žmonės visada gali sužinoti, kas konkrečiai yra už pseudonimo. Man kur kas svarbiau, kad anonimiškumas ne tik leidžia paskelbti tam tikrą profesinę informaciją iš „virtuvės vidaus“ (V. Savukynas), bet ir sulygina idėjų, teorijų ir nuomonių platformą ir reikalauja daug stipresnių argumentų polemikai. Palyginkime: „Metų gale Lietuvos laukia ekonominė katastrofa. – G. Nausėda“ ir „Metų gale Lietuvos laukia ekonominė katastrofa. – Iksas“. Pirmuoju atveju visiškai pakanka pasakytos frazės, nes ją remia autoritetas. Priimi ar nepriimi – tavo problema. Antruoju gi, autorius turi daug stipriau pagrįsti savo teiginį, antraip kaip mat bus nurašytas į paistaliotojus. Net jei su pseudonimu Iksas parašė pats G. Nausėda!

Diskusija. Šaunu, kad S. Stoma išryškino tinklaraščio, kaip nuolat vykstančios diskusijos su skaitytoju savybę. Tačiau (gal dėl laiko stokos) vien tik šis paminėtas išskirtinumas paverstų tinklaraščiu kiekvieną internetinį tekstą, kurio autorius nepatingėtų atsakyti į savo skaitytojų komentarus. Kitaip tariant, jei Delfi autoriai nuo rytdienos būtų įpareigoti bendrauti komentaruose su skaitytojais, tai visas portalas akimirksniu virstų redakcijos tinklaraščių rinkiniu, ar ne? Mes žinome, kad ne. Su tam tikromis išlygomis tinklaraščiais vadiname Andriaus Kubiliaus, Artūro Zuoko, na ir Sauliaus Stomos projektus. Tuojau bus matyti, kodėl.

Pilietinė žiniasklaida. Apie šį kampą pradedama kalbėti tiek norint pavaizduoti tinklaraščius kaip tradicinės žiniasklaidos duobkasius, tiek ir kaip visiškai netinkamą alternatyvą jai. Nors tinklaraščiai iš tiesų dažnai kelia aktualias ir aštrias pagrindinės žiniasklaidos nutylimas temas, nors kartais į įvykių vietą spėja greičiau ir turi daugiau informacijos, žiniasklaidos funkcija tinklaraščiams nėra pirminė. Būtų paika tikėtis, kad vieno žmogaus, net labai aktyviai rašomas tinklaraštis nukonkuruos miesto ar nacionalinį dienraštį, jo svarbiausią informavimo funkciją. Tai nereiškia, kad to paties žmogaus rašomas tinklaraštis negali varžytis populiarumu su tradicine žiniasklaida ar būti autoritetingesnis šaltinis kurioje siauresnėje sferoje.

Nuomonė ir faktas. Kalbėdami apie tinklaraščius, žurnalistai nevengia pabaksnoti į tai, kad tikroji žiniasklaida visada (?!) tikrina faktus, kai tuo tarpu tinklaraščiai elgiasi su faktais labai jau liberaliai. Deja, nepastebima, kad tinklaraščiams fakto ir nuomonės elementai ir jų proporcija yra visiškai atvirkščia žiniasklaidai (išskyrus nuomonių ir analizės skiltis). Nepastebima ir tai, kad tinklaraščių autoriai labai atsakingai tikrina nuomones, teorijas ir idėjas, renka jas iš įvairių šaltinių, derina, svarsto, pateikia apibendrintas mintis. Kitaip tariant tinklaraščiams nuomonės yra žiniasklaidos faktų svarbos dalykas. O faktai pateikiami kaip papildoma informacija. Todėl bergždžias reikalas šiuos dalykus lyginti. Iš tinklaraščio perspektyvos žiniasklaidos faktų tikrinimas, neatsižvelgiant į visuomenėje vyriaujančias nuomones, baimes, abejones, gandus ir svarstymus, visiškai neatrodo toks jau labai vertingas.

Bendruomenė. Tik M. Nastaravičiaus probėkšmiais paminėtas dalykas, kuris, mano galva, yra pats svarbiausias bruožas, bandant išskirti tinklaraščius nuo bet kokio kito tekstų skelbimo internete. Trumpai: jei necituoji kitų ir nesi cituojamas, rašai ne tinklaraštį. Taip pažiūrėjus, tampa aišku, kodėl net WordPress ar panašiose platformose rašomi politikų, verslo firmų, redakcijos žurnalistų tekstai tik nominaliai vadinami tinklaraščiais. Realiai jų tokiais nelaiko patys tinklaraščių autoriai – net nesvarsto tokio klausimo, nebent jis kyla techniniame kontekste – „ar įtrauktį A. Kubiliaus ir A.Zuoko projektus į politikos kategoriją?“.

Bendruomenė, citavimas ir nuorodos tinklaraščiuose sukuria unikalų efektą. Vieno nežinomo ir „nesvarbaus“, gal būt anoniminio autoriaus paskelbta mintis, idėja, sumanymas ar paraginimas, sklisdamas „horizontaliai“ per tinklaraščius, cituojamas ir percituojamas išauga į galingą visos bendruomenės įdėją, galinčią turėti įtakos ne tik rašantiems ir skaitantiems, bet ir visai šalies visuomenei ar esminiams valstybės dalykams („ė“ iniciatyva – pamenate I. Smetonienės pranešimą per BLOGin?). Izoliuotas tekstų skelbimas gi remiasi autoriaus autoriteto galia paveikti skaitytojo nuomonę (jau minėti A. Kubilius, S. Stoma), bet nebando didinti sklaidą per tinklaraščius ir neprisideda prie kitų idėjų sklaidos pats. Be „tinklo“ lieka tik „raštas“…

Reputacija ir atsakomybė. Na, ir galiausiai man jau rimtai juoką kelia pareiškimai, kad žurnalistas rašydamas jaučia didesnę atsakomybę, nes galų gale jam gi svarbi asmeninė ir žiniasklaidos, kurioje dirba, reputacija. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl tik verslo dariniams ir akredituotiems asmenims gali būti svarbi reputacija? Jei žmogus turi savo projektą internete, tegu ir be formalaus spaudos leidimo, jei jame yra parašęs šimtus tekstų, kurie jam yra nepaprastai svarbūs, jei dalyvauja bendruomenėje ir nori būti jos priimtas pagal nuopelnus, jei jaučia atsakomybę prieš skaitytoją, tariasi su juo, tiesia dialogo gijas, rūpinasi kalba ir kultūra savo tinklaraštyje, tai jis vistiek laikomas žmogumi, kuriam nesvarbi jo darbo reputacija?

Tai tokios mintys kilo pažiūrėjus diskusijų laidą „Be pykčio“. Man labai smagu, kad pokalbis apie tinklaraščius vyksta ir už pačių tinklaraščių ribų. Tikiu, kad tai tik pati pradžia, kad diskusija tęsis ir gilės. Gal į ją bus pakviesti ir gerai tinklaraščius pažįstantys žmonės?

Kaip sakė V. Savukynas, tinklaraščiai tebėra labai jaunas dalykas. Su neišnaudotomis galimybėmis, daugelio dar nesuprantamas ar išvis nežinomas. O juk potencialiai tai yra nepaprastai geras būdas pačių žmonių idėjų ir kūrybos sklaidai, diskusijoms ir bendraminčių paieškai. Pakeliui keičiant bei plečiant ir pačią žiniasklaidą.